Tylėdami ėjo trys vyrai Milano miesto skersgatviais. Ant siaurų purpuru išsiuvinėtų tunikų jie buvo užsimetę lengvą graikišką apsiaustą. Ne vienas sutiktas keleivis juos, matyti, pažinojo, nes su pagarba praeidamas palenkdavo galvą. Tai buvo Milane visiems pažįstamas iškalbos profesorius Aurelijus Augustinas ir jo du artimi draugai, anksčiau buvę jo retorikos kurso klausytojai, Alipijus ir Nebridijus. Augustino niūrus ir apsiblausęs veidas liudijo, kad jo galvoje siautė tamsios mintys. Alipijus vis mesdavo susirūpinusį žvilgsnį Augustino pusėn, bandydamas jį kaip nors pralinksminti.

      —    Ar žinai, Augustinai, — kalbėjo jis, — kad visame Milane žmonės tešneka apie imperatoriaus Valentinijono gimtadienį? Jie visi ateis pasiklausyti tavo kalbos.

      Augustinas paniekinamai numojo ranka ir tarė:

      —    Man visa tai įkyrėjo. Aš gerbiu žodį, jis yra sielos vidujinis balsas, bet ištarti begalybę melagingų žodžių imperatoriaus garbei, kad minia paplotų, nors visi gerai žino, kad tu meluoji — tai yra žodžio išniekinimas. Man gėda gyventi, ieškant tik garbės ir pinigo. Kaip pagaliau išsivaduoti iš tų nelaimingų geismų naštos? Juo toliau tą naštą velku, juo ji darosi sunkesnė: mūsų beprotybė neša mums tik naujus skausmus.

Aukšti skautų pareigūnai šių metų džiamborės lietuvių rajone. Ketvirtas iš kairės yra Lichtenšteino kunigaikštis Emanuelis, džiamborės atidarymo parade nešęs Lietuvos vėliavą.

 

      Augustino akys degė karščiu, jo rankų pirštai gniaužėsi į kumštį. Draugai nustebę tylėjo. Po kiek laiko Augustinas karčiai nusijuokė, rodydamas pirštu į elgetą, kuris dainuodamas ir juokdamasis šlubavo pro šalį ir, atrodė, buvo nemenkai įkaušęs.

      — Šis šlubas elgeta yra daug laimingesnis negu aš, — atsiduso Augustinas. — Mes tiek dedame pastangų, tiek kovojame, kad pasiektume šiokios tokios laimės, o, žiūrėk, šitas paliegėlis laimę pasiekė greičiau negu mes. Mes jos niekad nerasime. Jis susielgetavo keletą skatikų iš praeivių, juos praleido artimiausioje smuklėje ir jaučiasi laimingas. O aš veltui jau keletą metų bandau kelius į laimę ir dar nieko nepasiekiau. Elgeta šiąnakt gerai išsimiegos, rytoj jis vėl bus blaivus. Aš einu kas vakarą miegoti apsvaigęs nuo tuščios garbės ir kas rytą vis girtas keliuosi.

      Alipijus liūdnai pakratė galvą. Tikrai su mokytoju ne viskas tvarkoj, jeigu jis net pasigėrusiom elgetai pavydi. Juk jis, Alipijus, taip lengvai jausdavosi laimingas, kas vakarą dalyvaudamas cirko teatruose, kur žvėrių ir žmonių kraujas užgniauždavo jam kvapą, kur žiūrovai, pašokę ant kojų, rėkdavo nežmonišku balsu. Tylusis Nebridijus gal geriau suprato savo mokytoją. Jis žinojo, kad Augustiną persekiojo jo karšta, nepasotinama aistra. Kokiais keistais ir kreivais keliais jis ieškojo tiesos! Jis jau manė ją suradęs tamsiuose manichėjų sektos labirintuose. Bet tai tebuvo miražas, tik išdžiūvę šuliniai, bet ne gyvojo vandens šaltinis. Filosofo Plotino raštai taip pat nedavė pilnos šviesos, tai buvo tik pirmieji dienos spinduliai. Bet vyskupo Ambroziejaus balsas didingoje Milano katedroje skambėjo įtikinančiai. Augustinas jautė, kad katalikų mokslas vis dėlto nėra toks kvailas, kad jo teisingumą galima įrodyti proto argumentais, kad Katalikų Bažnyčia galima pasitikėti. Bet viską mesti, pasakyti "taip" be jokių rezervų Augustinas dar nepajėgė. "Kaip ilgai visa tai tęsis?" — nuolat šis klausimas buvo ant jo lūpų. "Rytoj aš sužinosiu visą tiesą", galvojo Augustinas. "Faustas, manichėjų vyskupas, atvyksta. Jis man viską išaiškins. Kur aš turėčiau ieškoti tos tiesos? Ambroziejus yra amžinai užsiėmęs. Aš mokau vaikus kas rytą, po pietų reikia paruošti pamokas. Bet palauk dar valandėlę. Vis dėlto šio pasaulio daiktai yra malonūs, ir tas malonumas nėra mažas." Tokiu būdu naktis Augustino sieloje kovojo su brėkštančia Dievo šviesa. Jo dvasia buvo perplyšusi į dvi dalis, ir jis jautėsi nelaimingas.

      Po kelių dienų Augustiną ir Alipijų aplankė to paties krašto pažįstamas, afrikietis kaip ir jie, vardu Ponticijanas. Jis pastebėjo ant stalo gulinčią knygą — šv. Povilo laiškus. Pradėta kalbėti apie knygų galią. Tada Ponticijanas su užsidegimu ėmė pasakoti, kaip staiga atsivertę į katalikų tikėjimą jo du draugai, pasiskaitę knygą apie Antano atsiskyrėlio darbus dykumoje. Jis kalbėjo apie Egipto atsiskyrėlius, Dievui tarnaujančius su didvyrišku pasiryžimu. Jam kalbant, Augustinas stengėsi neparodyti tos audros, kuri šėlo jo sieloje. Vos tik svečias išėjo, Augustinas atsigręžė į savo draugą ir šaukė, lyg netekęs proto:

      — Kas dedasi su mumis? Ar negirdėjai, ką jis sakė? Bemoksliai dykumų atsiskyrėliai pakyla ir plėšia dangų jėga, o mes čia su visu savo mokslu neišsivaduojame iš kūno ir kraujo pančių!

      Draugas žiūrėjo į jį, lyg perkūno trenktas. Tokio jo dar nebuvo matęs. Augustino veidas, akys, balsas, viskas atrodė staiga pasikeitę. Netoli namų buvo nemažas sodas. Į tą sodą Augustinas nuskubo ir prie fygos medžio susmuko ant žemės. Ne, šitokio gyvenimo jau daugiau nebegalima pakęsti. Amžina begalinė tortūra kartą turi baigtis! Arba — arba! Ilgą laiką gulėjo Augustinas ant žemės, raudamas plaukus nuo galvos ir daužydamas kakta į žemę. "Kaip dar ilgai", šaukė jo sieloje, "kaip ilgai sakysiu: rytoj ir vis rytoj? Kodėl ne dabar, kodėl ne šią valandą užbaigti tą gėdą?"

      Bet staiga Augustinas įtempė ausis. Argi šaukia kažkieno balsas? Buvo girdėti vaiko balsas, kuris skambėjo iš kaimyninio sodo ir vis kartojo tuos pačius žodžius: "Tolle lege — Imk ir skaityk!" Augustinui atrodė, kad jis girdįs ne vaiko balsą, bet paties Dievo balsą. Jis pakilęs skuba atgal į namus, griebia šv. Povilo laiškus, įsitikinęs, kad atverstoji vieta knygoje jam nurodys tikrąjį kelią. Nusigandęs Alipijus stebėjo savo draugo judesius. Jis matė, kaip pirštai, laikydami knygą, drebėjo, kaip degančios akys buvo įsmeigtos į raidžių eilutes. Staiga Augustinas sušuko nesavu balsu, susmuko kėdėje, slėpdamas veidą tarp rankų. Bet po kiek laiko jo veide švietė rimtis ir džiaugsmas, ir jis rodė draugui šventraščio eilutes, kurios jam padarė tokį gilų įspūdį: "Gyvenkime padoriai, kaip dienos šviesoje, o ne pasilinksminimais, girtybe, nepadorumu, barniais ir pavydu. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi."

