ALFONSAS GRAUSLYS
LABAI įdomu žinoti, kaip didieji žmonės išgyveno muziką. Jų laikysena muzikos atžvilgiu gali padėti ne vienam tinkamai nusistatyti šiuo klausimu. Paminėsime čia keletą įvairių tautų rašytojų.
Prancūzų Akademijos narys ir vienas žymiausių prancūzų katalikų rašytojų Fr. Mauriac savo trijų tomų dienoraštyje dažnai prisimena muziką, kuri jam esanti įžanga į rašytojo darbą, kuri jo darbą nuolat lydi ir kuri kiekvieną vakarą, prieš einant gulti, tampa nuostabiu jo darbo atlyginimu. Mėgiamiausias jo kompozitorius — Mozartas. Muzika, kurioje jis tartum duoda mums savo švelnią, iškankintą širdį, yra lyg vėversėlio daina saulėje, išspaudžianti ašaras. "Toje liūdnoje Europoje girdime nematomą vėveršelį, aukštai dainuojantį. Jį išgirdę, mes įsitikiname, kad rojus egzistuoja — tai neišsakomas Mozarto muzikos pasaulis." Anot rašytojo, muzika kai kuriems padeda pakelti gyvenimą, kurio jie dėl savo prigimties jautrumo nepakeltų. Ir jis nurodo rašytoją Duhamel, kuriam Bacho ir Mozarto muzika padeda gyventi. Savo dienoraštyje jis mini ir rašytoją Charles de Bos, kurs prašė, kad prieš mirtį jam pagrotų ką nors iš Bacho muzikos. To prašė, anot Mauriac, tas žmogus, kuris skaitė ir mąstė kasdienį brevijorių, kuris buvo praktikuojąs ir pamaldus krikščionis, bet kurs niekada negalvojo, kad evangelija galėtų jį atskirti nuo poetų, filosofų, dailininkų ir muzikų.
Minėtas rašytojas G. Duhamel savo knygoje "La musigue consolatrice" neranda pakankamai entuziastingų žodžių išreikšti muzikos palaimai. Jau knygos įžangoje jis sakosi dėkojąs tiems nuostabiems žmonėms — kompozitoriams, kurie jam padėję gyventi, mylėti, džiaugtis ir kentėti. Jo žodžiais, muzika neapvilia ir visokeriopai laimei sugriuvus. Ji viena griuvėsiuose ir pelenuose budi su mumis. Muzika — tai tėvynė ir prieglauda. Jis nori apie muzikos grožį kalbėti visiems. "Per muzika, tuos dangiškuosius vartus, mes išeiname iš sielos neturto". Jis ir jo šeima, galima sakyti, minta muzika. Ištisus tris mėnesius drauge su šeima jis klausosi savo mėgiamo ir garbinamo Bacho "Magnificat", vis iš naujo rasdamas savo dvasiai stiprinančio maisto. Pirmojo Didžiojo karo metu patekęs kariuomenėn, būdamas fronto apkasuose, jis labiausiai kenčia dėl muzikos stokos. Vieno kareivio muziko skatinamas, jis, mūšių pertraukomis pasinaudodamas, pradeda mokytis groti fleita. Toji muzika jam palengvindavo kančią ir padėdavo užsimiršti savo vargą. Knygos pabaigoje pareiškia pageidavimą, kad, jam mirštant, mistinė muzika padėtų peržengti slenkstį į kitą pasaulį, kad tą paskutinę valandėlę netruktų jam muzikos, kuri kilnino jo gyvenimą.
Giliai atjautė muziką ir prancūzų rašytojas J. Green. "Klausydamas muzikos, aš išgyvenu malonų įspūdį, kad anas pasaulis yra arti... jis yra tiesos pasaulis. Dievo karalystę... Devintosios Simfonijos pirmieji taktai atidengė man naują pasaulį..." (Journal).
Metus žvilgsnį į vokiečių rašytojus, pamatome, kad didžiajam poetui R. M. Rilke muzika darė tokią įtaką, kad joje slypinčios ir jį pagaunančios galybės jis beveik bijojo. Didieji simfoniniai kūriniai jo psichines jėgas labai įtempdavo. Nenuostabu — juk jis turėjo taip jautrią garsams pagauti dvasinę klausą! Kai jis gyveno Romoje, labiausiai mėgo fontanų čiurlenančio vandens garsą. Tačiau jis labai brangino tylą — tą pagrindinę sąlygą pagauti švelniausiems garsams.
H. Hesse, tas subtilus vokiečių poetas, sako, kad muzika jam atrodo lyg gyvasis medis, ant kurio šakų ir šiandien gali augti rojaus obuoliai. Muzikos klausantis, jam atrodo, kad, "tartum auksinės šviesos lašai, krinta tonai tyloje".
Gal labiausiai intriguojančių ir lenkiančių muzika susidomėti minčių yra davęs rašytojas F. Werfel, kuris taip yra išsireiškęs: "Kas bent kartą yra muziką išgyvenęs, gerai žino, kad tas, kuris jos nėra išgyvenęs, yra elgeta". Tą pat konkrečiau nusakant, galima teigti, kad to, ką muzika duoda, žodžiais neišreikši, tai reikia pačiam pajusti, reikia pajusti tą dvasios praturtinimą, kuris ateina drauge su muzika.
Slavų rašytojai taip pat muziką labai vertino ir giliai išgyveno. Užtenka paminėti L. Tolstojų. Kartą rašytojui Buninui Tolstojus pasakė, kad jei visa mūsų civilizacija žūtų, jis to nesigailėtų, jam būtų gaila tik muzikos. Su nieku kitu jam mirštant nebūsią gaila skirtis, tik su muzika. Klausydamasis muzikos, jis visas išoriniai pasikeisdavo ir jo veidas nušvisdavo.
Labai giliai muzika veikė ir mūsų Adomą Mickevičių. Yra pasakojamas labai įdomus jo gyvenimo įvykis. Kartą Paryžiuje rašytojos G. Sand salione, mažame draugų būrelyje, skambino kompozitorius Chopin savo improvizacijas. Atvyko Mickevičius ir, kukliai pasisveikinęs, atsisėdo saliono kampelyje. Jis visiškai paskendo skambinamos muzikos melodijose. Įbėgusi salionam tarnaitė pranešė, kad miegamajame kilo gaisras. Muzika nutrūko, visi sumišę išbėgo iš saliono... Praėjo valanda, kol gaisrą sustabdė. Iš išgąsčio atsipeikėję ir apsižvalgę, visi pastebėjo, kad nėra Mickevičiaus. Pradėjo ieškoti ir surado jį tame pačiame saliono kampelyje susikaupusį ir nepastebėjusį, kas dėjosi aplinkui. Jo dvasioje dar tebeskambėjo girdėta muzika.
Kaip plačiai siekia ir žmonių širdyse giliai banguoja didžiųjų muzikų kūryba, tai gali gerai pavaizduoti dabartinėje Lenkijoje išleistas didelis ir puikus Chopin'o šimto metų mirties sukakčiai paminėti leidinys. Jame šimtai poetų to šimto metų po jo mirties laikotarpyje savo poetine kūryba pagerbia jo muziką ir atskirus tos muzikos kūrinius. Vaivorykštės spalvų šviesomis nušvinta išsiveržę iš jų širdžių jausmai, o to išsiveržimo pagrindas yra įžangoje nusakytas: "Kas kartą gyvenime atvėrė jo muzikai akis, tas negali neatverti ir širdies."
* * *
Pagaliau kyla klausimas, ką reikia daryti, kad muziką suprastum ir pamiltum. Pirmiausia reikia vengti klausytis blogos muzikos, to laiko gaišinimo ir to dvasios skurdinimo, kuris ateina drauge su ja. Kaip girtuoklis nemėgsta skanių vaisių sulčių, taip ir nuolat klausydami disharmonijos ir triukšmingos afrikiečių melodijos bei ritmikos persunktos džazo muzikos, visiškai svetimos vakarų kultūros žmogui, mes patenkame pavojun visiškai nustoti skonio pajautimo gerai, klasikinei didžiųjų kompozitorių muzikai. Maža to. Mūsų klausymo medžiaga ir turinys apsprendžia mūsų vidaus kultūrą, anot žinomo posakio: "Pasakyk man, ko tu klausai, ir aš pasakysiu, kas tu esi".
Šokis, V. Valaičio nuotr.
Toliau, reikia sąmoningai, planingai, reguliariai ir atidžiai klausytis geros muzikos. Klausytis sąmoningai, tai reiškia, atkreipti dėmesį į didžiuosius muzikus, į svarbiausius jų kūrinius, o ne taip sau klausytis, kas pakliuvo. Kurie muzikai labiausiai žinomi ir ypač kurie jų kūriniai yra vertingiausi, tai nurodo knygos muzikos klausimais. Turėti vieną kitą tokią knygą būtinai reikia. Be to, leidžiamos mėnesinės kai kurių muzikos radijo stočių programos parodo mums, kuris ir kiurio kompozitoriaus kūrinys atitinkamą valandą yra grojamas. Šitaip sąmoningai ir planingai klausydamiesi muzikos, mes drauge galime nuspręsti, kurias tų muzikų kūrinių plokšteles norime turėti.
Muzikos reikia klausytis reguliariai, dažnai, net kasdien, nors ir po truputį. Kaip tikėjimas vis labiau pažįstamas, uoliau jį praktikuojant ir intensyviau juo gyvenant, taip ir muzika pradedama labiau suprasti, kai jos dažniau klausomasi. Klausyti ir pakartotinai klausyti — tai nekartą yra kelias, kuriuo einant mums atsiveria kokio nors kūrinio grožis.
Norint muziką pamilti ir suprasti, reikia jos atidžiai klausytis. Jei galima, klausytis specialiai, nieko kito nedirbant, nesikalbant. Tas paprotys, kai nuolat groja atsukta radijo muzika, kad ir niekam nesiklausant, yra žalingas. Jis atbukina vidaus muzikalumą. Tikrai ko nors klausyti nėra lengva, ypač kai dar muzikos grožio gerai neatjauti. O ar šiaip kasdieniniame gyvenime kalbėdamies mes tikrai kitų klausome, ar tikrai viską išgirstame su tais visais jausmais ir atspalviais, kurie duoda žodžiams kartais visai naują prasmę? Ne, mes neturime kantrybės, mes tik pusiau kitų žmonių klausome, mes per daug esame savimi užimti. Todėl tiek daug nesusipratimų pasaulyje. Štai dėl ko neįpratusiam klausytis muzikos reikia įsitempti ir savo atidumą mobilizuoti. Kad tas atidumas muzikos pažinimui yra lemiantis veiksnys, tai nekartą galima labai apčiuopiamai patirti. Kai šių eilučių autorius pirmą kartą klausėsi labai vertingo prancūzų muziko Debussy kūrinio, vardu "Jūra", tas kūrinys jam nepadarė jokio įspūdžio, nes jis tik pusiau klausėsi, drauge dirbdamas kitą darbą. Kai antrą kartą specialiai, nieko daugiau nedirbdamas, jis tą kūrinį išklausė, buvo nustebintas jo grožio.
Mergaitės portretas
V. Valaičio nuotr.
Fr. Mauriac taip atidžiai, paslėpęs veidą delnuose, muzikos klausydavosi, kad, jo paties žodžiais, "tyla atgydavo ir naktis sulaikydavo savo kvėpavimą". To susitelkimo ir atidumo ypač reikia viešuose koncertuose. Reikia beveik religinio susitelkimo, nes "kiekvienas tikras menas — tai adoracija" (Ruskin). Norėtume pasakyti, kad tai yra adoracija Aukščiausio Grožio, su kurio spinduliavimu, kompozitoriui tarpininkaujant, mes susiduriame. Štai kodėl galime pasakyti kad koncerto salė — tai bažnyčios prieangis.
Rašytojo P. Claudel viename veikale yra nuostabus posakis: "Tik apvalyta siela pajus rožės kvapą". Kitaip sakant, tik dorybės ir šventumo subtilizuotai sielai muzikos kūrinio grožis pilnai atsiveria. Štai kodėl Dievo malone ir šventumo ilgesiu gyvenančiai sielai ir muzikos grožio paslaptis bus artimesnė.