JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
NAUJAS FILMŲ RŪŠIAVIMAS
Nors kai kurie sako, kad “Legion of Decency” per griežtai ir negyvenimiškai žiūri į filmus, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad ši organizacija stengiasi rūšiuoti filmus rimtai ir objektyviai: smerkiant tik tai, kas smerktina, draudžiant — kas draustina, leidžiant — kas leistina. Laikantis šios taktikos, neseniai buvo trupučiuką pakeistas filmų rūšiavimo būdas. Dabar filmai yra skirstomi į šias klases:
A-I — leidžiama visiems (ir vaikams);
A-II — leidžiama suaugusiems ir paaugliams (teen agers);
A-III — leidžiama tik suaugusiems;
B — dalinai netinkamas filmas visiems;
C — visiškai netinkamas, smerktinas filmas.
Taigi, pirmiau buvusioji A-II klasė yra perskirta į dvi: A-II ir A-III. Pirmiau A-II klasė buvo skiriama tik suaugusiems, tačiau dalinai buvo toleruojami ir paaugliai; dabar kai kurie šios klasės filmai yra nukelti į A-III klasę (tik suaugusiems), o visi kiti šios klasės filmai leidžiami ir paaugliams. Taip pat į A-III klasę yra atkelti kai kurie filmai iš B klasės.
B klasės filmų “Legion of Decency” nerekomenduoja niekam, nes čia yra kiekvienam eiliniam žmogui daugiau ar mažiau pavojingų vietų. Bet į šią klasę patenka nemaža labai įdomių ir menišku atžvilgiu gražių filmų. Dvasiniai subrendusiam ir pelus nuo grūdų mokančiam atskirti žmogui šių filmų negalima griežtai drausti, nors, žinoma, labai sunku yra spręsti, kuris dvasiniai subrendęs, ir kuris ne, kurio charakteriui ir prigimčiai tas ar kitas filmas kenks, ir kuriam duos naudos.
C klasės filmai yra be jokių rezervų smerkiami. Tenka pastebėti, kad kai kurie filmų lankytojai ypatingu smalsumu eina žiūrėti šios rūšies filmų, manydami, kad juose ras įdomių ir pikantiškų scenų. Bet dažniausiai išeina iš salės labai apsivylę ir sutiktam draugui pasako: “Et, šlamštas ir laiko leidimas veltui... visiškai neįdomu ir nuobodu.” Todėl ir mes visiems norėtume patarti suvaldyti savo smalsumą ir neiti žiūrėti tų filmų, nes jie yra smerkiami ne dėl to, kad būtų įdomūs ir kuo nors ypatingi, bet tik dėl to, kad juose nėra jokio grožio nei įdomumo, kad tai yra tik šlamštas ir laiko gaišinimas.
Panašiai galima išsitarti ir apie dabar kai kur rodomą ir labai reklamuojamą filmą “And God Created Woman”. Ir jo turinys ir prancūzų naujausia “sensacija” Brigitte Bardot yra tik eilinės vertės. Tiesa, pasitaiko vienas kitas gražesnis gamtos vaizdas, bet už tai neverta nei pinigo mokėti nei laiko leisti, nes ir vieną ir kitą galima sunaudoti įdomesnėms pramogoms.
SAYONARA
Mums visuomet patinka Japonijoje sukti filmai: graži to krašto gamta ir skirtingas gyvenimo būdas vakarų kultūros žmogų domina. Dėl to ir visų išgirtas bei išreklamuotas filmas “Sayonara” (“Sudie”), tur būt, kiekvienam patiks.
Filmas gamintas, sekant James Michener novelę. Veiksmas vyksta Japonijoje Korėjos karo metu. Režisieriui Joshua Logan neblogai pasisekė dramos veiksmą pravesti iki galo vis kylančioje ir įdomiai įtemptoje nuotaikoje. Atrodo, kad pagrindinis filmo tikslas — kovoti su visuomenėje ir ypatingai Amerikos kariuomenės vadovybėje įsigalėjusia mintimi, kad nereikia maišyti rasių, kad turi būti nustatyta tam tikra siena tarp rytų ir vakarų pasaulio, šiam tikslui Amerikos karininkams buvo griežtai draudžiama draugauti su japonėms, kad paskui iš to nekiltų mišrių vedybų. Tačiau daugelis amerikiečių karininkų labai linko prie kuklių ir švelnių japoniukių. Į šias “pinkles” pateko ir aviacijos majoras Gruver (Marlon Brando), nors jau buvo susižiedavęs su generolo Webster simpatiška dukteria (Patricia Owens). Majorą skatino ir jo draugo lakūno (Red Buttons) pavyzdys, kuris su Washingtono leidimu buvo vedęs japoniukę (Miyoshi Umeki). Majorui iš pirmo pažvelgimo krito į akį kilnios ir aristokratiškos išvaizdos japonė šokėja (Miiko Taka). Čia ir prasidėjo visa keblios dramos užuomazga. Žinoma, majoras laimi ir nutaria vesti japonę, stengdamasis “nuversti” barjerą, skiriantį vakarus nuo rytų. Kai Miiko Taka paklausia: “Bet koki bus mūsų vaikai?” Marlon Brando ramiai atsako: “Koki bus mūsų vaikai? Jie bus pusiau amerikiečiai ir pusiau japonai; pusiau baltieji, pusiau geltonieji; pusiau mano ir pusiau tavo.” Žinoma, ši mintis atrodo ir yra labai humaniška, tačiau negali būti visur ir visuomet pritaikyta be rezervų. Ir krikščionybė liepia visas rases bei visas tautas mylėti, bet neliepia krikščionims su stabmeldžiais maišytis ir kurti mišrias šeimas. Tai gali būti labai kenksminga šeimos tikėjimui. Tas pat pasakytina ir apie tautybę. Gal amerikiečiams nėra pavojaus kurti mišrias šeimas, bet to negalima pasakyti apie lietuvius. Jeigu amerikietis veda svetimtautę, jis gali būti beveik tikras, kad ji taps amerikiete, bet lietuvis, vedęs svetimtautę, dažniausiai žūsta Lietuvai.
Filmas tikrai gražus. Puikios ir tobulos fotografijos. Pagrindinis artistas Marlon Brando stengiasi sukurti mieguisto ir į kiekvieną problemą šaltai žiūrinčio asmens tipą. Tas jam neblogai pavyksta, bet vis dėlto jo laikysena kartais atrodo perdėta ir nesiderinanti su aviacijos majoro rangu. Dvi japonės puikiai atvaizduoja japonišką švelnų paprastumą (Miyoshi Umeki) ir aristokratišką kilnumą (Miiko Taka).
Nors aukščiausiame filmo įtampos punkte įvyksta savižudybė, bet nemanome, kad žiūrovams tai pakenktų atsiminus, kad japonų galvosena ir dvasinių vertybių supratimas labai skiriasi nuo krikščioniškojo vakarų pasaulio. Užtat ir “Legion of Decency” šį filmą rekomenduoja visiems, išskiriant vaikus. (A-II)