Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 1 Sausis


1958 SAUSIS (JANUARY) VOL. IX, NO. 1

Kai metai po metų keičia gyvenimo srovę,

tai gal ir žmogus kartais pagalvoja:

ar eiti su nauja srove, ar laikytis senosios?

Mes turime gerbti tėvų palikimą - tradicijas,

bet jeigu jų aklai laikysimės,

nepritaikydami prie besikeičiančio gyvenimo,

tai neisime savo tėvų pėdomis:

jei būtų jie taip elgęsi - tradicijų nebūtų sukūrę.

Nepripažinti to, kas yra, nebūtų išmintinga,

tačiau nedaug išminties būtų ir tuo atveju,

kai stovėtum ten, kur esi, džiaugtumės tuo, ką turi,

o nesistengtum žengti pirmyn ir kilti aukštyn.

ŠIRDIES PERLAI - LAIŠKAI

A. GRAUSLYS

      Mūsų socialiai nusiteikusi prigimtis bendrauja su kitais arba asmenišku sąlyčiu arba laišku. Labai dažnai laiškas būna mįslingesnis ir įdomesnis negu asmeniškas bendravimas (turiu galvoje gilesnės dvasios žmonių susirašinėjimą), nes laiško neišvengiami nedasakymai ir neaiškumai neleidžia žmogui per daug prisiartinti prie kito žmogaus. Laiškas rašantį žmogų visados palieka kažkokiame susvajintame šešėlyje ir neduoda progos taip aiškiai pajusti jo netobulybes, kurias daug greičiau pastebime asmeniškame bendravime ir dėl to lyg pabundame iš svajingo idealizavimo. Dažnai žmones laiškai labai suartina, o fizinis bendravimas jau seniai juos būtų išskyręs. Žinoma, kartais gali pasitaikyti ir priešingai — laiškas gali būti blogai suprastas.

      Rašydamas šį straipsnį, galvojau tik apie tuos laiškus, kuriuos noriu vadinti tikraisiais, t. y. tie laiškai, kur jaučiamas dvasios bendravimas, kurie daugiau ar mažiau yra širdies įkvėpti, kur širdis paliečia širdį. Čia negalvoju apie tą daugybę šalto mandagumo, oficialumo ir melo dvasios padiktuotų ir prirašytų popieriaus lapų, kurie laiškais gal tik dėl to vadinami, kad yra paštininko atnešti.

      Kiekvienas laiškas yra mįslė, nes kas gali tiksliai nujausti, kiek ir kuriame laipsnyje už to laiško stovi žmogus su savo autentišku jausmu ir kiek tas laiškas yra tik priedanga, norinti paslėpti tikruosius rašančiojo jausmus.

      Šiuo atžvilgiu dažnai laiškas tą tikrąjį žmogų labiau atskleidžia negu asmeniškas sąlytis, nes rašytas žodis paprastai būna labiau apgalvotas negu kalba. Bet, antra vertus, laiške slypintis melas būna rafinuotesnis, sunkiau susekamas negu žodžiais ištartas, nes žodžiu pasakytą melą kartais gali iš veido išraiškos ir iš balso netikrumo išskaityti. Todėl galima drąsiai sakyti, kad laiške vienu ar kitu būdu atsispindi rašančiojo dvasia.

      Įvairūs paskatinimai verčia imtis plunksnos, todėl yra įvairių laiško rūšių. Visai nevadintini laiškais visoki prekybiniai pasiūlymai ir pranešimai. Juose vienas nežinomasis kreipiasi į kitą nežinomąjį, nes vienas kitam jie nėra pažįstami. Čia nėra jokio dvasinio sąlyčio, kurio niekas tokiuose laiškuose nė nelaukia.

      Tikrais laiškais negalima vadinti nė anonimų. Juose asmuo su asmeniu nesusitinka ir to susitikimo nenori, nes vienas jų savo asmenį slepia. Anonimai tai tik laiško parodija ir pitktnaudojimas. Tai absoliutine prasme pasakytina apie piktus, užgaunančius, tiesa neparemtus anonimus. Bet kartais gal gali būti pateisinami pilni įspėjančios artimo meilės, tiesa paremti anonimai tam asmeniui, kurs dėl savo liguistai jautraus charakterio žodinio įspėjimo nepriimtų. Manau, kad ir didžiausias anonimų priešas būtų dėkingas tam nežinomajam, kurs laiške jį įspėtų pasisaugoti jam gresiančių pavojų.

V. K. Jonynas

Kalėdų žvaigždė (medžio raižinys, 1949)

Skaityti daugiau:

GRĮŽIMAS

   JUOZAS MIKUCKIS
 
Kareiviai po Romą per dieną ir naktį 
Krikščionis vis gaudė užmušti, užplakti.
        Jau kratė kiekvienus namus,
        Kiekvieną jau stabdė romėną...
        Gi žadino Petras šviesus:
        Mylėti tik Kristų — Jį vieną!
 
Jam šaukė krikščionys: Apaštale mūsų!
Tu bėki! Čia daug mūsų brolių užduso...
        Tu bėki į tolimą šalį, —
        Čia melas, čia turto galybė,
        Čia žodis dar nieko negali!
        Tu bėki, kur rastum ramybę!
 
Ir rytmeti tykų, malonų, be vėjo 
Iš Romos nuvargintas Petras išėjo...
        Bet kas ten? Kas eina keliu?
        Šviesa nuo jo pilas auksinė,
        Jam lenkias galvelės gėlių 
        Ir byra rasa sidabrinė.
        
Ir Petras pažino mieliausiąjį Kristų.
Jam tarė: Atleiski, paklausti išdrįstu, —
        Ir kur gi, o Viešpatie mūs,
        Tu eini? Ar galiu aš patirti?
        Jam Kristus atsakė ramus:
        Einu už tave aš numirti...
 
Nusiminė Petras ir Romon sugrįžo 
Pakelti kančios aureolę ir kryžių...
        Puotauja tironas įširdęs —
        Jį puošia ir laurai ir mirtos...
        O Petrui vis veržias į širdį:
        Einu už tave aš numirti!
 
 
V. K. Jonynas
Vilniaus Madonos vitražas Marquette Parko bažnyčioje (1956)
 

DESTRUKTYVIOJI EMOCIJA

ALGIMANTAS KEZYS, S. J.

IENA žalingiausiųjų bendruomeniniam sugyvenimui žmogaus emocijų yra nepagrista viens kito neapykanta. Ši neapykanta yra bene pati skaudžiausioji rykštė, plakanti mūsų visuomenę, ardanti gerus draugijų santykius, žlugdanti tautinio susipratimo vienybę.

      Kai žmogus be pagrindo neapkenčia kokio asmens ar asmenų grupės, jo veiksmuose galima rasti daug iracionalumo, neprotingumo. Ir pati neapykantos emocija tada tampa paini, sunkiai suprantama, neturinti protu apčiuopiamo elemento. Gal tik vieno anglų materialistinės pakraipos filosofo Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta (kol žmogus gyvena jo vadinamame “gamtos stovyje”, t. y., prieš jam įsijungiant į bendruomeninį gyvenimą) yra laikoma “natūralia”, plaukiančio iš pačios žmogaus prigimties, ir dėl to protu pateisinama. Bet kai žmogus išeina iš “gamtos stovio” ir sukuria bendruomenę, jis turi, sako Hobbes, savo įgimtąjį žvėriškumą nugalėti bendrojo sugyvenimo labui. Atseit, ir Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta bendruomenėje neturi vietos, protu yra nepateisinama.

         Mūsų laikų psichologai ir psichiatrai randa, kad šios emocijos pagrinde glūdi kartais tam tikra iliuzija, kuri pasižymi subjektyviu ir iracionaliu kito asmens elgesio aiškinimu. Nekęsdamas kurio nors asmens, "žmogus vaizduotėje sukuria iliuziją, kad ir jo tas asmuo nekenčia. Tokiu būdu net ir nekalčiausieji ano asmens gestai ar žodžiai atrodo jam lyg būtų antagonizmo ženklai, daromi iš neapykantos jam. Šis įsivaizdavimas pasireiškia dažniausiai tik paprasto įtarinėjimo forma. Bet yra asmenų, kurie išvysto įtarinėjimo maniją iki tokio kraštutinumo, kad turi būti uždaryti psichiatrinėje ligoninėje. Kai kurie kenčia visuotino persekiojimo kompleksą: jiems atrodo, kad visas pasaulis yra sukilęs prieš juos, ir jie jaučia pareigą nuo visų gintis. Šitokius psichinius ligonis vadina paranoikais. Visuomenėje jie yra nepageidaujami, nes jie ne tik įtarinėja visus, bet ir reaguoja į savo iliuzijų sukurtą savęs persekiojimą nepagrįstu pykčiu, aštriais žodžiais ir veiksmais.

Skaityti daugiau:

MEILĖ YRA AUKA

S. SUŽIEDĖLIS

         Pasaulį kurdamas Viešpats pabaigai sutvėrė žmogų. Tačiau ne vieną, o du. Vieną anksčiau, bet tasai nerado į save panašaus. Jam reikėjo kito žmogaus, kuris turėtų tai, ko jam pačiam trūko ir ko tam antrajam taip pat truks. Nei vieno nei antro Dievas nesutvėrė tokio, kad nereikėtų dar kuo kitu papildyti, kai. abiem skyrė būti kitų žmonių tėvais. Dievas sutvėrė du, kad būtų viena. Jis sutvėrė šeimą. Vyro ir moters ryšiu vainikavo visatą, harmoningą savo kūrinį, kad ateisiančios kartos savo harmonijos irgi ieškotų šeimoje.

*   *   *

         Šeimon ateina nebepakartojamas dviejų asmenų originalumas ir lyčių skirtybės. Nėra kitos tokios institucijos, kuri po vienu stogu suvestų tokias dideles priešybes ir kartu statytų uždavinį susiderinti. Jauni žmonės nevisada turi galvoje, kad toks uždavinys yra. Veikiami didelės traukos būti drauge, jie neapskaičiuoja savo jėgų, kurių reikės šeimos harmonijai siekti. Pasitikima meile. Bet ji nėra žmogaus rankose stebukladarė, kai susitinkama su didelėm priešybėm. Geriau iš anksto kai ką pramatyti, kad bendro gyvenimo dalia būtų lengvesnė.

         Šeimai reikalingi kai kurie bendri pagrindai — sutarimas pasaulėžiūroje, tikėjime, tautiniuose reikaluose. Skirtinga tautybė ne tiktai išskiria tėvus — nesvarbu kaip karšta bebūtų jų meilė — bet ir naujajai kartai neduoda vienodo charakterio, tos savo tautos individualybės, kuri siekia toli per kartų kartas. Dar motinos būtyje "žmogus įgyja... savo tautos tipą su visomis jo ypatybėmis" (A. Maceina). Tie vaikų tipai pasidaro skirtingi, jei yra skirtingų tautybių tėvai. Tėvai tuo būdu padidina priešybes dar šeimos lopšyje, pasunkindami ir taip nelengvas savo pareigas. Motina ar tėvas, kad ir kaip jie besistengtų, nevisada pajėgia vaikus savo tautai išlaikyti, jei abu nėra tos pačios tautos. Mišri šeima suskyla arba savo tautai sudyla.

         Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip iš anksto nepašalintos priešybės neleidžia šeimai harmoningai augti. Kiti priešingumai taip pat reikalauja milžiniškų dvasios jėgų juos suderinti.

         Bet nors būtų pašalinta visa, kas nuo jauno žmogaus priklauso ir ką apdairi bei išmintinga meilė pradžioje gali padaryti, vis tiek šeimoje liks Viena priešybė, kuri kartu yra ir jos trauka — tai kitos lyties asmuo.

Skaityti daugiau:

AR GALIMA MELUOTI?

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

         Praėjusiame "L. L." numeryje buvo įdomaus įvykio aprašymas, pavadintas "Gailestingumo melu". Iš to aprašyto įvykio kilo klausimas: ar galima kada nors meluoti, turint prieš akis kilnų tikslą? Ten trumpai buvo atsakyta, kad melas yra blogas dalykas, todėl meluoti niekuomet negalima, nors tai darytum ir kilniausiam tikslui, nes ir kilniausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali atnešti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz., jei gydytojas pasakys pacientui tiesą, kad jis nepasveiks, toji žinia gali pacientui jau anksčiau būti mirties priežastimi. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir jie tavęs klausia, ar jis yra tavo namuose, tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet reikia atsiminti, kad tyla čia galėtų reikšti teigiamą atsakymą. Jei pacientas klausia, ar jis mirsiąs, o gydytojas į tą klausimą atsako tyla, tai pacientui bus aišku, dėl ko gydytojas tyli. Jei piktadariams paklausus, ar tas žmogus yra pasislėpęs namuose, namų savininkas tylės, jiems bus aišku, kad savininkas tyli, nenorėdamas išduoti jo namuose pasislėpusio žmogaus, ir jie pradės jo ieškoti. Tad ar gali gydytojas sakyti ligoniui, kad jis pasveiksiąs, jei gerai žino, kad jis mirs? Ar gali namų savininkas, sakyti, kad jo namuose nėra pasislėpusio žmogaus, jeigu tikrai jis yra juose pasislėpęs?

         Kiekvienas žmogus yra įpareigotas sakyti tiesą, bet jis drauge yra įpareigotas ir laikyti paslaptis. To reikalauja pati žmogaus prigimtis ir artimo meilės įsakymas. Tad kaip šiuos du reikalavimus suderinti? Štai kur glūdi melo problema, kuri yra taip sunki, kad suteikė daug vargo visų laikų geriausiems moralistams ir kankino visais laikais pačias gudriausias žmonijos galvas.

Istorinis žvilgsnis į melo problemą

         Melo problema buvo aktuali jau nuo seniausių laikų. Į klausimą, ar melas kada nors gali būti leidžiamas, Aristotelis savo etikos veikale, atrodo, atsako neigiamai. Platono doktrina šiuo klausimu yra švelnesnė. Savo garsiame veikale, vardu "Respublika", jis leidžia kartais meluoti daktarams ir valdžios atstovams savo pacientų ir piliečių gerovei. Taip pat ir tarp modernesniųjų filosofų vyrauja dvi skirtingos nuomonės. Kantas neleidžia niekuomet meluoti. Daugelis kitų nekatalikų filosofų tvirtina, kad galima meluoti, jeigu yra tikras reikalas. Atrodo, kad modernioji, pragmatizmu persunkta filosofija melo per daug nesibaido ir jį labai lengvai pateisina, išskiriant žmogaus garbę nuplėšiantį melą arba šmeižtus.

Skaityti daugiau:

DĖL L. DAMBRIŪNO ŽODŽIO

A. GRAŽIŪNAS

         "Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 9 įmano polemiką su A. Tamošaičiu, S. J., įsiterpė L.Dambriūnas, padarydamas man kai kurių priekaištų ir polemizuodamas dėl mano pareikštų minčių.

         Pirmiausia tenka padaryti keletą pastabų dėl priekaištų.

         1.    L. D. kelia, jog mano straipsnio antraštė buvo "Nepasaulėžiūrinė politika", o straipsnyje esą kalbama apie ką kitą. Taupydamas vietą, nenagrinėsiu, ar priekaištas teisingas. Turiu tik pastebėti, jog dėl tos antraštės aš niekuo nedėtas — tur būt, trumpinimo tikslu redakcija vietoj manosios tokią užrašė,. (L. D., žinoma, negalėjo tai žinoti).

         2.    Aš sau netaikąs savo oponentui duoto gero patarimo tiksliai aptarti pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos sampratą. Tačiau tasai priekaištas neturi pagrindo. Po to patarimo tarp kita ko rašiau: "O pasaulėžiūrinė politika visai nereiškia, kad ji išskirtinai globoja kokią religiją ar šiaip pasaulėžiūrinius įsitikinimus, juos platina ir padaro net tokius įsitikinimus valstybiniais. Pasaulėžiūrinė politika reiškia tik tai, kad krašto politinis autoritetas, spręsdamas kurią nors politinę problemą, atsižvelgia į tam tikros pasaulėžiūros tuo klausimu reikalavimus". Šio nurodymo, mano supratimu, kalbamu reikalu visai pakanka. Iš jo savaime aišku, kad jei pasaulėžiūrinės politikos esminė žymė, jog ji atsižvelgia į pasaulėžiūrinius reikalavimus, tai jos priešginybės — nepasaulėžiūrinės politikos — e s m i n ė  ž'y m ė, kad ji į tokius reikalavimus, neatsižvelgia. Ir kad taip yra, paliudija ir. tai, jog mano oponentas Tėv. A. Tamošaitis nepasijuto užkliuvęs už neaiškumo, kaip aš suprantu nepasaulėžiūrinę politiką. Tiesa, jog L. D. ten veltui ieškotų savosios nepasaulėžiūrinės politikos sampratos. Deja, kaip toliau pamatysime, šį dalyką svarstant, ją tenka palikti šalia, nes L. D. joje kalba ne apie nepasaulėžiūrinę politiką, o tuo terminu nori tik žymėti tam tikrą rūšį pasaulėžiūrinės politikos.

Skaityti daugiau:

REDAKCIJOS ŽODIS

         ŠIAIS metais įvedame naują skyrių"Idėjos ir žmonės". Čia rašysime apie žymius žmones, o ypač apie jų nemirštamas idėjas, prisiminę Maironio žodžius: "Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės".

         Taip pat į šį skyrių nutarėme dėti ir diskusinius straipsnius, nes visos diskusijos priklausonuo skirtingų idėjų ir nuo skirtingų žmonių. Tikėjimo ir doros dalykuose negali būti jokių diskusijų, nes visa tai yra Kristaus apreikšta ir Bažnyčios saugojama  bei aiškinama. Bet yra klausimų, kuriuos įvairiai supranta tos pačios ideologijos žmonės ir net tos pačios Bažnyčios atstovai. Manome, kad bus naudinga kartais dėti tokius diskusinius straipsnius ir išklausyti įvairias nuomones. Toki straipsniai gali praplėsti žmogaus akiratį ir duoti progos giliau pažvelgti į painius gyvenimo klausimus. Aišku, kad su tokių straipsnių nuomonėmis ir teigimais nevisuomet Redakcija sutiks, už jų mintis atsako tik pats autorius.

DAIL. V. K. JONYNAS

V. K. Jonynas

Marquette Parko bažnyčioje prie savo sukurtos kolonos kapitelio (1954 m.)

         DAIL. V. K. JONYNAS, vienas žymiausiu lietuvių menininkų, gimė 1907 m. Dzūkijoje. 1923-29 m. mokėsi Kauno Meno Mokykloje, toliau studijavo grafiką, medžio skulptūrą ir vidaus dekoravimą Paryžiuje. 1935-40 m. dėstė Kauno Meno Mokykloje grafiką ir skulptūrą. Vėliau buvo Kauno Taikomosios Dailės Instituto direktorius ir Lietuvos kultūros paminklų apsaugos viršininkas. 1938 m. buvo apdovanotas prancūzų Garbės Legiono ordinu. Vokietijoje įsteigė Taikomosios Dailės Institutą, kuriame dėstė ir jam vadovavo 1946-50 m. Į Ameriką atvyko 1951 m. ir čia dirba savo profesijoje. Pradžioje dėstė Catan-Rose meno institute, o nuo 1956 m. — Fordhamo universitete.

         Daug savo meno parodų yra surengęs Lietuvoje, įvairiose kitose Europos valstybėse ir Amerikoje. Jo meno kūrinių yra įsigiję įvairių valstybių muziejai ir kitos kultūrinės įstaigos. Už savo kūrinius Lietuvoje ir Prancūzijoje yra gavės medalių ir kitokių pasižymėjimo ženklų. Medžio raižiniais yra iliustravęs keletą knygų, išleidęs savo pieštų kalėdinių atviručių, nupiešęs Vokietijoje kelias pašto ženklų serijas, dekoravęs Marquette Parko bažnyčią Čikagoje.

         Jonyno kūryba yra labai įvairi. Pradžioje ji buvo daugiau realistiška, bet apie 1947 metus jis drąsiai pasuka kita kryptimi, duodamas visiems savo darbams naują, modernų atspalvi. Manome, kad skaitytojams ir meno mėgėjams jo kūrybos raida geriau paaiškės iš šiame numeryje esamų iliustracijų.

FAKTAI IR NORMOS

A. MUSTEIKIS

1. Tikrovė ir idealas

         Šventajame Rašte šv. Povilas apgailestaudamas. prisipažįsta, kad norįs gera daryti, o darąs bloga, ir žinąs, kad negerai darąs. Kasdienybė yra kupina tokių pavyzdžių. Čia visai nesvarbu, kokie yra mūsų įsitikinimai, pasaulėžiūros ar pažiūros, mes visi juntame savo idealinės ir tikrovinės plotmės išsiskyrimą. Religinis žmogaus tipas tą išsiskyrimą gali matuoti nuodėmės — dorybės skale, politinis veikėjas — smerktinų priemonių ir kilnių siekimų skale, visuomenininkas —    tuščių darbų ir gražių žodžių skale, kūrėjas — pigaus plagiavimo ir išgyvento originalumo skale, tūlas pilietis —    hedonizmo ir pareigos skale ir t.t. Esti atvejų, kai šios dvi plotmės tiek suartėja, kad gali būti sutapatintos, kaip, pvz., atsitinka šventųjų gyvenime arba kartais senelių poelgių rutinoj: ką jie daro, to jie ir nori, ir tai yra laikoma geru darbu. Bet tokių atvejų reta. Aplamai šios dvi plotmės, kad ir vientisoj asmenybėj, dažnai yra suvokiamos ne tiek viena kitą papildančios, kiek prieštaraujančios, o jų atspindžiai yra įvairiai vadinami: kūnas ir siela, medžiaga ir dvasia, id ir superego... Mūsų poelgiai tad yra labiau sąlygojami tai vienos, tai kitos plotmės, nors ne visi sutaria, kuri tų plotmių privalo turėti gyvenime pirmenybę.

         Pirmoji plotmė apima tai, kas yra, ką konkrečioje realybėje juslėmis pagauname ir kitomis žmogaus galiomis suvokiame. Tai yra konkrečių faktų sritis. Mokslas griežtąja prasme tuos suvokiamus faktus stebi, matuoja, rūšiuoja, kol suveda į tam tikrus dėsnius; šie dėsniai, manoma, turį galioti ir kitose panašiose situacijose. Šalia statiško "kas yra", toje pačioje plotmėje mokslas tyrinėja ir dinamišką aspektą: kaip tai, kas yra, keičiasi, kokios vyksmo priežastys ir panašiai. Gamtos mokslai (tikslieji mokslai) yra charakteringiausi šios plotmės pavyzdžiai. Metodo atžvilgiu prie jų šliejasi ir socialiniai mokslai.

         Antroji plotmė apima tai, kas turėtų būti, ką mes sprendžiame pagal žmogaus prigimtį, jo pasaulėžiūrą, jo suvoktą galutinį santykį su kitais žmonėmis, gamta bei dievybe. Tai yra normų sritis. Tai nustato jau ne mokslas griežtąja (siaurąja) prasme, kuris, kaip nurodėme, pagrindiniai remiasi empiriniu metodu, bet skirtingų metodų filosofija (etika) ir religija (teologija). Religija didžiąja dalimi remiasi apreikštąja tiesa, o filosofija — įžvalga, logišku protavimu ir kitomis panašiomis priemonėmis. Tad faktų srityje tenka noromis nenoromis priimti moksliniai dėsniai kaip galiojanti tiesa. O normų srityje religinės tiesos ir filosofiniai sprendimai mus saisto jau ne akivaizdžia prievarta, kaip moksle, bet tikėjimu jais (parafrazuojant Heidegger}).

         Kad pirmojoje plotmėje mokslininkai pagrindiniai naudojasi moksliniu — empiriniu induktyviu metodu, yra aplamai priimta. Tačiau dėl metodo antroje plotmėje yra įvairių nuomonių. Hegelio ir Markso sekėjai yra linkę tapatinti tai, kas turėtų būti, su tuo, kas yra. Tuo pačiu jie stengiasi ne tik pirmosios plotmės metodus visuotinai taikyti antrajai, bet ir nustatyti normą iš tikrovės faktų. Antra vertus, filosofinės ir religinės plotmės atstovai neprimeta savo metodų tikrovinei plotmei aprašyti ir klasifikuoti. Deja, kai kurie pirmaeiliai mūsų periodikos straipsniai nepakankamai paiso šios distinkcijos arba vieną šių plotmių pervertina, kitą visai ignoruodami. Tai ypatingai išryškėjo dviejų ginčų proga: nagrinėjant mūsų tremtinių bei emigrantų kartų santykiavimą ir lietuviškojo liberalizmo problemą. Iškilę klausimai ir po diskusijų mažai teparyškėjo.

Skaityti daugiau:

PAAIŠKINIMAS “L. L.” SKAITYTOJAMS

         Praėjusių metų "L. L." lapkričio mėn. numeryje kažkas po P. Salanto slapyvardžiu rašo apie Liberalizmą, Laicizmą, Klerikalizmą. Nesigilindamas šia proga į autoriaus samprotavimus apie Liberalizmo tradicinį ir dabartinį turinį, čia atkreipsiu skaitytojų dėmesį į vieną sakinį: "Neturime ginčyti leistinumo įvesti teisinį Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės dėl susidariusios ypatingos padėties. Tai rodo Portugalijos Salazaro pavyzdys" ("L. L." nr. 10, p. 294).

         Į pirmąjį šios citatos sakinį Katalikų Kunigų Seminarijoms ir Universitetams skirtuose Bažnyčios Viešosios Teisės veikaluose šiuo klausimu paprastai taip sakoma: "Pagrindinė klaida, kuria remias Bažnyčios ir Valstybės atskyrimo teisinis pastatas, yra ‘iškreiptame sąžinės laisvės supratime. Bažnyčios ir Valstybės atskyrimas yra aiškiai atmestinas, kaip nedoras (impius)..., neprotingas (irrationalis)..., neteisingas..., kenksmingas praktikoje ir žmonių sieloms ir pažeidžiąs Bažnyčios teises" (iš Compendium Iuris Publici Ecclesiastici, Sac. Alphredus Ottaviani. Pop. Teisių Inst. leidinys, Laterano 1948, p. 322-328).

         Šiais klausimais Apaštalų Sosto doktriną galima rasti Šv. Tėvų enciklikose: P. Leono XIII Libertas, Immortale Dei, Humanum Genus; P. Pijaus X Vehementer Nobis; P. Pijaus XI Dilectissima Nobis.

         Antras mano pacituotas P. Salanto sakinys liečia Portugaliją ir jos premjerą Salazar. Iš autoriaus lakoniško posakio kas nors galėtų pasidaryti išvadą, kad Salazaras Portugalijoje atskyrė Bažnyčią nuo Valstybės ar tam nors pritaria. Tokia nuomonė jį, kaip kataliką, ir pažemintų ir įžeistų. Jeigu jis ir būtų tokį dalyką padaręs, tai tas dar negriautų tradicinės Apaštalų Sosto doktrinos. Tačiau Salazar to nepadarė. Portugalijoje tai padaryta seniai prieš Salazar. Salazar yra Respublikos Prezidento skiriamas, nors jau ir kelintą kadenciją, Ministeriu Pirmininku ir tokių klausimų jis vienas nesprendžia. Kalbant apie jo darbuotę, su Portugalija susipažinusieji visi žino, kad jis daug darbuojasi atgaivinti savo tautoje beveik visai žlugusią katalikybę ir sugrąžinti Bažnyčiai jos teises, kurios ten buvo prieš jį atimtos Bažnyčios ir Valstybės atskyrimo titulu.

Vysk. V. Brizgys

Iš filmų pasaulio

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

RAINTREE COUNTY

         Jeigu žiūrovas, pusketvirtos valandos išsėdėjęs kino salėje, norėtų sau atsakyti, kuo šis filmas yra taip ypatingas, kad, einant jo pažiūrėti, reikia iš anksto užsisakyti bilietą ir dvigubai brangiau už ji mokėti negu paprastai, tai rasti tinkamą atsakymą nebūtų lengva. Gal jis ypatingas tik tuo, kad tęsiasi virš trijų valandų. Tai eilinė meilės drama Amerikos Civilinio Karo rėmuose. Nesakome, kad tai būtų blogas filmas. Jokiu būdu! Suaugusiems jis gali būti labai įdomus, nors tokių įdomybių galima rasti ir kituose filmuose, kurie tęsiasi dvigubai trumpiau.

         “Raintree County” yra suktas nauju filmavimo procesu, pavadintu “The Window of the World”, bet jis nedaug tesiskiria nuo CinemaScope. Muzikiniu ir garsiniu atžvilgiu filmas yra taip pat vidutinis. Dainininkas Nat “King” Cole savo dainuojamu “The Song of Raintree County” ausies per daug nesužavi, kartais susidaro įspūdis, kad dainos žodžiai yra prievarta iš plaučių stumiami.

         Vaidyba galima pasigėrėti. Puikiai savo vaidmenis atlieka Elizabeth Taylor, Montgomery Clift, Eva Marie Saint ir anglas Nigel Patrick. Pirmą premiją už vaidybą, tur būt, laimėtų Elizabeth Taylor, o garsusis Montgomery Clift turėtų pasitenkinti tik antrąja arba trečiąja vieta. Nors jo vaidyba gera, bet neprilygsta tai, kuria prieš keletą metų žavėjomės, žiūrėdami “I Confess”.

Skaityti daugiau:

NAUJOS KNYGOS

         Kun. Dr. Juozas Prunskis. AUGŠTYN ŠIRDIS! 260 psl., kaina $2. Immaculata Press, Putnam, Connecticut.

         Nebus apsirikta pasakius, kad tai yra viena naudingiausių knygų, išleistų paskutiniaisiais metais. Knygoje yra apie šimtas trumpų pasakojimų, išmargintų gražiais, gyvenimiškais pavyzdžiais, kuriuos autorius rinko per daugelį metų. Tai yra tikras gražiausių pavyzdžių rinkinys. Jais galės pasinaudoti ir kunigai pamoksluose ir kiti visuomenės veikėjai savo kalbose. Kalba, paremta įdomiais pavyzdžiais, yra pati geriausia.

         Gal kai kas pasakys, kad knygoje išreikštos mintys yra perdaug paprastos, kad stilius nėra perdaug puošnus, kad reikėtų daugiau ir minčių gilumo ir žodžių prašmatnumo. Bet knygos autoriui visa tai yra labai tolima ir neįprasta. Jis rašo tik apie tai, ką žmonės tikrai supras, jis neieško gudriai supintų posakių ir iškilmingų žodžių, bet kalba pavyzdžiais. Juk pavyzdžiais bei prilyginimais kalbėjo ir Kristus. Jie žmones labiausiai paveikia ir ilgiausiai atmintyje pasilieka. Suprantamais žodžiais išreikštos mintys paprastai yra gilesnės, o po rafinuotais posakiais dažniausiai slepiasi labai lėkšta mintis.

         Tikrai autoriui esame dėkingi už šitą knygą, kuri yra labai didelis įnašas į mūsų religinę literatūrą.

         Spaudos darbas atliktas labai švariai. Dail. A. Rūkštelės aplankas yra gražus, bet jis būtų dar gražesnis, jeigu spalvos nebūtų tokios rėkiančios. Kalba nebloga, bet vis dėlto pasitaiko vienas kitas nevartotinas ar neteisingai sudarytas žodis, pvz., liudymas (turi būti: liudijimas), saužudybė (savižudybė), mokina (moko). Taip pat autorius labai įpratęs vartoti lietuvių kalbai svetimą žodžių tvarką, pvz., rašo: momentas gyvenimo, o turėtų būti: gyvenimo momentas. Tai yra gal tik menkniekiai, tačiau dabar, kai mes norime, kad mūsų jaunimas vis daugiau išmoktų gražios ir teisingos lietuvių kalbos, kiekviena lietuviška knyga jam turėtų būti lyg autoritetinga gramatika.

Skaityti daugiau: