Pranas Joga

Sąvoka

     Šiandienis pasaulis išgyvena anarchiją ir neturi jokios pagarbos įstatymui. Šis reiškinys prasidėjo su protestantizmu 1517 metais. Vėliau perėjo į masonų sąjūdį, gimusį 1717 metais ir aštriausią formą pasiekė su komunizmo atsiradimu 1917 metais.

     Plačiausia žodžio prasme įstatymas yra kiekviena norma, tvarkanti žmogiškus arba gamtos veiksmus. Siauresne žodžio prasme įstatymas yra moralinė norma, tvarkanti protą ir valią turinčios būtybės veiksmus. Siauriausia žodžio prasme įstatymas yra viršininko duotas protingas, besitęsiąs įsakymas.

     Įstatymas skiriasi nuo įsakymo. Įsakymas yra vienkartinis ir liečiąs tik tam tikrą asmenį. Įstatymas turi keturias pagrindines dalis: bendrumą, turinį, formulavimą ir autorių. Įstatymas yra sujungtas su sankcija: atlyginimas už išpildymą ir bausmė už neišpildymą.

Amžinasis įstatymas

     Dievo esmė ir Jo išmintis pasaulio kūryboje yra visų moralinių įstatymų pirmoji priežastis. Amžinasis įstatymas yra nesikeičiąs ir visuotinis. Įstatymo turinys apima visų laikų dorovines normas. Dievo mintis nėra svetima ir pagoniškų laikų filosofams: Heraklitui, Platonui, Ciceronui. Amžinasis įstatymas yra pagrindas visai fizinei ir moralinei tvarkai.

Prigimtiniai istatymai

     Prigimtiniai įstatymai yra suma dorovinių normų, kurias žmogaus protas pajėgia suvokti iš prigimties. Apie tai kalba Šv. Raštas ir Bažnyčios mokslas. Istorija ir patyrimas patvirtina, kad pagonys, vadovaudamiesi žinojimu ir sąžine, yra pajėgūs atskirti gėrį nuo blogio.

     Prigimtiniai dėsniai yra pirmasis ir aukščiausias etinis įstatymas. Kiekvienas galvojąs žmogus gali lengvai suprasti privalomumą daryti gera ir vengti blogio. Toliau žmogus yra pajėgus pritaikyti aukščiausias dorovės normas savo gyvenime. Kiekvienas sutiks, kad keturios pagrindinės dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir saikingumas yra būtinybė gero žmogaus gyvenime. Prigimtis reikalauja pripažinti tvarką visatoje ir paklusti Tvėrėjui. Žmogaus santykiai su žmogumi yra nurodyti Dešimtyje Dievo Įsakymų.

     Apsisprendimas įgyjamas gilesniu protingu galvojimu. Kai kurie prigimtiniai įstatymai yra sunkiau savyje suprantami, pvz., savižudybės neleistinumas, melavimas iš bėdos, dvikova, lytinis santykiavimas šalia šeimyninio gyvenimo. Gi kiti įstatymai, kaip vedybų vienybė ir neišardomumas, priešo meilė, asmeninės nuosavybės teisė, atlyginimo pareiga, darosi sunkiau suprantami dėl žmogaus aistringumo.

     Prigimtinių įstatymų reikalavimai apima visus žmones be išimties. Objektyviai imant, net neprotingi tvariniai yra įpareigoti laikytis dorovinių dėsnių.

     Prigimtiniai įstatymai nesikeičia, jei neskaitysime smulkių neesminių pasikeitimų. Pirmieji žmonės buvo tokie pat protingi tvariniai, kaip ir šiandieniniai žmonės. Nėra jokios išimties nei dispensacijos nuo prigimtinių įstatymų, pvz., nekalto žudymas yra draudžiamas, ir tai pasilieka visiems laikams ir visiems žmonėms. Bažnyčia tik aiškina prigimtinius įstatymus.

Tautu teisė

     Tautų laisvo apsisprendimo dėsnis yra nerašytas įstatymas. Prigimti dorovės dėsniai tvarko ir įpareigoja tarptautinius santykius. Tarptautiniai susitarimai, tarptautinė teisė ir sutartys tarp valstybių įpareigoja žmogaus sąžinę. Šiandien mažų tautų teisė yra paneigta ir mindžiojama tikslu primesti vienos didelės tautos įstatymus.

Pozityvūs dieviškieji įstatymai

     Antgamtinis dieviškasis įstatymas buvo apreikštas palaipsniui. Rojuje pirmieji tėvai buvo pakviesti antgamtiniam gyvenimui. Jiems nusikaltus, Dievas pasirinko tautą, iš kurios kilo Atpirkėjas. Randame Senąjį Testamentą, kuriame surašyti moraliniai, ceremonialiniai ir teisiniai įstatymai. Moraliniai įstatymai yra prigimtiniai įstatymai, išreikšti rašyta forma. Jų santrauką skaitome Dešimtyje Dievo Įsakymų. Ceremonialiniai įstatymai buvo kulto įstatymai, ir jie šiandien yra uždrausti. Teisiniai įstatymai buvo ne kas kita, kaip valstybiniai įstatymai.

     Pagaliau įstatymai buvo atbaigti ir išpildyti Kristuje. Tai taip vadinami evangeliniai įstatymai, paties Kristaus duoti. Naujasis Įstatymas yra naujo gyvenimo norma ir akstinas. Tikslas yra antgamtinis, todėl ir kelias privalo būti atžymėtas antgamtinėmis priemonėmis. Kas praranda antgamtinį tikslą, tas praranda ir gamtinį. Žmogus privalo siekti tobulumo per Bažnyčią, sakramentų ir gerų darbų pagalba. Naujasis Įstatymas yra meilės įstatymas kaip priešingybė Senojo Įstatymo baimei. Naujasis Įstatymas yra malonės gyvenimas. Dievo gyvenimas su žmonėmis. Antgamtinė prigimtis reikalauja, kad žmogus ugdytų malonę. Tam ugdymui Dievas davė priemones: sakramentus ir maldą.

 

“Jaunimo Centre” Čikagoje dail. V. K. Jonyno parodos atidarymo proga buvo surengtas tautinių rūbų konkursas. Viršuje — konkurso dalyvės su B. Račkausku, apačioje — laimėtojos su jury komisija.

A. Gulbinsko nuotr.

 

     Dievas netiesioginiai pašaukė visus žmones, o tiesioginiai — pakrikštytus. Kristus pabrėžė dorovinius dėsnius, kurie nebuvo nauji. Bažnyčia ir valstybė privalo dorovinius įstatymus paaiškinti ir į viešąjį gyvenimą įvesti. Visi įstatymai yra tiek verti, kiek juose pripažįstamas Dievo autoritetas.

     Visi įstatymai privalo tarnauti individo ir visuomenės naudai, kitaip jie nėra įstatymai.

ŽMOGIŠKIEJI ĮSTATYMAI

Tikslas ir turinys

     Žmogiškųjų įstatymų tikslas yra prigimtinius ir dieviškuosius įstatymus paaiškinti, jų pravedimą užtikrinti ir praktiškai įgyvendinti. Žmonės, išleisdami įstatymus, remiasi dieviškuoju autoritetu. Bažnyčia remiasi Kristaus nurodymais. Žmogiškieji įstatymai privalo nurodyti dieviškąsias ypatybes: garbingumą, teisingumą, pažado ištesėjimą ir būtinumą arba naudingumą.

     Kiekvienas įstatymas privalo atitikti Dievo šventumą ir tuo pačiu negali prieštarauti gamtiniams ir antgamtiniams dorovės dėsniams. Dievo klausyti reikia daugiau negu žmogaus. Bažnyčia ir valstybė negali suvaržyti kai kurių žmogaus teisių. Paskiras individas laisva valia gali atsižadėti kai kurių savo teisių, pvz., — šeimos gyvenimo. Įstatymas privalo būti įvykdomas, ir todėl negali reikalauti to, kas yra virš proto ir valios. Heroiškos aukos iš žmogaus galima reikalauti tik labai retais atsitikimais, pvz., mirti, tėvynės laisvę ginant. Paskiro individo laisvę galima suvaržyti tik bendruomenės gerovei.

     Siauresne prasme valstybės įstatymai normuoja bendruomenės tvarką ir išsilaikymą. Taip pat jie tarnauja paskirų piliečių kultūriniam ir socialiniam gėriui.

     Bažnytiniai įstatymai apima visa tai, kas bendruomenę veda į antgamtinį tikslą. Bažnyčios įstatymai saugo tikėjimą, sakramentus, pamaldas.

Davėjas ir vykdytojas

     Vyriausias įstatymų leidėjas yra Dievas. Tik per Jį Bažnyčia ir valstybė gali išleisti įstatymus, įpareigojančius žmogaus sąžinę. Valstybės įstatymų leidėjas yra nustatomas konstitucija ar kitu tolygiu įpareigojimu. Visai Bažnyčiai įstatymus išleidžia Popiežius arba Kardinolų Kolegija. Paskiroms teritorijoms įstatymus išleidžia vyskupai. Neteisėtos valdžios įstatymai tol neįpareigoja sąžinės, iki pasidaro visiškai nebeįmanoma atstatyti teisėtą valdžią, ir naujoji yra pilnai valdanti. Įstatymai, kurie tarnauja bendruomenės gerovei, visad yra įpareigoją, nežiūrint jų leidėjo.

     Dieviškieji įstatymai įpareigoja kiekvieną protingą būtybę. Žmogiškieji įstatymai įpareigoja tik toje teritorijoje gyvenančius, jei jie nėra išskirti specialia išimtimi, pvz., diplomatai. Netekę savo krašto pabėgėliai privalo laikytis to krašto įstatymų, kuriame gyvena. Bendrieji įstatymai įpareigoja kiekvieną žmogų nuo septynerių metų amžiaus.

Paskelbimas ir aiškinimas

     Įstatymas privalo būti paskelbtas, prieš pradedant veikti. Paskelbimo forma gali būti įvairi. Praėjus tam tikram laikotarpiui nuo įstatymo paskelbimo, jis įsigalioja, nežiūrint ar įstatymo vykdytojas jį žino ir ar su įstatymu sutinka. Dažnai pasitaiko, jog būna skirtumai įstatymo supratime tarp įstatymo davėjo ir vykdytojo. Todėl yra būtina, kad įstatymai būtų paaiškinti paties davėjo ar kito kurio autoriteto.

Įpareigojimas ir išpildymas

     Visuose teisėtuose įstatymuose vykdytojas privalo matyti jų davėją. Prievarta vykdomi įstatymai neatneša jokios naudos, ir jie tol laikosi, kol remiami jėga ir smurtu. Įstatymai privalo būti vykdomi laisva valia ir iš vidujinio įsitikinimo. Įstatymo išpildymas turi jungtis su meile.

     Įstatymus vykdyti yra kiekvieno žmogaus moralinė pareiga. Kokiame laipsnyje įstatymas įpareigoja žmogų, priklauso nuo objekto svarbumo ir nuo įstatymo išleidėjo subjektyvaus supratimo. Dieviškieji įstatymai svarbiuose dalykuose įpareigoja sunkiai. Žmogus gali įpareigoti sunkiuose dalykuose lengvai. Galima svarbiuose dalykuose įpareigoti sunkiai, lengvuose — lengvai, bet ne sunkiai lengvuose dalykuose.

     Kai pareigos susikryžiuoja, tada tenka pasirinkti, nes negalima dviejų pareigų išpildyti tuo pačiu metu. Kas pirmiau atliktina, paprastai sprendžiama tokia tvarka: pareiga pirmiau negu patarimas, dieviškos pareigos pirmiau negu žmogiškos, teisingumas turi pirmenybę prieš meilę, didesnės svarbos pareigos pirmauja prieš mažareikšmes. Gyvybė yra didesnė vertybė negu sveikata, pareigos šeimai yra aukščiau negu pareigos pavieniam asmeniui. Į klausimą, ar valstybiniai ar bažnytiniai įstatymai yra svarbesni, galima atsakyti kiekvienu atveju tik individualiai. Kai kas reikalauja tobulo įstatymų išpildymo. Bažnyčios pažiūra yra, jog žmogus yra netobulas, todėl ir įstatymo išpildyme pasitaiką netobulumai turi būti suprasti.

Įstatymo galiojimo ilgumas

     Pavieniam asmeniui įstatymas gali būti pakeistas dispensu, privilegija dėl fizinių ar moralinių negalimybių įstatymą išpildyti. Bendruomenė gali būti atleidžiama nuo įstatymo daliniu ar visuotiniu jo atšaukimu. Įstatymas nesibaigia su jo išleidėjo mirtimi.

     Įstatymo vykdymas yra protingas paklusnumas. Žmogus įstatymą vykdo žinodamas, kad šis prisideda prie visuomeninės ir asmeninės gerovės.