ZENONAS IVINSKIS
VI. Būdai, kuriais krikščionybė plito Lietuvoje XIV amžiuje
KETURIOLIKTASIS šimtmetis Lietuvai yra tuo reikšmingas, kad buvo galutinai pasukta į lotynišką krikštą ir į Vakarų Europos kultūrą. Vytenio ir Gedimino laikų bandymai Lietuvoje oficialiai atgaivinti valdovo dvare Mindauginį krikštą dėl nepalankių politinių aplinkybių buvo pasilikę tik gražūs įrodymai, jog Lietuva iš esmės nėra priešinga apsikrikštijimui. Pagonims pasitaikydavo progų ir iš arti pažinti Naująjį Mokslą. Dažnuose ir sėkminguose lietuvių žygiuose į krikščionių kaimynų žemes būdavo išsivedama krikščionių belaisvių. Jų tarpe būdavo ir dvasiškių, kurie, nelaisvėje pramokę vietinės kalbos, galėjo vienur kitur vietinius gyventojus supažindinti su Kristaus mokslu. Kad jau XIV amžiaus pradžioje atsirasdavo belaisvių tarpe kunigų, patvirtina to laiko faktai. Tik yra sunkiau nustatyti jų įtaką svetimame krašte.
Kronikos taip pat pateikia eilę atvejų, kai krikštydavosi lietuviai pabėgėliai. Vykstant nuolatiniams karams, pasitaikydavo nuskriaustų ar kerštautojų, kurie perbėgdavo priešo stovyklom Ten jie tapdavo krikščionimis, nes kryžiuotis su pagoniu negalėjo nieko bendra turėti. Kronistas Dusburgas apie tokius pabėgėlius atsiliepia, kad jie bėgę, norėdami tapti krikščionimis. Taip, pvz., jis pasakoja apie lietuvį Draikę, kuris (1302 m.) Ragainėje su visa savo šeima priėmęs seniai trokštamą krikščionybę. Tačiau kronistas prideda, kad Draikė atidaręs jo paties saugojamus Aukaimio pilies vartus, ir kryžiuočiai visą įgulą išmušę bei pilį sudeginę. Galimas dalykas, jog vakarinėse Lietuvos dalyse, kur su kryžiuočiais ėjo nepaliaujama kova už savo žemę ir laisvę, žmonių akyse krikštytis reiškė jau būti priešo sąjungininku, ir tokiam pas savuosius nebebuvo saugu.
Bet labai reti tebuvo atvejai, kai į nelaisvę paimtieji lietuviai būdavo krikštijami. Tai atsitikdavo tik tada, kai koks nors garbingas Vakarų svečias, atvykęs į karo žygį prieš pagonius lietuvius, to iš ordino pareikalaudavo. Taip atsitiko 1329 metais, kai į Žemaičius buvo atvykęs Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis. Nors žemaičiai labai atkakliai gynė Medvėgalio pilį, tačiau priešai ėmė svaidyti pilin ugnies kamuolius ir ją padegė. Tame žygyje dalyvavęs prancūzų poetas Guillaume de Machaut, kuris karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygį vaizdžiai eilėmis apdainavo, pasakoja, kad kryžiuočių ordino magistras norėjęs išžudyti visus paimtus belaisvius. Tokiam sumanymui pasipriešino karalius Jonas. Tad buvo sutarta paleisti visus tuos, kurie pasikrikštys. Ir Dusburgas taip pat pasakoja, kad tada buvę pakrikštyta Medvėgalyje 6000 žmonių. Tačiau kronistas prie tos žinios prideda pastabą, kad greitai jie atkritę. Žinoma, tokiomis karo aplinkybėmis priimtas krikštas negalėjo pastoviau išsilaikyti. Panašių pagonių krikštijimų po pasisekusios kovos galėjo būti ir daugiau.
Kartais krikštą savo noru priimdavo kuris nors kunigaikštis. Iki šiol yra neišaiškinta, kodėl Kęstučio sūnus Butautas, 1365 m. pabėgęs pas kryžiuočius, apsikrikštijo, o paskui klajojo Vakarų Europoje po valdovų dvarus kaip "Henricus dux Lithuaniae". Skirtingas politinis faktas yra ir tas, kai 1383 m. pas kryžiuočius krikštijosi ir pats Vytautas. Rytinėse Lietuvos dalyse Vilniaus valdovo sūnūs gavę kokią nors valdą, priimdavo graikišką krikštą. Kai Lietuva nuo Gedimino laikų buvo apsupta dar platesniu rusų žemių ruožu, stačiatikių gyventojų masė didėjo. Ji, kaip ir visa bizantiškoji bažnyčia, buvo sustingusi, laikėsi pasyviai ir nerodė jokio misijų uolumo. Tad ir kunigaikščių apsikrikštijimai likdavo be platesnio atgarsio. Taip pat Lietuvoje negalėjo turėti kokios nors žymesnės įtakos, jeigu kuri nors lietuvaitė kunigaikštytė ištekėdavo už stačiatikio ar už lotyniško krikšto kunigaikščio. Stipri giminystė lietuvius rišo su mozūrų kunigaikščiais. Gaudemunda Traidenytė ir dvi Gediminaitės buvo nutekėjusios į Mozūriją. Žinoma, jos priėmė ir vakarų krikštą. Ten pat nuėjo ir Danutė Kęstutytė, neminint jau Gedimino Aldonos ir kitų lietuvaičių vedybų su Romos krikšto kunigaikščiais.
Tie faktai rodo, kad XIV amžiaus Lietuva nebuvo visiškai izoliuota nuo Vakarų Europos pasaulio ir krikščionybės. Įvairiais būdais pagonys turėjo progos vienur kitur susidurti su naujuoju tikėjimu, kurio vardu kryžiuočiai vis tęsė savo puolimus. Gedimino ir Kęstučio laikotarpis buvo ordino didžiausios stiprybės ir žydėjimo laikai. Šitoji grynai militariškai organizuota valstybė, nors jos nariai ant savo apsiausto nešiojo kryžių, pavirto į jėgą, kuri tik rūpinosi žemaičių krašto užėmimu. Tad kryžiuočiai vis tęsė savo puolimus ir nuolat ruošė vis naujus žygius. Iš kartos į kartą lietuviai paveldėdavo vis tą patį liūdną palikimą — nepabaigiamą karą su kryžiuočiais. Amžinai viena su kita kovojo dvi karo stovyklos, vartodamos tuos pačius žudymų, teriojimų, naikinimų ir plėšimų metodus. Pagonys gynė savo laisvę bei gyvybę ir nenorėjo užleisti nei pėdos savo žemės, o kryžiuočiai laikė savo pareiga pagonių plotus prijungti prie savo vis plečiamos valstybės.
Todėl yra suprantama, dėl ko abiejų nesutaikomų priešų reikalai taip susipainiojo, kad bet kokie teoriški, iš šono ateiną pasiūlymai priimti krikštą buvo vis atidėliojami, ypatingai kad ordinas vis stengdavosi prisistatyti kaip oficialus krikštytojas. Tokioje ano meto susidariusioje padėtyje yra suprantama, kad per tiek daug metų kryžiuočių kunigai nesiėmė ir nebandė ieškoti pagonims krikštyti kitų būdų, skirtingų nuo fizinės, prievartos. Ordino misija buvo paremta politiniais išskaičiavimais. Jau Gedimino laikais buvo manoma, kad greitai pasiseks Lietuvą užimti ir savaip sukrikščioninti.
Štai 1336 metais Vokietijos imperatoriui Liudvikui Bavariečiui atvykus pas kryžiuočius, buvo pastatytos trys ordino pilys prie Nemuno. Iš kryžiuočių prie Veliuonos pastatyto Bejerburgo buvo svajojama užkariauti visą Lietuvą, kurią imperatorius padovanojo ordinui. Bajerburgas buvo numatytas ne tik Lietuvos sostine, bet jis turėjo tapti ir Lietuvos bažnytiniu centru, kai ji bus ordino kardu pakrikštyta. Čia turėjęs gyventi ir Lietuvos arkivyskupas — metropolitas. Šis ordino planuotas Lietuvos metropolijos projektas vėl įdomiai atidengė kryžiuočių sumanymus. Bet Lietuva dar 40 metų pasiliko pagoniška ir sėkmingai tęsė kovas su kryžiuočiais, gindama savo laisvę. O garsusis Bajerburgas, kuriam buvo skirta suvaidinti tokį vaidmenį, koks buvo tekęs XlII-jo amžiaus Rygai, šiandien yra apie 2 km. į vakarus nuo Veliuonos ir iš garlaivio yra gerai matomos dvi panemunės kalvos. Erškėčių liekanos ten liudija apie ano meto spygliuotas kliūtis — krūmus, supusius tokiai svarbiai paskirčiai pastatytą pilį. Bet nesunku buvo tada Lietuvos kunigaikščiams įžvelgti tikruosius ordino politikos tikslus. Tad nebuvo nuostabu, kad ir bandymai (apie kuriuos jau kitą kartą kalbėsime) apkrikštyti Lietuvą Kęstučio ir Algirdo laikais nedavė tinkamų vaisių.