1955 M. SPALIŲ (OCTOBER) MĖN. VOL. VI, NO. 9
(Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta italų filmų pramonininkams jų audiencijos metu, 1955 m., birželio mėn. 21 d.)
Kino įtaka žmonijai
Jeigu pagalvojame apie šiandieninę plačią ir dinamišką veiklą, kilusią iš kinematografijos pramonės tiek pat gryno meno srityje, kiek ir ekonomijos bei technikos, ne be priežasties galime kalbėti apie kiną, kaip apie atskirą, savarankišką pasaulį. Jam vadovauja pulkai filmų leidėjų, rašytojų, kritikų, artistų, muzikų, technikų, darbininkų ir daugybė kitokių profesionalų. Jų yra taip gausu, kad surinkus jų pareigų pavadinimus, gautus naujas moderniosios kalbos žodynas. O pagalvokime dar apie nesuskaitomus ir sudėtingus fabrikus, kurie parūpina filmų pramonei reikalingas medžiagas ir mašinas; apie teatrus bei sales žiūrovams. Jei visa tai surinktume į vieną vietą, gautume visam pasauly plačiausią miestą. Mažesnės apimties kino miestelių jau galime rasti daug kur didžiųjų miestų pakraščiuose.
Aišku, tokios apimties kūrybinė veikla negali likti be ypatingos įtakos žmonių galvosenai ir jų papročiams. Ji jaučiama visų tautų gyvenime. Labiausiai ją jaučia žemesniosios visuomenės klasės, kurioms kinas dažnai vienintelė laisvo laiko pramoga; jaunimas, kuris kine įžiūri greitą ir malonią priemonę patenkinti savo natūralų troškimą daugiau pažinti ir patirti. Vadinasi, kinas labai didele dalimi diriguoja žmonijos kultūrą, perduoda idėjas, sužadina ssntimentus; ne vienam jis yra iš viso vienintelis gyvenimo kelrodis.
Įsivaizduokit tik: 1954 m. kino lankytojų visame pasaulyje apskaičiuojama buvus 12 milijardų! Du ir pusė milijardo tenka J.A.V.; milijardas ir 300 milijonų Anglijai; Italijai su 800 milijonų tenka trečioji vieta.
Iš šių skaičių ir iš filmų įtakos žmonijai kyla neabejotinai aiškus reikalas tinkamai išstudijuoti kino meną, jo gamybos priežastis ir jo pasekmes žiūrovų masėms, kad jis, kaip ir kiekvienas veikimas, būtų nukreiptas į žmogaus tobulinimąsi ir į Dievo garbės didinimą.
Iš kur toks susidomėjimas kinu?
Iš kur šis naujas išradimas, vos tik 60 metų amžiaus, įgavo beveik magiškos jėgos surinkti į salių prieblandą milijardines minias? Kuri susižavėjimo paslaptis, padaranti tokias minias nuolatiniais lankytojais?
POP. PIJUS XII
Pirmoji filmo patraukimo jėga glūdi jo techniškose ypatybėse. Čia, lyg kokiu stebuklu, žiūrovas perkeliamas į vaizduotės pasaulį; arba, kaip kad pasaulio įvykius vaizduojančiuose filmuose (dokumentariniuose filmuose), į laike ir erdvėje tolimą tikrenybę, perstatytą dabartyje prieš jo akis. Taigi, technikai priklauso pirmenybė ne tik kinematografijos atsiradime, bet ir jos išsivystyme. Jos dėka filmas išvydo pasaulį, jos dėka jis kasdien tampa patrauklesnis, lengvesnis, gyvesnis.
Jau prieš kino išradimą pagrindiniai kinematografijos elementai buvo žinomi. Kai jie buvo pritaikyti, filmą tobulinant buvo panaudotos ir kitos priemonės. Technika ir filmas lenktyniavo ir greitai vystėsi. Buvo pradėta su nedrąsiu judesių pavaizdavimu, pereita prie idėjų bei sentimentų perdavimo; pirmiausia nebyliais filmais, paskiau garsiniais. Kad žiūrovas būtų kuo tiksliau perkeltas į nerealųjį pasaulį, filmas iš technikos pareikalavo gamtos spalvų, paskiau trijų erdvės matavimų, o šiandien jis drąsiai pretenduoja atvesti žiūrovą į gyvą įvykių aplinką scenoje.
Dar daugiau negu technikiniais išradimais, filmas patraukia žmones artistiniu pastatymo tobulumu. Vaidybos menas nuolatos tobulėjo ne tik filmų autorių, rašytojų ir vaidintojų pastangomis, kurie visuomet buvo parenkami vadovaujantis griežtais kriterijais, bet ir jų tarpusavio pasaulinio mąsto lenktyniavimu. Nuo paprasto įvykių atpasakojimo, perduoto vaizdais, prieita ligi žmogaus gyvenimo perdavimo su daugeriopais draminiais įvykiais, subtiliai analizuojant idealus, nusikaltimus, viltis, vidutiniškumą ar pranašumą vieno ar daugelio asmenų. Augant išradingumui ir tobuliau formuojant perduodamo dalyko turinį, kinas vis gyvėjo ir aktualėjo. Šiandien jis naudojasi visų laikų ir visų kultūrų vaidybiniais laimėjimais; dar daugiau: dėl didesnės judėjimo laisvės, dėl sienų erdvumo ir dėl kitų kinui priklausomų ypatybių, visus praeities meninius laimėjimus jis žymiai pralenkia.
Kad galėtume giliai peržvelgti filmo įtakingumą, kad galėtume tinkamai įvertinti kinematografiją — suprasti kokiu būdu filmas veikia į sielą ir ką reikia daryti, kad jis žiūrovams darytų didesnio įspūdžio, reikia atkreipti dėmesį į psichologijos dėsnius. Šio mokslo puoselėtojai, akylai stebėdami kino lankytojus, studijuoja veiksmo ir ataveiksmio eigą. Pritaikydami tyrinėjimo bei analizės metodus ir eksperimentalinės psichologijos išdavas, įsibraudami į pasąmonės ir nesąmoningų veiksmų sritis, jie ieško, kokia filmo įtaka, kai ji žiūrovo pasyviai priimama; analizuodami žiūrėtojo psichinį "aktyvumą", surištą su filmo matymu pagal imanentiškus įstatymus, stengiasi suprasti, kaip pavergti sielą filmo žavingumu. Jeigu žiūrovas, bet kaip laikydamasis filmo atžvilgiu, yra sužavėtas to pasaulio, kuris pastatomas prieš jo akis, jis priverstas tam tikru būdu perkelti savo "aš" su visomis psichinėmis dispozicijomis ir vidujiniu patyrimu į vaidylos asmenį. Dėl susižavėjimo, kuris paprastai kyla iš vyriausiojo vaidylos vaidinimo, žiūrovas dalyvauja jo pasaulyje, lyg jis būtų savas; dar daugiau: dėl tobulo pritarimo ir vienodo nusistatymo daugiau ar mažiau, galima sakyti, pats gyvena aname ir pats veikia ano vietoj. Kartais žiūrovas taip gyvena su savo didvyriu, kad nejučiomis jam pataria žodžius ir išsireiškimus. Šia dvasine žiūrovo eiga modernių filmų kūrėjai moka puikiai pasinaudoti. Ši laikysena galima palyginti nesąmoningai būsenai sapne, su skirtumu tačiau, kad sapnuojančio paveikslai bei reginiai kyla iš vidinio pasaulio, o filmo žiūrovui jie ateina nuo ekrano, sužadindami sąžinės gelmėse kitus, gyvesnius ir intymesnius jausmus. Ne retai atsitinka, kad kino lankytojas pamato, jog regimuose asmenyse ir daiktuose vyksta tai, ko, gal būt, realybėje niekuomet nebuvo, bet ką jis savyje daug kartų giliai išgyveno, ko troško ar bijojo. Vadinasi, teisinga tvirtinti, kad nepaprastosios filmo jėgos reikia ieškoti giliuose psichiniuose reiškiniuose. Filmas tiek žiūrovą perima, kiek jis žadina jo vidujinius pergyvenimus.
Taigi, filmo kūrėjas yra priverstas nuolatos tobulinti savo psichologinę nuojautą ir savo galią permatyti, jeigu jis nori filmui suteikti minėtą pajėgumą, veikiantį į žiūrovą pagal dorovines ar priešdorovines tendencijas, kuriomis filmas pagrįstas. Taip jo prigimties dvasinėse gelmėse glūdinčios dinaminės, pasąmoninės ir užpasąmoninės jėgos gali jį atvesti į šviesos, grožio, kilnumo karalystę; bet, dėka laukinių ir nevaldomų instinktų, taip pat ir į tamsos ir sugedimo viešpatystę, pagal tai, ką pavaizdavimas iškelia ir pastato filmo centre, pagal tai, kas filme sukurta atidos, geismo ir psichinio impulso branduoliu. Žmogaus prigimtis savyje yra tokia, kad nei visi žiūrėtojai, nei visuomet turi dvasinės energijos, nei vidujinio rezervuotumo, nei geros valios atsispirti sugestijoms: jie nepajėgūs susivaldyti ir vadovautis.
Šalia šio filmo jtakingumo ir jo patrauklumo priežasčių buvo dar pastebėtas kitas psichinis elementas. Jis yra laisva, asmeninė veikėjų elgesio interpretacija ir pramatymas, kokiu būdu vystysis busimieji įvykiai. Ir šiuo elementu pasinaudoja filmo kūrėjai. Pvz., kad ir nežymūs, bet sąmoningi judesiai: rankos pakėlimas, pečių truktelėjimas, paliekamos pravertos durys ir panašiai.
Filmas pasisavino apysakos taisykles, taip pat pagrįstas psichologiniais dėsniais: sužadinant skaitytojuose žingeidumą, viltis, nugąstavimus — vienu žodžiu, stengiantis iššaukti jame gyvą susidomėjimą, kas atsitiks jo jau pažįstamiems asmenims — išlaikyti jo dėmesį ligi paskutinės atomazgos. Todėl būtų klaidinga jau filmo pradžioje sukurti aiškų ir permatomą pavaizdavimo siužetą. Filmas, kaip ir knyga, įvairiomis ir subtiliomis literatūrinėmis priemonėmis sužadino žiūrovo žingeidumą savotišku pasakojimo interpretavimu, užvesdama jį ant vos pažymėtų, bet logiškai galvojant, suprantamo įvykių kelio, arba pastatydama jį prieš malonias staigmenas, suteikiant jam galimybės pramatyti tai, kas neapibrėžta, užbėgant už akių tam tikriems veiksmams, iš anksto galėti sužadinti savo sentimentus, išrišti klausimus. Dėl šio filmo lankstumo prisitaikyti prie žiūrovo psichinių veiksmų jo žavumas didėja.
Filmu cenzūravimas
Visiems pastebint filmų vidujinę galią ir matant nepaprastą jų įtaką ištisoms žmonių masėms, jų papročiams, jų dorovei, suprantama, kodėl kinematografija taip atkreipė ir civilinių, ir bažnytinių autoritetų dėmesį; taip pat ir bendruomenių ir atskirų asmenų, kurie dar nėra praradę atsakomybės jausmo.
Iš tikrųjų, kaip gi galima būtų palikti tokią prakilnę priemonę sau pačiai arba leisti ją naudoti, siekiant tik ekonominių tikslų, jei ji taip puikiai gali iškelti sielas į aukštumas, ar nugramzdinti į prarajas? Priemonę, greitai galinčią atnešti gero, bet taip pat galinčią paskleisti ir daug blogo? Čia valdančiųjų sluoksnių — civilinės ir bažnytinės — valdžios budrumas ir reakcija visiškai pateisinami, nes jiems suteikta teisė, ir jų pareiga ginti visuomenės gerovę bei saugoti jos dorovę. Tai atliekama, cenzūruojant filmus ir, jei reikia, juos uždraudžiant. Todėl pateisinamos ir reikalingos filmams cenzūruoti komisijos, kurios jas įvertintų ir apie jas informuotų visuomenę. Tiesa, mūsų laikų dvasia nepakenčia valdančiųjų įsikišimo į bendruosius reikalus: ji norėtų, kad apsigynimo žygiai išeitų tiesiai iš bendruomenės. Taip. Būtų labai gražu, jeigu būtų atsiekta vieningumo juridinėmis ir moralinėmis priemonėmis kovoti prieš blogį skleidžiančius filmus. Tačiau ir tada ši veikla, jeigu ji būtų tik vienintelė, nebūtų pakankama. Privatus uolumas ir gero troškimas gali ataušti. Praktika rodo, jog taip ir atsitinka. Bet priešingai: neataušta blogųjų propaganda, kurie iš tokių filmų lengvai gauna didelį pelną, ir jai randa daug sąjungininkų pačiame žmoguje — jo palinkimuose ar jo gyvuliškuose ir žemuose instinktuose.
Mažoji maldininkė geria stebuklingojo L i u r d o vandens, su pasitikėjimu žvelgdama į Nekaltai Pradėtąją.
Jeigu tad civiliniai autoritetai privalo saugoti šeimų ir tautos gerbūvį tikslą pasiekiančiomis priemonėmis, yra daugiau negu teisinga, jei jie tinkamai įsikiša, kad sulaikytų arba sukliudytų pavojingas įtakas.
Filmų kūrėju ir leidėju atsakomybė
Dabar leiskite tarti jums, pilniems geros valios, sakytume, konfidencialų ir tėvišką žodį. Ar gi. nebūtų geriausia išeitis, jeigu jūs patys, prieš išleisdami filmą, tinkamai jį įvertintumėt ir nieko į jį neįleistumėt, kas nekilnu ir žema? Jeigu jūs apie filmą spręstumėt, remdamiesi išmintingais dorovės principais, neužmiršdami kino svarbos, jame tikrai nieko neliktų, kas žemina žmogaus vertumą, kas kenkia paskiriems asmenims ir visuomenei, ypač jaunimui. Tada jums, filmų kūrėjams, niekas nedrįstų išmėtinėti jūsų klaidingų sprendimų ir nekompetentingumo. Tada nei vienas geros nuovokos žmogus negalėtų nei išjuokti nei niekais nuleisti jūsų sąžiningo ir svaraus sprendimo, liečiančio jūsų profesiją. Pasinaudodami tad pranašumu bei autoritetingumu savo specialybės srityje, kurį įgijote žinių gausumu, patyrimu ir jūsų darbo prakilnumu, stenkitės padaryti kino pasauliui geros įtakos.
Sukurkite vietoj negaivinančių ir darkančių pastatymų gražius, kilnius reginius, kurie gali būti patrauklūs bei meniški, ir nebūdami dviprasmiški. Tada galėsite džiaugtis pritarimu ir pagyrimais visų sveiko proto žmonių, o dar labiau jūsų pačių sąžinės.
Koks yra idealus filmas?
Ligi dabar kalbėjome apie filmą, koks jis yra mūsų dienomis. Antroje Mūsų kalbos dalyje norėtume jį paliesti tokį, koks jis turėtų būti.
Pirmiausia išriškim klausimą: ar galima iš viso kalbėti apie idealų filmą, t. y. apie filmą, kuris būtų taip tobulas, kad jam nieko netruktų? Kai kurie net neigia, kad iš viso galėtų egzistuoti koks nors absoliutus tobulumas. Jie teigia, kad kas nors gali būti tik relatyviai tobulas arba idealus, nes, ką nors vadinant idealiu, minty turima visuomet koks nors aprėžtas dalykas. Šis tvirtinimų skirtingumas kyla dėl skirtingo kriterijaus, skiriant pagrindinius elementus nuo antrinių. Nežiūrint tobulumo relatyviškumo, idealumui niekuomet netrūksta absoliuto, nes jis yra ideališkumo branduolys. Jis pastebimas kiekvienu atveju gausume bei įvairume net ir antrinių elementų, pasireiškiančių tarpusavio santykyje, išreiškiant tam tikrą įvykį.
Turint tai mintyje, Mums atrodo, jog idealų filmą reikia svarstyti trejopu atžvilgiu:
1. subjekto atžvilgiu: žiūrovus, kuriems filmas skiriamas;
2. objekto atžvilgiu: paties filmo turinį;
3. filmo santykio su bendruomene atžvilgiu: kokią įtaką jis daro žiūrovams.
Kadangi norime kiek ilgėliau susstoti prie šio taip svarbaus klausimo, šiandien pasitenkinsim paliesdami tik pirmąjį atžvilgį, pasilikdami antrąjį ir trečiąjį kitai audiencijai, jeigu jos bus norėta.
1. Idealus filmas santykyje su žiūrovu
a) Pirma idealaus filmo žymė — dėmesys žmogui. Čia negalima rasti jokios priežasties prasilenkti su bendrąja taisykle: kas bendrauja su žmonėmis, turi būti persiėmęs dėmesiu žmogui. Nors amžiaus, socialinės padėties ir lyties skirtumai reikalauja skirtingo laikymosi bei tam tikro prisitaikymo asmenų atžvilgiu, bet nuo jų niekuomet negali būti atskirtas vertingumas ir išaukštinimas, kuriais Tvėrėjas juos apdovanojo, kai tvėrė į savo paveikslą ir panašumą (Gen. 1, 26). Žmoguje yra siela — nemirtinga dvasia; yra mikrokosmas su savo daugialytiškumu ir daugiaformiškumu, savo nuostabia visų dalių ordinacija; yra mintis ir valia, kurie yra ne tik veikimo faktoriai, bet kartu patys savyje platūs, pilnutiniai jų veikimo laukai; gilus ir prakilnus meilės gyvenimas; yra ištisas jausminis pasaulis su daugeriopa galia priimti ir jausti; yra kūnas, suformuotas iki paskutinio raumenėlio pagal dar ne visai ištirto tikslingumo dėsnius. Šiame mikrokosme žmogus yra viešpats. Jis laisvai turi vadovautis pagal tiesos, gėrio ir grožio įstatymus, kaip jam juos apreiškia prigimtis, bendras gyvenimas su kitais žmonėmis ir dieviškasis Apreiškimas.
Kadangi kino seansai, kaip jau buvo išaiškinta, gali žiūrovo sielą kreipti ir į gera ir į bloga, idealiu filmu vadinsime tokį, kuris žmoguje neįžeidžia ką tik pažymėtų jį išaukštinančių savybių, bet jas traktuoja su pagarba. Dar daugiau: kuris sustiprina ir iškelia jo sąžinėje savo prakilnumo pajautimą; kuris padeda daugiau pažinti ir labiau pamilti tą išaukštinimą, kuriuo Sutvėrėjas jį apdovanojo, sukurdamas jo žmogiškąją prigimtį; kuris jam padeda savyje didinti energiją augti dorybėse ir stiprinti gerąsias prigimties ypatybes; kuris sutvirtina įsitikinime, jog žmogus gali nugalėti kliūtis, idant būtų išvengta klaidingų nutarimų; kad jis keltųsi iš nupuolimo ir grįžtų į gerą kelią; kuris, pagaliau, tinkamai naudojantis savo laisve ir dvasinėmis galiomis, padeda žmogui pereiti iš gero į geresnį.
b) Toks filmas realiai atliktų idealaus filmo uždavinį. Bet jo idealumas būtų dar padidintas, jeigu jame būtų jaučiama švelni užuojauta žmogaus silpnybėms. Atsiminkim jaudinantį mūsų Viešpaties žodį: "man gaila žmonių" (Mork. 8, 2).
Čia, ant žemės, žmogaus gyvenimas yra su jo aukštumomis ir prarajomis, su jo pakilimais ir nusileidimais. Žmogus blaškosi tarp dorybių ir ydų, tarp konfliktų, painiavų ir ramybės; pergyvena pergales ir pralaimėjimus. Visa tai kiekvienas patiria savo būdu, atitinkančiu išviršines jo gyvenimo sąlygas, jo vidujinę būseną, jo amžių, kuris jį neša lyg kokia srovė nuo kalnų aukštumų į miškais išpuoštą kalvų kraštą, į neaprėpiamas, saulės išdegintas lygumas. Taip pat nevienoda ir žmogaus gyvenimo kova, siaučianti jo sieloje nuo vaikystės ligi senatvės: vienokia ji vaike, pasiekusiame pilną proto naudojimą, kitokia jaunuolyje jo vystymosi amžiuje, kada audringos būsenos kaitaliojasi su nuostabiais sušvitėjimais; vėl kitaip ji reiškiasi subrendusiame žmoguje, dažnai paskendusiame grumtynėse dėl gyvenimo, lydimame neišvengiamų sukrėtimų; dar kitaip senelyje, kuris gailesčio apimtas, mintimis ilgesingai grįžta į praeitį, stato sau klausimus ir sprendžia apie įvykius kaip tas, kuris jau daug yra keliavęs.
Idealus filmas turi parodyti, kad jis žino visus šiuos klausimus ir sugeba į juos tinkamai atsakyti. Tačiau atsakymo būdas, arba reprezentacija, turi atitikti kiekvienam: vaikui, kaip dera vaikui; jaunuoliui pagal jo galvoseną; subrendusiam žmogui, kaip pridera subrendusiam. Kitais žodžiais, prisitaikant prie kiekvieno pažinimo pajėgumo ir būdo matyti dalykus.
Bet sukurti idealiam filmui dar nepakanka bendro pažinimo, kai jis skiriamas atskiros profesijos ar atskiro luomo žmonėms. Reikalingas atskirų socialinių charakterių pažinimas. Filmas privalo atitikti žiūrovo realybės pajautimą, bet realybės, peržvelgtos akimis žmogaus, žinančio daugiau už žiūrovą; žmogaus, kuris lyg sėdėtų draugiškai šalia žiūrovo ir stengtųsi, reikalui esant, jam padėti ir jį sustiprinti. Šioje dvasioje atgaminta realybė filme yra perduodama menišku būdu. Kaip tik menininko uždavinys ne mechaniškai atkurti realybę ir nepasikliauti vien tik instrumentų teikiamomis galimybėmis, bet jais pasinaudojant, apvaldyti ir sudvasinti medžiagą, tačiau nei atitraukiant ją nuo tikrovės nei keičiant tikrovę. Puikų pavyzdį galime užtikti Šv. Rašte palyginimuose, kur siužetas yra paimtas, galima sakyti, fotografiniu tikslumu iš kasdieninio tų žmonių gyvenimo, kuriems jie skiriami. Bet palyginimų medžiaga taip apvaldyta, kad realybė ir idealas susilieja į tą pačią meno formą.
c) Be pagarbos žmogui ir be jo supratimo, filme dar reikia neužmiršti išpildyti pažadus ir patenkinti troškimus, kurie, gal būt, buvo pradžioje sukelti. Milijonai žmonių, kurie užplūsta kinus, yra į juos vedami slaptų, neaiškių troškimų, kad ten ras savo vidujinių troškimų išsipildymą. Savo gyvenimo nepaguodoje jie yra viliojami kino, lyg kokio burtininko, kuris lazdelės palietimu gali viską perkeisti.
Idealus filmas taip pat privalo duoti tai, ko iš jo yra laukiama. Jame turi būti randamas ne dalinis, bet pilnas pasitenkinimas. Aišku, ne neprotingų ir klaidingų troškimų patenkinimas (apie netinkamus, priešdorovinius troškimus čia visai nekalbama), bet apie tų, kurių reikalauti žiūrovas turi teisės. Vienoje ar kitoje formoje šie troškimai gali pūti kartais palengvinimas, kartais pamokymas, kartais džiaugsmas, kartais sustiprinimas, kartais vidujinis pergyvenimas; vieni iš jų gali būti gilūs, kiti paviršutiniški. Filmas atsako į vieną ar į kitą norą arba net kartu ir į daugelį iš jų.
Palikdami jūsų, specialistų, sprendimui visa tai, kas priklauso techniškai - estetinei sričiai. Mes pasirenkame tik asmeninę - psichinę, kad įrodytume, jog, nežiūrint relatyviškumo, visuomet lieka absoliutaus tobulumo branduolys, diktuojantis išpildyti ar paneigti žiūrovo reikalavimus.
Norint suprasti šį klausimą, nėra reikalo grįžti į filmologijos ir psichologijos nagrinėjimus, kuriais esame užimti. Užtenka vadovautis bendra, sveika nuovoka. Kiekviename normaliame žmoguje yra, jeigu taip galima išsireikšti, nestudijuota psichologija, kylanti iš jo prigimties, kuri jam padeda tinkamai vadovautis paprastuose, kasdieniniuose gyvenimo klausimuose, jei jis seka savo sveiką protavimo galią, realybės pajautimą ir klauso savo patyrimo patarimų.
Už vis svarbiau vadovautis sveika nuovoka, kad afektyvinis gyvenimas būtų tinkamai suvaldytas, nes tik esančioji afektyvinė dispozicija žmogų pakreipia į vienokį ar kitokį sprendimą ir priveda prie vienokio ar kitokio veikimo.
Remiantis šia paprasta psichologija, aišku, kad kas eina žiūrėti pamokančio filmo, turi teisės sulaukti pažadėto pamokymo. Jei filme pažadama išvysti romano ar apysakos reprezentacija, žiūrovas neturi iš jos išeiti apviltas, kad nematė turinio. Tačiau pasitaiko ir priešingai: yra žmonių, kurie suvarginti gyvenimo monotonijos ir paalsinti gyvenimo kovų, pirmoje vietoje filme ieško palengvinimo, užsimiršimo, įtampos atleidimo; gal būt, priebėgos įsivaizduotame pasaulyje. Ar leistini šie reikalavimai? Ar gali idealus filmas prie jų taikytis ir tenkinti tokius lūkesčius?
Modernus žmogus, sakoma, vakare, praleidęs pilką ir nervinančią dieną, reikalingas pakeisti asmenų ir vietų aplinkybes. Todėl reikalingas tokių pastatymų, kur paveikslų gausumas, nors vienas nuo kito ir labai mažai priklausančių ir paviršutiniškų, be jokios gilesnės prasmės, nuramintų jo dvasią, pakeltų iš varginančio nervingumo ir išvaduotų iš nuobodulio. Gali būti, kad tai, ir net dažnai, pasitaiko. Tokiais atvejais filmas turi stengtis patenkinti žiūrovų reikalavimus idealiu būdu, išvengiant vulgariškumo ir nežadinant žemų jautulių.
Neneigiama, kad gana paviršutiniškas pastatymas gali pasiekti aukšto meniško lygio ir būti laikomas idealiu, nes žmogus yra ne tik gilumas, bet ir paviršutiniškumas. Tačiau nėra protingas tas, kuris yra vien paviršutiniškas ir neįstengia įsigyti rimtesnių minčių ir gilesnių jausmų.
Be abejo, yra idealaus filmo žymė, jei jis pavargusią ir nuobodžiaujančią dvasią slegiančioje realybėje sugeba pradžiuginti bent trumpa kasdieniškumo pertrauka, nuvesdamas ją prie įsivaizduoto pasaulio angos. Tačiau tokio filmo kūrėjai neturi jam duoti tokią formą, kad neprityrusios ir silpnos sielos vaizduojamus dalykus palaikytų realybe. Filmas, kuris nuo realybės priveda prie iliuzijos, turi paskiau atvesti žiūrovą iš iliuzijos į tikrovę su tuo pačiu švelnumu, kaip tai prigimtis padaro sapne. Ten žmogus išvaduojamas iš tikrovės ir trumpam laikui panardinamas iliuzijose. Tačiau po sapno jis grąžinamas atgaivintas, kuone atnaujintas į nuogą realybę, į tikrovę, kurioje gyvena ir kurią jis, dirbdamas ir kovodamas, turi užvaldyti. Filmas, jeigu seka prigimtį, didele dalimi atliks savo paskirtį.
d) Idealus filmas santykyje su žiūrovu turi atlikti dar ir kitą vaidmenį. Jeigu filmui netrūksta dėmesingumo žiūrovui, jeigu jis gerai supranta jo padėtį, jeigu jis patenkina jo teisingus lūkesčius ir leistinus pageidavimus — vien tik to jo vertingumui neužtenka. Reikia, kad jis būtų lygiagretėje aukštumoje su žmogaus pareigomis, kylančiomis iš jo prigimties, ypatingai iš jo dvasios. Žmogus nuo to momento, kuriame atbunda jo protas, ligi jo užgesimo, privalo atlikti keletą prievolių. Svarbiausia jų, kuri yra kartu ir kitoms pagrindas, yra tinkamas elgesys. Reikia taip elgtis, kaip diktuoja sveikas protas ir sveika nuojauta; elgtis pagal supratimą ir sąžinę. Šio elgesio tinkamą normą žmogus suranda iš prigimties pažinimo, iš mokslo ir iš Dievo žodžio. Atitraukti filmą nuo šitos normos reikštų jį padaryti bejėgį išpildyti savo esmingiausią misiją; būtų tas pat, kas ir paralyžuoti kūną, supiaustant jį per sąnarius, kurie jungia dalis į visumą.
Taip, idealaus filmo uždavinys labai svarbus: savo didele galia darydamas įtakos, kurią pripažinome kinematografijai, jis privalo tarnauti žmogui ir būti jam pagalba išsilaikyti tinkamoje aukštumoje ir tobulėti tiesos ir gėrio takuose.
Negalima nuslėpti, kad dėl šių reikalavimų filmo kūrėjai turi būti apdovanoti dideliais meniniais sugebėjimais. Visi žino, kad nesunku pagaminti smukdantį filmą, pataikaujantį žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms, kurie jį sumaišo, atitraukia nuo elgimosi pagal sveiką protą ir nuo noro daryti tai, kas gera. Lengvų kelių pagundos didelės. Todėl pigieji filmai pripildo sales ir privačius namus ir sukelia karštų pagyrimų, o laikraščių skiltyse surenka daug palankių net vergiškų recenzijų. Visa tai neturi nieko bendra su tobulu pareigos atlikimu. Tikrumoje tai yra dekadencija, nusmukimas, atsisakymas tikrų dvasios polėkių, kuriuos idealus filmas labiausiai brangina ir jų siekia, net atsisakydamas patenkinti godumu apsvaigusius pirklių pageidavimus. Jis neapsistoja prie tuščio moralizavimo, bet ardančią blogo filmo įtaką gausiai atpildo pozityviu kūrybingumu, kuris, kaip aplinkybės reikalauja, pamoko, sužadina malonių jausmų, paskleidžia tikrą ir kilnų džiaugsmą, sutrukdo nuobodulį; jis yra lengvas, bet kartu ir gilus; fantastingas, bet kartu ir realus. Vienu žodžiu, jis sugeba be pertraukų ir be nukrypimų taip vesti žiūrovą į turtingas menu ir džiaugsmu šalis, kad jis po seanso išeina linksmesnis, laisvesnis ir viduj geresnis negu įeidamas; išeina, išsinešdamas norą dėkoti ar filmo leidėjui, ar kūrėjui, ar rašytojui, jei kurį nors iš jų čia pat sutiktų, lygiai kaip ir Mes tėviškai jiems dėkojame visų, geresnėmis tapusių, sielų vardu.
Mes pabrėžiame jums, ponai, idealą, nenuslėpdami jį pasiekti sunkenybių. Bet kartu išreiškiame ir pasitikėjimą jūsų neabejotinais sugebėjimais ir jūsų gerais norais. Sukurti idealų filmą yra ne kasdieninių menininkų privilegija. Tikrai, tai aukštas tikslas, į kurį nukreiptos jūsų jėgos ir jūsų pašaukimas. Tepadaro Dievas, kad jums padėtų visi, kurie yra apdovanoti šiais sugebėjimais. Kad šioje, taip svarbioje srityje mūsų linkėjimai išsipildytų, Mes meldžiame jums, jūsų šeimoms, viso pasaulio artistams ir visos kinematografijos vadovams dieviško prielankumo, kurio ženklan visiems suteikiame tėvišką Apaštališkąjį Palaiminimą.
Išvertė G. S. J.