Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 3 Kovas

 
KENTĖJIMAS, anot A. Jakšto - Dambrausko,
neturi mums būti lyg sunki našta,
triuškinanti pečius ir slegianti žemyn,
bet lyg tvirta ir kieta uola,
ant kurios galėsime patogiai atsistoti, 
kai lipsime į amžinąjį gyvenimą.
O gal kentėjimo kelyje pažengsime dar toliau 
ir suprasime jo gilią paslaptį, 
kad iš tos uolos galima pasigaminti sparnus, 
kuriais jau ir šiame vargingame gyvenime 
bus lengva skrajoti virš visų žemiškų skausmų.
 

MUZIKA - GYVENIMO PALYDOVĖ (I)

ALFONSAS GRAUSLYS

“Kultūra — tai sugebėjimas subtiliai pajusti ir išgyventi grožį” (J. London)

      Manome, kad šis ir kiti panašūs straipsniai yra mums labai reikalingi ugdyti dvasinei kultūrai. Šiuo klausimu susirūpinti tikrai yra verta. Juk nereikia nieko įtikinėti, nes norintieji matyti patys mato, kaip mūsų aplinkoje dvasinės vertybės yra nedaug branginamos. Nebranginamas ir tasai grožis, kurs, sklisdamas iš geros muzikos, pripildo mūsų dvasią. Nekartą tenka pastebėti, kaip net mūsų besimokąs tremties jaunimas vis labiau ir labiau tolsta nuo tikrojo grožio. Užtenka tik atsukti radiją ar televiziją, kur yra perduodama kokia nors klasikinės muzikos, baleto ar operos ištrauka, ir jaunimas tuojau išbėgioja. Tai rodo grožio jausmo ir dvasinės kultūros nykimą.

      Štai dėl ko, neužtinkant šiuo klausimu populiarių straipsnių spaudoje, tenka kad ir nespecialistui, o tik muzikos mylėtojui kelti spaudoje reikalą daugiau susidomėti muzika. Muzikoje yra tiek dvasią ugdančių pradų, kad ji užsitarnauja tapti nuolatine mūsų gyvenimo palydove.

***

      Dažniausiai iš nesidomaujančio muzika žmogaus lūpų tenka išgirsti pasakymą: "Aš muzikos nesuprantu!" Kitaip sakant — ji į mane neprakalba mane dominančia kalba, todėl ji man nuobodi. Kad taip kalbąs nemeluoja, tai įrodo faktas, kad niekur kitur kokiuose nors susibūrimuose nematai tiek apsnūdusių veidų, kaip koncerto salėse. Pirm visko tad ir keliu klausimą: kas yra muzika ir ko iš jos galima tikėtis bei laukti, kad ją suprastum, ir bendrai, ką reiškia — muziką suprasti?

      Kai pasiskaitai muzikos klausimais nespecialistui prieinamą literatūrą, pamatai, kad įvairūs muzikai labai įvairiai ją bando aptarti, ir dažniausiai ne tiek aptarti, kiek įvairiais poetiškais posakiais jos veikimą charakterizuoti. Ir nenuostabu. Jei paveikslas ar literatūros kūrinys kiekvieno kitaip išgyvenamas, tai tuo labiau muzika, tasai tekąs ir sruvenąs menas. Jei kiekviename mene yra paslapties (nes jei paslapties nebūtų, jis visus vienodai veiktų), tai muzikoje, tame neapčiuopiamiausiame mene, yra daugiausiai paslapčių. Jei kiekvieną meną veikia jį kuriančiojo slaptinga pasąmonė, tai tos pasąmonės veikimą labiausiai galima pajusti muzikoje. Štai kodėl, atsidūrus tos gamtinės paslapties akivaizdoje, pirmoji neįpratusiam į muzikos klausymą reakcija — "nesuprantu".

Skaityti daugiau:

KAZIMIERINIAI METAI

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

ESENIAI pasirodžiusioje knygoje prof. Z. Ivinskis apie šv. Kazimierą rašo, kad jis esąs “kontrastų šventasis”: lietuvis, o vadinamas lenku; politikos atsisakęs, o politikai reikšmingas; ramiai gyvenęs, o po mirties be ramybės; garsus, o žinių mažai palikęs; lietuvių tautoje garbinamas, bet likęs pamirštas. Šiais metais mes švenčiame šv. Kazimiero gimimo 500 metų sukaktį. Jo garbei pašvenčiame ištisus metus, norėdami jį geriau pagerbti, daugiau su jo gyvenimu susipažinti, plačiau jo garbinimą tarp lietuvių paskleisti. Bet ar nėra pavojaus, kad ir čia gali įvykti kontrastas? Gal ir po visų iškilmių minėjimų, straipsnių ir kalbų jo gyvenimas mums nebus labiau pažįstamas, nes bus rašoma ir kalbama apie viską, tik ne apie jo gyvenimą. Būtų tikrai naudinga ir gražu, kad kas nors imtųsi darbo ir parašytų šiek tiek platesnę ir išsamesnę jo gyvenimo istoriją, kurios iki šiol neturime. Yra nupiešta keletas šventojo paveikslų, bet gal nė vienas nėra pakankamai artimas net mūsų tautos dvasiai nei šv. Kazimiero charakteriui, todėl labai laukiame, kad ir dailininkai kazimieriniais metais šioje srityje padirbėtų, kad susilauktume bent vieno paveikslo, tinkamo ir bažnyčioje pakabinti ir savo gyvenamus namus papuošti.

      Literatūros apie savo tautos šventąjį beveik neturime. Neskaitant atskirų straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, yra pasirodžiusios tik dvi brošiūrėlės: viena A. Aleknos, išleista dar Lietuvoje, o kita S. Sužiedėlio, išleista Vokietijoje. Kadangi šie autoriai neturėjo galimybės pasinaudoti pagrindiniais istorijos šaltiniais, tai ir jų rašiniuose vis pasitaikydavo istorinių klaidų. Tik prieš porą metų prof. Z. Ivinskis mums pateikė maždaug 200 puslapių studiją, kruopščiai pasirausęs Vatikano archyvuose. Ši studija atnešė šiek tiek šviesos kai kuriuose neaiškiuose šv. Kazimiero gyvenimo klausimuose, bet šios šviesos dar toli gražu nepakanka, kad šventasis Lietuvos karalaitis atsistotų prieš mus toks, koks jis iš tikrųjų buvo.

      Mes, lietuviai, šv. Kazimiero tautybe neturėtume abejoti, bet vis dėlto, kai iš kitur yra varoma propaganda už šventojo lenkiškumą, mūsų jaunimas nežino, kurios pusės klausyti. Bet kiekvienas objektyvus istorikas turi pripažinti, kad šv. Kazimiero gyslomis netekėjo nė lašelis lenkiško kraujo. Jo tėvas buvo tikras lietuvis, kilęs iš didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dinastijos, o motina buvo austrė, Albrechto II duktė Elzbieta, Iš Habsburgų giminės. Kad jo tėvas, būdamas didysis Lietuvos kunigaikštis, drauge buvo ir Lenkijos karalius ir kad šventasis gimė Krokuvoje (1458 m.), neduoda jokio pagrindo manyti, kad jis buvęs bent dalinai lenkas. Ar šv. Kazimieras kalbėjęs lietuviškai, yra sunkesnis klausimas. Tačiau žinant, kad jo tėvas puikiai mokėjęs lietuvių kalbą ir kad šv. Kazimieras, kaip istorikai sako, buvęs labai gabus kalboms, galima manyti, kad jis buvo pramokęs ir lietuviškai.

Skaityti daugiau:

VISUOMENĖ IR ŠEIMA

SIMAS SUŽIEDĖLIS

      Fridrichas Wilhelmas Foersteris, vokiečių pedagogas, dabar jau senukas, gyvenąs New Yorke, yra parašęs veikalą, verstą ir į lietuvių kalbą: "Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybė". Tame savo veikale, rašytame dar prieš antrąjį Didįjį Karą, rodo žmonių ydas ir įsivyravusias klaidingas pažiūras šeimoje, tautoje, visuomenėje ir valstybėje; žodžiu — žmonių klydinėjimą tamsoje, tai statydamas Kristaus mokslo šviesoje. Visa suimdamas draugėn, Fr. W. Foersteris rašo:

      "Šiuo metu, kai atskiras žmogus yra įpainiotas į dideles bei mažas pasaulio organizacijas ir bendruomenes, kad tvarkos, sutarimo, drausmės ir ištikimybės vardan tarnautų visų karui su visais ir moraliniam chaosui, jisai yra aukščiausio angelų choro šaukiamas vaduotis iš to sąmyšio ir leistis visų daiktų Kūrėjui perkurti į naują žmogų, pripildytą Šventosios Dvasios, be kurios negali egzistuoti nei šeima, nei valstybė, nei tautų bendruomenė."

      Iš tų Fr. W. Foersterio žodžių, o taip pat iš dabarties mūsų stebėjimo ir patyrimo, yra aišku, kad mūsų laikų žmogus yra per daug įtrauktas ir pats įsitraukęs į drumstų kolektyvinį gyvenimą — nuėjęs per toli viena savo prigimties kraštine — socialine. Tuo tarpu žmogus yra ne tiktai visuomeninė arba socialinė būtybė, bet ir individualinė, savaranki, skirta savam gyvenimui. Bet ir šia linkme žmogus gali nueiti iki kraštutinybės. Nelengva rasti deramą vidurį, kaip lovą sename graikų pasakojime Prokrusto pastogėje: lova būdavusi pakeleiviams tai per trumpa, tai per ilga — ir tasai pabaisa arba nukirsdavęs galvą arba ją tempdamas nutraukdavęs. Kiekviena kraštutinybė žmonėms daro žalą, bet jie gyvena tarp prieštaravimų ir tarp jų blaškosi.

      Individualinis kraštutinumas visuomenėje kuria ir palaiko vadinamąją kapitalistinę santvarką, kuri daugiau paiso atskirų asmenų interesų. Toji kraštutinybė iššaukia priešybę — socialistinę santvarką, kuri atskirus asmenis nustelbia. Savo aštriausią viršūnę yra pasiekusi sovietiniame kolchoze. Kaip kokia laikrodžio švytuoklė, žmogus siūbuoja tarp didžiojo žmonijos kolchozo ir savo individualinės būties.

Skaityti daugiau:

SAVIAUKLA MEILEI

ELENA VASYLIŪNIENĖ

      Užsidegė dvi akys
      Ir kitos dvi nuo jų,
      Jis nieko nepasakė —
      Ir aš tyliu...

Gražina Tulauskaitė

Ą POETĖ norėjo išreikšti šiais žodžiais? Neabejodami atsakysime — meilę. Vaikščiodami miestų gatvėmis, skaitome filmų skelbimus ir matome propagandinius paveikslus apie žodį, kuris reikštų meilę. Tai gali būti meilė, bet gali ir nebūti. Vakare sutinkame persilaužimo amžiaus jaunimą, meiliai vaikščiojantį nakties tamsoje — meilė. O jei taip eitų mano dukra ar sūnus, jei eitų jūsų tėvas ar motina, ar tada pavadintume tuos visus pasivaikščiojimus meilės ar kitu vardu? Dažnai mes jaučiame, kad žodis, vadinamas meile, yra kažkoks neaiškus, suraizgytas, tamsus.

      Kam įdomus klausimas, kas yra meilė, gali pasiskaityti kun. St. Ylos knygelę, vardu "Meilė". Ten autorius bando duoti atsakymą, kas yra meilė. Nuo apibrėžimų, kad tai yra liga, iki apibrėžimo, kad tai yra funkcinis žmogaus pakilimas, rasite įdomių šio žodžio aptarimų, bet nė vieno aiškaus.

      Evangelija nesako mums, kas yra meilė, bet aiškina, kokia ji yra. Todėl, rašydama apie saviauklą meilei, nekeliu klausimo, kas ji yra, o tik — kokia ji yra.

      Kaip gyvenimas mums duotas išgyventi, taip meilė yra duota išmylėti. Kaip vaiką klaidingai auklėdami, galime jį sužaloti ir fiziškai ir morališkai, taip ir meilę, palikę be auklėjimo ir auklėjimosi priežiūros, paverčiame tik meilės parodija. Šių dienų "meilės krizė", kurios neišsprendžia skyrybos, leisdamos "netinkamą" meilės objektą pakeisti tinkamesniu, kyla iš neprižiūrėtos, neišauklėtos, reikiamu laiku ir reikiamu būdu neparemtos meilės.

      Bet apie kokią meilę čia norime rašyti? Juk yra savęs meilė, pati stipriausioji, yra Dievo meilė, kurios auklėjimu rūpinasi bažnyčios ir mokyklos. Tačiau čia kalbėsime tik apie tą kasdienišką meilę, kuri kiekvieno širdį paliečia kaip fantastinio amūro strėlė, atėjus laikui jai užsidegti. Kalbame apie tą meilę, kuri yra kiekvieno žmogaus likimas, atėjęs į kiekvieną širdį skirtingu pavasario ar rudens laiku, palietęs žmogų ir kartais stipriai sukrėtęs. Iš šitos meilės yra kuriamos šeimos, o kartais ji yra tyliai ir paslaptingai aukojama prie altoriaus, aplieta ašaromis, nuskaidrinta, perkeista ir vis dėlto labai žmogiška. Ji ateina kaip žaibo švystelėjimas — dažnai užgęsta, palikdama šeimos aukurą tęsti savo egzistenciją tamsoje, nerime, barniuose, ieškojime. Ji perveria žmogaus širdį ir palieka tuštumą, kartumą, pagiežą. Kad mūsų meilė tarp žmonių neapkarstų, jai reikia priežiūros, ramsčio, puoselėjimo. Stengdamasi atremti į gyvenimišką patirtį savo mintį, žvelgiu į didžiųjų žmonių gyvenimą — kiek ten jie mokėjo savo kasdienybės meilę išsaugoti.

Skaityti daugiau:

VIDURAMŽIŲ RELIGINĖ TOLERANCIJA IR INKVIZICIJA

JULIUS GRAVROGKAS

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

      Katalikams visuomet tekdavo ir tenka susidurti su laisvamanių iškeliamu Bažnyčiai priekaištu, kad ji ankstyvesniaisiais amžiais apaštalavusi prievarta, kad buvo tam tikslui įsteigusi inkviziciją, kuri savo žiaurumu tapo plačiai žinoma. Dažnas mūsų katalikas negali atremti minėto priekaišto, nors ir tvirtai mano, kad jis neteisingas. Bet yra nemaža ir tokių katalikų, kuriems tas taip dažnai girdimas priekaištas atrodo pagrįstas, todėl jis gana smarkiai sukrečia jų pasitikėjimą Bažnyčios neklaidingumu tikėjimo ir dorovės dalykuose, silpnina jų tikėjimą ir gali išvesti iš pasaulėžiūrinės pusiausvyros. Ypatingas pavojus gresia mūsų katalikiškam jaunimui, kurio pasaulėžiūra, kad ir paveldėta iš tėvų, dar pilnai nėra nusistovėjusi, todėl kartais yra sunku atsilaikyti klaidingų pažiūrų spaudimui religijos klausimuose.

      Visa tai prisiminęs, siunčiu šį straipsnį Jūsų redaguojamam žurnalui, nes "Laiškai Lietuviams", be kultūrinių ir visuomeninių, visų pirma nagrinėja religinius klausimus ir, manau, yra skaitomi mūsų jaunimo.

      Mano paties samprotavimų šiame rašinyje yra nedaug. Čia yra pateikiamos svarbiausios mintys iš buvusio Bostono arkivyskupo kard. Gibbons (1834-1921) veikalo "The Faithof Our Fathers”, kuriame yra dėstomos ir aiškinamos įvairios katalikų tikėjimo tiesos. Kard. Gibbons buvo didelis Bažnyčios istorijos žinovas. Savo veikale jis pašvenčia du skyrius viduramžių religinės tolerancijos ir inkvizicijos nagrinėjimui. Savo teigimus jis remia istorijos faktais, todėl jie kiekvieną objektyvų tiesos ieškotoją įtikina.

      Pirmame straipsnyje pažvelgsime į Katalikų Bažnyčios religinę toleranciją viduramžiais, o antrame pakalbėsime apie inkviziciją.

Religinė viduramžių tolerancija

      Žmogus naudojasi pilna religine laisve tada, kai jis nėra kliudomas ne tik savo širdyje, bet ir viešai garbinti Dievą taip, kaip sako jo sąžinė, ir kai jis, nuoširdžiai išpažindamas kurią nors religiją, nėra varžomas viešai reikšti garbinimo ir padėkos kalto savo Sutvėrėjui. Kiekvienas jo sąžinės laisvės pažeidimas yra neleistina ir smerktina religinė netolerancija. Religinė laisvė yra neginčijama kiekvieno žmogaus teisė, ji yra jam būtina, norint vykdyti savo pareigas Dievui. Bažnyčios mokslas sako, kad žmogus, savo laisva valia nuo Dievo nusisukęs ir netekęs Jo malonės, turi prie Jo grįžti ir atgauti prarastą malonę visiškai laisvai, savo paties apsisprendimu. Grįžimas prie Dievo (arba atsivertimas) ir prievarta yra dvi viena kitai griežtai prieštaraujančios sąvokos. Tai yra pagrindinės svarbos tiesa. Todėl popiežių visados buvo pabrėžiama, kad Bažnyčios kunigaikščiai ar misijonieriai, stengdamiesi žmones palenkti į Kristaus tikėjimą, neturi vartoti prievartos.

Skaityti daugiau:

POPIEŽIŲ ŽODIS IR LAIKO TEKMĖ

A. TAMOŠAITIS, S. J.

Laiko balsas — Dievo balsas.

Kard. Faulhaberis

ENAS kaip pati krikščionija yra Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo klausimas. Aiškūs yra to santykiavimo pagrindai. Viena, Bažnyčia turi turėti veikimo laisvę. Antra, ji stovi aukščiau už Valstybę. Trečia, šitos abi draugijos turi bendradarbiauti. Va, trys Bažnyčios ir Valstybės santykiavimo dėsniai, išplaukia iš pačios dalykų prigimties. Dėl jų katalikų tarpe pilnas sutarimas. Priėjus prie dėsnių konkretaus pritaikymo, nuomonės išsiskiria.

1. Dvi pažiūros

      — Tiems dėsniams įgyvendinti, — tvirtina dalis katalikų teologų ir sociologų, — nėra reikalo, kad Valstybė varžytų kitokių religijų ir tikybinių pažiūrų reiškimąsi. Valstybė gali bendradarbiauti su Bažnyčia, pripažinti jos pranašumą ir saugoti veikimo laisvę, palikdama kiekvieno tikėjimo ir pažiūrų žmonėms lygią teisę reikštis. Ir ne tik kad gali tai daryti. Demokratinėje santvarkoje Valstybė iš viso neturi kištis į pažiūrų ir tikėjimo reikalus, nes tai ne jos sritis.

      — Nieko panašaus, — atsako kiti teologai. — Demokratija ar ne, Valstybės pareiga yra siaurinti ir apkarpyti kitokias pažiūras ir religijas išpažįstančių piliečių laisvę, ją pilnai teikiant vien katalikams. Nekatalikams turi būti uždrausta platinti savo religiją. Valstybė turi budėti, kad nebūtų viešai keliami spaudoje, susirinkimuose ar parlamente klausimai, reikalingi vienokio ar kitokio Bažnyčios išsiaiškinimo ar sprendimo. Gali leisti vien mokslinį katalikų tikėjimo tiesų ir dorovės dėsnių vertinimą, griežtai uždrausdama kitokį jų nagrinėjimą ir panašiai.

      Kad ši antroji pažvalga nėra iš piršto išlaužta, parodys ištrauka iš vieno pasaulyje gerai žinomo katalikų žurnalo. "Katalikų Bažnyčia", skaitome jame, "savo dieviškos kilmės dėka įsitikinusi, jog yra vienintelė tikroji, turi reikalauti, kad tik jai vienai būtų duodama laisvė, nes teisė į laisvę priklauso vien tiesai ir niekad negali būti teikiama klaidai. Kitų religijų atžvilgiu ji nesiims durklo, bet reikalaus, kad teisėtom ir žmogaus asmens vertom priemonėm joms būtų uždrausta skleisti klaidingą mokslą. Dėl to Valstybėje, kurioje dauguma yra katalikai, Bažnyčia reikalaus neduoti klaidai įstatyminio pripažinimo, bet, jei yra skirtingo tikėjimo mažumų, leisti joms vien faktiškai, nepripažintoms egzistuoti, atimant tokiu būdu galimybę platinti savo-religiją" (Civilta Cattolica, 1948 m. kovo 27 d., 33 p.).

      Jei dar būtų kokių abejonių dėl religinės laisvės, straipsnio užbaigos žodžiai turėtų jas išsklaidyti: "Valstybėje, kurioje klaidatikiai sudaro nežymią mažumą, ir kurios valdžia yra girtinai prielanki tikrajai religijai, negali būti kalbos apie pilną laisvę visiems kultams ir tikyboms. Be abejo, protestantams sunku tai pripažinti. Betgi jie turėtų suprasti, kad Bažnyčia, laikydamasi tokiu būdu savo doktrinos, pildo šventą pareigą" (ten pat, 47 p.).

2. Popiežių žodis

      Savo nuomonei paremti šitos antrosios pažiūros atstovai naudoja popiežių raštus. Nurodo Pijų IX-jį, kuris savo paskelbtame Klaidų Sąraše pasmerkė du sekančius tvirtinimus: "Mūsų metu nebetinka laikyti katalikų tikėjimo vienintele Valstybės religija, atmetant visas kitas. Girtinas dėl to dalykas, kad kai kuriose katalikiškose šalyse įstatymai leidžia kitatikiams imigrantams viešai praktikuoti savo religiją" (Denzinger, Enchiridion Sym-bolorum, n. 1777-1778). Arba, klausia, gal tas pats popiežius savo enciklikoje Quanta cura nepasmerkė tvirtinančių, jog "ta esanti geriausia Valstybės forma, kurioje valdžiai nepripažįstama pareigos sudrausti nustatytomis bausmėmis užgaunančius katalikų tikėjimą, nebent to reikalauja viešoji tvarka" (Acta S. Sedis 3, 162 p.)?

      O gal, tęsia toliau, Leono XIII-jo enciklikoje Immortale De i nerandame pasakyta, jog "Valstybė... privalo Dievą garbinti vien tuo tikėjimu ir kultu, kuriuo Jis pats pareiškė norįs būti garbinamas" (ten pat, 18, 163-164 p.)? Pagaliau jei viso kito ir nebūtų pasakyta, užbaigia, argi negana šitų nedviprasmių to paties popiežiaus žodžių enciklikoje Libertas: "Tiek teisingumas, tiek sveikas protas draudžia Valstybei būti bedieviškai arba — kas vestų bedievybėn — būti vienodai nusistačius visų religijų atžvilgiu ir visoms duoti tas pačias teises" (ten pat, 20, 604 p.)?

      Pirmu pažvelgimu atrodo, jog tie argumentai, paremti aiškiais aukščiausio Bažnyčios autoriteto žodžiais, sumala pirmosios pažiūros šalininkus į smulkius miltus, tiems nespėjus nė prasižioti. Nestebėtina tad, kad jie nesykį išvadinami laicistais, liberalais, modernistais, apkaltinami enciklikų neskaitymu. Bažnyčios pulso nejutimu ir kitkuo.

3. Trys pavyzdžiai

      Bet ar tie popiežių raštais paremti argumentai yra jau tokie stiprūs, kaip antroji pažiūra mano? Turime nepamiršti, jog ne visa, kas tuose raštuose pasakyta, galima perkelti į mūsų laikus. Tekalba pavyzdžiai.

      16-jo šimtmečio pradžioje popiežius Leonas X pasmerkė kaip klaidingą sekantį tvirtinimą: "Yra prieš šv. Dvasios valią deginti eretikus" (Denzinger, Enchiridion Symbolorum, n. 773). Išeitų, jog nėra prieš šv. Dvasios valią tokius asmenis sudeginti ant laužo. Tegu valstybiniai ar bažnytiniai pareigūnai pabando šiandien rišti prie stulpų eretikus ir deginti, pasiaiškindami šv. Dvasios valia! Galime būti tikri, jog popiežius būtų vienas iš pirmųjų griežtai užprotestuoti tiek prieš tokį veiksmą, kaip priešingą Dievo valiai ir nustatytai tvarkai, tiek prieš rėmimąsi Leono X-jo žodžiais.

Vyriausioji šv. Kazimiero sesuo Jadvyga nutekėjo į Landshutą už Bavarijos kunigaikščio Jurgio. Iš Lenkijos į Bavariją ji buvo nulydėta iškilmingos procesijos, kurioje dalyvavo didikai ir dvasiškiai. Buvo vežama paauksuotame vežime. Vestuvių puota tęsėsi aštuonias dienas. Bet Jadvyga nebuvo laiminga, ji jautėsi svetima, nemokėjo to krašto kalbos, todėl dažnai verkė ir liūdėjo. Vestuvių prabangiškas iškilmes Landshuto gyvehtojai prisimena iki šios dienos, kasmet karnavališkai jas pakartodami.

 

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

BONJOUR TRISTESSE

      Kai spauda paskelbė, kad gaminamas filmas pagal aštuoniolikmetės prancūziukės Francoise Sagan milijoninio tiražo pasiekusi veikalą “Bonjour Tristesse”, tai daug kas pagalvojo, kad šis filmas tikrai bus įtrauktas į pasmerktųjų sąrašą. Juk minėtas veikalas buvo persunktas liguistu seksualumu (žiūr. “L. L.” 1956 m., nr. 2). Tačiau visai teisingai “Legion of Decency” leidžia žiūrėti šio filmo visiems suaugusiems. Jaunimui jis nepatartinas, nes turinys skirtas tik subrendusiems. Tačiau suaugusieji gal jame suras ir šį tą gero. Filmas yra apvalytas nuo Francoise Sagan veikalo nešvarumų, technišku atžvilgiu puikiai pagamintas, suktas gražioje prancūzų Rivieroje. Filmas yra spalvotas, bet kartas nuo karto, lyg paįvairinimui, parodomos ir nespalvotos scenos.

      Kai kurie eina pažiūrėti šio filmo tik dėl pagrindinės artistės Jean Seberg, debiutavusios filme “Saint Joan” ir susilaukusios daug kontroversinių diskusijų bei kritikos. Tada režisierius Preminger pristatė publikai šią jaunąją artistę, didžiuodamasis, kad suradęs nepaprastą vaidybos talentą. Tačiau kritika buvo visiškai priešinga — Jean Seberg debiutą amerikiečių spauda visiškai suniekino. Dėl mums nežinomų priežasčių ir dabar apie jos vaidybą spauda atsiliepia labai rezervuotai. Trupučiuką keista — mums atrodo, kad režisierius ne be reikalo ja didžiavosi: tai tikras vaidybos talentas. Gal šiame filme, “Bonjour Tristesse”, jos vaidmuo nelabai pritaikytas charakteriui, bet vis dėlto ji vaidina pasigėrėtinai. Jeigu nebus kokių nors užkulisinių trukdymų, ši artistė aukštai iškils.

      Bendrai mums susidaro įspūdis, kad šiame filme visi pagrindiniai artistai nėra savo vietoje: juokingai atrodo ir David Niverr Sagan veikale atvaizduoto tėvo vaidmenyje, neįtikinanti ir Mylene De-mongeot — jo pirmoji meilužė, o ir Deborah Kerr kartais vaidina lyg priversta.

      Kaip jau minėjome, jaunimas tegul verčiau eina pažiūrėti kokio nors kito filmo, nes “Bonjour Tristesse” nesiderins su jo šviesia ir natūralia prigimtimi, bet suaugusieji gal šiame filme susimąstys ir daugiau susirūpins tinkamu vaikų auklėjimu. (A-III)

Skaityti daugiau: