Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. 10 Lapkritis

T U R I N Y S
 
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-
rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras
numeris 20 centų.
      Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
      Redakcijos nariai: Bruno Markaitis, S. J. ir Anicetas Tamošaitis, S. J.
      Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
 
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S. C.           N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.

ŠVENTŲJŲ BENDRAVIMAS

1955 M. LAPKRIČIO (NOV.) MĖN. VOL. VI, NO. 10

      Kristaus įsteigtąją Bažnyčią sudaro trys skirtingos žmonių grupės: Triumfuojančioji Bažnyčia danguje, Kenčiančioji Bažnyčia skaistykloje ir Kovojančioji Bažnyčia žemėje. Šios trys skirtingos dalys priklauso tam pačiam mistiniam Kristaus kūnui, tai pačiai visuotinei Bažnyčiai. Tarp jų yra glaudus bendradarbiavimas, vadinamas šventųjų bendravimu. Mūsų Kovojančioji Bažnyčia lapkričio pirmą dieną prisimena Triumfuojančią Bažnyčią, o lapkričio antrą dieną — Kenčiančiąją. Tas abidvi dienas drauge galima vadinti šventųjų bendravimo švente. Ryšys tarp šių trijų Bažnyčios dalių yra tikėjimo tiesa, nes Apaštalų Tikybos Išpažinime sakoma: “Tikiu šventųjų bendravimą”.

      Kaip tas bendravimas pasireiškia ir dėl ko jis vadinamas “šventųjų”? Su Triumfuojančia Bažnyčia danguje mes bendraujame, garbindami tuos tikėjimo didvyrius, kurie jau yra pasiekę savo tikslą ir prašome jų užtarimo. Jeigu mes, šios žemės keleiviai, galime iš Dievo išprašyti įvairių malonių ne tik sau, bet ir kitiems, tai dar galingesnės maldos yra šventųjų, kurie yra daug artimesniuose santykiuose su Dievu. Tarp tų danguje esančių šventųjų yra ir mūsų giminių, draugų, pažįstamų. Jie, be abejo, nebus indiferentiški teisingiems mūsų prašymams ir, kiek galėdami, padės. Šventieji, esą danguje, bendrauja ir su Kenčiančia Bažnyčia, užtardami pas Dievą skaistykloje esančias sielas ir prašydami sutrumpinti jų kančias. Panašiai ir mes su skaistyklos sieloms bendraujame. Mes galime joms Dievo malonių išprašyti ne tik malda, bet ir aukomis bei gerais darbais, o ypač šv. Mišių auka. Tos sielos, baigusios savo apsivalymo laiką ir patekusios į dangų, savo buvusių geradarių neužmirš ir stengsis savo maldomis ir užtarimu atsilyginti. Skaistykloje esančios sielos jau negali nieko užsipelnyti, jos gali tik kentėti ir savo kentėjimais už praėjusio gyvenimo klaidas atsilyginti. Taigi, Kenčiančią Bažnyčią galėtume pavadinti ir Pasyviąja Bažnyčia. Jos nariai gali tik pasyviai kentėti, bet kitų abiejų Bažnyčių nariai jiems gali aktyviai padėti.

      Mes Kovojančios Bažnyčios nariai, ir čia žemėje bendraujame vieni su kitais. Būdami visi mistinio Kristaus kūno nariai, tam tikra prasme dalyvaujame vieni kitų nuopelnuose, kokiu nors būdu kenčiame už kitų nuodėmes ir stiprėjame kitų gautomis malonėmis. Visų trijų Bažnyčios dalių nariai yra vadinami šventaisiais, nes šventumas yra kiekvieno nario tikslas. Tik tie yra arba bus tikri Bažnyčios nariai, kurie yra arba bus šventi. Todėl Katalikų Bažnyčią galime pavadinti ir Šventųjų Bažnyčia. Red.

Per grožį į grožį

      Krikščionybė nėra vien tik tiesa, pilna rimties ir nekartą rūstumo; ji nėra vien tik kieta pareiga, kuri reikalauja iš mūsų nuolatinio valios įtempimo; ji taip pat yra pilna grožio, kurs kalba į širdį ir ją sužavi. Dievas yra ne tik "kelias, tiesa ir gyvenimas", Jis yra ir grožis. Štai kodėl žmogaus įgimtai krikščioniška siela ilgisi tiesos, gėrio ir grožio, štai kodėl grožis gali tapti kelias, vedąs žmogų prie Dievo.

      Grožis gali būti ne tik kelias į Dievą, grožio šaltinį ir autorių, bet jis gali ir sujungti žmogų su Dievu. Tad visai nenuostabu, kad daug sielų tiek pirmaisiais krikščionybės amžiais, tiek vėlesniais ir net dabartiniais laikais per grožį Dievą surado ir grožio šviesoje Jį pažino. Tos sielos suprato, kad Dievas, pažintas vien tik kaip tiesa, tai yra, pažintas tik protu, žmogaus per daug nepatrauks. Reikia, kad širdis susižavėtų, nes tik tada pamilsime tiesą, įtempsime valią jos skelbiamą gėrį pasiekti ir atsversime savyje žemą susižavėjimą nuodėme, kurs taip mūsų prigimtį hipnotizuoja ir pavergia. Todėl ta prasme reikia suprasti šv. Bernardo žodžius, kad "liepsnoti, kaisti yra daugiau negu pažinti".

      Kad Dievą, kaip grožį, suvoktum, reikia pirmiausia visur po pasaulį išbarstytą grožį matyti ir pamilti. Reikia taip pat ir į pačią krikščionybę, į jos tiesą, į jos skelbiamą dorovę, į jos apeigas ir į visą jos gyvenimą iš grožio taško pažvelgti. Jei mes tokiu būdu grožio spindulius visur matysime, mes negalėsime nepakelti akių ir į tą pilno grožio Židinį, iš kurio kiekvienas grožis kyla ir kuris yra Amžinojo Grožio atspindys.

      Tik pažvelgus į žemės gėles ir dangaus žvaigždes, galima įsitikinti, jog pasaulyje tikrai yra grožio, žvaigždėtas dangus, anot Solovjovo, yra didžiausias pasaulio grožis, tai yra tikras grožis, nes juo mes nesame medžiaginiai suinteresuoti, negalime jo praktiškam gyvenimui panaudoti, juo galime tik džiaugtis. "Die Sterne, die begehrt man nicht, man freut sich ihrer Pracht" (Goethe).

Skaityti daugiau:

DVI NOSYS

      Visų laikų žmogui buvo, tur būt, labai sunku ir nemalonu prisipažinti ribotu sutvėrimu, kuriame nieko nėra begalinio, kurio pasaulis yra įspraustas į palyginti siaurus trijų matavimų rėmus. Net pasaulį užkariavęs, kaip Aleksandras Didysis, jis suklupo ligos parblokštas ir, pasaulį nugalėjęs, negalėjo mirties nugalėti. Net Egipto faraonu būdamas ir milžiniškas piramides statydamas, žmogus liko nykštuku, liko priklausomu aukštesnės jėgos, valdančios jo gimimą, gyvenimą ir mirtį. Net dievu save vadindamas ir dieviškos garbės reikalaudamas, kaip Romos imperatorius, žmogus turėjo pripažinti savo žmogiškumo netobulumus ir žmogiškosios prigimties ribotumą.

      Žmogus dažnai užsimiršta, kad jis yra ribotas sutvėrimas, kad jo yra praeinanti ir laikina žemės buitis. Jis užsimiršta ir pradeda manyti esąs didesnis, reikšmingesnis ir tobulesnis už žmogiškąjį Save, kol jo dėmesio neatkreipia konkretūs ir apčiuopiami prigimties ribotumai ir kūno netobulumai kasdieniame pilkume bei vienodume.

      Ir šiandien — ne tik graikų kultūros laikais — garbinamas žmogaus kūno grožis- Bet karštą vasaros dieną nueini prie vandens ir matai, kiek maža žmonių turi gražų kūną. Žiūrėk, vieno galva per didelė, liemuo per ilgas, kojos per trumpos; kito kaklas per plonas, akys per mažos, ausys per ilgos ir t.t. Vieni žmonės — per ploni, o kiti — per stori. Tai yra kūno netobulumai.

      Žmonės įvairiai reaguoja į šiuos prigimties ribotumus. Vieni pyksta ir to pykčio neslepia. Kiti kenčia tylomis. Dar kiti tai pergyvena ir tragiškai ir dramatiškai. Šie kūno netobulumai, savaime aišku, yra smulkmenos, bet kada žmogus į jas nukreipia visą savo dėmesį, jos išauga į didelės svarbos dalykus ir užgula gyvenimą sunkiai tepakeliama našta.

Skaityti daugiau:

TYLOS GALIA

      Gyvendami miestuose, kur kasdieną kaukia fabrikų sirenos, kur gatvėse triukšmą kelia šimtai ir tūkstančiai pravažiuojančių automobilių, mes negalime susikaupti, negalime atkurti nė tų vaizdų, kurie dar mūsų pasąmonėje pasiliko iš jaunystės dienų, iš tų laikų, kai gyvenome Lietuvoje, kur buvo tiek tylos, ramybės ir grožio. Tik tyloje žmogus gali rimčiau pagalvoti, surasti Dievą ir patį save.

