idėjos IR Žmonės
JUOZAS VAIŠNYS,S. J.
Pradėjus naujuosius metus, be abejo, žvilgsnis savaime krypsta į ateitį, bet yra naudinga trupučiuką pažvelgti ir į praėjusius metus, kad jie būtų pamoka ateinantiems.
TYLOS METAI
1966 metai buvo pavadinti Jaunimo metais. Negalima paneigti jų naudos. Jaunimas tada labiau sukruto, suruošė kongresą, kurio atgarsiai dar ir dabar nepranyko. 1968 m. buvo Laisvės Kovos metai. Kaip jie pasisekė? Žinoma, buvo kovota, bet gal ne tiek prieš mūsų priešą, kiek prieš brolį. Praėjusieji buvo Švietimo ir Šeimos metai. Apie šiuos metus galima tiek pasakyti, kad, jiems praėjus, kai kurie siūlo 1970-tuo-sius metus pavadinti Tylos metais; tada, sako, būtų tikrai įvykdyta tai, ko reikalauja pasirinktas vardas. Žinoma, tai sarkastiški žodžiai, bet negalima sakyti, kad neteisingi. Švietimo ir Šeimos metai praėjo lyg ir nepastebėti. Vis buvo laukiama, kad kas nors bus padaryta, kad kas nors įvyks, bet nieko neįvyko.
Tikrai šiuos metus gal būtų naudinga, nors ir neoficialiai, pavadinti tylos metais. Tylos ne ta prasme, kad galėtume tylėti, nieko neveikti ir būti patenkinti, kad vykdome užsibrėžtą programą. Mums patylėti, prikąsti liežuvį ir ne tiek kalbėti, rašyti, diskutuoti, bet daugiau galvoti ir veikti būtų labai naudinga ir net reikalinga. Kiek mes vieni prieš kitus prikalbėjome ir prirašėme praėjusiais metais sportininkų išvykimo ar menininkų atvykimo progomis, kiek išliejome tulžies, kiek degėme "broliška" neapykanta — baisu net pagalvoti. Bijomės, kad mus rusai nesuskaldytų? Nesibijokime, jiems mūsų skaldyti nereikės, nes jau mes patys pakankamai susiskaldėme. Tad jeigu šia prasme išmoktume patylėti, tai, pasibaigus šiems metams, pasijustume daug vieningesni ir stipresni. Gal tada būtume atpirkę ir Laisvės Kovos metų programos neįvykdymą. Gal tada daugiau laiko mums liktų ir švietimo, ir šeimos reikalams.
MOKSLININKŲ SUVAŽIAVIMAS
Baigiantis praėjusiems metams, Čikagoje buvo sušauktas jaunųjų mokslininkų suvažiavimas. Oficialiai buvo skelbiama, kad šio suvažiavimo tikslas — keturių šimtų metų aukštojo mokslo Lietuvoje sukaktį prisiminti, nes prieš keturis šimtus metų jėzuitai Vilniuje įsteigė pirmąją aukštąją mokyklą — Vilniaus Akademiją. Bet rengėjams rūpėjo ir kiti tikslai. Buvo norima parodyti mūsų jaunųjų mokslininkų pasiektus rezultatus, buvo pasiryžta įrodyti, kad įvairių šakų mokslinėms paskaitoms yra visiškai tinkama ir lietuvių kalba, buvo galvota įsteigti Lietuvių Mokslininkų Draugiją.
Ar šie tikslai buvo pasiekti? Tur būt, labai retai pasiseka šimtu procentų pasiekti kokį nors užsibrėžtą didesnį tikslą. Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad įvairių sričių mūsų jaunieji mokslininkai gražiai užsirekomendavo, paskaitas skaitė gana pakenčiama lietuvių kalba, per daug nesigraibstydami svetimų žodžių bei terminų. Buvo blaiviai pažiūrėta ir į Lietuvių Mokslo Draugijos steigimą, neskubant sukalti galutinių rėmų ar statutų, bet paliekant specialiai komisijai šį klausimą dar studijuoti.
Vienas kitas disonansas suvažiavime diskusijų metu pasigirdo tik iš vyresniosios kartos atstovų. Kai kurie jų savo mokslą stengėsi parodyti tik retorika ir jausmais. Jaunesnieji labiau pasižymėjo šaltu, logišku galvojimu ir pastangomis išvengti nereikalingų ginčų. Buvo malonu žiūrėti, kai už vieno stalo simpoziumų metu sėdėjo ateitininkai, skautai, santariečiai ir visi sugebėjo būti vienos nuomonės kai kuriais svarbesnės reikšmės klausimais.
POVATIKANINĖS NUOTAIKOS
Vatikano susirinkimo metu daug kas jo dalyvius skirstė į progresyviuosius ir konservatorius. Kiti sakė, kad teisingiau būtų juos vadinti istorikais ir kanonistais, nes progresyvieji daugiau dėmesio kreipė į istorinę Bažnyčios plėtrą, o konservatoriai — į kanonus. Susirinkime buvo svarstoma daugybė įvairių klausimų. Vienus klausimus balsavimu nulemdavo progresyvieji (istorikai), kitus — konservatoriai (kanonistai). Dar beveik nespėjus nė paskelbti II Vatikano susirinkimo nutarimų, jau ir kunigai, teologai bei eiliniai Bažnyčios nariai pradėjo skirstytis į tas minėtas dvi grupes. Kai kurie įsismaginę nuėjo daug toliau, negu paskelbtos reformos leido ir pageidavo, o kiti užsispyrė "užsišaldyti" iki tol buvusioje padėtyje, manydami, kad čia viskas buvo gera ir tobula, tad bet koks nukrypimas nuo buvusios padėties būtų tam tikra erezija.
Ir vieniems, ir kitiems trūksta paklusnumo Bažnyčios autoritetui. Tačiau negalima sakyti, kad jiems trūktų geros valios. Per toli nuėjusieji galvojo, kad dabar daug kas yra palikta privačiai iniciatyvai, o nenorėjusieji pajudėti iš vietos manė, kad tos reformos tai yra tik leidimas, bet ne įsakymas. Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie, galvodami ar negalvodami, išsitaria: "O, Viešpatie, kiek tas Jonas XXIII Bažnyčiai žalos pridarė!" Tokius žodžius teko nugirsti net iš vieno monsinjoro.
Dar ne visai normali padėtis Bažnyčioje tebesitęsia. Didžioji tikinčiųjų dalis stengiasi paklusti Bažnyčios autoritetui ir prisiderinti prie II Vatikano susirinkimo nutarimų, bet ekstremistai dar vis nebenori "kapituliuoti". Vieni, ypač liturgijoje, vaikosi įvairių ekstravagancijų, o kiti nejuda reformų kryptimi, vis dar tikėdamiesi, kad viskas bus grąžinta į buvusiąją padėtį. Tarp šių paskutiniųjų, kaip daug kam ir spaudoje teko skaityti, minimi net kai kurie kardinolai, pvz. Ottaviani ir Bacci. Bet jiems labai tinka Pauliaus VI neseniai pasakyti žodžiai, kad orkestro dalyviai, nekreipdami dėmesio į dirigento lazdelę, nors grotų ir labai kilniu instrumentu, įneš į muziką tik disonansus.
Ir mūsų, lietuvių, katalikiškoje bendruomenėje praėjusiais metais buvo šiek tiek nerimo, ypač Čikagoje, kur ėjo kovos už lietuvišką pirmąją komuniją ir už lietuviškus papročius Šv. Kazimiero kapinėse. Tos kovos dar toli gražu nesibaigė. Bus kovojama ir toliau, nes imigrantų teises užstoja ir paskutinė popiežiaus instrukcija. Tikimės, kad bus krikščioniškai susitarta ir visi nesklandumai išlyginti, nežiūrint to, kad šioje gražioje laisvės ir demokratijos šalyje kartais teisė turi kapituliuoti prieš dolerį.