      — Toks dabar nuo šios valandos bus mano gyvenimo kelias, — tarė iškilmingai Augustinas, ir abu draugai nuskubėjo pranešti motinai Monikai šią džiaugsmingą žinią. Sunku įsivaizduoti motinos džiaugsmą. Ilgų metų viltys, nesuskaitomos ašaros ir pranašingi sapnai nebuvo veltui. Tų pačių metų Didįjį šeštadienį Augustinas drauge su sūnumi Adeodatu ir Alipijum priėmė krikštą. Monikos gyvenimo uždavinys dabar buvo atliktas. Teisingai jai buvo sakęs vienas vyskupas: "Eik rami, tokios daugybės ašarų sūnus negalės pražūti."

      Augustino Išpažinimų knyga vaizdžiai aprašo, kokias kovas jis turėjo kovoti, kol vėl atrado tikrąjį vaikystės tikėjimą. Jis aprašo visas keliones iš vieno miesto į kitą, visur lydimas ištikimos apsiverkusios motinos. Išpažinimų knyga nėra vien Augustino sielos istorija — ji vaizduoja modernaus žmogaus klaidžiojimą netikėjimo naktį po purvinas mūsų didmiesčių gatves. Vykusiai pagavęs šią mintį žymus šių dienų anglų poetas Eliot sako: "Tada aš Kartaginon atvykau, degdamas, degdamas, degdamas. Jaunajam Augustinui Kartagina atnešė pražūtį, išplėšdama visa, ką jis turėjo gero paveldėjęs iš savo gimtinio miesto Tagastės. Tada aš atvykau į Kartaginą, kur nuodėmės katilas kunkuliavo ir virė aplink mane... Nuo devyniolikos iki dvidešimt aštuonerių metų amžiaus aš klaidžiojau ir kitus klaidinau, aš buvau apgaudinėjamas ir apgaudinėdavau kitus."

      Raudoni rudens saulės spinduliai skendo į jūrą. Žibančių žvaigždžių kariuomenė ėmė traukti dangaus skliautu. Augustinas ir motina, sėdėdami namų terasoje Ostijos uoste, tyloje stebėjo šį nuostabų gamtos grožį. Jų abiejų mintys ėjo tuo pačiu taku — nuo žemės grožio jos kopė aukštyn per dangaus platybes prie amžinųjų horizontų. Augustinas apie tai rašo:

      — Tada mes užmiršome viską, kas praėjo, mes žvelgėme į tai, kas buvo prieš mus. Žemės, jūros ir oro pavidalai išnyko, dangūs nutilo, pati siela mumyse nutilo, ir visų daiktų tyloje Jis vienas į mus prabilo ne kūno, ne angelo, ne griausmo balsu, kad mes išgirstume Jį, o ne kitus daiktus ir sielos žaibu paliestume amžinąją Išmintį. Tada mano motina tyliai man tarė: "Sūnau, aš neberandu džiaugsmo šiame pasaulyje. Vienas dalykas dar buvo, dėl kurio troškau ilgiau gyventi, kad tave išvysčiau katalikų tikėjime. Mano visos viltys išsipildė. Ką aš čia turiu ilgiau veikti?" Už kelių dienų ji sunkiai susirgo, ir jos paskutinis prašymas prieš mirtį buvo: "Prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus!"

      Po keturiasdešimt trejų metų, po nesuskaitomų darbų ir vargų, panašioje nuotaikoje laukė mirties ir Augustinas, garsusis Hiponos vyskupas. Miestas jau trys mėnesiai buvo apgultas vandalų gaujų. Vakarų Romos imperija jau buvo žlugusi. Bet Augustino mintys kilo aukštyn — jis negalvojo vien apie Romos ir Hiponos žlugimą, jis galvojo apie naujus miestus, kurių pamatai siekė dangų ir pragarą, apie kovą tarp tamsybių pasaulio ir šviesos karalystės. Ir iš tikrųjų, pasenusios imperijos miestai sugriuvo, dykumų smėlis užnešė jų griuvėsius, didžiosios Afrikos bažnyčios neliko nė žymės, bet Augustino darbas neišnyko. Vakarų krikščionybė tebenešioja jo dvasios bruožus. Nors jau toli mes nukeliavome nuo penktojo šimtmečio, nors daug išmokome iš visokių mokytojų, vis dėlto Augustinas ir toliau lieka Vakarų dvasios turto pamatas.

Juozas Elijošius,S. J.