Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. 5 Gegužės

 

T U R I N Y S
 
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
      Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
      Redakcijos nariai: Jonas Borevičius, S. J. ir Bruno Markaitis, S. J.
      Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
N. P. Seserų  Spaustuvė, Putnam, Conn.   Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S. C.
 

MARIJOS MĖNUO

1955 M. GEGUŽĖS (MAY) MĖN. VOL. VI, NO. 5

      Amžių bėgyje Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jeriko rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balsamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu, ypač gegužės mėnesį, jis yra paskirtas ir pašvęstas ypatingam Marijos garbinimui. Kasdieninės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei yra vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus.

      Lietuviams, kurie taip uoliai dalyvauja gegužinėse pamaldose Marijos garbei, gali būti įdomu, kada ir kur pirmiausia atsirado šios pamaldos, kokia yra jų kilmė. Istoriniais šaltiniais remdamiesi, įvairūs autoriai duoda nevienodą atsakymą. Iš daugelio nuomonių čia parinkome tas, kurios atrodo tikriausios ir istoriškai labiausiai paremtos.

      Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V amž. Maž. Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), kuris gamtos grožio atžvilgiu atitinka mūsų gegužės mėn., buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, tasai uolusis Marijos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpiūčio mėn., nes jame buvo svarbiausioji Marijos — Dangun Ėmimo — šventė. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282 - 1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad tasai mėnesis yra skirtas Marijos garbinimui (Giu-mel: Les mois de Marie des Byzantins — Echos d'Orient, 1932, p. 257-269).

      Vakaruose gegužės mėnesio paskyrimą Marijai Bažnyčia pastatė prieš pagonių pavasario šventę — Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose būdavo žaidimai, o liaudis, apsirėdžiusi drabužiais, kurie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas papuošę gėlių vainikais, keldavo orgijas, vad. florealia. Nors pagoniškosios florealijų šventės mirė drauge su pagonyste, tačiau jų pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo užsilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Baromejaus (1538-1584) elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste. Taip Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri savo grožiu, viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės papuošalas.

Skaityti daugiau:

Stebuklingoji Dievo Motina Pažaislyje

Marija, Motina šventa,
Gėlių vainiko apsupta, 
Taikos Kalne mums paskirta.
Ištiesk, maldaujame, rankas, 
Išgirsk savo vaikų raudas, 
Globoki Nemuno lankas.
Per kančią, tremtį ir vargus 
Grąžink tėvynei jos vaikus, 
Globok meilingai mus visus.
 
Stebuklingoji Dievo Motina Pažaislyje
 

ARKIVYSKUPO LAIŠKAS LIETUVIAMS

Brangūs lietuviai katalikai,

      Prieš ketverius metus gegužės 13 d. lietuvių tauta buvo paaukota Nekalčiausiai Marijos Širdžiai. Daugelis laisvojo pasaulio lietuvių parapijų, kolonijų ar atskirų kraštų bendruomenių su giliu pasitikėjimu ir meile pasišventė Marijai, pasiaukodami save ir savo šeimas Jos tarnybai ir globai. Jie pasirinko šūkį:

      "Mariją mylėti trokštu visados. Jai vienai tarnauti džiaugsmuos ir varguos Lietuviai katalikai su dideliu uolumu padaugino maldas, pagausino aukas, ir visame gyvenime Marijos garbinimo banga sukėlė naujų vilčių.

      Ne taip seniai pasibaigę Jubiliejiniai Marijos metai atnešė taip pat gausių vaisių. Visas pasaulis juos šventė su pakilusia nuotaika ir atgimusia dvasia. Milijonai tikinčiųjų pamaldžiai keliavo į stebuklingąsias Marijos šventoves pelnyti jubiliejinių atlaidų ir melsti paguodos nesibaigiančiuose varguose skęstančiam pasauliui. Lietuvių balsas tame pasaulio chore nebuvo nustelbtas. Marijos metus lietuviai visa širdimi pergyveno ir parodė esą ištikimi Marijos garbintojai. Gausios iškilmės tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje, Italijoje, kaip ir plačioje Amerikoje bei kituose pasaulio kraštuose leido parodyti mūsų tautos meilę ir ištikimybę pasaulio Karalienei, kurios oficialioji šventė šiais Marijos metais Šv. Tėvo buvo visam pasauliui iškilmingai paskelbta Visų Šventųjų dieną.

      Reikšmingi tai įvykiai ir labai svarbūs, bet jie nustos savo reikšmės, jei pasiliks kaip banga jūros paviršiuje. Nuaidės giesmių aidai ir nutils. Marijos metus ir Nekalčiausios jos Širdies garbinimą turi sekti darbai Marijos garbei. Visas gyvenimas turi būti išjudintas, persunktas Marijos dvasia, turi paliesti sielos gelmes ir atnaujinti pasaulį. Kupinas energijos jaunimas privalo savo jėgas kreipti į amžinąjį Gėrį, Tiesą ir Grožį ir nepaskęsti materialistinio pasaulio verpstuose. Nors daug pavojų tyko jo sielą užburti ir suvilioti, atitolinti nuo Dievo ir Bažnyčios ir padaryti šio pasaulio vergais, Marijos globa ir pagalba jaunimo tikrai neapvils! Tačiau jaunimas turi likti ištikimas Jos vadovybei.

Skaityti daugiau:

ŠVENTŲJŲ ASMENYBĖS ĮRODO DIEVO BUVIMĄ

      Norint įsitikinti, kad už šventos asmenybės ir jo gyvenimo stovi Dievas, reikia pažinti du dalyku: 1) žmogaus prigimties moralinį silpnumą bei trapumą ir 2) šventojo labai didelį dvasinį ir moralinį pranašumą, kurs net siekia heroizmo viršūnių. Įsigilinimas į tuos du faktus, parodys mums, kaip didelis tarpas yra tarp eilinio žmogaus ir šventojo, įtikins mus, kad šito tarpo savomis jėgomis peržengti žmogus negali, ir kad šventojo gyvenimo užkulisyje turi būti antgamtinė esybė ir jėga, be kurios šventojo gyvenimas nėra išaiškinamas.

      Čia noriu pabrėžti, kad abu minėtus faktus reikia gerai pažinti, nes tik giliai įsitikinus tų faktų gyvenimiška tiesa, paaiškės toji gili praraja, kuri yra tarp eilinio, nors ir padoriai gyvenančio tikinčiojo žmogaus ir šventojo. Toji praraja be Dievo buvimo negali būti išaiškinama. Pažinti savo moralinį trapumą, nepastovumą, pažinti savo išsišakojusį egoizmą, kurs vien sau malonumo teieško, nėra taip lengva. Tik tas įsitikina savo dvasiniu skurdu, kurs rimtai kreipia dėmesį į savo vidų ir pradeda rimtai siekti tobulybės. Antra vertus, mažai kas tepažįsta šventojo didybę ir tas svaiginančias dvasinio gyvenimo aukštumas, kuriose jis gyvena, nes nedaugelis yra išstudijavę kad ir vieno kurio nors šventojo išsamiai ir objektyviai parašyto gyvenimo. O juk tik palyginę mūsų dvasines žemumas ir net prarajas su tomis aukštumomis, į kurias yra iškilę šventieji, net ir neturėdami tikėjimo, galime pajusti, kad šventieji tai žmonės, kurie pasiekė aukščiausia, ką žmogus gali pasiekti. Jie yra tie "antžmogiai", apie kuriuos kalbėjo Nietzshe. Anot Raiša Maritain (žinomo prancūzų katalikų filosofo žmonos) prancūzų filosofas Bergson matė šventuosiuose ir mistikuose aukščiausią žmonijos iškilimą.

      Kad iš tikro už šventojo gyvenimo turi stovėti Dievas, be kurio šventojo gyvenimas lieka neišaiškinama mįslė, tą tvirtina ir didysis filosofas Pascal. "Padaryti žmogų šventą reikia malonės, ir kas tuo abejoja, tas nežino, kas yra šventasis ir kas yra žmogus." Taip jis kalba savo "Mintyse" apie Dievo malonę, kuri šventojo gyvenimą pagrindžia ir išaiškina. Bet nereikia mums nė ypatingų autoritetų pasisakymų, kad tai galėtume suprasti. Užtenka tik kiekvienam susidurti su tikrai didelėmis pagundomis, kad įsitikintum, jog tos pagundos savomis jėgomis negali būti nugalėtos. Būdami sau atviri, tikrai suprasime, kad Gratry žodžiai yra teisingi, kai jis sako, kad "žmonės, nutolę nuo Dievo, negali atsispirti pagundai ir niekad neatsispiria". Taip toliau svarstydami ir gyvenimiško patyrimo vedami, negalėsime nepripažinti, kad už kiekvienos pastovios dorybės ir net už atskiro sunkesnio dorybės akto stovi antžmogiškos jėgos, kurios tą dorybę pagrindžia ir ją padaro galimą. Tad visai nenuostabu, kad kai kurie, susidūrę savo gyvenime su šventaisiais, iš karto už jų gyvenimo stovintį Dievą pajuto ir Jo buvimu įsitikino. Kai vienas advokatas, aplankęs Arso kleboną, buvo labai sujaudintas, jo buvo paklausta, kas ten jam padarė tokį įspūdį. Jis atsakė: "Mačiau Dievą žmoguje!" Ir Šv. Raštas sako: "Nuostabus Dievas savo šventuosiuose,"

Skaityti daugiau:

AR AŠ ESU TIK MEDŽIAGA?

      Pasiklausykime, ką neabejotinai tikras gamtos pažinimas sako apie žmogų. Nemokytam žmogui atrodo, kas gali būti paprastesnio už smėlio grūdelį, kurs atrodo toks ramus, be jokių pasikeitimų. Bet mokslas įžiūrėjo, kad tas grūdelis yra labai sudėtingas ir jame vyksta judesiai neįsivaizduojamu greičiu. Ne tik tas smėlio grūdelis, bet ir visas materialinis pasaulis nuolat juda, jame nuolat skrajoja mažytės dalelės, nuolat banguoja elektromagnetinis laukas. Tas vyksta ir mūsų kūne.

      Kai mažytės oro dalelės smarkiau bombarduoja termometrą, jos išjudina termometro gyvojo sidabro daleles, kurios taip pat ima smarkiau lakioti: gyvojo sidabro tūris nuo to didėja, jis kyla aukštyn. Mes sakome, kad temperatūra kyla. Bet tos oro dalelės bombarduoja ir mūsų ranką, kuri nuo to plečiasi, ir mes pajuntame šilimą. Bet ar šilimą pajunta ranka? Žinome, jog tam tikrais chemikalais galima kuriam laikui suparalyžuoti nervų pralaidumą. Jei taip padarysime su nervais, vedančiais iš rankos į smegenis, pamatysime, kad, nors ranką ir degintume, jokios šilimos nejusime. Taigi, ne ranka ir ne rankoje esą nervai pajunta šilimą. Tad gal smegenys ją pajunta? Kai kas nors paliečia ranką, jos nervuose įvyksta tam tikros cheminės reakcijos, kurios pereina į smegenis, lydimos tam tikros elektromagnetinės bangos. Tai iššaukia ir smegenyse chemines reakcijas. Kas gi yra toji cheminė reakcija? Ogi, trumpai sakant, pasikeitimas tarp molekulių, atomų ir tarp paviršutinių elektronų. Tas paviršutinis atomų pakitėjimas, persigrupavimas yra surištas su gana dideliais energijos pasikeitimais. Jeigu vyktų esminis atomų pasikeitimas, tada atsipalaiduotų toki milžiniški energijos kiekiai, kaip atominėje bomboje, ir jie susprogdintų ne tik žmogų, bet gal ir visą miestą.

      To nežinojo Aristotelis ir todėl taip lengvai galėjo kalbėti apie esminius medžiagos pasikeitimus. Ne, esminiai medžiagos pasikeitimai žmogaus kūne nevyksta, ir juo labiau toji medžiaga negali gauti savybių, kurios yra svetimos bet kokiai kitai medžiagai. Pagaliau, kas gi yra esminis medžiagos pasikeitimas? Pavyzdžiui, kas įvyksta, vandenilio bombai sprogstant? Štai kas yra dabartiniam mokslui žinoma: medžiaga ir energija yra dvi to paties banguojančio elektromagnetinio lauko formos. Toji medžiaginė energija gali susiburti tarsi į vieną tašką, tokiu būdu pagimdydama medžiagą. O medžiaga dideliame žvaigždžių centro karštyje gali pavirsti spinduliuojančia energija. Neseniai ir žmogus išmoko paversti medžiagos trupinius į baisius energijos išteklius. Taigi, esminiai pasikeisdama medžiaga netampa kita medžiaga, bet baisiais energijos kiekiais.

