Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. No.1 Sausis

T U R I N Y S
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
       Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
       Redakcijos nariai: Jonas Borevičius, S. J. ir Bruno Markaitis, S. J.
       Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when hi-monthly. by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam. Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėne-sinj. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.               Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S.C.
 

REDAKCIJOS ŽODIS

 

1955 M. SAUSIO (JANUARY) MĖN. VOL. VI, NO. 1

      Pradedami šeštuosius savo amžiaus metus “Laiškai Lietuviams” sveikina visus Gerbiamuosius Skaitytojus, Rėmėjus ir Bendradarbius. Laikraštis ar žurnalas tiek yra įdomus, naudingas ir aktualus, kiek jis sugeba palaikyti artimus ryšius su savo skaitytojais. Jis turi tapti artimas skaitytojų draugas ir patarėjas. Bet tikra draugystė turi būti abipusė, todėl ir skaitytojai turi tapti laikraščio draugai bei patarėjai. Dažnai skundžiamasi kokio nors laikraščio negyvenimiškumu, bet vengiama jam parašyti savo pageidavimus, neprisirengiama atsakyti į jo klausimus ar anketas. Taigi, laikraščio įdomumas priklauso ne tik nuo Redakcijos, ne tik nuo jo bendradarbių, bet ir nuo pačių skaitytojų.

      Esame labai dėkingi visiems skaitytojams, pareiškusiems mums savo pageidavimus, bet drauge ir atsiprašome, kad ne visados į tuos pageidavimus galime atsižvelgti. Kartais du skaitytojai pageidauja visiškai priešingų dalykų. Vieniems “Laiškai Lietuviams” yra perdaug religiški, kitiems juose per maža religinių straipsnių. Vieni norėtų juose matyti tik religinius straipsnius, kiti pageidauja ir kultūrinių straipsnių bei religinės srities novelių. Redakcija, kiek yra galima, stengiasi visus patenkinti.

      Atrodo, kad labiausiai skaitytojams patinka specialūs skyriai: “Prie šeimos židinio”, “Jaunimo paslaptys”, “Rūpimieji klausimai”. Kai kurie labai džiaugiasi filmų apžvalga, bet yra ir tokių, kuriems tas skyrius atrodo visai nereikalingas. Mes stengiamės duoti skaitytojams įvairiausių straipsnių: religinių, kultūrinių, o kartais ir beletristinių. Vengiame politinių žinių, nes tai yra dienraščių ir savaitraščių temos. Manome, kad kiekvienas skaitytojas ras “Laiškuose Lietuviams” ką nors, kas jam bus įdomu ir naudinga. Visiškai neįmanoma, kad visi straipsniai visiems būtų įdomūs, todėl mes taip elgiamės, kad būtų kuo didžiausias pasirinkimas.

      Daugelis klaidingai mano, kad mums nėra reikalingi bendradarbiai, nes pakanka tėvų jėzuitų, kurie gali prirašyti pilną, laikraštį. Mūsų tėvų jėzuitų skaičius yra labai kuklus, todėl kiekvienas turi daug įvairių užsiėmimų ir tik atspėjamu laiku gali vieną kitą straipsnelį parašyti. Užtat labai laukiame naujų bendradarbių ne tik iš kunigų, bet ir iš pasauliečių. Ypatingai pasigendame bendradarbių jaunimo klausimais. Šiais klausimais mums labai yra lauktini pedagogų pasisakymai, bet ne mažiau įdomios ir paties jaunimo mintys. Tikimės, kad šiais metais glaudžiau visi bendradarbiaus, todėl ir mūsų žurnalas labiau atitiks visų noras.

ŽMOGAUS IR DIEVO SANTYKIAI

      Mums savęs nepakanka. Net neigdami prigimties ribotumą, mes ieškome papildymo, įvairioms formoms bandome rasti turinį. Nemėgstame vienatvės ir dėl to, kad ji iškelia nepakankamumo tikrovę daug ryškiau negu žmogaus buvimas žmonėse. Ir kai nėra draugo, nėra malonaus žmogaus, griebiamės pakaitalų, atsiversdami žurnalą, knygą, užsukdami pažiūrėti filmo ir tt.

