PRANAS JOGA
ŽMOGUS yra dvilypė būtybė, susidedanti iš kūno ir sielos, tarp kurių yra glaudus bendradarbiavimas. Žmogaus dvasinis gyvenimas remiasi pojūčiais, ateinančiais iš kūno.
Žmogus yra žemės tvarinių valdovas ir atbaigėjas. Tai turi įtakos ir į jo veiksmus. Kiekvienas žmogus yra paskiras individas, kuris skiriasi nuo kitų savo lytimi, rase, amžiumi ir individualizmu.
Vyras ir moteris gyvenime turi skirtingas pareigas. Jie abu yra skirti įvykdyti specifinius uždavinius, kurie reikalauja skirtingų būdo savybių. Vyras — protaujantis egoistas, kartais trūkstąs jautrumo ir galįs lengvai prarasti ryšį su gyvenimu. Moteris — jausmai, kitų supratimas, taktas.
Asmeniniams polinkiams susimaišius, išaugo tautos su skirtingomis dvasinėmis ir kūno savybėmis. Ištisos tautos gali pasiduoti gėriui arba blogiui. Nežiūrint rasinių skirtumų, visiems žmonėms galioja tie patys logikos ir dorovės dėsniai.
Žmogus gimsta mažu kūdikiu, kuris, metams bėgant, auga. Su jo augimu formuojasi jausmai ir dorovinis gyvenimas. Vaikystėje žmogus vadovaujasi polinkiais, jausmais ir yra reikalingas vyresniųjų pagalbos. Iki vienuolikos metų vaikas retai kada gali sunkiai nusidėti.
Jaunuolio amžiuje pasireiškia autoriteto nepripažinimas, savęs pervertinimas, pripažinimo ieškojimas, seksualinis vystymasis. Tinkamas užsiėmimas ir auklėjimas jaunuolį apsaugo nuo didelių pavojų.
Suaugusiame žmoguje pasireiškia pilnas proto ir jausmų išsivystymas. Šiame laikotarpyje žmogus yra atsakingiausias už savo moralinius veiksmus. Kartais pasireiškia kraštutinumai: menkavertiškumas arba brutalumas.
Senatvėje pasireiškia įvairūs kūno negalavimai, būdo pasyvumas, priešingumas naujenybėms, ramus protavimas ir gyvenimo patirtis.
Kiekvienas yra apdovanotas nemirtinga siela. Tačiau biologiniai skirtumai padaro žmogų individu. Tokiu būdamas žmogus yra laisvas nuo psichologinės prievartos. Dievo sukurta siela įsikūnija žmoguje ir gali paveldėti kai kurias tėvų ypatybes. Paveldėjimas paveikia žmogaus dorovinę laikyseną. Silpnos prigimties žmonės turėtų susilaikyti nuo vedybų, nes dorovinis išsigimimas gali atsiliepti į visos tautos moralę. Dorovinis liguistumas neatleidžia žmogaus nuo pareigos rūpintis savo nemirtingąja siela.
Formaliai žmogaus veiksmo dorumas priklauso nuo to, kiek jis atitinka galutinį tikslą — Dievo valią. Subjektyvi dorumo norma yra sąžinė. Formaliai veiksmas gali būti geras, bet subjektyviai blogas, jei jis daroma prieš sąžinės balsą.
Kiekvienas veiksmas yra apsprendžiamas trim požiūriais: kas atsitiko, kaip atsitiko ir kodėl atsitiko. Veiksmo objektas yra pirmasis, kuris nustato veiksmo dorovinį pobūdį. Veiksmo objektas gali būti absoliučiai geras arba blogas. Taip pat objektas gali būti neryškus.
Objektyviai imant, veiksmas yra geras, kai objektas, aplinkybės ir tikslas yra geri. Vienam iš jų esant blogam, visas veiksmas yra negeras.
Geras žmogaus veiksmas gali būti pagerintas arba pablogintas intencija. Veiksmo vertė priklauso nuo intencijos didumo. Kartais geras veiksmas gali pasidaryti blogu, jei intencija yra bloga. Nelaimėn patekusį žmogų paremti yra geras darbas, bet parama su suvedžiojimo intencija yra nuodėmingas veiksmas.
Objektyviai blogas veiksmas, turint nuodėmingą intenciją, pasidaro dar blogesnis. Svetimo turto sunaikinimas yra blogas veiksmas. Keršto sumetimais sunaikinimas yra didesnis nusikaltimas. Blogo veiksmo pirmutinė blogybė nesumažėja, nors intencija būtų gera, nes tikslas nepateisina priemonių. Vagystė yra blogas veiksmas, nors tai būtų daroma paremti vargšui.
V. Valaičio nuotr.
Šv. Povilas, rašydamas romėnams, sako: "Ir ar neturėtume daryti pikta (kaip kai kurie šmeiždami kalba, būk mes tai sakome), kad būtų iš to gera?" (Rom. 3, 8). Šv. Augustinas rašo: "Kas yra viešai nuodėminga, tas jokiomis aplinkybėmis negali pasidaryti geru dalyku/' Šv. Tomas Akvinietis pabrėžia: "Kas savyje yra blogas, to joks tikslas negali pašvęsti."
Geras veiksmas per doroviniai geras aplinkybes pasidaro dar geresnis. Per blogas aplinkybes gero veiksmo vertė sumažėja. Blogas veiksmas per blogas aplinkybes dar labiau pablogėja. Pasisavinimas kaimyno įrankio, kuris būtinas jo darbui, yra didesnis nusikaltimas negu pasisavinimas tokio pat įrankio iš didelės įmonės.
Visi doroviniai veiksmai sutinka arba nesutinka su dorovinėmis normomis ir tuo pačiu jie yra arba geri arba blogi. Gėris yra laipsniuojamas, todėl ir veiksmai yra nevienodos vertės.
Subjektyviai imant, sąžinė nurodo veiksmų gerumą arba blogumą. Kiekvienas veiksmas yra nukreiptas į paskutinįjį tikslą, bet tas neišjungia žmogaus pasitenkinimo vienu ar kitu asmeniniu geru darbu. Vertybių gradacijoje geras darbas atliktas iš nusižeminimo yra vertingesnis negu tas, kuris atliktas dėl asmeninio pasitenkinimo. Jei išjungiamas galutinis motyvas ir veiksmas atliekamas tik malonumui, tada jau yra priešinga dorovei ir žmogus supanašėja į gyvulį.
Formaliai veiksmo vertė glūdi valios pasireiškime. Šv. Raštas įspėja, kad veiksmai privalo būti atliekami širdimi, bet ne lūpomis: "Šita tauta gerbia mane lūpomis, o jų širdis toli nuo manęs" (Mato 15, 8).
Visi geri veiksmai per pašvenčiamąją malonę pasidaro antgamtiniai. Pašvenčiamoji malonė pakelia žmogaus dorovinį gyvenimą į tokį laipsnį, kad jis yra pasirengęs matyti Dievą veidas veidan. Veiksmai atlikti malonėje ir per malonę yra nepalyginamai aukštesni už natūralius veiksmus. Žmogaus gamtiniai veiksmai yra skirtingi nuo tolygių gyvulių veiksmų. Žmogaus, esančio pašvenčiamojoje malonėje, veiksmai ontologine prasme yra skirtingi nuo žmogaus veiksmų be pašvenčiamosios malonės. Tai yra labai svarbu, nes žmogaus veiksmai darosi panašūs į dieviškuosius veiksmus. Gaunasi mistiškas panašumas į Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios veiksmus. Pašvenčiamoji malonė žmogui suteikia sakramentalinį pobūdį.
Žiuri į medžio viršūnę V. Valaičio nuotr.
Žmogaus išaukštinimas įvyksta per išteisinimą, kuris naikina nuodėmę, pašvenčia sielą ir įgalina atlikti antgamtinius veiksmus. Dvasinis augimas yra galimas tik pašvenčiamojai malonei veikiant ir žmogui bendradarbiaujant. Dvasinis augimas pasireiškia per sakramentus, tikėjimą, viltį ir meilę. Dvasiniam augime sutinkama sunkumai ir reikalingas pasišventimas. Kaip Kristus išgyveno paaukštinimą, taip ir žmogus, prieš pasiekdamas amžinąją laimę, turi pereiti per sunkumus. Čia ir iškyla žmogaus didybė.