Skaityti daugiau:

RELIGINIS – MORALINIS PRISIRENGIMAS MOTERYSTEI

 (Tęsinys)

Religinis pasirengimas šeimos gyvenimui

      Šeima, kurioje yra išblėsęs religinis gyvenimas, slepia savyje mirtiną žaizdą. Tad pirmasis ir pagrindinis šeimos reikalas yra jos religinis gyvenimas. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje "Casti conubii" rašo: "Kadangi nepažabotos kūno aistros nesiduoda kaip reikiant suvaldomos, jei pirmiau pati siela neatiduoda savo Kūrėjui nuolankaus pamaldumo ir gilios pagarbos duoklės, tai yra būtina, kad tuos visus, kuriuos saisto šventasis moterystės ryšys, pirmoj eilėj persunktų gilus ir nuoširdus pamaldumas ir kad jis gaivintų visą jų gyvenimą, o protą ir valią perimtų gili pagarba Dievo didybei..."

      Krikščioniškosios šeimos gyvenime labai didelį vaidmenį vaidina vyro religingumas. Jis yra šeimos kūrėjas. Šeima jo vardą nešioja. Jis šeimos galva ir jos karalius. Jis yra tėvas ir jo autoritetas yra rišamas su dieviškuoju autoritetu. Jo šeimos šūkis: "Aš ir mano namai turi Dievui tarnauti!" Tikintis, Dievo bijąs vyras savo šeimai yra ramstis, kai šeimą koks nors skaudus smūgis ištinka. Juk šeimos be kryžiaus nėra. Tik gilus religingumas suteiks jai jėgų kryžių kantriai pakelti. Toks vyras yra vertas ir gilios pagarbos. Jei tokį vyrą matai šeimoje meldžiantis, einant bažnyčion, priimant šventus sakramentus, kyla širdyje jam dar didesnė pagarba ir juomi pasitikėjimas. Yra tikras dalykas, kad tik religija padaro pilnai atbaigtą žmogų. Tik ji padaro jaunuolį pilną ir subrendusį vyrą, kurio globoje žmona ir vaikai yra saugūs. Tokiu jaunuoliu gali pilnai pasitikėti ir mergaitė, pasiskirdama jį sau būsimu vyru.

Religinis pasiruošimas reikalingas ir mergaitei

      Jaunuolis, kurs pasiskyrė mergaitę būsima žmona, negali būti indiferentas ir mergaitės religingumo atžvilgiu. Žmona yra šeimos širdis. Ji palaiko visą šeimos dvasią. Žmona yra šeimos gyvenimo nešėja ir palaikytoja. Ji turi palaikyti tamprius ryšius su antgamtiniais šaltiniais. Yra teisingai sakoma, kad žmona tuo daugiau yra šeimai pasišventusi, kuo labiau ji bendrauja su Dievu. Motina yra vaikų auklėtoja. Kaipgi ji galės vaikus prie Dievo vesti, jei ji pati toli nuo Jo stovės? Kaipgi ji galės palaiminti savo vaikus ir vyrą, jei ji pati gyvens be Dievo malonės?

Skaityti daugiau:

MEILĖS PRISIPAŽINIMAS

      Keistas dalykas ta meilė! Atrodo, kad tai didžiausias žmogaus gyvenimo džiaugsmas ir gražiausia laimė. Atrodo, kad tai žmogaus gyvenimo tikslas ir turinys. Kaip pavasario gėlė į saulę, taip žmogus į ją visa savo prigimtimi veržiasi. Apie ją galvoja, svajoja ir sapnuoja... O vis dėlto meilė yra didžiausia žmogaus kankintoja. Kiek ašarų, kiek nemigo naktų, kiek liūdesio ir širdies skausmo ji žmogui atneša! Tikrai meilė yra karčiausio skausmo ir saldžiausios laimės mišinys. Ji jungia kančią su malonumu, liūdesį su džiaugsmu, juodą nusiminimą su skaidria viltimi. Meilė yra ryšys tarp žemės ir dangaus, ryšys tarp žmogaus ir Dievo.

      Meilės džiaugsmą ir meilės liūdesį, meilės laimę ir jos tragediją pergyvena kiekvienas žmogus, ypatingai savo gyvenimo pavasarį, kai skleidžiasi jo gyvenimo žiedas. Jau nekartą jaunuolių laiškai pasiekė redakciją. Išdrįsta ir parašo. Klausia patarimo, ieško atsakymo į varginančius klausimus. Kiekvienas jaunuolis žino, kad meilė yra širdžių kalba. Bet širdis juk kalba ne žodžiais. Tačiau ta kalba kartais tokia neaiški, nežinai, ar apie meilę ar apie neapykantą šnabždama, nežinai, ar sakoma taip ar ne. Štai ir kyla iš čia problema: ar kitam prisipažinti, kad jį myli, ar ne? Ar stengtis kokiu nors būdu kitą privesti prie prisipažinimo, ar pasitenkinti tik širdžių kalba?

Ką mano jaunuoliai?

      Šį klausimą pastatėme jaunimui praėjusių metų pabaigoje. Atsakymų atėjo labai mažai. Atsakė tik keli berniukai, o mergaitės nutarė tylėti. Ne visų atsakiusiųjų nuomonės sutinka. Kai kurie rašo, kad prisipažinti yra būtina. Jeigu vienas neprisipažįsta, kitas turėtų stengtis, progai pasitaikius, paklausti. Juk kam gi save ir kitą kankinti, kam gyventi nežinioj? Kartais gali ir pats klysti ir kitą klaidinti, gali pats labai apsigauti ir skaudžiai kitą apvilti. Aiškumas niekad nepakenks. Kartais tik nedrąsumas užčiaupia lūpas, reikia jį nugalėti, ypač berniukui, ir ryžtis. To dažnai laukia ir mergaitė, nes ji pati nedrįsta imtis iniciatyvos ir prisipažinti, kad jį mylinti.

Skaityti daugiau:

JĖZUITŲ VAIDMUO LIETUVOS ATKATALIKINIME

      Lietuva nebuvo spėjusi išgyventi tikrojo viduramžio. Ji nepažino Vakarų Europos bažnytinio gyvenimo negerovių. Juk tais pačiais 1417 m., kai Konstancos susirinkime pirmą kartą buvo iškeltas šūkis "reformatio in capite et membris — galvos ir narių reformavimas", ten pat buvo duota pradžia Žemaičių vyskupijai. Vilniaus vyskupija tebuvo trimis dešimtmečiais senesnė (1387). Religinis gyvenimas, ypač plačioje Žemaičių vyskupijoje, dar nebuvo spėjęs išsivystyti. Pvz., iki 17-jo amž. pradžios ten nebuvo jokio vienuolyno. Tačiau protestantizmo banga Lietuvon atėjo visu smarkumu.

      Jau apie 1535 m. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystėje ėmė iš Prūsų plisti Liuterio mokslas, remiamas ir propaguojamas ordino eksmagistro hercogo Albrechto. Ypač daug šalininkų jis rado miestuose. Nuo 1555 metų vyko vis didesnis bajorų ir magnatų persilaužimas į kalvinizmą. Kai aštrioji religinė krizė jau buvo praėjusi, apie 17-jo amž. vidurį, tiesa, buvo imta stipriau perdėti prieš šimtą metų Lietuvą ištikusius pavojus. Buvo minimi neįtikimi užgrobtų bažnyčių skaičiai, buvo rašoma, kad, pvz.. Žemaičiuose tik vienas žmogus iš tūkstančio buvo likęs kataliku. Per visą istoriografiją iki šiol dar tebeaidi iš jėzuitų istoriko Alberto Wijuko Kojalavičiaus raštų pagarsėjęs teigimas, kad prieš vysk. Merkelį Giedraitį, kuris su jėzuitais "antru kartu" krikštijęs Lietuvą, Žemaičiuose buvo likę tik septyni katalikų kunigai. Tačiau ten pavardėmis galima priskaityti bent septyniolika katalikų kunigų. Jėzuitų misijos abiejose lietuvių vyskupijose (Vilniaus ir Žemaičių) parodė, kad dar septynioliktojo amž. pradžioje atsirasdavo suaugusių, kurie buvo nekrikštyti arba labai ilgai jokios bažnyčios nematę. Bet liaudis pasirodė abejinga protestantizmui, o galingieji magnatai, kurie naujovėmis daugiau įdomavosi dėl politiškų ir socialinių motyvų bei paviršutiniško smalsumo, kalvinizmui palaikyti nesukūrė reikalingų institucijų. Tad sėkminga jėzuitų veikla greitai jį sužlugdė.

      Jėzuitai į savo rankas paėmė visą Lietuvos švietimą. 1570 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo įsteigta pirmoji jėzuitų kolegija. Po devynerių metų buvo įkurta Akademija. Dar po poros metų (1582) ten buvo įkurtos dvi kunigų seminarijos, popiežinė ir diecezinė. Joms abiems vadovavo jėzuitai.

      Jėzuitų statutai skatino, jeigu tik pastoracijai buvo naudingiau, pasinaudoti vietine liaudies kalba. Šitas jėzuitų veiklos nuostatas Lietuvoje turėjo būti labai plačiai pritaikytas, nes lietuvių parapijose ir 20-30 metų išgyvenę ateiviai kunigai (daugiausia Mozūrijos lenkai) neišmokdavo lietuviškai (yra žinomos pavardės iš 1579 m. vizitacijos). Tad pirmieji jėzuitai portugalai, ispanai, austrai ir lenkai mokydavosi lietuviškai pastoracijos reikalui. Tik liaudies kalba buvo galima šviesti religiškai tamsią liaudį. Kaip Latvijoje, taip ir Lietuvoje jėzuitai rūpinosi giedojimais liaudies kalba. Jie vertė giesmių tekstus arba kūrė naujus, lietuviškus. Jėzuitai yra parūpinę ir pirmąjį katalikišką lietuvišką giesmių rinkini 1646 m. "Balsas Szirdies."

Skaityti daugiau:

AR RELIGIJA PRIEŠINGA MOKSLUI?

      "Naujienose" (1955. I. 6.) kritikuojamas mano straipsnis "Ar mokslas priešingas religijai?" ("Laiškai Lietuviams", 1954 m., nr. 11). Kritikas stengiasi įrodyti, kad religija esanti nesuderinama su dabartiniu mokslu ir, perkeldamas klausimą iš teoretinės plotmės į praktinę, kaltina religijos atstovus, kad jie buvę daugelio karų ir žmonių žudynių kaltininkai, o taip pat teigia, kad mokslo atstovai idėjiniu atžvilgiu esą "drungni" ir nesukelia žmonių skerdynių.

      "Drungnumas", tiesa, nėra kilnumo pažymys: žolę begrumuliojanti karvė yra tobuliausia prasme abejinga bet kokiai idėjai. Tačiau abejoju, ar mano kritikas panorėtų paimti ją sau pavyzdžiu. Straipsnyje paminėjau tik vieną karštai prieš religiją kovojusį mokslininką, žinomą zoologijos profesorių Ernst Haeckel. Istorija pažįsta daugybę "Haeckelių" ir "Haeckeliukų", kurie, kai tik pasijunta esą pakankamai skaitlingi, nuo pat prancūzų revoliucijos beveik be pertraukos iki mūsų dienų moderniosios apšvietos vardan" tai vienur tai kitur suruošia masines krikščionių skerdynes. Keičiantis laikams, keičiasi tik kovos priemonės: seniau, norint primesti savas pažiūras, kovota kardais, dabar tam pačiam tikslui tarp kita ko pavartojami spiegiantys garsiakalbiai. Štai viename neva katalikiškame krašte uždraudžiama pamaldų metu perduoti prie bažnyčios per garsiakalbį "Ave Maria", o tuo pat metu leidžiama gatvėse sustatyti ištisas garsiakalbių eiles, kurie kurtinančiai spiegia biaurius dalykus ir kviečia šokti per ištisas gavėnios naktis. Kas atviromis akimis žiūri į gyvenimą, tas mato, jog "mokslinės pasaulėžiūros" atstovai griebiasi visų moderniosios technikos suteikiamų priemonių, norėdami nuslopinti žmonių religinius jausmus.

      Padaręs ekskursiją į praktinę gyvenimo sritį, mano kritikas vėl sugrįžta prie teoretinio klausimo pastatymo. Bet pirmiausia norėčiau jo paklausti, kiek kartų penki kilogramai yra didesni už tris kilometrus, arba kuriai matematikos tiesai yra priešingas tas ar kitas meno šedevras. Be abejo, jis atsakys, kad toks klausimas yra neprotingas, nes minėtieji dalykai yra nepalyginami, jie neturi bendro mato, nes priklauso visai skirtingoms buities plotmėms. Lygiai juokinga yra klausti, ar religija, tai yra žmogaus meilės santykis su savo buities Šaltiniu, yra priešingas mokslui, nes meilė taip pat yra nematuojama jokia moksline sąvoka. Tačiau šiuo paskutiniuoju atveju esama ir tam tikro skirtumo nuo anksčiau paminėtųjų dviejų pavyzdžių, nes religinė meilė kreipiasi į patį buities Šaltinį, kurs tuo pat laiku yra ir bet kokių vertybių Šaltinis. Todėl tikrai religingo žmogaus siela atsiveria visoms toms aukštoms vertybėms, kuriose atsispindi Tikroji Buitis.

Skaityti daugiau:

GYVENIMO TIKSLAS

      "Kokios trumpos buvo mano dienos!" — mąsto Nijolė, nešdama rankose besnaudžiančią dukterį. Dar tik penkeri metai, kai jiedu susituokė — penkeri metai, pilni laimės ir džiaugsmo. Jie susituokė iš meilės ir manė, kad ji amžinai juos lydės. Tada Nijolei buvo 22 metai — pats laikas ištekėti. Baigusi universitetą, ji susipažino su Vytautu ir po metų jau vadinosi ponia. Ji buvo graži — labai graži: juodų plaukų, žalsvai mėlynų akių, aukšta ir liekna. Vyrą ji mylėjo aklai ir buvo jam pasišventusi širdimi ir siela. Po metų jiems gimė dukrelė — Gintarėlė. Atrodė, kad laimė jų šviesiame namelyje nebetilps. Ach, koks nepastovus dalykas ta žemiška laimė!

      Vakar jie buvo baliuje — vyriausias daktaras šventė 25 metų darbo sukaktį. Nijolė buvo graži ir išmintinga, argi nuostabu, kad visi ją mielai šokdino ir šnekino. Net ir vyras, kai juodu ėjo iš namų, pabučiavo jai į ranką ir pasakė: "Toj baltoj suknelėj, Nijolėle, tu daugiau į mano dukterį panaši, negu į žmoną..." Ji nusišypsojo šypsena, kurią tik vienas jos vyras tegalėjo suprasti, ir patenkinta apsisiautė nauju kailiniu apsiaustu.

      Vakarienės metu ji pradėjo žvalgytis vyro. Net juokinga jai pačiai atrodė, kad va minutėlę jo nemato ir jau rūpinasi. Ji paliko svečių kambarį ir, pasikėlusi savo ilgos suknelės plačią uodegą, švelnučiais judesiais nuplaukė per kabinetus. Praėjo porą kambarių, kur vieni gėrė, kiti žaidė kortomis, pašnekėjo su jaunute daktaro dukterimi ir išėjo į koridorių. Bet vyro nebuvo. Tada ji apsisuko ir jau norėjo grįžti atgal, kai iš lauko sugrįžo jos vyras: jis lydėjo vieną iš ligoninėje dirbančių gailestingųjų seserų. Nijolė nejučiomis pasitraukė į kampą ir sustingo: Vytas, jos mylimas ir garbinamas Vytas, nuvilko tai svetimai moteriškei apsiaustą ir, paėmęs už veido, pabučiavo į lūpas. Jis buvo truputėlį išgėręs ir linksmai niūniavo kažkokią dainelę. Nijolė apsisuko ir, prasistūmusi pro šalį, išbėgo laukan. "Apgavikas!" — kartojo ji pusbalsiai, — "apgavikas! Penkerius metus jis mane bučiavo ir kalbėjo meilius žodžius, kai tuo tarpu aš jam tebuvau vien žaisliukas!" Ir ji brido per sniegą, nejusdama nei šalčio, nei nustebusių žmonių žvilgsnių, nusiminusi ir nelaiminga. "Gal visi tai žinojo", — galvojo ji, — "gal jie su užuojauta žiūrėjo į mane, kada aš didžiavausi savo vyru..." Tik po ilgo betikslio klaidžiojimo ji prisiminė Gintarėlę ir sugrįžo. Vyras jau buvo namuose. Jis sėdėjo prie degančio židinio, paslėpęs galvą rankose.

Skaityti daugiau:

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

      1.    Ar yra uždrausta skaityti nekatalikiškuose žurnaluose gražius Kristaus gyvenimo aprašymus arba žiūrėti ir gėrėtis gražiais meniškais paveikslais, atvaizduojančiais Kristų?

      2.    Man yra neaišku, kaip žydai galėjo taip paniekinti savo tautos žmogųKristų. Gal kuri nors jų grupė ar partija ir nepripažino Jo Dievo Sūnumi, Jį pasmerkė ir nužudė, bet argi galėjo visa žydų tauta Jį atstumti ir Jo nepripažinti?    Pr. Al.

      1.    Gražiais paveikslais gėrėtis niekas nedraudžia, nesvarbu, kas būtų jų autorius. Religines nekatalikų parašytas knygas ar religinius straipsnius paprastiems, nedaug su teologija susipažinusiems žmonėms paprastai draudžiama skaityti, nes ten gali būti įvairių nekatalikiškų minčių ir klaidų, kurias paprastam žmogui sunku atskirti nuo tiesos. Tad tokios knygos ir toki straipsniai gali jį suklaidinti.

      2.    Prieš Kristų ypatingai kovojo fariziejai ir Rašto žinovai. Jie sukurstė ir liaudį. Daug buvo žydų, kurie Kristaus mokslą priėmė. Juk ir apaštalai buvo žydai. Daugelis pirmųjų krikščionių buvo žydų kilmės. Taigi, dalis žydų tautos priėmė Kristaus mokslą ir tapo krikščionimis, o kita dalis pasiliko savo sename tikėjime ir nepripažino Kristaus laukiamu Mesiju. Mesijo jie dar ir dabar tebelaukia.

Redaktorius

TĖVYNĖS MEILĖ NEDALOMA

      Lietuva — katalikiškas ir tvirtas savo tikėjime kraštas. Nepriklausomybės metais jame gyveno 85,7 procentai katalikų. Būdingi yra šiam kraštui kloniai ir kalneliai, gražios lygumos, žali miškai, sodybose išauginti vešlūs sodai su čiulbančiu virš lygiųjų Lietuvos laukų vieversėliu ir pavasarį kukuojančia gegute, su skardžiai besuokiančia alyvų krūme lakštingala, su girgždančiomis kaimų sodybose svirtimis. Bet nemažiau Lietuvos laukams, sodyboms ir pakelėms yra būdingi Rūpintojėliai ir kryžiai bei meniškai išpiaustytos koplytėlės. Atimk, žmogau, iš mūsų Tėvynės laukų kryžius, kryželius ir meniškai išpiaustytus berymančius Rūpintojėlius — ir nebeliks tos Lietuvos, kurią tu, lietuvi, pažinojai, mylėjai ir tebemyli. Panaikink lietuvių tautos religinius Kalėdų, Velykų, Sekminių, Žolinės bei Vėlinių papročius — ir Lietuva tau nieko daugiau nesakys, negu bet kuri kita svetima tauta.

      Be abejo, pašeimininkavus eilę metų mūsų krašte brutaliam ir bedieviškam bolševikui, didelė dalis gražaus mūsų žemelės papuošalo bus išgriauta, sunaikinta, bet darbšti lietuvio ranka visa tai atstatys, atkurs, tik duok. Dievuli, mūsų Tėvynei laisvę.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

ĮSIGYTINOS KNYGOS

      Jei kas norėtų įsigyti Dr. J. Mačernio knygą "El hombre, ?un enigma?", gali ją gauti, nusiuntęs autoriui du doleriu šiuo adresu: J. Mačernis, Isleta 1957, 4 de Junio, Buenos Aires, Argentina, S. A.

      "Laiškų Lietuviams" Administracijoje dar galima gauti šias knygas: Dievas ir Žmogus, Tu ir Ji, Kas žiūri ir nemato. Taip pat galima gauti įrištų "L. L." komplektų visų praėjusių metų. Vienerių metų komplekto kaina — $4.

PASAULIO LIETUVIŲ MALDOS IR ATGAILOS DIENA UŽ LIETUVĄ

      Šių dienų bedievybei sulaikyti nepakanka vien tik darbo ir fizinės jėgos, bet reik ir dangaus pagalbos. Reikia, kad žmonija dvasiniai atgimtų ir grįžtų prie dieviškųjų Tiesos idealų.

      Gegužės 13 dieną sueina 4 metai, kai Lietuvių tauta buvo paaukota Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir paskelbta Nekalčiausios Marijos Širdies Lietuvių Tautos Karalienės švente.

      Kiekvienais metais ši šventė yra švenčiama kaip viso pasaulio lietuvių Maldos ir Atgailos Diena už Lietuvos laisvę ir ten persekiojamą bažnyčią.

      Tą dieną visi lietuviai yra kviečiami savo maldas ir darbus siųsti Dangaus Karalienei, kad Ji išmelstų iš savo Sūnaus mūsų kenčiančiai ir vargų iškankintai tėvynei laisvę ir pasauliui Taiką, o mūsų brolių širdyse uždegtų Švenčiausios Jėzaus Širdies begalinės meilės ugnį.

      Ta proga Lietuvių Mėlynosios Armijos Sąjūdis kviečia visus lietuvius stoti į šį religinio atgimimo, maldos ir atgailos sąjūdį ir jungtis kartu prie 8 milijonų Mėlynosios Armijos Sąjūdžio narių.

Skaityti daugiau: