DR. JUOZAS PRUNSKIS
TARP žymesniųjų JAV beletrisčių galima priskaityti ir rašytoją Mariją O'Hara Alsop. Jau virš keturių milijonų egzempliorių jos knygų yra išparduota, ir jos populiarumas vis auga. Ji yra parašiusi: "Summer Days at Deercreek", "My Friend Flicka", "Thunderhead", "Green Grass of Wyoming" ir kt.
Ji yra gimusi 1885 m. Cape May Point, New Jersey valstybėje. Tėvas buvo dr. Reese F. Alsop, episkopalų dvasiškis, kilęs iš kvakerių. Motina mirdama paliko ją tik šešerių metų našlaitę, toliau auklėjamą močiutės Mary O'Hara, kurios pavarde ji ir buvo pavadinta. Močiutė daug keliavo, todėl mokymas nebuvo reguliarus, bet labai platus. Jau kūdikiu būdama, pradėjo rašyti dienoraščius ir noveles. Buvo susidomėjusi muzika ir ruošėsi kompozitorės pašaukimui, mokydamasi skambinti pianinu ir groti smuiku.
Savo gyvenimą ji yra aprašiusi knygoje "Roads to Rome", kur pasakoja, kad tėvas ją pratinęs prie religijos, tačiau ji jautė vidines kovas ir apsisprendė esanti netikinti. Kai ji tai pareiškė šeimai, visi buvo supurtyti. Tėvas pavadino ją dukteria palaidūne. Sulaukusi 19 metų, prieš tėvo valią susižiedavo su savo trečios eilės pusbroliu, taip pat netikinčiu, ir būdama 20 m. amžiaus, už jo ištekėjo.
Nesutardama su tėvu, persikėlė į Kaliforniją. Deja, jos moterystė nebuvo patvari, po keletos metų pairo, ir vyras ją paliko su dviem vaikais. Ji teturėjo tik mažų pajamų iš močiutės ūkio, todėl vienai buvo sunku auginti šeimą. Pradėjo rašyti veikalus filmams. Šis darbas jai sekėsi, tačiau laimės vis tiek nejautė. Neturint tikėjimo, jai atrodė, kad žmogiškos problemos yra neišrišamos. Ji jautėsi nepaprastai nuliūdusi ir manė, kad gyvenimą teks praleisti ilgoje ir sunkioje desperacijoje.
Paskaitos, atnešusios staigmeną
Tačiau kartą įvyko netikėtas dalykas. Apie tai ji taip rašo:
— Vieną dieną su savo drauge išėjau klausyti paskaitos. Mano gyvenimas tapo visiškai pakeistas. Paskaita, arba geriau sakant paskaitų ciklas, buvo apie mistinį religinių klasikų aiškinimą. Mano laimei, paskaitininkas buvo dvasinis genijus ir gilaus tikėjimo vyras. Tai buvo airis, tačiau jis atrodė kaip tamsiaodis indas su Savanarolos nosimi ir ugninėmis tamsiomis akimis. Jis tapo mano antruoju tėvu, mano dvasios vadu, nors nebuvo kunigas. Jo paskaitos man teikė tokią atmosferą, kurios aš troškau. Aš giliai atsikvėpiau.
Palaipsniui jos viduje, drauge su paskaitininku svarstant ir ieškant, įvyko pagrindinis pasikeitimas, apie kurį ji taip rašo:
— Dabar aš žinau, kad šį pasikeitimą tenka vadinti atsivertimu, grįžimu. Tai gali vykti labai siaubingai, panašiai kaip laivo posūkis audroje arba arklio nugręžimas, šokant pilnu šuoliu. Tas mano atsivertimas buvo stiprus ir galutinis. Aš lyg išsinėriau iš to, kas buvau, ir pradėjau būti visai kuo kitu. Nors mano išorinis gyvenimas buvo toks pat, tačiau mistinis gyvenimas dabar tapo mano aistra.
Visų pirma ji ėmė studijuoti šventąsias rytų knygas. Keletą metų rymojo prie jų. Po to gilinosi į moderniuosius mintytojus. Paskui skendo vokiečių ir anglų mistikuose ir pagaliau pirmųjų šimtmečių krikščionybės tėvų ir šventųjų raštuose. Ji ne tik skaitė, bet ir mąstė, įsisiurbė į tas mintis. Tos idėjos tapo jos kelrodžiu. Jos paskaitininkas mirė. Jo asmenybę ji aprašė knygoje “The Son of Adam Wyngate".
Tuo metu ji antru kartu ištekėjo ir apsigyveno Wyominge. Gyveno ūkyje ir įtemptai pasišventė kūrybai. Čia ji parašė žymiausius savo veikalus, iš kurių buvo pagaminti filmai. Apie juos buvo dėstoma mokyklose. Jie buvo išversti į keturiolika kalbų. Jų buvo išparduota milijonai. Su jų garsu sklido po pasaulį ir autorės vardas. Apie šį nepaprastą pasisekimą ji taip rašo:
— Tos knygos buvo persunktos misticizmo mielumu, tuo elementu, kuris visose tikybose yra neatskiriamas nuo meilės, giliai vidinis, kurio ilgisi kiekviena tikrai dvasinga siela.
Tuo metu jau buvo paaugę vaikai, ir ji pradėjo jausti naujo klausimo svarbumą:
— Aš dabar supratau, kad mano atsiribojimas nuo išorinės religijos formos, nuo bet kokios bažnyčios, mano vaikams atima kažką, kas yra labai svarbu, kas bus jiems reikalinga tolimesniame gyvenimo kelyje. Tiesa, aš juos mokiau ir stengiausi juose įdiegti gilesnį gyvenimo prasmės pajautimą. Jie tikėjo ir meldėsi, jie žinojo, kad privalo būti geri, tačiau juk jie ne visada mane turės. Jie yra reikalingi kažko daugiau. Savo dukterį aš siunčiau į katalikų vienuolyną, kad ji tenai būtų tinkamai išauklėta. Ji sutiko su manimi, kad jai reikia įsijungti į bažnyčią, nes ne visada mane turėsianti savo motina. Jai palikau laisvę pasirinkti, ir kai ji pasirinko katalikybę, pilnai pritariau.
Religijos ilgesys
Ir ji pati, ilgėdamasi bažnytinio gyvenimo, skaitė Karl Adam veikalą "Katalikybės dvasia". Savo religinį ilgesį ji taip nusako:
— Žinau, kad aš norėjau ne siaurų pažiūrų bažnyčios, ne atsitvėrusios, ne nuolat akcentuojančios uždarumą, o besistengiančios vis daugiau apimti. Norėjau visuotinės bažnyčios, persisunkusios neribota meilės sąvoka. Norėjau tos didžiosios krikščioniškojo tikėjimo ir mokymo srovės pirma negu ji skilo į dvi šakas: katalikų ir protestantų. Norėjau pirmųjų amžių Bažnyčios, siekiau sakramentų ir troškau, kad mano gyvenimas taptų sakramentinis, iškeltas iš liūdno, mirtingo ir monotoniško sūkurio. Norėjau šventųjų bendravimo, nes kuris gi mokinys nenorėtų bendrauti su didžiaisiais, kurie tuo pačiu taku, kuriuo jis dabar eina, jau anksčiau nužygiavo? Norėjau, kad Viešpaties Motina turėtų tinkamą vietą garbinamųjų rate. Juk ir pasaulietiškoje istorijoje žmogaus didingumas rodo į jo motiną. Norėjau pasiekti visus tobuluosius žmones, visus stebuklus, visas viltis ir džiaugsmus, kuriuos tik misticizmas gali teikti. Misticizmą aš supratau kaip buvimą, sąmoningą antgamtinės egzistencijos jautimą. Visa tai yra katalikybėje. Beliko priimti tik dogmas.
A. Gulbinsko nuotr.
Trys vaizdeliai iš “Skautoramos”, kurią jau antri metai Čikagoje suruošė Skautams Remti Draugija.
*
Tai nebuvo jai sunku. Tačiau vienas dalykas jos gyvenime nesiderino su katalikybe — tai ištekėjimas už antro vyro, pirmajam tebesant gyvam. Tai buvo problema, apie kurią ji ėmė tartis su katalikais draugais ir su katalikų kunigu. Ji suprato visą to reikalo sunkumą, tačiau krikščionybė ją labai traukė. Apie tai ji rašo:
— Aš seniai tikėjau, kad krikščionybė su savo atlaidumu, su ta broliška meile yra vienintelė klaidžiojančio pasaulio viltis. Kokį pasiteisinimą galėjau aš turėti, pasilikdama anapus to didžio, augančio organizmo — Katalikų Bažnyčios?
Dabar ji kreipėsi į bažnytinį teismą, kad būtų paskelbta negaliojanti jos pirmoji santuoka su pusbroliu. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas, dokumentų rinkimas. Tuo tarpu ji lankė katalikų bažnyčias, stengėsi daugiau pažinti šv. Mišias, vyko į uždaras rekolekcijas, į tuos, kaip ji pati sako, "trumpus tylos ir maldos laikotarpius,
A. Gulbinsko nuotr.
Čikagos lietuviškas jaunimas šiais metais “Jaunimo Centre suruošė Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą. 1. T. J. Kubiliaus, S. J. invokacija. 2. Aldonos Augusti-navičienės paskaita.
kurie, esant keletai dienų atskirtam nuo pasaulio ir beveik nuolat girdint dvasinius pamokymus, atrodė kaip dangus".
Dabar ji ieškojo progos kalbėtis su kunigais ir aiškintis tikėjimo dalykus. Jai labai aiškus pasirodė vien pasauliško smagumo ieškančio gyvenimo tuštumas. Ji ilgėjosi ko nors gilesnio ir pagaliau pradėjo lankyti reguliarų tikybos kursą pas tėvus jėzuitus, šv. Ignaco Loyolos namuose Niujorke. Jos mokytojas buvo tėvas Quinan, S. J. Kartą į savaitę ji turėdavo tikybos pamokas, kurių ji labai laukdavo ir joms ruošdavosi. Teko dar palaukti keletą metų, kol bažnytinis teismas išaiškino jos pirmosios santuokos netikrumą. Dabar tereikėjo peržengti slenkstį.
ai tapo labai mielas šv. Augustinas ir jo mokslas. Ji, kaip aidas, kartojo šio šventojo maldą: "Viešpatie, Tu sutvėrei mus sau, ir neramios yra mūsų širdys, kol jos neatsilsės Tavyje". Ji tapo katalike. Savo pasipasakojimą baigia šiais žodžiais:
— Kiekvienas Bažnyčios naujokas yra klausiamas: "Kas tave atvedė į Bažnyčią?" Į tai atsakyti man reikėjo ištiso straipsnio. Bet jeigu man reikėtų atsakyti vienu žodžiu, vienu vardu, aš pasakyčiau: šv. Augustinas.
Jei moteris tave myli, tai nepastebi tavo nusižengimu; o jei nemyli — nepastebi net tavo dorybių.
Balzac