PR. ALŠĖNAS
TEISINGAI yra sakoma, kad šios žemės keliautojui — žmogui dažnai tenka prieiti kryžkelę, kur yra reikalinga apsispręsti: ar pasukti sunkiu, grubiu, erškėčiais nusagstytu keliu ir pasiekti laimingą pomirtinį gyvenimą, ar imti trumpesnį kelią, ne taip varginantį, bet nuvedantį ten, kur pomirtinės laimės nėra, kur laukia tik kančia ir sielos pražūtis.
Čia noriu aprašyti tikrą atsitikimą, kur viena moteris, beveik ištisą dešimtmetį nešusi sunkią, varginančią ir tragišką gyvenimo naštą, buvo bepalūžtanti ir besirenkanti tą trumpesnįjį kelią, kuris greičiau pabaigtų šios žemės vargą, bet atimtų sielos išganymą. Tačiau, laimingu atveju, ji pradėjo susirašinėti su savo geru pažįstamu, gyvenančiu Kanadoje, ir, jo gražaus apaštalavimo pastangomis, ji vėl sugrįžo į tą sunkųjį kelią ir dabar džiaugiasi, kad išgelbėjo savo sielą iš amžinos pražūties.
Minėta moteris, kaip tūkstančiai mūsų tėvynės sūnų ir dukterų, drauge su savo senute motina ir dviem vaikučiais buvo ištremta į žiaurų klimatinėmis sąlygomis Sibirą. Iškentėjo drauge su motina aštuonerius metus priverčiamojo darbo stovykloje, vaikučius laikant prieglaudoje, kur jos senutė motina buvo net netekusi proto, bet vėliau, išėjus iš stovyklos, vėl tapo normali. Jos vaikučiai, laikomi prieglaudoje, nuolat verkdavę ir prašydavęsi, kad leistų pamatyti mamą. Auklė juos atvesdavo trumpam laikui pas motiną, tačiau, kai reikėdavo skirtis, sūnus verkdavęs iki nualpimo. Jį parnešdavo į prieglaudą apalpusį. Kad netrukdytų auklėms ramybės, jos prievarta keletos metų berniukui duodavo rūkyti, kad nuo nikotino greičiau užmigtų. Ir taip berniukas buvo pripratintas rūkyti nuo pat mažens.
Kai motina su senele buvo išleistos iš koncentracijos stovyklos, joms buvo leista ten pat (Krasnojarsko srityje) apsigyventi, bet nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę. Buvo paimti drauge gyventi ir vaikučiai. Berniuko, turinčio vos dešimtį metų, jau nebuvo galima atpratinti nuo rūkymo. Nei fizinės bausmės nei kitos priemonės nieko nepadėjo. Jo organizmas jau buvo užnuodytas ir pastebimas nervų pakrikimas. Negalėjo nei mokytis nei dirbti, dėl kiekvieno menkniekio verkdavo. Vienintelis jo nusiraminimas — biauri machorka. Taip motina rašė savo laiške.
Jos senutė motina sirgo stipriu kojų reumatizmu ir vos begalėjo vaikščioti. Jai pačiai, inteligentei moteriai, teko dirbti miškų pramonėje sunkų fizinį darbą. Be to, labai didelis šaltis ilgų žiemų metu, stiprus tėvynės ilgesys su širdį draskančiais nostalgiškais skausmais ir įvairūs fiziniai bei dvasiniai nepritekliai baigė palaužti šią moterį. Štai kaip ji pati aprašo artėjančią žiemą: "Netoliese savo didingumu ir rūstybe ošia galiūnė taiga. Dideli lietaus lašai ritmingai beldžiasi į mažyčius bakūžėlės stiklus, o gatvėje — neišbrendamas purvas. Sibiriškas ruduo skelbia dideliais šuoliais artėjančią ypatingai šaltą žiemužę.
Bijausi aš jos... Mano širdyje — taip pat ruduo. Papuoštas daugeliu metų ir apkaišytas pražilusiais plaukais".
Kitame laiške savo draugui Kanadoje ji taip rašo: "Kaip motina, aš labai myliu savo vaikučius. Tačiau ar Tu galėtum patikėti, kad kartais aš jų neapkenčiu. Tada aš prašau Dievo mirties. Noriu, kad amžiams užgestų mano akys... Viena, kas mane ramina — tai nuodai... Tada, kai dar truputį paaugs mano vaikai, aš ramiai nutrauksiu gyvybės siūlą. O tas jau bus netrukus — 2 ar 3 metai".
Gavęs laišką su tokiais Sibire gyvenančios savo kaimynės samprotavimais, Kanados lietuvis buvo priblokštas ir įbaugintas. Jis greitai jai rašė laišką, visokiais būdais stengdamasis įtikinti, kad savižudybė yra baisiausias dalykas ir prieš Dievą ir prieš žmones. Savižudžiai pražudo savo sielas ir užtraukia baisią dėmę savo vaikams, giminėms ir tautai. Pagaliau, baigdamas savo laišką, tas lietuvis pabrėžė, jog "mirti nori tik silpnos dvasios žmonės".
Deja, tas laiškas Sibire gyvenančios tautietės dar neįtikina. Ji taip atsako: "Tu rašai — gyvenk, nes mirti nori tik silpnieji. Ne, mirties silpnieji bijo, o tvirtus likimas stumia pražūtin..." Toliau laiško autorė mėgina išmėtinėti ir Dievui: "Dievulis negailestingas. Akmuo ir tas nuo mano ašarų galėjo suskilti, o Dievas ramiai sau į tai žiūri ir deda ant mano pečių vis naujus kryžius. Nežiūrint kokia mirtimi aš mirsiu, tas mano vaikams gėdos nepadarys, nes mirsiu ne iš išdykumo, vagysčių ar kitokių nusikaltimų, bijodama užtarnautos bausmės, o mirsiu, nepakeldama gyvenimo naštos, nustojus sveikatos ir visko, kas yra žmogui brangiausia. Vaikai tai gerai supras".
Ir vėl jai buvo rašoma, vėl įtikinėjama, kad neverta pasukti į tą trumpesnįjį fizinio išsilaisvinimo iš vargų, bet sielos pražudymo kelią, kol pagaliau buvo gautas toks atsakymas iš Sibiro:
"Vakar man buvo sunki, bet lemiama diena., Aš atsisveikinau su savo mirtimi, sunaikindama nuodus, kuriuos ilgai laikiau, kaip vienintelę viltį išsigelbėti iš vargų ir kančios. Gyvensiu, kad ir skausme ir skurde, gyvensiu todėl, kad Tu mokėjai įrodyti, jog verta ir reikia gyventi. Tegul aš apgaudinėsiu save viltimi, kuriai aš nebetikiu ir neduodu reikšmės, bet gyvensiu..."
Tai buvo trumpas, bet džiuginantis pranešimas tam pasauliečiui — apaštalui apie jo misijos pasisekimą. Kitame laiške ji jau plačiau ir atviriau parašė apie savo nusistatymo pakeitimą: "Aš begaliniai daug prisikentėjus, turėjau tik vieną tikslą — mirtį, prie kurios dideliais žingsniais artinausi. Gyventi atrodė nebėra tikslo. Nebedžiugindavo manęs net vaikučiai. Bet štai toje agonijoje atsiradai Tu, kaip tas gerasis angelas sargas, išblaškei mano perdaug juodą nuotaiką ir pastojai kelią į bedugnę. Sakyk, gerbiamasis, ar ne Dievo ranka Tave atvedė man kritišku momentu?... Šiandien aš tai apsvarsčiau ir tariau: "Didis Dieve, nežinomi mums Tavo keliai!" Toliau ji rašo: "Tu ištraukei mane iš bedugnės, kurioje būtų prapuolusi mano siela, nes aš pykau ant gerojo Dievo. Dabar aš aiškiai pamačiau, kad tik Dievas, angelo sargo vardu pasiųsdamas Tave, išgelbėjo mane iš baigiančios užgriūti prarajos. Dabar karštai tikiu Dievo buvimu ir Jo be galo dideliu gerumu. Aš dabar šimtais kartų tapau geresnė, nes supratau savo baisaus nusistatymo klaidingumą".
Šioje žemėje sielų išganymo misija yra pavesta kunigams. Vis dėlto, kaip iš šito aprašymo matyti, toje didžiojoje misijoje labai daug gali talkininkauti ir pasauliečiai, nuoširdūs krikščionybės apaštalai.