Juozas Vaišnys, S. J.
INDISCREET
Tai yra romantiška komedija, kurioje pagrindiniai veikėjai yra visiems žinomi artistai: Cary Grant ir Ingrid Bergman. Nesvarbu koks bebūtų turinys, šie du vardai užtikrina filmui pasisekimą. Kai prieš keletą metų buvo Broadway teatruose rodoma Norman Krasna parašyta komedija “Kind Sir”, tai didelio pasisekimo nesusilaukė, nors pagrindiniuose vaidmenyse buvo Charles Boyer ir Mary Martin. Atrodo, kad dabar ši komedija pritaikyta ekranui turės žymiai didesnį pasisekimą, nes filme yra daug daugiau galimybių pasiekti įspūdingesnio efekto negu teatre.
Turinys vis dėlto yra naivus ir keistokas, gal šių dienų žiūrovui svetimas ir dvelkiąs senoviškumu. Ingrid Bergman vaidina žymią artistę, žymią ir savo patrauklumu ir turtu. Cary Grant stengiasi atvaizduoti vyriškai paslaptingą tipą, patrauklų ir turtingą “frantą”, kurį iš pirmo pažvelgimo įsimyli net ir labiausiai įsivaizduojanti dama. Tarp artistės ir šio vyriškio tuoj kyla stipri meilė. Bet jis pasisako esąs vedęs, su savo žmona nenorįs gyventi, bet negalįs gauti nei skyrybų. Atrodo, kad artistė daug tuo nesisieloja ir neįsivaizduoja, kad jų meilei galėtų būti kokia nors kliūtis. Tačiau ji labai užpyksta ir susierzina, kai pagaliau sužino, kad jis tik melavęs, sakydamas turįs žmoną, iš tikrųjų jis nebuvo vedęs. Tada jis stengiasi aiškintis, jog taip pasielgęs tik dėl to, kad nemanęs vesti ir nenorėjęs, kad artistė prie jo per daug “priliptų”.
Visa tai skamba kažkaip neįtikinančiai ir naiviai. Bet labai gera vaidyba, puikūs dialogai, įdomūs Londono miesto vaizdai ir (čia svarbu moterims!) skoningi bei prašmatnūs rūbai uždengia turinio lėkštumą ir daro šį filmą gana patrauklų suaugusiems.
CAT ON A HOT TIN ROOF
Komiškai tragiška šeimos drama, kurioje pagrindiniai charakteriai labai gerai išryškinti artistų: Elizabeth Taylor, Paul Newman, Burl Ives, Judith Anderson, Madeleine Sherwood ir Jack Carson. Kiekvienas jų sukuria labai skirtingą ir gana originalų tipą. Gal dėl to skirtingumo bei originalumo ir kyla šeimos tragedija, kartais pasireiškianti komiškais elementais, žiūrint į jos gyvenimą iš šalies.
Tėvas pradėjo gyventi, galima sakyti, iš nieko ir sukrovė didelius turtus, bet gerokai išlepino savo du sūnus. Abudu sūnūs buvo vedę. Jų žmonos labai nesutiko, viena kitos nekentė ir nuolat barėsi. Viena jų (Madeleine Sherwood) savo ne labai aukštą inteligenciją ir komišką išvaizdą lyg mėgino papildyti moterišku plepumu, didžiuodamasi turintį daug vaikų, kurie galės paveldėti didelę dalį savo senelio turtų. Antroji (Elizabeth Taylor) buvo tikra priešingybė: išmintinga, gudri, graži, moteriškai lipšni, bet bevaikė. Vaikų ji neturėjo ne dėl kokių nors fizinių trūkumų, bet vien dėl to, kad, jos pačios žodžiais tariant, juodu su vyru drauge ne gyveno, o tik užėmė tą patį butą. Jos vyras (Paul Newman) buvo labai nusiminęs, susierzinęs, nenorįs su žmona nei bendrauti nei kalbėti ir tapęs alkoholiku tik dėl to, kad manė esąs vieno savo futbolo žaidimų draugo savižudybės priežastis. Niekas jo negalėjo nuraminti ir perkalbėti, nors labai daug pastangų dėjo ir simpatiškoji žmona ir praktiškai į gyvenimą žiūrįs tėvas.
Švenčiant tėvo 65 gimtadienį, buvo suruoštas maskaradas, iškeptas didelis tortas, skambėjo dainos, muzika su linkėjimais sulaukti dar daug gimtadienių. Pesimistiškajam sūnui tai buvo nepakenčiama. Juk visa tai buvo melas, nenuoširdumas, nes šeima žinojo, kad tėvas tuoj mirsiąs. Neseniai jis grįžo iš klinikos, ir daktarų sprendimas buvo fatališkas — jis ilgai negyvensiąs. Nuo tėvo tai buvo slepiama. Atrodo, kad šis gal ir ne taip jau kaltas melas iššaukė ir kitus grubius melus, užnuodindamas visą šeimos gyvenimo atmosferą. Sūnus galvojo, kad gyvenimas yra biaurus, nes jis yra ne kas kita, kaip tik melo, neapykantos ir egoistiškų siekimų mišinys.
Kai tėvas nusiminusiam ir alkoholyje paskendusiam sūnui parodo seną lagaminą ir pasako, kad tai vienintelis turtas, kurį jam palikęs tėvas, o štai dabar savo triūsu jis sukrovęs tokius turtus, sūnus sarkastiškai jam atkerta, kad tai dar ne viskas, tėvas jam palikęs kitą daug vertingesnį turtą — meilę, kurios jų šeimoje nėra. Atrodo, kad tai buvusi visų šeimos tragedijų priežastis. Filmas tikrai įspūdingas ir verčiąs pagalvoti, bet jis bus įdomus tik suaugusiems. Kai kurie kritikai mano, kad jis gali būti pripažintas geriausiu šių metų filmu.
THE DEFIANT ONES
Tai kitas rimtas kandidatas į šių metu “oskarus”. Filme meistriškai atvaizduota labai šiais laikais Amerikoje aktuali rasinė problema. Du skirtingų rasių vyrai, baltasis ir negras, kurie, kaip ir daugelis šių dienų amerikiečių, vienas kito neapkenčia ir nori vienas prieš kitą kovoti, žiauraus likimo yra drauge surišti plieno pančiais Iš pradžių tokiu savo likimu juodu labai nepatenkinti, bet pagaliau išmoksta sugyventi ir bendradarbiauti. Supranta, kad žmogus su žmogum, nesvarbu kokios rasės bebūtų, turi drauge gyventi ir vienas kitam padėti. Tarpusavė kova ir neapykanta žudo žmoniją, o socialus, artimo meile paremtas sugyvenimas žmogaus žemišką kelionę daro lengvesnę ir malonesnę.
Baltasis (Tony Curtis) ir negras (Sidney Poitier) savo vaidmenis atlieka be priekaištų. Režisuojant šį filmą, įdėta daug darbo, širdies ir psichologijos. Jis labai patartinas suaugusiems, mokantiems galvoti ir pritaikyti savo gyvenimui praktiškas išvadas.
THE PARISIENNE
Atrodo, kad dabar ne tiek yra svarbu filmo vertė ar turinys, kiek koks nors “madingas” artistas, kurs patraukia žiūrovų minias. Tur būt, tai prisiminę filmų biznieriai per paskutiniuosius dvejus metus parūpino Amerikai net septynis filmus su prancūzų “garsenybe” Brigitte Bardot, kuri tuo pat garsi kaip ir Hollywoodo Marilyn Monroe.
Šio filmo turinyje yra labai paprasta, eilinė meilės istorija, gal ypatingesnė tik tuo, kad čia visi personažai yra aukštos klasės: ministerial, ministerių dukterys ir princai. Brigitte Bardot vaidina drauge su Charles Boyer ir Henri Vidai. Nors ji tam ir neturi daug gabumų, bet vaidina komedijoje. Ir šios komedijos turinys labai lėkštas. Neminint kitų įvairių smulkmenų, atrodo, kad pats svarbiausias komedijos punktas yra prancūzų ministerio pirmininko dukters (Bardot) ir princo (Boyer) bendras, pakaitomis vykdomas čiaudėjimas, kai juodu lėktuvu skrido į Nicą, maudėsi šaltame vandenyje ir gavo slogą.
Filmuota Paryžiuje ir prancūzų rivieroje, todėl pasitaiko neblogų gamtos vaizdų, bet vis dėlto filmo vertė labai menka.
Yra vagių, kurie nėra įstatymais baudžiami, bet kurie iš žmonių vagia tai, kas brangiausia — laiką.
Napoleonas