Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1955m. 8 Rugsėjis

 

T U R I N Y S
 
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
      Kun. Vytautas Pikturna. AMŽINOJI AUKA. Mišios, jų esmė, vaisiai, maldos ir apeigos. Viršelis Romo Viesulo. Spaudė Pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, N. Y. 200 psl., kaina nepažymėta.
 
      Leonardas Andriekus. ATVIROS MARIOS. Lyrika. Išleido Tėvai Pranciškonai. Iliustravo T. Valius. 134 psl., kaina nepažymėta.
 
      Nelė Mazalaitė. NEGESTIS. Romanas. Aplankas J. Pilipausko. Išleido Liet. Knygos Klubas. 206 psl., kaina $2.
 
      Petronėlė Orintaitė. GROŽVYLĖS MEILĖ. Apsakymai ir Apybraižos. Išleido Nida. 165 psl.
 
      "Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
      Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
      Redakcijos nariai: Bruno Markaitis, S. J. ir Anicetas Tamošaitis, S. J.
      Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.    Viršelis ir vinjetės Sesers M. Mercedes, S. S. C.
 

ŽODŽIAI SMĖLYJE

1955 M. RUGSĖJIS (SEPT.) MĖN.  VOL. VI, NO. 8

      Auštant — nusileidęs nuo Alyvų kalno į miestą — Jėzus atėjo į šventyklą. Visi žmonės susirinko prie Jo. Jis atsisėdo ir juos mokė. Tuo tarpu Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Ji moteriškę, sugautą svetimoteriaujant. Jie pastatė ją į vidurį ir Jam tarė: "Mokytojau, šita moteriškė ką tik sugauta svetimoteriaujant. Įstatyme Mozė liepė mums tokią užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?"

      Aplinkui sustoję žmonės smalsiai pakėlė galvas ir susmeigė smerkiančius žvilgsnius į drebančią moteriškę. Ir be Rašto žinovų bei fariziejų žodžių ji gerai žinojo, kad jos laukė mirtis. Žiauri ir ilga agonija. Ji pati buvo liudininkė kelių panašių scenų, kur sugauta svetimoterė, prievarta išvilkta iš nuodėmės vietos, drebėdama stiklinėmis akimis žvelgė į savo budelius, priimdama lekiančius akmenis, kaip mirties užmokestį už trumpų akimirkų malonią silpnybę. Nuleidusi galvą, krauju raudonuodama iš nepakeliamos gėdos, primerkusi akis, ji save matė skęstančią savo kraujo klane. Netolimos mirties baimė — nuolat artėjančiomis ir augančiomis bangomis — šiurpu ir panieka krėtė jos kūną. Širdies dūžiai beldėsi į apkurtusias ausis. Kraujas gyslose netilpo. Šaltas prakaitas smulkiais lašeliais išbėrė kaktą ir plonom srovelėm liejosi virpančia nugara.

      Viešpats pasilenkęs rašė pirštu žemėje. Jis buvo ramus, kaip oras ir jūra prieš audrą. Atrodė, kad Jis visiškai negirdėjo, ką jam buvo pasakę Rašto žinovai ir fariziejai. Atrodė, kad Jis nematė nei įsitempusios minios, nei skundikų, nei svetimoterės. Ramiai ir neskubėdamas Jis rašė žemėje paslaptingus žodžius. Už Jo nugaros stovėjo Petras ir Andriejus, ir gal būt, gailėjosi, kad nei vienas jų nemokėjo skaityti. Virš jų visų kabojo tyla. Tyla prieš audrą.