      Mums savęs nepakanka, kai mus lydi neatsakyti klausimai į svarbiausias gyvenimo problemas. Kai mirtis ar didelis pavojus pasirodo, kaip šmėkla, prieš mūsų akis, ir drebančios lūpos instinktyviai taria maldos žodžius į aukštesnę ir už mus galingesnę jėgą.

      Mums savęs nepakanka, kai ateinantis rytas graso nežinia ar sunaikinimo pavojumi, kai skubiai svarbūs klausimai prievarta reikalauja atsakymo, sprendimo, pasiryžimo. Mums savęs nepakanka, kai reikia keltis iš žudančiu papročiu virtusios silpnybės, kai dvasia ilgisi gėrio, bet kūnas silpnas.

      Susitikdami su įvairiomis gyvenimo tikrovėmis bei paslaptimis ir ieškodami joms atsakymo, esame priversti susikurti gyvenimo - filosofiją, kuri, daugiau ar mažiau, sistematizuotų mūsų mintis ir veiksmus, duotų mums motyvus veikti arba susilaikyti, spręsti ir pasiryžti. Kurdami savo gyvenimo filosofiją, ypač jei neturime praktinės religijos, mes naudojamės įvairių religijų skoliniais, išminties saujomis iš filosofinių sistemų aruodo. Panagrinėję savo principus, matome, kad jie yra arba krikščioniški arba, apskritai, religinės kilmės. Kol jie duoda mums atsakymus į problemas, kol vykusiai sprendžia painesnes gyvenimo situacijas ir duoda mums pastovesnį dorovės pagrindą, mes nematome prasmės sielotis jų kilme ar prigimtimi. Eilėje atvejų gyvenimo filosofija tampa nieku kitu, kaip savos rūšies religija, jei ji savo esme yra nukreipta į Dievą. Bet ne retai pasitaiko, kad ką žmonės vadina religija, iš viso, nėra religija, o tik keletos principų rinkinys.

      Yra žmonių, kurie yra religingi iš prigimties, nes jų siela — ar dėl auklėjimo, ar dėl aplinkos, ar dėl savitos struktūros — yra atviresnė Dievui negu kitų. Jiems nesunku būti religingais natūraliu religingumu. Bet tas dar nesako, kad jie turi religiją arba kad ką jie laiko religija, ištikrųjų ir yra religija. Šie žmonės — miškų raminančioje tyloje ar kalnų sukrečiančiame aukštyje — jaučiasi arčiau dieviškos jėgos. Jie maža rūpinasi, kas ta dieviška jėga, kokia jos prigimtis ir vieta buičių universe, pasitenkindami religinio sentimento paguoda ir fizine ramybe, kuri atleidžia žmoguje esančią įtampą, kai pasaulis, rodos, nustoja savo konkretaus grėsmingumo ir perdėto realumo.Jie, bent momentui, pasijunta išvaduoti iš egocentrizmo nelaisvės ir žvelgia į gyvenimą toliau siekiančioje perspektyvoje.

Skaityti daugiau:

BROLIJOS MARIJOS GARBEI LIETUVOJE

       Lietuviai, tapę krikščionimis, nesitenkino bendru pamaldumu į Mariją. Jie, Vakarų Bažnyčioje plačiai paplitusiu papročiu, būrėsi į specialias draugijas — brolijas, kad organizuotu būdu pagarbintų Dievo Motiną.

Bažnytinės brolijos — tai tikinčiųjų draugijos, vietos vyskupo kanoniškai įsteigtos, jo vadovybėje ir priežiūroje ypatingu būdu garbinti ir išpažinti kurią nors tikėjimo tiesą. Šventuosius ir vykdyti krikščioniškojo gailestingumo darbus. Bendrasis kiekvienos brolijos tikslas yra padėti nariams užlaikyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Brolijos, kaip pamaldžių asmenų draugijos, siekiančios gerai atlikti savo religines pareigas, žadinančios žmonių pamaldumą, didinančios Dievo ir Šventųjų garbę, yra Bažnyčios palaikomos ir globojamos. Jos yra gyvo religinio gyvenimo apraiška.

      Brolijos religiniame gyvenime yra reikšminga priemonė pakelti visuomenės moralinį gyvenimą, naikinti blogus įpročius, sužadinti žmonių religingumą. Todėl Bažnyčia palaiko brolijas kaip sėkmingą priemonę religiniam gyvenimui atnaujinti ir apdovanoja jų narius įvairiomis dvasinėmis malonėmis bei atlaidais, kuruos nariai pelno paprastai įstojimo dieną, brolijos metinėje šventėje, mirties valandoje ir už įvairius atskirus gerus darbus.

      Brolijų steigime ir išplatinime daug nuopelnų turi atskiros vienuolijos. Jos, siekdamos savojo idealo ir tikslų, stengėsi suburti ir pasauliečius į tam tikras bendruomenes, kurios virto lyg atskiromis vienuoliškomis šakomis. Tokių brolijų steigimą ir joms vadovavimą Šv. Sostas pavedė vienuolijų generolams. Ir taip pranciškonai vadovauja šv. Pranciškaus tretininkams, domininkonai rožinio (rožančiaus) brolijai, karmelitai Švč. Panos Marijos škaplieriaus brolijai. Be to, vienuoliai prie savo bažnyčių uoliai steigė ir kitas, kito vardo, brolijas. Todėl suprantama, kodėl ir Lietuvoje su katalikybės atgijimu (o jam vadovavo vienuoliai) ypač suklestėjo įvairios brolijos, kurios buvo labai sėkmingos pagelbininkės Lietuvos religinio gyvenimo sustiprinime.

      Kiekviena brolija turi turėti savo vadovą — dvasiškį, savo bažnyčią, koplyčią ar bent altorių. Jų nariai turi pareigą dalyvauti viešose procesijose, brolijos pamaldose, kalbėti ar giedoti bažnyčioje nustatytas maldas ar giesmes, dėvėti procesijose brolijos drabužį ar nešioti specialius ženklus. Brolijų nariai išpuošė savo bažnyčias, koplyčias, altorius. Jie buvo pavyzdys gražaus krikščioniško gyvenimo bei tvarkingo pamaldumo ir kitiems.

Skaityti daugiau:

Religiją ir Dievą reikia pažinti

      Religijos pagrinduose, pačiame tikėjimo akte glūdi didesnis ar mažesnis tikėjimo pažinimas. Jei to bent elementariausio pažinimo neturėtume, negalėtume nei tikėti Dievu, nei sąmoningai Jam nusilenkti. Jį pagarbinti.

      Šiais žodžiais nenorima tvirtinti, kad tasai tikėjimo ir Dievo pats pirmykštis, kad ir labai netobulas, neaiškus pažinimas, laimėtas kokio nors pamokymo forma, būtinai turi ateiti iš kito žmogaus ar iš knygų. Juk ir natūrali, neigiamos aplinkos nenuteikta, nesugadinta siela, šiais klausimais niekeno ir nepamokyta, tiesia rankas į aukštesnę, nežinomąją Būtybę, kurią protinga žmogaus prigimtis nujaučia ir kurios nesąmoningai ilgisi.

      Šiame straipsnyje norima kalbėti apie praplėstą, pagilintą, sąmoningą tikėjimo pažinimą, kuris, ir neduodamas tikėjimo malonės, pašalina kliūtis ir paruošia kelią tikėti. Gilaus ir nuolat gilinamo religijos pažinimo reikalinga ir tikinčiajam, kad jis galėtų sėkmingai kovoti ir įtikinančiai nugalėti tikėjimo sunkenybes, kylančias jojo dvasios pasaulyje prietarų, priekaištų ar abejojimų formoje.

      Taip, religijos pažinimas yra būtinas. Ne veltui todėl skaitome jau pirmame katekizmo puslapyje: gyvename tam, kad Dievą pažintumėm, Jį garbintumėm, Jam tarnautumėm... Todėl pirmoje vietoje reikia Dievą pažinti. Be Jojo pažinimo negims žmoguje nei mažiausiame laipsnyje anoji meilė Dievui, be kurios neįmanomas, kad ir netobulas. Jojo valios vykdymas. Todėl pažinti religiją, kuri Dievą skelbia, tai tas pats, ką vykdyti vieną pagrindiniausių mūsų gyvenimo uždavinių. Šių minčių šviesoje paaiškėja tie griežti Pascalio žodžiai: "Yra tik dvi rūšys žmonių, kuriuos galima vadinti protingais: vieni tarnauja Dievui visa širdimi, nes Jį pažįsta, kiti gi ieško Jojo visa širdimi, nes Jo dar nepažįsta". Tiems gi, kurie Dievą, regis, tiki, bet kuriems Dievas yra beveik negyva sąvoka, kurie savo gyvenimo praktikoje prilygsta netikintiems Dievo buvimu, visai prasminga yra šia proga priminti Faberio žodžius: "Negali būti nieko, kas mus pasaulyje labiau domintų, kaip pažinimas, kokie yra mūsų santykiai su Dievu".

Skaityti daugiau:

TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI IŠEIVIJOJE

      Šeima dažnai apibūdinama, kaip pagrindinė socialinė institucija arba kaip pagrindinis socialinis junginys ir kaip pagrindas visiems kitiems socialiniams junginiams, nes nuo jos tvarkingumo ir vidinio harmoningumo pareina visų kitų socialinių junginių sėkmingumas ir jų siekiamų tikslų efektingumas. Lygiai teisingai šeima yra aptariama ir kaip intymiausias socialinis vienetas, nes jos narių tarpusavio santykių glaudumas ir intymumas yra didesnis, negu bet kokiame kitame socialiniame junginyje.

      Be vyro ir žmonos santykių, kurie yra skirtingos prigimties, tėvų ir vaikų santykiai yra nepalyginamai sudėtingesni ir turiningesni, negu bet koks žmogiškas atskirų individų ar grupių santykiavimas. Visų pirma, tėvus ir vaikus riša biologiniai ryšiai — kraujo ryšiai — nes vaikai biologiškai yra, tarsi, tėvų dalis — tiesioginis jų prigimties paveldėjimas bei pratęsimas.

      Normaliai tėvus ir vaikus glaudžiai jungia emociniai ryšiai, būtent, tėvų— vaikų meilė. Vaikas išauga tėvų, o ypač motinos, meilės įtakoje, per kurią jis patiria didžiausią jos švelnumą ir pasiaukojimą jam. Jos susirūpinimas juo ir jos gero jam siekimas dažniausiai baigiasi tik jos mirtimi. Vaikus su tėvais jungia ir ekonominiai reikalai. Tėvai vaikus aprūpina ir užlaiko iki jie gali pradėti savarankiškai gyventi. Praktiškai tėvai visada stengiasi pastatyti savo vaikus stipriai ant kojų ekonomiškai ir šiaip kaip galima geriau paruošti juos geresniam gyvenimui. Vaikai gi normaliai rūpinasi savo tėvais jų senatvėje. Greta ekonominio atžvilgio, tėvus ir vaikus jungia bendras rūpinimasis tarpusavio saugumo, tarpusavio pagalba, kai ji kuriai nors pusei yra reikalinga. Tėvų—vaikų santykius nuspalvina bei įprasmina ir tėvų auklėjamosios pastangos. Tėvai yra pirmieji ir patys svarbiausi vaiko auklėtojai. Normaliai jokia mokykla negali jų pakeisti. Jie įveda vaiką į aplinkos pažinimą ir duoda pagrindą vaiko religijai. Jie padeda susiformuoti jo įpročiams, Jo laikymuisi, ir jo charakteriui; jų pažiūrų bei nuomonių įtakoje formuojasi jo įsitikinimai ir idealai; jų padedamas, jis nusistoto sau gyvenimo kryptį ir jam pasiruošia. Tas tėvų auklėjamąsias pastangas daro sėkmingesnes jų autoritetas arba tėvų — vaikų autoritetiniai santykiai, kurie susiformuoja kūdikystėje ir nesibaigia net ir žmogui subrendus, nes normaliai tėvų įtaka neišnyksta per visą žmogaus gyvenimą. Visiems gi tėvų ir vaikų santykiams daro įtakos jų religinė padėtis. Įsakymas gerbti tėvą ir motiną, suprastas plačia prasme, apima visas tėvų pareigas vaikams ir vaikų pareigas tėvams.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ IR AMERIKIEČIŲ JAUNIMAS

      Praėjusių metų paskutiniame numeryje buvome davę jaunimui keletą klausimų. Pirmajame buvo klausiama, koks yra skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių berniukų ir mergaičių. Jau atėjo keletas atsakymų, kuriuos visus sugrupavus, štai ką galima pasakyti:

      1.    Lietuviai yra mandagesni.Beveik visi pastebėjo tai, kad lietuvių jaunimas mandagiau elgiasi tarp savęs, o taip pat ir su tėvais bei vyresniaisiais. Kai kurie šį faktą mėgino aiškinti amerikiečių naudai tuo, kad jie atrodo kartais nemandagesni tik dėl to, jog yra daug paprastesni ir natūralesni už lietuvius. Lietuviai esą labai ambicingi, pilni puikybės, ypač mergaitės labai įsivaizduojančios ir nenorinčios su bet kuo kalbėti. Tačiau ir tie, kurie teigė, jog lietuviai yra mandagesni, su liūdesiu pareiškė, kad dabar jau tas mandagumas pradeda nykti, vis daugiau įsivyrauja storžieviškumas, brutalumas, negerbimas kitų. Tai esanti svetimųjų įtaka.

      2.    Lietuviai kultūringesni.Jie yra daugiau apsiskaitę, daugiau išsilavinę, daugiau domisi rimtesniais dalykais. Amerikiečiai tesidomį tik Hollywoodu. Taip pat lietuviai daug tvarkingesni apsirengime. Amerikiečiai jokio dėmesio nekreipia į rūbus, kartais į kultūrinius parengimus eina taip apsirengę, lyg kad eitų dirbti į fabriką. Kalboje vartoja daug nekultūringų, negražių žodžių. Bendrai, lietuviai yra gilesni, o amerikiečiai paviršutiniškesni visuose dalykuose.

Skaityti daugiau:

BERTA HUMMEL (1909 — 1946)

      Kiekvienam patinka ir sukelia švelnius jausmus jaunosios vokiečių dailininkės Bertos Hummel daugiausia iš vaikų gyvenimo paimti piešinėliai arba gipsinės statulėlės, paprastai vadinamos "humeliukais". Gal nėra buvę kito panašaus šios srities dailininko. Hummel savo švelnia moteriška širdimi labai gerai atjaučia vaiko pasaulį, kuris suaugusiam dažnai atrodo juokingas, bet vaikui jis yra labai rimtas. Kai kurie vaikiško gyvenimo įvykiai suaugusiam gal juoką sukelia, bet pačiam vaikui jie ašaras išspaudžia. Tie patys dalykai, kurie suaugusiam atrodo komiški, vaikui neretai yra tragiški. Visa tai puikiai atsispindi šios jaunutės dailininkės kūriniuose.

      Praėjusių metų septintąjį "Laiškų Lietuviams" numerį buvome iliustravę jos piešinėliais, pasižyminčiais švelniu humoru. Ir šiame numeryje yra keletas jos kūrinių, vaizduojančių vaiko gyvenimą: jo švelnumą, paprastą pamaldumą, įvairias "nelaimes" ir "vargus". Štai mažas berniukas, užsikabinęs ant peties šautuvą, eina į laukus medžioti, o gal, vaizduodamas kareivį, pasaulio užkariauti... Jis drąsus, karingai nusiteikęs, lyg didžiausias herojus. Tik štai pamato ant smilgos užšokusį žiogelį ir visa jo drąsa dingsta, pasišiaušia iš baimės plaukai, vos nenukrinta nuo peties šautuvas... Arba štai kitas "herojus" lipa verkdamas ant tvoros, pamatęs varlę. Gal mums tai juokinga, bet vaiko pasaulyje tai yra dideli ir svarbūs įvykiai.

      Hummel mėgsta vaizduoti drauge berniuką ir mergaitę. Tos "porelės" kalbėte kalba apie tyrą, vaikišką meilę, apie tų dviejų jautrių širdukių vienybę, paremtą bendra galvosena, bendrais interesais, rūpesčiais ir vargais. Neužmiršta ji ir vaiko religijos, parodydama jį kaip sparnuotą angeliuką, tyliai budintį prie miegančio Kūdikėlio, arba atnešusį pievos gėlių Madonai pakelės koplytėlėje.

BERTA HUMMEL Autoportretas

 

Skaityti daugiau:

“PUSBROLIS”

      Koks nuobodus laikotarpis. Kalėdos praėjo, nuskambėjo jų varpeliai, praūžė Nauji Metai su taurėmis šampano, ir tepaliko tik vienas šaltas sausis. Prieš akis dar keturi mėnesiai sniego ir šalčio. Danguolė mąsto, bet mintys tokios nelinksmos. Ji jauna, dirba ligoninėje, laisvalaiki praleidžia prie knygų ir muzikos. Bet jaunystei to negana: ateina dienų, kada ji trokšta pasiausti su vėju, pasimėtyti sniegais ir pašūkauti su gatvėje bežaidžiančiais vaikais. Kitomis dienomis ji jaučiasi vieniša ir niekam nereikalinga, bergždžiai stumianti darbo dienas ir betiksliai žiūrinti į ateitį. Jos tėvai paliko Lietuvoje: ji viena tepabėgo. Vokietijoje ją priglaudė tolimi giminės, kuriems už globą ir duonos kąsnį ji valė kambarius, plovė baltinius, virė ir dirbo iš visos širdies. Bet atvažiavus į Ameriką, Danguolė įstojo į gailestingųjų seserų mokyklą. Tada visi jos giminės supyko, kad, užuot dirbus ir nešus pinigus, ji sumanė mokytis, ir nutraukė visus ryšius. Sunkus buvo laikas. Bet stipri valia ir tvirtas tikėjimas padėdavo jai nuovargio valandomis, ir ji ištesėjo.

      Štai, jau visi metai, kai ji dirba ligoninėje. Jai čia sekasi: ji įdeda širdį į savo darbą, kiekvienam pasakydama paguodos žodį, niekada pati nesiskųsdama ir nieko nelaukdama už savo patarnavimą. Bet štai, jau 24 metai jai suėjo, ir širdis pradeda trokšti daugiau, negu tik darbo ir poilsio. Ji nedrąsiai varto madų žurnalus, žiūri į šokančias poras, blizgančius deimantinius žiedus ir svajoja apie sniegą už lango, apie mylimą žmogų, ant kurio pečių ji galėtų padėti galvą ir papasakoti savo ilgesį. Bet vienas kitas iš jos pažįstamų visai neatitinka tos svajonės: jie mėgsta truputėlį nugerti, pakortuoti ir paflirtuoti.

      Šiandien Danguolei laisva diena. Ji gerai išsimiega, sutvarko savo kambarį, pasipuošia, bet... neturi kur nueiti. O taip norėtųsi pašnekėti, bet su kuo? Ir tada ji prisimena savo palatoje džiova sergančią moterį: jau vyresnio amžiaus, truputėlį žilstelėjusią, bet gražaus inteligentiško veido, didelių mėlynų akių. Danguolė jos gal ir nebūtų pastebėjusi, bet ji pamatė ligonę netikėtai bežiūrint pro langą, kur aikštėje žaidė vaikai. Ligonės akys pasruvo ašaromis, ir nuo to laiko ji niekada nebėjo prie lango. Atėjus lankymo valandai, į ligoninę įeina minios žmonių: vieni nešasi gėles, kiti saldainius. Bet pas džiovininkę neateina niekas.

Skaityti daugiau:

AR NEKATALIKAS GALI BŪTI IŠGANYTAS?

Gerbiamasis Redaktoriau,

      Girdėjau sakant, kad nepriklausantieji prie Katalikų Bažnyčios negali būti išganyti. Kažkur esu skaitęs, kad šalia Bažnyčios nėra išganymo. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra lyg laivas, kuris perveža žmones per šio gyvenimo jūrą į amžinojo gyvenimo uostą — Dangų. Taigi, tik tie gali pasiekti uostą, kurie yra laive. Taip pat ir Kristus pasakė: "Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę" (Jono 3, 5). Čia aiškiai yra kalbama apie krikšto reikalingumą išganymui, todėl atrodo, kad tie, kurie yra nekrikštyti, negalės būti išganyti. Iš visa to reikėtų padaryti išvadą, kad tik katalikai gali būti išganyti, bet atsimenu, kad prieš keletą metų Popiežius atskyrė nuo Bažnyčios vieną katalikų kunigą, kuris skelbė, kad nekatalikai negali būti išganyti. Nesuprantu, kaip galima tai suderinti, todėl ir rašau Jums šį klausimą.

Atsakymo laukiąs R. K.

Gerbiamasis,

      Tikrai iš pirmo pažvelgimo galėtų atrodyti, kad Katalikų Bažnyčios moksle apie žmonių išganymą yra prieštaravimų, bet, geriau tą mokslą supratus, paaiškėja, kad jokių prieštaravimų nėra. Yra teisingi pasakymai, kad šalia Bažnyčios nėra išganymo, kad išganymui yra būtinai reikalingas krikštas. Juk kiekvienas žmogus gimsta be pašvenčiamosios Dievo malonės. O pašvenčiamoji Dievo malonė, kuri atgaunama per krikštą, yra būtina sąlyga patekti į Dangų. Visus sakramentus teikia tik Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl, norint būti išganytam, reikia priklausyti prie Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, reikia būtinai priimti krikštą, kuris mums grąžina Adomo ir Ievos prarastą pašvenčiamąją Dievo malonę. Tačiau yra tikras Jūsų paminėtas faktas, kad prieš keletą metų buvo pasmerktas ir nuo Bažnyčios atskirtas kunigas, kuris užsispyrusiai skelbė, kad nekatalikas negali būti išganytas. Kaip tai suderinti?

      Norint būti išganytam, reikia būtinai priklausyti prie Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, bet prie jos priklausyti galima trimis būdais: 1) siela ir kūnu, 2) tik kūnu, 3) tik siela. Siela ir kūnu prie Bažnyčios priklauso katalikai, gyveną pašvenčiamoje Dievo malonėje. Tik kūnu, bet ne siela, priklauso tie katalikai, kurie nėra pašvenčiamoje Dievo malonėje, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje. Žinoma, kai jie atlieka išpažintį ir atgauna pašvenčiamąją Dievo malonę, vėl pradeda priklausyti prie Bažnyčios taip pat ir siela. Tik siela, bet ne kūnu, prie Bažnyčios priklauso tie, kurie nėra jos matomieji nariai, kurie nėra katalikai, bet gyvena pašvenčiamoje Dievo malonėje. Be abejo, Kristus nori, kad visi priklausytų prie Jo įsteigtosios Bažnyčios ir kūnu ir siela. Tie žmonės pildo Jo valią ir turi visas galimybes išganyti savo sielą. Bet kaip dabar su kitais dviem būdais? Ar geriau yra priklausyti prie Bažnyčios tik kūnu ar tik siela?

Skaityti daugiau:

RELIGINĖ SROVĖ SOVIETINIAME JAUNIME

      Jau kuris laikas sovietinė spauda ir radijas skundėsi, kad jaunimas per daug domisi "religiniais prietarais" ir per mažamarksistiniu materializmu. Kadangi susidomėjimas "religiniais prietarais" buvo pastebėtas platesniuose jaunimo sluoksniuose, spauda ir radijas pradėjo reikalauti plačios ir sugyvintos antireliginės propagandos. Mesdami žvilgsnį į sovietinės spaudos ir radijo pareiškimus, trumpai prisiminkime religijos praeitį Sovietų Sąjungoje.

      Po revoliucijos Leninas manė, kad Ortodoksų Bažnyčia, nusavintu turtu ir apkrauta pasakiškais mokesčiais, sugrius, o drauge pražus ir religija.

      Tarp 1919 ir 1941 metų Ortodoksų Bažnyčią nusiaubė devynios kruvinų persekiojimų audros, kuriose žuvo šimtai vyskupų, tūkstančiai kunigųir vienuolių, šimtai tūkstančių tikinčiųjų. Bet Ortodoksų Bažnyčia, susilaukusi tūkstančių kankinių, kai dauguma jos kunigų ir gausūs tikinčiųjų būriai kentėjo ir mirė koncentracijos stovyklose, nerodė silpnėjimo ženklų. Priešingai, gilesnes leido šaknis. Tikintieji rėmė nuskurusius, skarmaluotus dvasiškius, juos slėpė nuo NKVD šnipų ir agentų, kvietė juos krikštyti vaikus, laikyti pamaldas. Žinoma, buvo daug vietų, kur žmonės eilę metų nebuvo matę kunigo, kur būriai nekrikštytų augo vaikų, kur raudonasis jaunimas tyčiojosi iš savo religingų tėvų, laužydamas kryžius ir daužydamas ikonas. Bet mes čia kalbame apie bendrinę religijos padėtį, ypatingai apie Ortodoksų Bažnyčios kruviną agoniją persekiojimų metu. Ji buvo pasmerkta mirti. Duobkasiai laukė jos lavono. Bet ji nemirė. Ir pirmasis įrodymas, kad ji dar esmingai gyva, pasirodė 1936 metais, kai naujai išleistos Stalino Konstitucijos 124 paragrafas skelbė: "Religijos ir antireliginės propagandos laisvė suteikiama visiems piliečiams." Pilietinės teisės buvo grąžintos kunigams, vienuoliams ir vienuolėms. Jie galėjo balsuoti ir gauti darbą. Specialūs ir didžiuliai mokesčiai dvasiškiams buvo panaikinti. Žinoma, Ortodoksų Bažnyčia dar negalėjo turėti seminarijų, negalėjo spausti maldaknygių ir religinių knygų.

      Kai Hitleris įsiveržė į Rusiją ir žaibo greitumu ėmė miestą po miesto, Stalinui, norinčiam laimėti visų piliečių lojalumą ir pagalbą ir padaryti gerą įspūdį Anglijai ir Amerikai, teko remtis patrijotizmu ir religija. Jis grąžino Ortodoksų Bažnyčiai ne tik konstitucinę, bet ir praktinę laisvę, leisdamas jai atidaryti seminarijas, spausti knygas, laikyti viešas pamaldas irpirmą kartą po revoliucijos išsirinkti patrijarką.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO TARNYBOS VALDYTOJAS VISUS KVIEČIA Į TALKĄ

      Jungtinėse Amerikos Valstybėse veikia VLIKo išlaikomas Pasaulio Lietuvių Archyvas, kuriam vadovauja V. Liulevičius.

      PLA yra viso pasaulio lietuvių įstaiga, todėl per trumpą gyvavimo laiką sutelkė didelius kiekius vertingiausios istorinės medžiagos. Šioje įstaigoje yra trys skyriai: archyvinis, bibliografinis ir muziejinis, kurie ateityje turėtų išaugti į tris įstaigas: archyvą, biblioteką ir muziejų.

      LIT Valdytojas prašo viso pasaulio lietuviškas įstaigas, organizacijas, įmones, parapijas, vienuolynus ir pavienius asmenis siųsti į PLA archyvinę, bibliografinę ir muziejinę medžiagą. Ši įstaiga ateityje turės atvaizduoti visų kraštų lietuvių nuveiktus darbus, todėl laukiama kiekvieno lietuvio veiklos pėdsakų. Tad visų kraštų lietuviai bendruomenės prašomos nuoširdžiai padėti PLA direktoriui, įgaliotiniams ir jų talkininkams, renkant istorinę medžiagą. Visi kviečiami į talką sunešti didžiajam skruzdėlynui. Į šį reikalą pažvelkime iš amžių perspektyvos, kitaip — ateinančių kartų būsime apkaltinti. Mes patys turime pasirūpinti savo laikų veiklos pėdsakus palikti ateičiai.

      Pasaulio Lietuvių Archyvas bus vienas iš kraičių, kiniuos mes įstengsime tremtyje sudėti būsimai Nepriklausomai Lietuvai.

      Istorinę medžiagą galima siųsti ir dideliais kiekiais, nes Šv. Kazimiero Seserų vienuolyno šiai įstaigai duotose erdviose patalpose vietos yra užtenkamai. Adresas: Pasaulio Lietuvių Archyvas, 2601 W. Marquette Rd., Chicago 29, I11., USA.

Atsiųsta paminėti

      GABIJA, literatūros metraštis spaudos atgavimo penkiasdešimtmečiui ir tremties dešimtmečiui paminėti. 1954 m. išleido Gabijos leidykla, 335 Union Ąve., Brooklyn 11, N. Y. Redaktoriai: Jonas Aistis ir Stepas Zobarskas. Dailininkas — Pranas Lapė. Įrišta į kietus viršelius, 552 psl., kaina $6.50. Metraštyje išspausdinta niekur iki šiol nepaskelbta naujausia septyniasdešimties autorių kūryba: poezija, proza, drama ir straipsniai. Knyga gaunama leidykloje ir pas spaudos platintojus.

      Aloyzas Baronas. ANTRASIS KRANTAS. Novelės. Išleido Nida. Spaudė Nida Press, 3, Southern Row, London, W. 10, Gt. Britam. 132 psl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: