J. KIDYKAS, S. J.

      AMŽINAI senas, amžinai naujas ir vis intriguojąs klausimas. Jis nagrinėjamas ir vyresniosios kartos, jis, atrodo, knieti ir mūsų jaunimui, ir gal labiausiai rūpi tikinčiajam jaunimui. Juk ateistinių pažiūrų kolegos ir kolegės nė kiek nesvyruodami priekaištauja, kad religija silpninanti tautiškumą. O nors šiokią tokią religiją pripažįstantieji porina, jog lietuvių tauta būtų išlikusi galingesnė, pajėgesnė, jei būtų pasilaikiusi senoviškąją, iš paties lietuvio dvasios gelmių išaugusiąją religiją, ir neprisiėmusi svetimos, atneštinės, primestinės. Vieni norėtų uždaryti religiją bažnyčiose, zakristijose, ar net žmogaus širdies gelmėse, kiti mielai užleistų jai valstybės ir tautos tarnaitės vietą. Kai katalikiškų įsitikinimų politikas stengiasi apginti religijos teises viešajame gyvenime, tai jam paskaitoma nusikaltimu. Nereikia, girdi, velti religijos politikon. O kai indiferentiškų ar net antireligiškų nusistatymų čempijonai uja religiją laukan iš visų gyvenimo sričių, tai skaitoma liberališkumu, patrijotiškumu, ar vadinama kokiu nors kitu garbingu vardu. Pasitaiko nuomonių skirtumų ir pačių katalikų tarpe dėl religijos vaidmens tautos, valstybės ir politikos gyvenime. Argi toks didelis nuomonių įvairumas nerodo, jog vienas dalykas yra tikrai aiškus, būtent, kad nepakankamai yra išsiaiškinti pagrindiniai tuos dalykus liečią principai, kuriais turėtų remtis tikinčiojo pažiūros į religijos, politikos ir valstybės santykius. Šiuo ir eile kitų straipsnių bandysime iškelti ir išsiaiškinti tuos pagrindinius principus.

      Šitų eilučių rašytojas nėra nė pasižymėjęs visuomenininkas, nė politikas, nė valstybininkas, nė įžymus katalikiškosios doktrinos autoritetas. Jam krito į rankas žymaus vokiečių teologo ir sociologo profesoriaus Bernhard Haering knyga: "Macht und Ohnmacht der Religion". (Religionssoziologieals Anruf. Otto Mueller Verlag, Salzburg). Trečioji knygos dalis nagrinėja čia suminėtus klausimus. Kadangi jo knyga susilaukė labai pozityvaus įvertinimo katalikiškojo pasaulio spaudoje, kadangi ji prieinamai ir įdomiai nagrinėja mums aktualias problemas, tai ir užsimojau pateikti "L. L." skaitytojams pagrindines jo mintis.

1. Religija ir tauta

      Čia nesvarstysime paties pagrindinio teologinio klausimo, kokie turėtų būti Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Mums pirmoje vietoje rūpi sociologiniai jų santykiai ir iš jų plaukianti vienos į kitą įtaka.

      Religiją čia imame ne grynai religinės bendruomenės arba bažnyčios prasme, nors ir ji čia įgauna ypatingo svorio. Religija čia imama bendrąja prasme, kaip viešas Dievo pripažinimas ir Jo pagerbimas arba kaip žmonių gyvenimiškas bendravimas su Dievu. Iš pastebimos įtakos religijos į tautą ir tautos į religiją savaime iškyla tiesioginės išvados valstybės religinių pareigų ir religinės atsakomybės diktuojamos tikinčiųjų politinės pareigos.

      "Žmogus gyvena įvairių gyvenimo sferų vienybėje" (A. Mueller-Armack: "Diagnose unserer Gegenwart" Huterslohe, 1949, 310 p.). Katastrofiškai "netekęs vidurio" 19 šimtmetis bandė ne tik švariai tas įvairias gyvenimo sferas atskirti, bet jas net visiškai išskirti, nė kiek neatsižvelgdamas į žmoniškąją vienybę (Einheit).

      Istorijos liudijimas yra labai aiškus: religija ir tauta kone visada buvo susirišusios labai tampriais ryšiais. Kai šiandien yra pavojus joms visiškai pasimesti, ar tik šalia viena kitos egzistuoti, be jokios gyvybingesnės įtakos, tai praėjusiais istorijos laikais buvo pavojus jas per daug sulieti, nepakankamai atskirti tokias pagrindinai skirtingas tikrovės kaip religija ir tauta. Iki pat aukštųjų kultūrų laipsnio, žmonijos istorijoje tauta būdavo laikoma "tartum religine", ar bent religijon šaknis suleidusia tikrove. Ta tautos tikrovė buvo arba pačių dievų sukurta, arba nors jų pasirinkta kaip ypatingų draugų bendruomenė. Ji buvo ne tik religinės ir pasaulinės jėgos nešėja, bet ta tauta būdavo laikoma ir natūrali likimo bendruomenė ir religinis junginys. Tokios rūšies tautinei religijai grėsė pavojus lengvai sustingti tautiško bendruomenės gyvenimo "pašventintose" formose. Taip, pvz., atsitiko konfucinėje valstybėje ir Indijos kastų santvarkoje. Religinis reiškimasis, didžia dalimi, buvo uždarytas tautiškai politiškoje galvosenoje. Todėl čia religija labiau ir labiau neteko savo visuotiniškumo ir antgamtiškumo.

      Net ir galingą Dievo šventumo apsireiškimą patyręs Izraelis būtų buvęs to pavojaus sugniuždytas, jei Viešpats nebūtų sudavęs jį sukrečiančių likiminių smūgių, jei nebūtų siuntęs jam pranašų, kurie išmokė tautą suprasti religiją dvasiškiau. Izraelis gyveno apsuptas tautų, kurių dievai buvo jų giminės, jų tautos dievai. Savaime suprantama, jog natūralus izraelitų tautiškasis instinktas verste vertė juos laikyti Jahvę savo tautiškosios galybės garantuotoju ar bent jau tos galybės simboliu. Yra vienas iš didžiausių išganymo istorijos stebuklų, kad Izraelio tauta įsigijo vis grynesnį tikėjimą į Dievą, į visiškai pasaulį ir tautą prašokančią Dievo galybę.

      Religinė sąjunga Izraelio su Dievu padarė jį vieninga tauta. Net jau ir savos valstybės bei teritorijos netekus, religinis tikėjimas ir religinė dorovė būrė tautą tamprion tautiškon, beveik valstybinėn vienybėn. Juk per visus viduramžius, net ir nepalankiame pasaulyje, žydų valstybinė įtaka "laikėsi toliau, tartum suvereninė jėga, nes ji rėmėsi religiniais pradais, kurie be jokių sąlygų ir be nuolaidų reikalavo sau pirmos vietos kasdieniame žydų gyvenime. Todėl viduriniais amžiais beveik visas žydų tautos gyvenimas buvo tvarkomas žydiškų įstatymų ir jų pačių organų" (Arieh Tartakowe; Abhaengigkeit und Selbststaendigkeit im Judentum". Koelner Zeitschrift fuer Soziologie, 4. 1950-52, 466 p.). Tas faktas, kad žydiškumas buvo skaitomas lygus su tautiškumu ir religija, buvo kliūtis kitoms tautoms priimti Izraelio skelbiamąjį išganymą ir kultą, o kartu jis saugojo žydus, kad neištirptų kitose tautose ir pagonybėje. Tą pat galima pasakyti ir apie hinduizmą, nors jo religija labai ir labai skiriasi nuo Izraelio religijos.

      Kaip patys žydai prisipažįsta, jų tauta nėra tokia pat, kaip kitos tautos. Jie laiko save "kunigų karalyste, pašventinta tauta" (Ex. 19, 6), Dievo ypatingu būdu pasisavinta tauta, turinčia atlikti ypatingą misiją — pasiuntinybę kitose tautose. Šitas žinojimas, šitas įsisąmoninimas ir nuolatinis savo išrinkimo bei pasiuntinybės jutimas apsprendžia tiek pavienio žydo gyvenimą, tiek jo santykius su tautos visuma. Airija su Lenkija (mano nuomone, ir Lietuva, J. K.) yra gyvi pavyzdžiai, kaip labai stiprina tautinį sąmoningumą darni religinių tikėjimo idealų sutartinė su tautine jungtimi. Tos tautos kiekvieną pasikėsinimą į savo katalikiškąjį tikėjimą išgyvena kaip kėsinimąsi į savo tautiškumą ir priešingai. Šitais atvejais religinės ir tautinės galvosenos supynimas yra kitokio pobūdžio, negu grynose tautiškose religijose, kur religija ir tautiškumas nėra skiriami nė savo esmėse. Kartkartėmis galima apčiuopiamai parodyti, kaip labai religija formuoja tautiškumą ir kaip, priešingai, tautos charakteris suteikia savotišką požymį religinei praktikai, nepažeisdamas antgamtinio ir visuotinio religijos (katalikybės) charakterio. Tuo tarpu sektose paprastai ima viršų natūrališkai tautiškoji galvosena, arba nacionalizmas net pačioje religinėje plotmėje" (pp. 200-203).

      Iš kitos pusės žiūrint, Prancūzija ir komunistinės Rusijos kraštai, mano nuomone, įrodo, kiek daug žalos pridaro tautai išjungimas religijos iš jos viešojo gyvenimo. Ar Prancūzija nepasiekė savo tautinio stiprumo ir net tarptautinės didybės reikšmės, kai religija buvo jos gyvenimo aktyvus veiksnys? Gi šimtmetis "laisvės nuo religinių prietarų" kur pastatė Prancūzų tautą? Daugiau karstų negu lopšių, vidinis pakrikimas, kas keli mėnesiai besikeičiančios vyriausybės, partijų partijėlės, ar visa tai nerodo, jog Prancūzija, nustūmusi religiją tautiško gyvenimo pasuolėn, yra netekusi stipriausio vienijančio, visus apjungiančio ryšio? Ir kokia gali būti kalba apie ateistinio komunizmo užvaldytų tautų išvidinę stiprybę, susicementavimą, entuziazmą gyventi ir plėstis, kur vietoje brolio, sesers, turi ekonominį vienetą, turi darbo automatą, turi nuolatinį varžovą, kurs stengiasi tave bent antron vieton nuvertinti ir pats tavo sąskaiton iškilti?

      Ir seniausia ar artimoji žmonijos istorija aiškiai liudija:

      1.    Religija ir tauta visada sudarė glaudžią vienybę, nedalomą vienetą.

      2.    Religija veikė tautos charakterį, buvo jos stipriausioji jungtis, tauta gi davė religijai savotiškas formas.

      3.    Nematyti pavojų tautai iš religijos, nors ji ir labai būtų suplakta su tautos kasdieniu gyvenimu. Yra pavojus religijai, jei grynai natūrališkas, nacionalistinis galvojimas atima jai antgamtinį charakterį ir paverčia ją grynai tautinių reikalų tarnaite.

      Laikas taip greitai bėga, kad turėtume daugiau galvoti, kaip mirsime, o ne kaip gyvensime.

Šv. Teresė

      Nėra brangesnio dalyko kaip laikas, ir gal niekas taip lengvai neeikvojama kaip laikas.

Šv. Bernardas

\