Skaityti daugiau:

MALDA - KELIAS Į DIEVO PAŽINIMĄ

      Įvairūs protiniai svarstymai mus atveda prie Dievo pažinimo, tačiau Dievo buvimo pažinimas, atremtas vien tik į protą, dažniausiai yra negyvenimiškas, perdaug teoretinis, nedarąs žymesnės įtakos žmogaus gyvenimui. Dėl to ne vienas, tokiu būdu pažįstąs Dievą, nedaug skiriasi nuo tų, kurie visai Jo buvimą atmeta. Dievo buvimo tiesa tik tada virsta gyvenimiška, kai Dievas mums tampa "širdies Dievu", kai mes tą tiesą tikime visa savo esybe ir darome tinkamas išvadas savo gyvenime. Tokį tikėjimą ir įsitikinimą mums gali suteikti tik Dievo malonė. Tos malonės pagalba Dievas — Tiesa mums virsta Gyvenimu, Keliu, Realybe.

      Kaip ką nors mylėdami vis labiau savo mylimąjį pažįstame ir įsiskverbiame į jo vidaus pasaulį, nes mylimasis vis labiau jį mylinčiam atsiveria, taip ir Dievo malonė padeda giliau Jį pažinti. Juk Dievo malonė yra pats dieviškas gyvenimas, perkeltas į žmogaus sielą. Tai yra abipusė Dievo ir žmogaus meilės išraiška, žmogaus vidaus nušvietimas dieviška šviesa.

      Dievo malonės ir tikėjimo pagalba žmogus susitinka su Dievu ir Jį išgyvena savyje, o vien protaudamas, jis mato Dievą šalia savęs, stovintį tolumoje. Tik artimas susitikimas yra geriausia sąlyga ką nors pažinti. Tik Dievas, kurs, pasaulį tverdamas, savo žodžiu jį apšvietė, tegali žmogui save dvasinės šviesos apšviestą parodyti ir jį įtikinti. Tasai pasirodymas tai yra Dievo malonė, kuri ne protavimu laimima, bet yra duota iš aukšto, nes "nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu jam nebus mano Tėvo leista" (Jono 6, 6 ). Psichologiškai nepagrįsti, natūraliu būdu nesuprantami netikinčiųjų įtikėjimai, staigūs atsivertimai apčiuopiamai įrodo, kad Dievo malonė tikrai veikia žmogaus gyvenimą ir gali pakeisti jo vidaus pasaulį.

      Šios mintys bent leidžia pajusti, kad protas tikėjime nevaidina viso vaidmens ir Pascal'io posakis tikrai yra teisingas, kad "širdis turi tokių argumentų, kurių protas nepažįsta". Kaip yra tikra, kad nuo tikėjimo žmones atitolina ne protas, bet kitos įvairios aplinkybės, taip yra teisinga, kad tikėjimą daugelis randa ne proto keliu, bet žmogų į tikėjimą atveda kitos įvairiausios aplinkybės.

Skaityti daugiau:

AUKLĖJIMAS IR KRIKŠČIONIŠKOS KULTŪROS KRIZĖ

Christopher Dawson

1, Mūsų civilizacijos dabartinė krizė. Jos pagrindinė priežastis: auklėjimo susmukimas.

      Manau, kad nereikalinga užakcentuoti pagrindan dedamos tezės, jog dabartinę Vakarų civilizacijos krizę reikia priskirti mūsų kultūros atsiskyrimui nuo jos religinės bazės. Šitas faktas yra pripažįstamas net tų mintytojų, kurie yra labai nutolę nuo įprastų krikščioniškų pagrindų. Bet aš manau, kad žmonės dar pakankamai nežino, kaip atsakomingas yra auklėjimas už šį fatališką procesą. Net patys auklėtojai iki šiol nėra pakankamai įsisąmoninę to ardančio fakto, kad mūsų civilizacija tuo daugiau supasaulėja, kuo didesnę pažangą daro auklėjimas kiekybine prasme, taip kad mūsų kultūros atsiskyrimas nuo jos religinės bazės, atrodo, yra tiesiog proporcingas visa apimančio auklėjimo išplitimui.

      Taip pat negalima sakyti, kad žmonija to pavojaus nebūtų pastebėjusi. Iš pat pradžių jau jis buvo pažintas ne tik religingų žmonių, bet ir politikų bei valstybių vyrų. Hercogas Wellington savo sveiku žmogišku protu išreiškė visą problemą trumpiausia forma, sakydamas: "Atsargiai su viskuo, ką mes dabar darome! Jei jūs nepastatysite visa to ant religijos, jūs išauklėsite tik daug išmintingų velnių."

      Bet hercogas Wellington nebuvo joks auklėtojas; ir jo nuomonė buvo pažangiųjų idėjų atstovų atmesta, kaip reakcionieriaus pažiūra. Tokia ji iš tikrųjų buvo. Tačiau įvykiai jo posakį pateisino, ir šiandien mes matome, kokį chaosą iš mūsų pasaulio padarė tie "išmintingieji velniai". Be abejo, viso blogio šaltinio nereikia ieškoti tame fakte, kad auklėjimas tapo visuotinis, bet tame sunaikinime senosios hierarchijos, kuri buvo tarp dvasinių mokslų, gamtos mokslų ir teologijos. Ši hierarchija yra senoji aukštųjų Europos studijų tradicija. Didžioji visuotinio lavinimo blogybė buvo ne tiek jos supasaulėjimas, kiek jos posūkis į naudingumą, kuris vis didėjančiu mastu vedė prie visų nepasaulinių vertybių ir pagrindų izoliavimo. Reikia pripažinti, kad mes Anglijoje ir Amerikoje tarp dogma pagrįstos religijos ir pasaulietiškos naudingumo galvosenos turėjome tam tikrą ryšį, kuris yra kilęs karalienės Viktorijos laikais, būdingas savo kompromistiškumu. Bet tai buvo nenatūralus ryšys ir jis neįstengė atsispirti didėjančiam pasaulietiškai nusistačiusios kultūros spaudimui. O tuo laiku, kada šitas tuščias naudingumo principas jau buvo visuomenės auklėjime pakeistas humanistiniu idealu — pats humanizmas prarado savo garbę ir įtaką aukštesniajam lavinimui. Kada kultūros idėja buvo atpalaiduota nuo religijos, kaip ir nuo gyvenimo, jos socialinė reikšmė greitai dingo, ir mes šiandien esame liudininkai reguliarios kovos prieš kultūrą; esame liudininkai išaukštinto paprasto žmogaus, mažo žmogaus ir mušeikos, Mes esame liudininkai viso panteono nuostabių dievų, kurie kyla iš kultūrinio pogrindžio ir žengia į senosios Europos dienos prieblandą ir pilnos barbarijos nakties prietemą. Aš netikiu, kad mūsų civilizaciją būtų galima apsaugoti nuo šio likimo vien tuo, kad mūsų dabartimi auklėjimas būtų sustiprintas kiekybiš-

 

Lietuvių jėzuitų koplyčios Čikagoje didysis altorius.

 

kai, vadinasi, kad vis daugiau žmonių ilgesniam laikui auklėjimas apimtų. Faktiškai viešojo auklėjimo ištęsimas — vienos iš vienašališkų auklėjimo sistemų bandymas suformuoti visos visuomenės galvoseną pagal vieną visa apimančią auklėjimo sistemą — tiktai didina modernios visuomenės masiškumą, nepakeldamas jos kultūros, nei pagilindamas dvasinio gyvenimo.

Skaityti daugiau:

MERGYSTĖ — DIEVO IR ŽMOGAUS KELIAS

      Nuo pirmojo šimtmečio iki mūsų dienų Katalikų Bažnyčioje išsilaikė viena gyvenimo forma, kuri amžių būvyje susilaukė ir daug gerbėjų ir nemažai priešų. Priešų ji turi ne tik pagoniškosiose žmonių masėse, bet ir save katalikais tebelaikančiuose sluoksniuose. Šiandien bus dar daugiau tokių, kurie šitos gyvenimo formos nesupranta nei prasmės nei reikšmės ir todėl negali jos vertinti. Bažnyčia, savo ruožtu, niekada nenustojo kelti, pabrėžti, gerbti ir ją rekomenduoti. Kalbu čia apie mergystę. Mergystę kaip gyvenimo idealą, ar ji būtų gyvenama pasaulyje, ar kurio vyrų ar moterų vienuolyno užuovėjoje. Mūsų laikais ir mergystės, kaip gyvenimo idealo, nesupratimas ir jos pabrėžimas turi gilesnių priežasčių negu seniau turėdavo. Modernusis, net ir "religingas" modernusis žmogus labiau ir gyviau pajunta savo asmenybę, pajunta ypatingąsias gyvenimo vertybes ir teises. Modernusis žmogus, atrodo, daug gyviau ir rimčiau ieško savo esminių santykių su Dievu. Ir kai šiandien, aplamai, visi stengiasi išvengti, kiek galima, bet kurių įsipareigojimų ir čia įžiūri savo "asmens laisvę", tai jei kam tenka apsispręsti, ar prisiimti Bažnyčios uždedamus saitus, ar pasiduoti kokiems nors religiniams įsipareigojimams, tai jis nori aiškiai matyti jų vertę ir prasmę. Mergystė, kaip krikščioniškojo gyvenimo idealas, be abejo, yra tvirčiausias visų religinių ryšių, ir jis yra nejaukus tiek pasaulio apipagonėjusiam žmogui, tiek ir nevienam šiaipjau religiniai nusiteikusiam.

      Tuo klausimu vokiečių jėzuitų leidžiamame žurnale "Stimmen der Zeit" (Laiko Balsai), gegužės mėnesio numeryje įdėtas labai aktualus ir gražus tėvo A. Grillmeier'io straipsnis. Čia perduodame jo pačias svarbiąsias sulietuvintas mintis. Įžanginiame žodyje Grillmeier'is pastebi, kad kitaip reikia kalbėti apie mergystę pasaulio žmonėms, kitaip tikintiesiems, kuriems yra priimtini Evangelijos argumentai. Straipsnis skiriamas tikintiesiems. Pirmojoje dalyje autorius parodo, jog mergystė (tiek mergaičių, tiek vyrų!) yra Dievo kelias į žmones. Antrojoje — ir žmogaus kelias į Dievą.

I. MergystėDievo kelias į mus

      Kaip visų laikų idealas, mergystė sušvito pasauliui tą akimirką, kai Dievas tapo žmogus "ex Maria Vir-gine", iš mergaitės Marijos (Pius XII. Sacra Virginitas. AAS 46. 1954. 161-191). Marijos mergystės prasmė suvokiama pirma žvelgiant į ją iš Dievo ir Kristaus, o tik paskui iš Marijos pusės. Taip žiūrint, Marijos mergystė pasirodo esanti į pasaulį ateinančio Dievo ženklas. Ateina Dievas. Ateina prisidengęs žmogaus kūno prigimtimi. Šitoks Jo atėjimas tik ta-da galimas laikyti dievišku, kai jis "gimsta iš mergaitės". Jau pranašas Izaijas (7, 14) atkreipė dėmesį į šitokį Dievo ženklą: "Pats Viešpats suteiks jums ženklą: štai MERGAITĖ pradės ir pagimdys sūnų ir pramins jį vardu Emanuelis, Dievas su mumis". Taigi, čia mergystė padaroma ženklas Dievo atėjimo pasaulin. Mergystė čia yra priemonė Dievui paliudyti save, kad Jis regimai ir lemiamai įsijungia pasaulio istorijon. Šv. Dvasios galybe pradėdamas savo Sūnų mergaitėje, Dievas pats padaro kūrybinę "pradžią". Kas gims iš Marijos, tas nebus "iš kraujo, nei iš kūno geidimo, nei iš vyro valios, bet bus iš Dievo" pagimdytas (Jo. 1, 13). Kad Dievo sūnaus gyvenimas prasideda ne vyro veiksmu, o Šv. Dvasios galybe, tai įrodo visišką Jo malonės didybę ir jėgą. Žmogiškasis tėvo aktas būtų nustelbęs šitą dieviškąją malonės inicijatyvą. Jis būtų aptemdęs ir tai, kad pats Dievas yra vienintelis šito iš Marijos gimsiančio vaiko tėvas. Šitas vaikas, kūnu apsivilkęs, natūralusis Dievo Sūnus - vaikas, nepripažins nė vieno žmogaus savo tėvu. Ateidamas pasaulin, pačiu savo atėjimu Jis turi pasirodyti esąs Dievas visais atžvilgais. Ir kai, Dievo sūnui tampant žmogumi, Marija pasilieka mergaitė, tai pati garbingoji Viešpaties didybė, apgaubusi ją, paliudija — pas mus atėjo Dievas. Todėl mergaitiška Marijos motinystė yra Dievo ženklas, kad Jis yra tarp žmonių.

Skaityti daugiau:

KARINĖS PRIEVOLĖS PROBLEMA

      Karinės prievolės problema jau nuo senų laikų yra aktuali, nes ji kertasi su individualine laisve. Jaunas žmogus yra pašaukiamas nuo savo tiesioginio užsiėmimo, nuo mokslo, nuo darbo, jam yra įbrukamas į rankas ginklas, ir jis tampa didžiulės organizacijos — kariuomenės mažu subjektėliu. Vis dėlto ir mūsų laikais tai yra būtinybė. Gal kada nors žmonija ir supras, kad karas yra beprotybė, bet dabar kariuomenė yra būtinai reikalinga atsverti agresinei jėgai, kuri kėsinasi prieš žmogaus laisvę. Ir lietuvių jaunimui Amerikoje ar kur nors kitur paprastai reikia atlikti karinę pareigą.

      Tėvams, išleidžiantiems sūnų į kariuomenę, kyla daug minčių: ar vaikas išliks toks geras ir doras, kaip jis buvo auklėjamas? Ar katalikiško gyvenimo principai ir dorovės normos nenubluks jo sąmonėje šiuo laikotarpiu? Ar jis, dvejus metus nešęs kitos valstybės vėliavą, išliks sąmoningu lietuviu? Jaunuolį tokie tėvų rūpesčiai ir tokie klausimai erzina. Jam prieš akis kils eilė kitokių klausimų, jį gaubs nežinia, bet galimas jo charakterio pakitimas ir kitos panašios problemos jam atrodo absurdas. Tačiau reikia sutikti su faktu, kad minėtos problemos yra labai realios. Motinos prašymas, kad sūnelis būtų geras, kad neprarastų savo tikėjimo ir lietuvybės, neturėtų erzinti į kariuomenę išeinančio sūnaus. Jis tuoj įsitikins, kaip yra sunku visa tai išlaikyti, jei nebus pakankamai tam pasiruošęs.

      Jau pirmame naujokų susirinkimo punkte galima lengvai pastebėti šių jaunuolių netikrumą. Jie girdėjo šį tą apie kariuomenę, bet patys to dar nėra patyrę. Ateities nežinojimas juos gąsdina. Jie stengiasi savo ateitį pramatyti, todėl labai stropiai ieško informacijų. Jie stengiasi tuoj viską išmokti, kad galėtų užsitikrinti lengvesnę ateitį kariuomenėje. Dėl to naujokai pradeda viską imituoti, kas tik jiems atrodo kariška. Jie stebi juos lydintį viršilą ir nejučiomis pamėgdžioja jo manieras, kalbėdami vartoja jo išsireiškimus. Po kelių valandų kelionės į pirmąsias kareivines jau visi naujokai žinos, kad šautuvą reikia vadinti ne "gun", bet "rifle", o jei suklysi, tai ta mažutė klaida gali virsti tokia tragedija, kad gali labai apkartinti visus ateisiančius metus.

Skaityti daugiau:

MEDICINA IR JĖZUITAI

      Kogi, rodos, turėtų kunigai vienuoliai brautis į medicinos sritį? Kas bendra tarp Evangelijos ir vaistų ar operacijų? Labai daug! Sąžiningi ir tikintys gydytojai bei gailestingosios seserys gali daug padėti ligoniams ir ligos metu ir ypač paskutinėse gyvenimo valandose. Netikį gydytojai lengvai gali tapti žmogžudžiais ir net savo pacijentus tokiais padaryti, kaip pvz., abortų atveju. Ne vienam žmogui gydytojo žodis daugiau reiškia už kunigo. Todėl Bažnyčiai labai rūpi turėti ne vien medicinos reikaluose, bet ir tikėjimo ir doros klausimuose gerai nusimanančių gydytojų.

      Tėvai Jėzuitai, eidami Bažnyčiai pagalbon, kur tik jai talka yra reikalingiausia, jau 1851 metais įkūrė šiame laisvės krašte pirmąją katalikų medicinos mokyklą prie savo Georgetown Universiteto, Washington, D. C. Kiek vėliau medicinos fakultetai išaugo ir Omaha, Nebr., ir Chicago, 111., Milwaukee, Wise., ir pagaliau St. Louis, Mo. Šios penkios medicinos mokyklos formuoja 7% visų Amerikos gydytojų. Prie jų yra prijungta 19 klinikų, kurios aptarnauja šimtus tūkstančių ligonių.

Skaityti daugiau:

BEATO ANGELICO (1387—1455)

      Šiais metais sueina 500 metų nuo garsaus italų tapytojo Beato Angelico mirties. Šią sukaktį atitinkamai paminėjo Italija ir Vatikanas. Jis buvo paminėtas ne tik kaip žymus dailininkas, bet ypač kaip šventas žmogus, pavyzdingas vienuolis, tikras artimo meilės apaštalas. Jo vardas buvo Guido, bet žmonės jį pavadino "Beato Angelico" (Palaimintas Angeliškasis), nes su visais jis buvo labai švelnus ir geras, kaip tikras angelas. Tas švelnumas ir šventumas taip pat trykšta ir iš jo kūrinių.

      Gimė Vidurio Italijoje paprastoje kaimiečių šeimoje. Tėvas, pamatęs sūnaus gabumus, nusiuntė jį į Florenciją mokytis tapybos. Jo mokytojas buvo vienuolis kamaldulietis. Čia jam teko susitikti ir su domininkonais, kurie jį sužavėjo ir įdiegė į širdį mintį tapti vienuoliu. Būdamas dvidešimt metų, įstoja į domininkonų vienuolyną Fiesole mieste. Guido, tapęs domininkonu, gavo naują vardą — Giovanni da Fiesole. Pirmaisiais vienuoliško gyvenimo metais didelių veikalų jis nesukūrė, kuriais būtų galėjęs stebinti pasaulį, bet vis dėlto gal tada jis sukūrė didžiausią veikalą, kuris jo vardą vėl pakeitė į Beato Angelico ir jį padarė nemirtingą. Jis šiuo metu daug mąstė, buvo nuolat susijungęs maldoje su Dievu, čia subrendo jo asmenybė, susiformavo dvasinis gyvenimas, išbujojo gražios krikščioniškos dorybės. Tai buvo kruopštaus darbo ir karštos maldos kūrinys — kilni, meile deganti širdis.

      Jo gyvenimo rašytojai pastebi, kad niekas jo nėra matęs supykusio. Su visais buvo švelnus, atlaidus, draugiškas. Visiškai nesijaudindavo, kai kartais jo bendradarbiai savo nerūpestingu elgesiu sugadindavo geriausius jo kūrinius. Neturėjo jokio išdidumo, jam buvo visiškai svetima menininko "fanaberija". Atlikdavo darbus pagal užsakymą, nors kartais tie užsakymai ir prieštaraudavo jo meniškam skoniui. Niekados kitų neužgaudavo, buvo artimo meilės pavyzdys.

Skaityti daugiau:

KATALIKIŠKA SROVĖ HOLLYWOODE

      Jeigu vienuolynuose išbujojo krikščioniškojo heroizmo asmenybės, tai niekas tuo nesistebi, bet kartais ir tokiose sąlygose, tokiose aplinkybėse, kurios labai prieštarauja susitelkimui ir įsigilinimui į savo vidaus pasaulį, atsiranda sielų, nepatenkintų šiuo gyvenimu, suprantančių praeinančių daiktų vertę ir siekiančių tokio gyvenimo, kurs nepraeis. Tai, žinoma, reikalauja nemažo heroizmo.

      Daugumas, išgirdę Hollywoodo vardą, pagalvoja, kad ten yra tik visokių nuodėmių ir nedorybių vieta, kad ten nėra jokių aukštesnių idealų, o vien tik kūno ir kūniškų malonumų ieškojimas ir garbinimas. Kaip kiekvienas per didelis apibendrinimas yra klaidingas, taip klaidinga ir visu šimtu procentų pasmerkti Hollywoodo artistus. Be abejo, kad ten yra nemaža tokių, kurie nepakyla aukščiau šios žemės malonumų ieškojimo, bet tarp jų pasitaiko ir labai gražių sielų, kurios veržiasi aukščiau, kurios siekia tikrų vertybių. Tokių sielų pasitaiko tarp įvairių tikybų vyrų ir moterų. Čia paminėsime tik tris katalikus, kurie yra iškilę iki pačių kino vaidybos viršūnių. Bet šios viršūnės jų nepatenkina ir jie nori kilti dar aukščiau. Šios trys kilnios asmenybės yra: Bing Crosby, Loretta Young ir Ann Blyth.

      Bing Crosby, vienas populiariausių Hollywoodo artistų, kas vakarą kalba rožančių drauge su savo vaikais. Kilęs iš pavyzdingos katalikiškos šeimos, išauklėtas jėzuitų kolegijoje, jis nė Hollywoodo aplinkoje neprarado savo gilaus tikėjimo. Maždaug prieš dešimtį metų jis vedė artistę Anna Dixie, su kuria labai gražiai gyveno ir susilaukė keturių kūdikių. Prieš porą metų jo mylima žmona mirė. Tai buvo didelis smūgis jos vyrui, bet jis jį vyriškai pernešė. Žmonos liga ir mirtis jį labiau supažindino su kančios problema. Dabar jo tikėjime ir jo dvasiniame gyvenime lyg ir pinasi viena su kita dvi mintys: kančia ir artimo meilė. Artimo meilė švelnina kančią ir duoda jai prasmę, todėl Bing Crosby, atrodo, tai artimo meilei nežino ribų: savo pinigais prisideda prie bažnyčių, ligoninių bei prieglaudų statybos ir išlaikymo. Hollywoode jo vardas beveik neatskiriamai yra surištas su religija ir su artimo meile. Jį gerbia tikintieji, juo stebisi ir atšalę nuo tikėjimo. Šviesus Bing Crosby pavyzdys gal ne vienam padeda surasti tikrąjį kelią. Kur tik jis pasisuka, visi prie jo skuba prašyti autografų, nori ką nors iš jo lūpų išgirsti, ką nors apie jį sužinoti, bet Bing Crosby tokių progų, kiek gali, vengia. Jis yra labai kuklus ir nemėgsta, kad kiti jį garbintų. Jis gyvena ir dirba aukštesniems dalykams.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

THE GLASS SLIPPER

      Tai yra savaip perdirbta ir atvaizduota visiems žinoma pasaka apie pelenę. Tačiau čia pelenė nėra visą laiką nuolaidi. Ji turi gerą širdį, bet kartais pritrūksta kantrybės ir energingai gina savo teises. Filmas labai gražiai pastatytas, tinkamas pamatyti ir vaikams ir suaugusiems.

TO PARIS WITH LOVE

      Angliškas filmas — komedija. Tėvas su sūnumi lankosi Paryžiuje. Juodu abu turi savo tikslus, kuriuos vienas nuo kito slepia. Tėvas bando surasti mergaitę savo sūnui, o sūnus— tėvui. Abudu suranda, bet viskas taip susimaišo, kad juodu įsimyli priešingas moteris. Po įvairiausių nuotykių viskas išaiškėja. Pamato, kad jie tų moterų nemyli ir negali mylėti, todėl, viską išsiaiškinę, išvažiuoja iš Paryžiaus. Filmas labai lengvas ir gana gražus.

J. V. ir S. K.


Nusiminimas — pralaimėjimo pradžia. Nusiminimas yra nuodėmė prieš tautą.

M. Krupavičius.

BALTŲ INSTITUTAS BONNOJE

      Baltų Instituto mintį iškėlė estų mokslininkai Švedijoje. Bet čia ji negalėjo būti įvykdyta dėl mažo latvių, o ypač lietuvių tremtinių skaičiaus. Perkelta į Vakarų Vokietiją, ši mintis rado pritarimo tiek baltų tremtinių organizacijose, tiek Vokietijos Vyriausybėje, kuri organizuoti Institutui paskyrė savo įgaliotinius: prof. G. Ipsen (Dortmund) ir prof. P. Johansen (Hamburg). Pirmasis baltų - vokiečių pasitarimas Instituto reikalu įvyko Hamburge 1951 m. liepos 16-17 d., kuriame iš estų dalyvavo prof. E. Inari, latvių — prof. E. Šturms, lietuvių — prof. Z. Ivinskis ir du minėti vokiečių profesoriai. Pasitarimo metu buvo nusistatyta: 1. organizuoti Baltų Institutą mokslo akademijos forma; 2. uždėti jam pareigą rūpintis ne tik mokslo tyrimais, bet ir baltų mokslininkų prieaugliu; 3. parinkti kandidatus į tikruosius Instituto narius ir pristatyti juos atitinkamoms baltų institucijoms tvirtinti; 4. finansinį Instituto išlaikymą padalinti pusiau tarp vokiečių vyriausybės ir trijų baltų tautų tremtinių (pusę reikalingų lėšų duoda vokiečių vyriausybė, o kitą pusę sudaro trys baltiškieji įnašai); 5. paprašyti pritarimo Instituto idėjai ir paramos jo išlaikymui iš baltiškųjų tremties veiksnių.

      Netrukus po šio pasitarimo vokiečių vyriausybės įgaliotinis prof. G. Ipsen raštu kreipėsi į visų trijų baltų tautų veiksnius. Iš lietuvių į VLIKą, į Lietuvos Diplomatijos Tarnybos Šefą p. min. St. Lozoraitį ir į PLB Vokietijos Krašto Valdybą. VLIKas savo atsakyme "nuoširdžiu dėkingumu sveikina Vokiečių Vyriausybės iniciatyvą steigti Baltų Institutą", "pritaria lietuvių profesorių kandidatūrai" (Hamburge buvo pasiūlyti į tikruosius narius iš lietuvių prof. Z. Ivinskis ir prof. A. Maceina), "įsipareigoja dalyvauti finansiniame Instituto išlaikyme" (raštas 1951 m. rugp. 10 d.). Diplomatijos Šefas savo atsakyme pažymi, kad jis "gyvai sveikina iniciatyvą", ryšium su Baltų Instituto steigimu, "neturi nieko prikišti nei į tikruosius narius pasiūlytiems kandidatams, nei statuto apmatams", tikisi, kad "lietuviškoji viešoji nuomonė vokiečių vyriausybės draugišką nusistatymą labai šiltai pasveikins" (raštas 1951 m. rugp. 17 d.). PLB Vokietijos Krašto Valdybos vardu atsakydamas p. dipl. inž. Pr. Zunde pažymi, kad VLIKo atsakymas prof. G. Ipsenui buvo sustatytas su šios Valdybos žinia bei pritarimu ir kad Valdyba savo ruožtu sveikina Instituto steigimo mintį ir linki visiško pasisekimo" (raštas 1951 m. rugp. 8 d.).

      Formaliai Baltų Institutas buvo įregistruotas vokiečių teisme Bonnoje tiktai 1952 m. vasarą. Pirmasis darbo posėdis įvyko 1953 m. sausio 5 dieną.

Skaityti daugiau: