Gerbiamas Tėve Redaktoriau,
"Laiškus Lietuviams" skaitau jau eilę metų, nes man, studentui, yra įdomūs su religija surišti klausimai, nagrinėjami Jūsų pasirinkta forma. Džiaugiuosi vis daroma pažanga tiek turinio, tiek meninio apipavidalinimo atžvilgiu. Šia proga norėčiau Jums pateikti porą klausimų.
Pirmasis neaiškumas man kilo, perskaičius š. m. 7 nr. atspausdintą vertimą "Netekėjusi motina rašo". Negaliu pilnai sutikti su Jūsų prierašu straipsnio gale, kad jis apsaugos nors vieną kitą lietuvaitę nuo panašios tragedijos. Juk, perskaičius straipsnį, atrodo, kad viskas nėra perdaug sunku: surandama šv. Juozapo įstaiga, ten vaikas paliekamas ir galvojama apie tolimesnę meilę, gal kartais ir ne tokią tragišką ir laimingomis vedybomis pasibaigiančią. Nejaugi turtingo prekybininko šeimoje nebegalima buvo išauginti vaiko ir reikėjo jį atiduoti vienuolėms, dažniausiai besiverčiančioms iš neturtingų geraširdžių žmonių aukų? Pati Katriutė prisipažįsta, kad paliktasis įstaigoje bus niekad neužmirštama kančia. Jeigu bijoma žmonių, bijoma su meile atgailauti, tai juk šalis yra plati. Galima su kūdikiu apsigyventi ir kitoje vietoje, pradedant gyvenimą be liežuvių ir jaučiant ne kasdieninę psichologiškai baisią kančią, o laimę, auginant kūdikį.
Antrasis neaiškumas kilo, perskaičius žurnalo "Time" š. m. liepos mėn. 7 d. numerį. Ten buvo 34 psl. žinutė iš Peru valstybės. Buvo rašoma, kad Vatikanas panaikino tos valstybės prezidento Prado vedybas ir leido jam vesti kitą žmoną, pirmajai, su kuria jis gyveno jau 40 metų, dar esant gyvai. Skaitant man kilo klausimas, kaip tai įmanoma. Juk Bažnyčia laiko moterystę pastovia, nesuardoma. Gal Jūs galėtumėte savo žurnale plačiau paaiškinti, kokios priežastys vertė Vatikaną tokį keistą sprendimą padaryti? Juk dauguma skaitytojų gal pagalvos: "Kas galima kurio nors krašto prezidentui, negalima eiliniam katalikui", įdomus yra Jūsų ordino nario U. Lopez žinutėje pridėtas paaiškinimas, kuris yra grynai dogminis ir padėties nepaaiškina.
Už atsakymą dėkingas
Kristaus Prisikėlimas A. Fleischmann, Vokietija.
Gediminas
Mielas Gediminai,
Gerai, kad, kilus šiems neaiškumams, kreipeisi į Redakciją, o nelaikei jų savo širdyje, gal net murmėdamas prieš kunigus ir prieš Bažnyčią bei skleisdamas tuos neaiškumus tarp savo draugų, kurie nieko negali padėti. Pasistengsime bent trumpai, kiek bus įmanoma, tuos neaiškumus išsklaidyti.
Paties nuomonė dėl to Katriutės laiško ir dėl mūsų prierašo yra grynai asmeniška, ne visiems skaitytojams kilo tokios mintys, tą laišką ir prierašą perskaičius. Svarbiausias to laiško tikslas buvo — parodyti mūsų lengvapėdiškoms jaunuolėms, kaip lengvai gali įvykti toji laiške aprašyta tragedija, jeigu per daug savimi pasitikėsi, neklausysi tėvų, auklėtojų, vyresniųjų, bet neatsargiai žaisi su ugnimi, kuri pradeda smarkiai ir pavojingai liepsnoti bręstančios mergaitės ar bręstančio berniuko širdyje. Nė viena negali būti tikra, kad ir jai taip neįvyks, nors ji manytų turinti stiprią valią, tvirtą charakterį, gavusi gerą išauklėjimą savo šeimoje. Vienintelė priemonė nuo tos nelaimės apsisaugoti — atsargumas. Gyvenimo dar nepažįstantiems jaunuoliams to atsargumo labai trūksta. Tarp Amerikos jaunuolių įsigalėjęs paprotys jau nuo 13-14 metų turėti nuolatinį draugą ar draugę ("going steady") yra labai apgailėtinas ir griežtai smerktinas. Katriutės nuoširdus ir atviras laiškas tai pakankamai aiškiai įrodo.
Pats daugiau dėmesio kreipei ne į šią pagrindinę to laiško mintį, bet į neesminį aprašymą, kaip buvo elgiamasi po tos įvykusios tragedijos. Su Paties nuomone pilnai sutinkame, kad ji, gal būt, galėjo daug geriau pasielgti. Gal būtų buvę geriau, jeigu ji būtų nugalėjusi žmonių baimę, nebijojusi jų kalbų, jei būtų pati auginusi savo kūdikį. Tos žmonių kalbos būtų greitai pasibaigusios, gėda būtų praėjusi, ir tai vargšei mergaitei nebūtų reikėję nuolat širdyje nešioti liūdesį ir sąžinės graužimą, galvojant apie savo kūdikį, kurio jau niekad nematys, kurį kiti augina, kuris kitą savo mama vadins. Galėjo būti daug įvairių galimybių. Katriutė aprašė tą, kurią ji pasirinko, visiškai neragindama visas į tokią nelaimę pakliuvusias tokią pat galimybę rinktis. Priešingai, iš jos laiško matyti, kad tas jos pasirinkimas nebuvo lengvas, kad jos širdyje pasiliko žaizda, daug skaudesnė už gimdymo skausmus.
Kad Amerikoje yra daug panašių įstaigų, kurios priima į šią nelaimę kritusias mergaites, tai žino visi. Ar tas žinojimas paskatins mergaites mažiau bijoti ir mažiau saugotis tos nelaimės? Manome, kad ne. Mes žinome, kad dabar yra vaistų nuo kobros ar barškuolės įkandimo. Ar dėl to žmogus nesisaugos gyvatės ir leisis, kad ji įkąstų?
Antras neaiškumas tikrai kilo daugeliui katalikų, perskaičiusių tą žinutę apie Peru valstybės prezidento vedybų panaikinimą. Žmonės, nepakankamai susipažinę su įvairiais klausimais, dažnai daro klaidingus sprendimus. Todėl tikrai girtini yra tie, kurie kreipiasi į atitinkamas institucijas, prašydami paaiškinimo.
Visai teisingai moralistas Ulpiano Lopez, S. J. aiškina, kad moterystės teisėtumas priklauso nuo abipusio sutikimo ir laisvo vienas kitam pasivedimo. Moterystė yra tam tikra sutartis. Sutarties teisėtumas priklauso nuo abiejų ją sudarančiųjų pusių. Jeigu iš vienos pusės bus kokia nors prievarta, grasinimas ar apgavystė, tai toji sutartis negalios, nes antrosios pusės sutikimas nebus laisvas ir sąmoningas.
Moterystės ryšys (jeigu tikrai tas ryšys buvo) yra nenutraukiamas. Jį gali nutraukti tik mirtis, o šiaip niekas kitas, net nė pats popiežius. Todėl Bažnyčia niekados nenutraukia moterystės ryšio. Tačiau kartais gali taip įvykti, kad vedybų apeigos nebuvo tikra sutartis ir nebuvo užmegztas tikras ryšys, nes ko nors trūko, kas yra būtinai reikalinga, norint sudaryti tikrą, galiojančią sutartį. Tokiu atveju vedybos negalioja, moterystės sakramentas nėra priimamas, ir tie tariami "jaunavedžiai" gyvena tik konkubinate, nors toks gyvenimas tęstųsi net ir 40 metų, kaip buvo prezidento Prado atvejyje, kurį Bažnyčia net keletą metų uoliai tyrė ir pagaliau paskelbė, kad tikrų jungtuvių tarp jųdviejų niekad nebuvo, todėl jie yra laisvi. Jie gali, jeigu nori ir jeigu nėra kokių nors kliūčių, tą sutartį atnaujinti, papildyti, ko trūko, ir tada jie priims moterystės sakramentą ir galės drauge toliau gyventi. Bet jeigu nenori arba jeigu yra kokia nors nenugalima kliūtis moterystės sutarčiai sudaryti, tada jie yra laisvi, gali vienas ir kitas kurti naujas šeimas.
Kad prezidento Prado moterystės sutartis nebuvo galiojanti, tai paskelbė bažnytinis teismas. Kokios yra to negaliojimo priežastys, negalime mes norėti, kad visam pasauliui būtų paskelbta. Kartais tos priežastys gali būti labai intymios ir asmeniškos, kurias žino tik suinteresuoti asmenys ir bažnytinis teismas.
Visiškai netiesa, kad toki "keisti Bažnyčios sprendimai" yra galimi tik aukštiems asmenims, o ne paprastiems tikintiesiems. Šiais metais panašių bažnytinio teismo sprendimų yra sulaukusios net kelios lietuvių šeimos Amerikoje, tik apie tas paprastų piliečių bylas dažniausiai laikraščiai nerašo ir po visą pasaulį netrimituoja.
Redaktorius