      Atsimenu, kaip atostogų metu tėviškėje mėgdavau klojime ant šieno miegoti. O kartais, kai būdavo gražios naktys, net nesinorėdavo eiti į klojimą. Atsiguldavau augštielninkas pievutėje ir žiūrėdavau į žvaigždėtą dangų. Kiek gražių ir gilių minčių tada galvoje kildavo!

      Kai stebėdavai klojimo pastogėje porelę kregždžių, lipdant lizdą ir perint vaikučius, suprasdavai, kaip viskas gražiai Dievo sutvarkyta, viskas . turi savo aiškų tikslą, visur gamtoje viešpatauja didelė išmintis- O kiek minčių gali kilti, stebint žvaigždėtą dangų! Koks tas dangus didingas su milijardais žvaigždžių, ir kaip tiksliai viskas sutvarkyta. Kiekvienas dangaus kūnas, kiekviena žvaigždelė turi savo vietą, žino savo kelią. Ir žmogus pasaulyje turi turėti savo vietą ir savo kelią, kuriuo eiti jam paties Tvėrėjo yra skirta. Įvyktų gamtoje katastrofa, jei kuri nors žvaigždė pasuktų ne savo keliu. Ir žmogaus gyvenime įvyksta katastrofa, jeigu jis neina jam skirtu keliu.

      Kai žmogus gyvena tyloje, kai jo neapkurtina modernaus gyvenimo triukšmas, jis gali daug pasimokyti ir daug ką suprasti iš kiekvieno tvarinio. Jam tada apie Dievą ir apie jo tikslą kalba visa gamta. Tad ne tik naudinga, bet net būtinai reikalinga, kad šių dienų žmogus, gyvenąs didmiesčių triukšme, surastų vieną kitą valandėlę laiko, surastų kokią nors ramią vietelę, kur galėtų surasti dažnai pamirštą Dievą ir patį save.

Pr. Alšėnas

Tik tas tėvynę myli, kas džiaugiasi jos garbe, kas rausta dėl jos gėdos; kas tėvynės gerovę laiko aukščiau savo asmeninės naudos,    T h . T o t h

LIETUVAITĖS KRAITIS

      Neseniai dr. O. Labanauskaitė skaitė paskaitą studenčių ateitininkių "Giedros" korporacijos metinės šventės proga, kai buvo priimamos kandidatės į tikrąsias nares. Čia duodame tos paskaitos santrauką. Red.

Mielosios Giedrininkės,

      Nuoširdžiai sveikinu naująsias " Giedros" korporacijos nares, pasirinkusias ateitininkišką discipliną formuoti savo asmenybei- Ši naujų giedrininkių atsiradimo proga yra keleriopai maloni tokiu laiku, kai mūsų lietuviškoje bendruomenėje jau taip ryškiai reiškiasi Mortos, o taip užsispyrusiai tyli ir nesirodo Marijos. Mortomis vadinu tas, kurios pasitraukė nuo visuomeniškos veiklos ir nebesireiškia už savo namų sienų, o Marijomis — tas, kurios ilgisi kalnų viršūnių, kurios pačios ten atkakliai lipa ir kitus paskui save traukia. Būtų visiems geros valios žmonėms daug džiaugsmo, jei visos giedrininkės būtų didesnės ar mažesnės ką tik nužymėtos prasmės Marijos — tada mūsų lietuviškoje bendruomenėje pasidarytų šviesiau.

      Kai jūsų vadovybė prašė šiam rytui mano žodžio, ilgai ir rūpestingai galvojau, kokį degantį klausimą paliesti. Žinoma, trumpai, nes mes nemėgstame paskaitų. Nutariau kalbėti apie kraitį. Apie tą kraitį, kurį turėtume vežtis, grįždami namo. Kodėl jums apie tai kalbėti? Todėl, kad jūs esate toji mūsų klajoklių grupė, kuri sugrįš tėvynėn dar gražiame amžiuje ir turės skirti savo jėgas atkurti būsimoms kartoms tai, ką iš nedraugiškos šalies atėjęs piktas priešas yra sunaikinęs ar sužalojęs. Netinkamus daiktus parsivežę, to uždavinio atlikti negalėsime, todėl tuščiai būsime praleidę klajonės metą.

Skaityti daugiau:

VASAROS STOVYKLAS PRISIMINUS

      Dar visai netolimoje praeityje stovyklos buvo grynai skautų "monopolis". Ilgainiui ir kitos organizacijos pradėjo stovyklauti. Jau nuo pat skautų įsteigimo pradžios stovyklavimas buvo pagrindinė jų veiklos dirva ir svarbiausia programos dalis. Nenuostabu, kad įsigalėjo posakis, jog skautas savo gyvenimo metus skirsto į dvi dalis: dvi savaitės stovyklavimo ir penkiasdešimt savaičių pasiruošimo stovyklai. Taigi, apie stovyklą sukasi visas skauto gyvenimas. Čia yra geriausia proga jaunuoliui įgyti patyrimo, išmokti savarankiškumo, pažinti gamtą ir užsigrūdinti. Vadovams yra puiki proga arčiau susigyventi su jaunimu ir jį giliau pažinti. Tad visai suprantama, kad ir kitos jaunimo organizacijos, pamačiusios stovyklavimo svarbą jaunimo auklėjimui, įsivedė į savo programas ir stovyklavimą. Užtat dabartiniu metu stovyklavimas virto lyg savaime suprantama būtinybė jaunimo gyvenime. Jaunimas laukia stovyklos, kaip didžiausios ir maloniausios pramogos, bet ir vyresnieji noriai vieną kitą savaitę pastovyklauja, kai tik pasitaiko tinkama proga.

      Kai kurie žmonės mano, kad stovyklų tikslas yra tik pailsėjimas ir paatostogavimas. Žinoma, kai kurios organizacijos ar institucijos ruošia stovyklas tik poilsiui, bet skautų stovyklų tikslas yra visai kitoks. Tai yra kaip tik kruopštesnio darbo ir pagyvintos veiklos laikas. Be abejo, gyvenant gamtoje, atvirame ore dirbant ir žaidžiant, drauge ir pailsima. Yra labai klaidinga manyti, kad poilsis yra galimas tik tada, kai nieko neveikiama, o ištisą dieną tik paplūdimy kaitinamasi. Priešingai, dažnai toks gyvenimas labai nusibosta, įgrysta, ir žmogus, nieko neveikdamas, jaučiasi labiau pavargęs, negu darbą dirbdamas. Tai yra labai svarbu žinoti stovyklų ruošėjams ir vadovams. Aišku, čia eina kalba apie fizinį darbą ir fizinius užsiėmimus. Jeigu stovyklose bus tik paskaitos ir pamokos, tai jų negalima vadinti nė stovyklomis, joms geriau tiktų vasarinių mokyklų vardas.

      Po šių bendrų pastabų, trupučiuką pažvelgsime į atskirus stovyklų tipus, susiformavusius dabartiniame išeivijos periode. Jungtinėse Amerikos Valstybėse pradėtos ruošti jaunimo stovyklos, atvykus čia pirmiesiems tremtiniams iš Vokietijos. Skautai pirmąsias stovyklas jau suruošė 1949 metais. Po to jas pradėjo organizuoti ir ateitininkai bei kai kurios vienuolijos. Jėzuitai pirmąją berniukų stovyklą suorganizavo 1950 metais p. Bačiūno vasarvietėje. Dabar jau kasmet įvyksta J.A.V. ir Kanadoje keliolika atskirų lietuviško jaunimo stovyklų. Jas visas būtų galima suskirstyti į tris skirtingas grupes: vaikų, moksleivių ir studentų. Reikia pastebėti, kad retai iki šiol buvusiose stovyklose buvo griežtai atskiriamos šios trys grupės. Dažnai maišosi mokyklinio amžiaus vaikai su gimnazistais (aukštesniųjų mokyklų mokiniais), gimnazistai su studentais, o kartais toje pačioje stovykloje sutelpa net visos trys grupės. Dažnai šios stovyklos yra ruošiamos drauge ir berniukams ir mergaitėms, bet kartais suruošiamos ir atskiros. Vienuolijos visados organizuoja stovyklas atskirai berniukams ir atskirai mergaitėms; ateitininkai iki šiol paprastai ruošė tik bendras; o skautai kartais stovyklauja bendrai, kartais atskirai, bet skautiškoji programa beveik visuomet yra praeinama atskirai.

Skaityti daugiau:

SKYLAME IR ŽŪVAME

    Prieš šešetą metų man teko tarti lemiamąjį žodį. Ne aš nusprendžiau, ar suardyti savo moterystę, ar ir toliau palaikyti nors paviršutiniai "normalų" šeimos židinį vaikučių labui. Tuo pasirūpino vyras, įsimylėjęs kitą moterį ir pasiryžęs ją vesti. Mano problema buvo, ar dalytis vaikais su vyru ir jo naująja žmona, ar nesidalyti.

Sugriuvę namučiai

      Labai maža bebuvo vilties mums susitaikyti ir toliau gyventi kartu. Jis nutarė pradėt naują gyvenimą su kita moterimi, nors dėl to tektų jam išsižadėt ir savo šeimos, ir darbo, ir religijos.

      Per pirmuosius keletą išsiskyrimo mėnesių nebuvo sunku vaikais "dalytis". Tėvas atrodė pamiršęs, kad vaikai, iš viso, yra. Niekada nepareiškė norįs juos aplankyti, ar pamatyti, niekada nepaklausė net, kaip jiems klojasi. Šitaip jam vaikais nesiinteresuojant, aš ir paprašiau teismą pavesti juos nuolatinei ir išskirtinai mano globai.

      Kadangi aš galvojau pasilikti katalike, tai jo žygiai panaikinti mūsų moterystę civiliniam teisme, bent iš pradžių, man nieko nereiškė. Pabrėžiu: "bent iš pradžių". Mat, aš nežinojau, jog kaip katalikė aš privalėjau tokioms skyryboms pasipriešinti. Aš sutikau, kad jis užvestų bylą ir buvau pasirengusi kantriai ir pasyviai priimti teismo sprendimą. Bet vyskupijos kurija patarė užprotestuoti prieš bylą, o jei ji įvyktų, paprašyti vaikų, pasakant, jog "tėvas nerodė jokio dėmesio ir širdies jiems".

Nepažįstamasis tėvas

      Sužinojęs apie mano protestą ir prašymą, vyras staiga "susidomėjo" vaikais. Jo advokatas užtikrino, kad jis turįs teisę susitikti su vaikais. Žinoma, jis turi teisę. Bet kaip su vaikų teisėmis? Jie tebebuvo pakankamai jauni tėvui visiškai užmiršti. Jie nė karto nepasigedo jo per keletą mėnesių. Nepasigedo, nes nebuvo ko pasigesti. Nebuvo pasakų, kurias tėvas būtų kada nors jiems pasakojęs, nebuvo nė maldos, kurią jie būtų sykiu kalbėję. Nebuvo jie žaidę su tėvu sviedinio, nė grūmęsi, ritinėjęsi su juo asloje, kaip dauguma vaikų su tėvu žaidžia.

      Jei vaikai turėtų ką nors prisiminti, tai būtų tik tai, kaip vakaras po vakaro, jie apsiprausę, pasipuošę laukdavo ir laukdavo tėvelio parvykstant iš darbo vakarienės ir nesulaukdavo. Kai tėvelio mašina užgesdavo prie namų, jie būdavo jau seniai sumigę.

Skaityti daugiau:

ŠEIMOS LAIMĖ

      Liucė sėdi, ranka pasirėmusi savo dailų smakriuką, ir svajoja — nuo medžių krenta paskutinieji lapai, į langą barbena rudens smulkus lietus, smagiai traška židinyje degančios malkos. Bet jos širdis taip sunki, kad norėtų su ranka paimti ir pakelti ją aukščiau, kad taip nelinktų prie žemės. "Ko man trūksta?", pati savęs klausia jau nebe pirmą kartą. "Kodėl viskas taip greitai atsibosta— ir tos dienos tokios ilgos?.."

      Į kambarį įbėga jos penkiametė duktė Audrutė. Kaip ji nepanaši į motiną: jos plaukučiai šviesūs, lyg pajūrio smėlis, ir pati judri, kaip gyvasis sidabras. "Mama, mama!" — šaukia ji linksmai, — "seselės darželyje sakė, kad mes visos turime eiti vakarais į bažnyčią — ten dabar rožančius. Eikš ir tu kartu, Mamyte..." Liucės veidas apsiniaukia: tik išleido vaiką iš namų, o štai, nepažįstami jai žmonės jau ir pakeitė mergaitės būdą — ji tik kalba apie gėlių barstymą Kalėdų naktį, apie gegužines pamaldas šiltais pavasario vakarais, apie rožančių vėlyvą rudenį. Liucė nėra nusistačiusi prieš Dievą: ji pati sekmadieniais eina į bažnyčią, porą kartų metuose prieina prie šventų sakramentų ir jaučiasi atlikusi savo katalikišką pareigą. Priklausyti įvairioms organizacijoms, praklūpoti vakarus bažnyčioje, lankyti beturčius, tai davatkėlių darbas: juk jos numirtų iš nuobodulio! Bet ji, Liucė, juk išsilavinusi moteris. Ji net nusišypso pagalvojusi, ką pasakytų Ipolitas, tai išgirdęs. Ipolitas gražiai žaidžia lauko tenisą, ir jiedu visą laisvalaikį praleidžia su mažais kamuoliukais. Žinoma, ji mieliau žaistų su Povilu, savo vyru, bet jis visuomet užsiėmęs, o jei ir turi valandėlę laiko, tai visuomet kažko toks susirūpinęs, susimąstęs, jai nesuprantamas ir nepasiekiamas. Kiek kartų ji bandė prie jo prieiti, paglostyti jo plaukus, pasiteirauti, bet jis tik pabučiuodavo jos šviesią kaktą ir nusišypsodavo: "Kam varginti tave savo sunkiomis mintimis, Liuce. Tu juk nemėgsti mano amato..." Liucė iš tikrųjų nemėgo daktaro amato: jis buvo užsiėmęs dieną ir naktį, iššaukiamas iš namų bet kokiu laiku. Ir kas pikčiausia, kad, kai kiti miesto garsenybės turėjo turtinguosius klijentus, jis važinėdavo ir priimdavo kiekvieną pasitaikiusį. "Gal dėl to, kad jis iš kaimiečių tarpo kilęs..." — mąstydavo Liucė su pagieža širdyje. Bet tada pasitaikė Ipolitas, linksmas, jaunas ir audringas — jis išveždavo ponią žiemos metu pasivažinėti, vasarą visuomet sugalvodavo naujų pramogų. Bet laimės Liucės širdis nepažino.

      Lyg gindamasi nuo savo minčių, Liucė papurto galvą ir paglosto dukterį: "Tu nueik viena, Audronėle", sako ji patenkinta, kad gali palikti viena. "Nuo žvakių kvapo man sukasi galva". Audronė neprieštarauja, bet jos mažas veidelis apsitraukia liūdesiu, ir ji tyliai sako: "Kitos mergaitės su mamomis ateina..." Ji išeina lėtai, apsivylusio vaiko smulkiu žingsneliu, ir motinai jos pagaili: "Palauk", šūktelia ji, "aš tuojau apsirengsiu!"

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS PATEPIMAS

      Vienas kitas skaitytojas klausė, kokia yra Paskutinio patepimo reikšmė, kada jį Kristus įsteigė, ar jis būtinai reikalingas ir t. t. Manome, kad geriausia į šiuos visus klausimus atsakys kun. dr. J. Maknio straipsnis, kurs buvo spausdintas šių metų kovo mėnesio numeryje "Lux Christi". Čia tą straipsnį ištisai perspausdiname.

Red.

      Kaip jau Sen. Įstatymo kantrusis Jobas yra pasakęs, žmogaus gyvenimas yra kova, nuolatinis mūšis su visokiais vidiniais ir išoriniais priešais. Šis mūšis dažniausiai yra karščiausias ir pavojingiausias mirties valandoje. Mat, pasaulio ir mūsų Sutvėrėjas nebuvo skyręs josios mūsų gyvenimui. Mirtis yra bausmė už nuodėmę, kaip šv. Povilas aiškiai moko: "Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis" (Rom. 5, 12). Dėl to mūsų prigimtis visu griežtumu šiaušiasi prieš ją ir jos kratosi. Kiekvienam, net ir šventai praleidusiam gyvenimą, mirtis yra baisi ar bent nemaloni.

      Be to, mūsų mirties valandą padaro dar baisesnę piktoji dvasia su savo gundymais ir gąsdinimais. Ji, gerai žinodama, jog nuo tos valandos priklausys, ar žmogus taps amžinai laimingas, ar pateks į josios rankas, stengiasi sunkiau susirgusiame žmoguje sukelti nusivylimą, nepasitikėjimą Dievu ir t. t. Prisiminus tad šią pavojingą valandą ir tą Jėzaus rūpestingumą, kuriuo jis apsupo visą mūsų gyvenimą, pasidaro kiekvienam aišku, jog jis negalėjo palikti mūsų vienų šioje svarbiausioje mūsų gyvenimo valandoje. Ir iš tikrųjų, Kristus įsteigė Paskutinio Patepimo sakramentą, kuriuo jis teikia mums savo pagalbą toje valandoje.

1. Kristus tikrai įsteigė Paskutinį Patepimą

      Nors šv. Rašte nėra aiškiai pasakyta, kad Kristus įsteigė Paskutinio Patepimo sakramentą, tačiau, atsiminus Kristaus meilę ir susirūpinimą ligoniais, negali kilti jokio abejojimo, kad jis taip padarė. Kas gi buvo Išganytojas? Nusidėjėlių, nelaimingųjų ir ligonių draugas. Savo viešojo gyvenimo metu visur, kur tik jis pasirodė, buvo ligoniams Gailestinguoju Samarijiečiu. Šv. Matas, norėdamas trumpai apibūdinti Kristaus viešąją veiklą, nerado kitų žodžių, kaip tik šiuos: "Jėzus vaikščiojo po visą Galilieją..., gydydamas visokią ligą ir visokią negalią tautoje" (Mat. 4, 23). Tą patį patvirtina ir šv. Lukas: "Visi, kurie turėjo sergančių visokiomis ligomis, vedė juos pas jį. Jis gi, padėdamas ant kiekvieno ranką, gydė juos" (Luk. 4, 38).

Skaityti daugiau:

LOUIS PASTEUR

      Šiais metais sueina 60 metų nuo vieno didžiausiųjų pasaulio genijų, Louis Pasteur, mirties. Kalbėdami apie žymius žmones, mes dažnai esame linkę vartoti superlatyvus, kartais mes juos iškeliame aukščiau negu iš tikrųjų reikėtų, jų nuopelnus vadiname milžiniškais arba neišmatuojamais. Nevisuomet tai būna teisinga, neretai tie žmonės yra iškeliami į daug didesnes aukštumas negu

Louis Pasteur

jų pačių darbai ir nuopelnai juos iškėlė. Bet kalbant apie Pasteur, šio pavojaus, tur būt, nėra. Kaip mes apie jį bekalbėsime, kokius superlatyvus bevartosime, niekados nebus per daug pasakyta, žodžiais, nors ir skambiausiais, jo nuopelnų visai žmonijai, ilgoms ateinančių kartų eilėms nei apsakyti nei aprašyti neįstengsime. Jeigu už kiekvieną iki šiol išgelbėtą žmogaus gyvybę Pasteur'o išradimų dėka duotume jam po aukso medalį, tai iš tų medalių būtų galima jam pastatyti ne tik milžinišką paminklą, bet ir didelį mauzolėjų.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

ULYSSES

      Kai italų filmų gamybos direktorius De Laurentiis prieš keletą metų vedė ne tik Italijoje, bet visame pasaulyje pagarsėjusią kino žvaigždę Silvaną Mangano, jis visiems pasakė, kad jo žmona daugiau nevaidins menkos vertės filmuose. Pirmoje vietoje ji bus šeimos motina, bet, žinoma, neužkas nė savo vaidybos talento; ji vaidins, bet tiktai rimtuose filmuose, imdama tokias roles, kurios jai teiks užpelnytos garbės. Jo žodžiai nebuvo tuščiai pasakyti. Silvana Mangano yra pavyzdinga šeimos motinajau augina tris vaikučius. Savo vaidybos talento ji taip pat neužkasė. Kaip tik savo vyro De Laurentiis gamybos filme "Ulysses" ji vaidina pagrindinę Odisėjaus žmonos Penelopės rolę. Čia Silvana Mangano pasirodo visoje savo didybėje. Žiūrovą ji žavi savo vaidyba, žavi ir savo grožiu, bet ne tokiu kaip daugelis Hollywoodo bejausmių "lėlių", jos grožis tartum trykšta iš vidaus, yra pilnas dvasios ir charakterio. Tik reikia gailėtis, kad sinkronizacija labai menka. Filme girdimas balsas yra ne Silvanos, nes ji per mažai moka angliškai. Nors balsas ir primena Silvanos tembrą, bet labai nesiderina su jos lūpų judesiais ir jam trūksta aiškumo. Reikia labai įtempti ausis, kad suprastum. Žinoma, tai yra minusis Silvanos vaidybai, bet čia ne jos kaltė.

      Itakos karalių Odisėją (romėniškai Uliksą) vaidina Kirk Douglas, kilęs taip pat iš Itakos (Ithaca, N. Y.). Jis gerai vaidina, nors kartais labiau pasireiškia jo akrobatiški negu "karališki" gabumai, bet Homero Odisėjus gal ir buvo panašus.

      Iš kitų antraeilių artistų dar pažymėtina labai simpatiška Rossana Podesta, vaidinanti princesę Nauzikają. Burtininkę Kirkę vaidina taip pat Silvana Mangano. Odisėjaus sūnų Telemaką neblogai interpretuoja jaunasis Franco Interlenghi. Gerai vaidina ir Anthony Quinn, norėdamas, žūt-būt, Penelopės rankos.

      Norint aprašyti filmo turinį, reikėtų atpasakoti beveik visą Homero "Odisėją", kuri skaitytojams, be abejo, yra žinoma, nors gal trupučiuką ir pamiršta. Šis filmas padės prisiminti bent svarbesnius to žymaus graikų veikalo epizodus. Kai kurių epizodų atvaizdavimas yra trupučiuką keistas ir nesutinkąs su veikalu, bet kai kuriuos ten aprašytus įvykius yra labai sunku arba ir visiškai neįmanoma atvaizduoti filme.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” RĖMĖJAI

      Labai nuoširdžiai dėkojame visiems Gerbiamiesiems Skaitytojams, parėmusiems "Laiškų Lietuviams" leidimą arba padėjusiems juos siuntinėti tremtiniams, negalintiems užsimokėti prenumeratos.

      Po 5 dol. aukojo: Eug. Talandis (Chicago), J. Daukaitė (Detroit) ir I. Bulgarauskaitė (Worcester). 4 dol. — K. Lapienė (Chicago).

      Po 3 dol. aukojo: J. Mikalauskas (Omaha), O. Bačinskienė (So. Boston), M. Vasiliauskienė (Philadelphia), V. Kriščiūnas (Toronto), V. Prancūzevičius (Chicago), A. Balčytis (Chicago), J. Jacikas (Chicago), E. Abelkienė (Chicago), O. Šalpukas (Flushing).

      Po 2 dol.: F. Nasakaitis (Chicago), Dr. K. Kasponis (Green Bay), K. Kucborska (Brockton), B. Augustauskas (Chicago), V. Jakubcevišius (Chicago), J. Mikalauskas (Chicago), A. Abaravičienė (Chicago).

      Po 1 dol.: P. Šalčius, G. Lukoševičiūtė, E. Zateplinskienė, P. Nedzinskas, B. Paulikas, M. Tapulionytė, Bliūdžius, E. Žebrauskas, V. Sakalauskas, M. Žilys, V. Bindokas, A. Cibulskis, O. Paulauskas, V. Mažeika, S. Mielinis, E. Tamošiūnas, E. Izokaitienė, S. Penčyla, Navickas, K. Paplauskas, K. Latonas, G. Strimaitis, Gedvilas, A. Maciūnas, J. Laucius, P. Budris, P. Pranskietis, O. Dambrauskas, A. Ripskis, A. Mažeika, A. Sadowski, J. Grigas, Ringailė Gustaitis, L. Vitkauskas, E. Krištolaitienė, I. Dambrauskas, A. Šukys, A. Pretkelis, P. Norkus, A. Karaliūnas (visi Chicago); V. Vaitkevičius, A. Paulavičius, K. Norvaišas, B. Vasiliauskas, M. Mockienė, E. Bačinskas, A. Lapkus, E. Jurašienė, T. Stučinskas (visi Cicero); D. Kutkaitė (St. Charles), O. Ruzgys (Detroit), L. Heiningas (Detroit), V. Rinkevičius (Detroit), P. Bielinis (Cleveland), E. Paurazienė (Detroit), J. Mikolaitis (Brooklyn), A. Dičpinigaitienė (Brooklyn), S. Vidmantas (Melrose Park), J. Dudelas (Toronto), E. Galeckas (Eden), L. Michaelytė (Waterbury), L. Mitalas (Kanada), V. Šateikis (St. Benedict), P. Graužinienė (Cleveland), V. Palunas (Cleveland), A. Birgelaitis (Grand Rapids), S. Cirul (Owensboro), J. Riklickas (Baltimore), J. Moncevičius (Hartford), M. Kazlauskaitė (Ottawa), V. Gražulis (Toronto), E. Staškevičienė (Toronto), S. Petkevičienė (Hamilton), kun. L. Klimas (Hemstead), S. Urbaitis (St. Williams), S. Petravičienė (Hartford), S. Bakšienė (Dorchester), L. Senutienė (Brockton), D. Ališauskas (Kenosha), G. Baltrušaitis (Los Angeles), V. Andrulionis (Rodney), kun. J. Paransevičius (New York), A. Baika (So. Boston).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

      Tomas Žiūraitis, O. P. ŽODIS IR GYVENIMAS. Religinei - tautinei rimčiai. Išleido Venta 1955 m. V. K. Jonyno aplanko iliustracija. Kieti viršeliai, 243 psl. Trumpos, įdomios mintys įvairioms progoms ir įvairioms šventėms. Knygos mintis apibūdina Vydūno žodžiai: "Žmogus turi eiti dvasinio skaidrėjimo keliu, iki susilieja su Dievybe. Tame kelyje yra Tauta. Žmogus negali jos aplenkti, jei nori, kad jame dvasia švitėtų."

Skaityti daugiau: