1970 m. Sausis-January, Vol. XXI, Nr. 1

VĖL PO ŠEŠERIŲ METŲ SUSITINKANT    Juozas Vaišnys, S.J.    2

BAŽNYČIOS VIENYBĖ PO II VATIKANO SUSIRINKIMO    4

EILĖRAŠČIAI     Julija Švabaitė    7

VYSKUPO LAIŠKAS JAUNIMUI    Vysk. V. Brizgys    8

NEGESINKIME SAVO TAUTINĖS GYVYBĖS    Agnė Kižienė    10

ŠEŠTADIENIO RYTO APATIJA      D. Bindokienė    14

ATSIŲSTA PAMINĖTI    16

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KUNIGŲ PAREIŠKIMAS    21

ŽVILGSNIS ATGAL    Juozas Vaišnys, S.J.    25

POLITINĖ 1969 M. APŽVALGA    Petras Pakalnis    27

GIMTASIS ŽODIS    32

GATVĖS BERNIUKAS VĖL PAS MUS    Nijolė Jankutė    34

FILMAI    Stasė Semėnienė ir Alė Rūta    36

Iliustracijos: viršelyje — A. Grigaičio nuotrauka; 1 psl. — S. Krasausko grafika; keturi viduriniai puslapiai iliustruoti Pr. Baltuonio medžio šaknų skulptūros darbų nuotraukomis. Užsklandos — Jūratės Eidukaitės. Viršelio kompozicija — Zitos Sodeikienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užubalienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Uosis Juodvalkis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

Praėjusių metų darbu įgyta patirtis,
lyg tėvai ant savo galingų pečių
keldami aukštyn naujai gimusį kūdikį,
mums atneša naujuosius metus.
Į naujus metus žiūrime, kaip į mįslę,
kurią atspėti labai įdomu, bet sunku.
Ši mįslė paaiškės tik po metų,
kai žvelgsime į savo nueitą kelią.
Jos reikšmė priklausys tik nuo mūsų—
nuo mūsų valios, ryžto ir pastangų.

      Po šešerių pertraukos metų vėl susitinkame su Jumis, mielieji "Laiškų Lietuviams” skaitytojai, rėmėjai ir bendradarbiai. Keičiantis redaktoriams, kartais vienas kitas paklausia, ar keisis ir žurnalo linija. Jeigu kas skaito ir stebi šį žurnalą nuo jo pirmojo numerio, pasirodžiusio prieš dvidešimt metų, tai gali aiškiai matyti, kad jo linija visuomet buvo ir pasiliko ta pati. Žinoma, keitėsi jo išorinė išvaizda: keitėsi viršeliai, puslapių skaičius, skyrių pavadinimai. Bet tai tik antraeiliai, neesminiai dalykai. Jo tikslas pasiliko visuomet tas pats — padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas.

      Pradėdami šį žurnalą leisti ir redaguoti 1950 m. vasario mėnesį, pirmajame puslapyje taip rašėme: "Šių laiškų tikslas — užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines — dorines problemas. "Laiškai Lietuviams” stengsis būti tokie, kokių jūs norite, todėl laukiame pageidavimų. Laiškai yra rašomi ne tik tam, kad kiti skaitytų, bet laukiama į juos ir atsakymo. Tad, gavęs šiuos laiškus, brangusis lietuvi, atidžiai perskaityk ir siųsk mums atsakymą: kokį įspūdį jie Tau padarė, kas labiausiai patiko, kas nepatiko, ko pageidautum kituose laiškuose”.

      Žengdami į antruosius metus, 1951 m. pirmajame numeryje trumpai peržvelgėme per metus pasiektus rezultatus: "Džiaugiamės iki šiol pasiektais laimėjimais, dėkodami skaitytojams, platintojams ir bendradarbiams už moralinę bei medžiaginę paramą ir trokšdami, kad ateinančiais metais "Laiškai Lietuviams” būtų dar labiau visų mėgiami. Tikrai yra ko džiaugtis, kad tas prieš metus kukliai pasirodęs laikraštukas taip įsidrąsino, jog savo tiražu pralenkė daugelį kitų, jau nuo seniai einančių lietuviškų laikraščių. Jis tuoj paplito po visą pasaulį, po visus žemynus, kur tik yra lietuvių. Ne tik Amerikoj ir Europoj, bet ir Azijoj, Afrikoj, Australijoj jis turi skaitytojų.

      Kiekvienas, kurs tik jį paskaito, nenori niekuomet skirtis, nes čia randa atsakymą į aktualiausius šių dienų religinius ir tautinius klausimus. Malonu, kad skaitytojai su mumis palaiko ryšius, dažnai parašo, išreiškia savo pageidavimus, pateikia klausimų ir ne retai mus apipila tokiais komplimentais, kad juos čia kartoti būtų nekuklu. Visiems patinka paprastas, nuoširdus "Laiškų Lietuviams” tonas, kiekvieną patraukia įdomios ir praktiškos juose sprendžiamos problemos.

 (pagal kardinolą Suenens)

      Praėjusių metų "Laiškų Lietuviams” spalio mėn. numeryje pradėjome spausdinti Belgijos primo kardinolo Suenens interviu. Pokalbyje jis aiškina, kaip suprasti Bažnyčios vienybę po II Vatikano Susirinkimo. Iki šiol buvusiuose straipsniuose jis apibūdino dvi skirtingas Bažnyčios vienybės sampratas, popiežiaus ir vyskupų santykius, santykius tarp vyskupo ir Dievo tautos, Bažnyčios įstatymų keitimą pagal Susirinkimo mintį. Šiame numeryje pateikiame kardinolo iškeltas mintis apie popiežiaus rinkimą.

G.K.K.

5. POPIEŽIAUS RINKIMAS

      "Knygoje (Coresponsibility in the Church)jūs rašote: 'Žinant Kardinolų Kolegijos lemiantį vaidmenį, renkant popiežių, norėtųsi, kad toks visai Dievo tautai svarbus reikalas būtų vyskupų sinodo persvarstytas ir būtų atsiklausta įvairių vyskupų konferencijų’. Ar tokios atsakomybės patirtis neves prie naujų popiežiaus rinkimo metodų?”

      Tai jautrus klausimas, bet pro jį negalime praeiti, svarstydami visas II Vatikano Susirinkimo pasekmes. Tikiu, kad vieną dieną bus persvarstyta popiežiaus rinkimai vyskupų kolegiališkumo šviesoje. Vertoje dėmesio knygoje, vardu The Theology of Vatican II,žymus anglų teologas vysk. Butler, buvęs Susirinkimo teologinės komisijos narys, klausia, kam priklauso Bažnyčioje autoritetas, kai miršta popiežius. Ir jis atsako — vyskupams. Jo manymu, monopolis, rezervuojamas kardinolų kolegijai, popiežiui mirus, gali būti pateisinamas, tik atsižvelgiant į viso pasaulio vyskupų delegaciją. Teologams reikės kiek giliau šį klausimą persvarstyti. Kaip žinome, kardinolų skyrimas ir jiems pavesti darbai įvairiais istorijos laikais gerokai įvairavo.

      Be to, tik dabar, po II Vatikano Susirinkimo, visi kardinolai yra ir vyskupai. Atrodo, tai ir bus žingsnis ta kryptimi, norint panaikinti dualizmą tarp vyskupų korpuso ir kardinolų kolegijos.

      Man atrodo, kad keitimasis turi vykti kolegiališkumo linija. Tam tikslui, pavyzdžiui, reikėtų, kad renkąs vienetas pirmiausia būtų visi vyskupai, o po to — antras žingsnis — siauresnė vyskupų kolegija. Nežinau, ar reikėtų tiesioginiai kreiptis į vyskupų sinodą, ir jei taip, tai koks tas sinodas turėtų būti. Tai klausimas, kurį reikia studijuoti. Tokios didelės svarbos reikalas visos Bažnyčios gėriui yra lygiai studijuotinas ir kunigų, ir pasauliečių. Klaidingai suprastume Bažnyčią, jei manytume, kad šis klausimas teliečia popiežių, o ne Bažnyčios narius. Tai ir būtų tas juridizmas, pridaręs tiek žalos praeityje. Tolimesnė problema pasilieka vien dėl to, kad, popiežiui mirus, jo vadovaujančios valios nėra, o juk Bažnyčioje autoritetas mirti negali.

      Kardinolams parinkti būdas kelia teologinius klausimus...

JULIJA ŠVABAITĖ

IŠĖJAU, RAŠYDAMA SAVO VARDĄ

Sprogo molio puodynės
Vasaros karštyje
Ant pažaliavusių kiemo tvorų.
Iš suskirdusių tavo delnų,
Tėve,
Aš ištraukiau ploną rankutę...
Maža, nepatyrus mergaitė,
Išėjau, rašydama savo vardą
Balta kreida asloje
Ir didžiosiomis raidėmis.

O tu antrą kartą valgei
Ten sudžiūvusią duoną,
Slėpeisi
Bulvių rūsy,
Savo kūnu uždengdamas
Šviežiai užraugtąją...

Visas turtas — maišely druskiniam,
Neatgniaužtoje saujoj
Šalti namų pelenai
Delne, kuriame palikau
Savo karštų lūpų riksmą.

NETAISYSIU NAMŲ

Netaisysiu namų,
Neravėsiu daržų,
Paliksiu piktas žoles
Linksmam rudenio derliui.

JAUNIMAS

LIETUVIŲ JAUNIMO MISIJA —

SURASTI SAVO JAUNUOSIUS BROLIUS IR SESERIS

      Jaunimui sunkiai suprantama, kodėl subrendusieji jais tiek domisi. Dabar jie dar jauni, kai subręs, tai supras. Subrendusieji ir jau senstelėję dar taip neseniai buvo jauni, gyveno tomis pačiomis nuotaikomis ir problemomis, kaip ir dabartinis jaunimas. Tiesa, kad dabar problemų yra naujų, tačiau nėra daugelio tokių, kurios buvo jaunimo problemomis prieš 50-30 metų. Subrendusiems ir senstelėjusiems jaunystė yra visai netolima praeitis, jos išgyvenimai prisimenami dar labai gyvai. Jaunimui subrendęs žmogus yra dar niekad nepatirta ir atrodanti dar labai tolima ateitis.

      Ne mažiau, o gal net jautriau negu pats jaunimas, stebime, kas vyksta pasaulyje su lietuvių jaunimu. Turime ugningų veiklių jaunuolių. Kiti lietuvybei jautrūs, bet tylūs. Kiti indiferentai. Dar kiti ir jų tėvai mano, kad krašte ir visuomenėje už Lietuvos geriau būsią tokiems, kurie užsimirš savo lietuvišką tapatybę (identity), ir jie stengiasi tokiais tapti. Dar kiti užsimiršta savo lietuvišką tapatybę todėl, kad gyvena toli nuo lietuvių, kad jų šeima ir draugai nepadėjo atsilaikyti prieš aplinkos įtaką. Tiesa, yra ir tokių jaunuolių, kurie, gyvendami ir nelietuviškoje aplinkoje, neprarado savo lietuviškumo sąmonės ir neužmiršo kalbos.

      Norintieji dėl karjeros užsimiršti ar slėpti savo kilmę gali labai apsivilti. Gyvenime daug kartų kas nors juos to paklaus, daug kartų tokie meluos, save vadindami tuo, kuo jie nėra. Tokie patys jaučiasi save paniekinę, to jie neišvengs nė kitų tarpe. Pasaulyje nėra tokių, kurie gerbtų savęs ir savo kilmės negerbiantį asmenį. Tokius kiti laiko oportunistiniais karjeristais.

      Norint būti gyvenamojo krašto tikru, sąmoningu, naudingu gyventoju, visuomenės nariu ir piliečiu, ne tik kad nereikia savęs prarasti, bet, išlaikius tai, ką gero paveldėjom iš savo šeimos ir iš savo tautos, reikia rinkti tai, ką gero randame kitur. Ne tik nepeikiame, o gėrimės tais jaunuoliais, kurie, dar besimokydami ar mokslą baigę, keliauja po kitus kraštus, ne vienas sunkiai pats užsidirbdamas kelionpinigius, kad susipažintų su kitų kraštų ir tautų kultūromis, pramoktų kalbų, susirinktų daugiau žinių. Jaunam žmogui tai nekenkia, o tik jį praturtina. Tačiau ne mažiau jį praturtina pasisavinta savosios tautos kultūra ir kalba.

ŠEIMA

AGNĖ KIZIENĖ

     Prieš metus gyvenome laisvės kovų metų dvasia, o šiandien jau į praeitį nuriedėjo lietuvių šeimos ir švietimo metai. Gerai, kad mūsų veiksniai stengiasi įvairiais būdais veikti ir dirbti tautos gerovei. Jie ruošia minėjimus, klabina laisvojo pasaulio vadovybių duris, spauda svetimomis kalbomis stengiasi skelbti pasauliui apie mūsų tėvynės kančias ir pavergėjo klastą.

     Tačiau visų pirma mes patys turime išlikti gyvi su savo kalba, papročiais, tradicijomis, savita kultūra. Tad svarbiausias mūsų tėvų, visos lietuviškosios visuomenės, organizacijų bei institucijų uždavinys visais galimais būdais budėti, kad lietuvių kalba ir lietuviškumo ugnelė žėrėtų mūsų ateinančių kartų širdyse. "Išlaikyti Lietuvą gyvą mumyse, štai konkreti mūsų kovos už laisvę forma" (J. Girnius).

     Auginame šeimas. Vos tik peržengę mokyklos slenkstį mūsų vaikai, sugrįžę namo, griebiasi tarp savęs kalbėtis gyvenamojo krašto kalba. Tėvams čia tenka būti nuolatiniais sargais, nes jie yra patys pirmieji vaiko auklėtojai ir "jų gyvenimas — tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito" (šv. Augustinas). Namai turi būti lietuvybės šventovė, kurios slenkstį peržengę vaikai kalba ne tik su savo tėvais, bet ir su broliukais bei sesutėmis ir kitais lietuviukais draugais tik lietuviškai.

     Dažnai svečiuojamės, net ruošiame šventes savo vaikams. Budėkime, kad susitikę lietuvių šeimų vaikai kalbėtųsi tarp savęs lietuviškai. Sudarykime jiems sąlygas pasireikšti lietuviška daina, deklamacijomis, žaidimais. Turėkime kantrybės juos išklausyti ir su jais bendraukime. Vaiko lietuviškumui tiek nepakenks proginis susitikimas su kaimynų vaikais, kiek bendravimas su kitais lietuviukais, kalbantis tarp savęs svetima kalba. Pažvelgę į mūsų vaikų praleistą dieną, pamatysime, kaip mažai laiko lieka lietuvių kalbos vartojimui. Didesnę dienos dalį praleidę mokykloję, parėję dar ruošia pamokas, ir tik dienos nuotrupos telieka lietuvių kalbai. Todėl labai svarbu, kas bent šiuo likusiu laiku nesimaišytų svetimi žodžiai. Kiekvienoj lietuvių šeimoj turėtų būti aiškiai nustatyta kalbėti tik lietuviškai. Tada visiems šis klausimas būtų lengvesnis. Algiukas ir Sauliukas žinotų, kad ir jų kaimynų ar pažįstamų Petriukas, Saulutė ar Rūtelė namie kalba tik lietuviškai.

D. BINDOKIENĖ

     Jau nuo žilos senovės kiniečiai kiekvieniems savo naujiesiems metams prideda kurio nors gyvulio, paukščio ar žuvies pavadinimą. Dabar ir lietuviuose įsivyravo mada kiekvienų metų pradžioje prikergti kurį nors skambų ir daug žadantį vardą. Tuo būdu turėjome Donelaičio, Maironio, Jaunimo metus, tačiau daugiausia vilčių teikė ir, gal būt, skaudžiausiai nuvylė paskutiniųjų — 1969-jų metų priedas.

     Jie buvo pavadinti Šeimos ir Švietimo metais. Kaip džiugu, kad LB viršūnės nutarė ypatingą dėmesį atkreipti į eilinę lietuvišką šeimą ir pasirūpinti jos atžalyno lietuvišku švietimu!

     1969-siems metams besibaigiant, dienraštyje "Drauge" buvo straipsnis (J. Jasaičio), kuriame buvo apžvelgiami Švietimo ir Šeimos metų rezultatai.

     Iš pateikto lietuviškąsias mokyklas lankančių mokinių skaičiaus aiškiai matyti, kad jis 1969-jų mokslo metų pradžioje padidėjo labai menkai, o kai kur net sumažėjo. Kyla klausimas, kodėl skambūs šūkiai spaudoje nepasiekė ausis tų, kuriems jie buvo skirti? Kodėl Švietimo metai nepripildė lietuviškų mokyklų mokiniais?

     Didelė kaltės dalis vis dėlto tektų skirti LB valdyboms, dažnai pasitenkinusioms tik laikraščių puslapiais, neužmezgusioms pakankamai ryšių su savo apylinkėse gyvenančiomis lietuviškomis šeimomis ir neparaginusioms leisti vaikų į lituanistines mokyklas. Šiuolaikiniai žmonės, o jų tarpe ir lietuviai, dažnai yra taip giliai įsiknisę savo siauroje kasdienybėje, kad į aplinką nekreipia dėmesio, kol jų kas asmeniškai neparagina, tiesiog nepaprašo, to ar kito veiksmo atlikti. Pasikalbėjus su tokiomis šeimomis ir apsvarsčius vaikų neleidimo į lietuviškas mokyklas priežastis, būtų lengvai prieita susitarimo, ir mokinių skaičius būtų žymiai paaugęs.

     Tinkamiausia vieta kitos dalies kaltės paieškoti yra tėvų ir vaikų santykiai. Dalykas visai paprastas — vaikai nenori šeštadieniais mokyklų lankyti, o tėvai nemoka arba negali jiems griežtai paprieštarauti. Aišku, tokiais laimingais atvejais, kur vaikai turi progos lankyti lietuvių kalbos pamokas kiekvieną dieną, ši problema tokia ryški nėra. Tačiau tokių laimingųjų nedaug. Didžioji dalis lietuviukų privalo šeštadieniais mokyklas lankyti, kad susipažintų su savo tėvų kraštu ir tvirčiau išmoktų jo kalbą.

Leonardas Andriekus. Po Dievo antspaudais. Vytauto Didžiojo godos — poezija. Iliustravo Telesforas Valius. Išleido Pranciškonai Niujorke 1969 m. Galima gauti “Aidų” administracijoje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn, N. Y. 11221. Kaina 3 dol.

Henrikas Nagys. Broliai balti aitvarai. Poezija. Viršelis ir iliustracijos Prano Gailiaus. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas Čikagoje 1969 m. Didelis formatas, kieti viršeliai, kaina nepažymėta.

Vladas Šlaitas. Aguonų gaisras. Eilėraščiai. Viršelį piešė Paulius Jurkus. Išleido Ateitis 1969 m. 56 psl., kaina nepažymėta.

Tiltai ir tuneliai.Jaunųjų poezijos rinkinys. Viršelis Giedrės Žumbakienės. Išleido Ateitis 1969 m. 126 psl., kaina nepažymėta. Leidinyje su savo eilėraščiais dalyvauja šie jaunieji poetai: Remigijus Bičiūnas, Jurgis Bradūnas, Indrė Damušytė, Kęstutis Gaidžiūnas, Marika Kvietkaus-kaitė, Mirga Pakalniškytė, Teresė Pautieniūtė, Ramūnė Sakalaitė, Laima Švėgždaitė ir Aldona Zailskaitė.

R. Spalis. Rezistencija. Romanas. Išleido Vilties Draugijos leidykla 1969 m. Clevelande. Kieti viršeliai, 430 psl., kaina 6 dol.

iš tėvynės

TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui. Nuorašai: 1. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui, 2. Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams.

     Leninas savo straipsnyje, pavadintame "Kaimo varguomenei", apibendrindamas socialdemokratų partijos uždavinius, rašė: "Socialdemokratai reikalauja, kad kiekvienas turėtų pilną laisvę visiškai laisvai išpažinti bet kurią tikybą" (Raštai, VI t., Vilnius, 1961, 364 psl.).

     Kritikuodamas caro vyriausybę ir jos priemones prieš kitaip manančius, Leninas rašė: "Kiekvienas privalo turėti pilną laisvę, ne tik laikytis kokio nori tikėjimo, bet ir platinti bei keisti tikėjimą... Tai sąžinės dalykas, ir niekas tenedrįsta čia kištis" (Lenino raštų VI t., Maskva, 1946 m.).

     TSRS Konstitucija garantuoja savo piliečiams laisvę praktikuoti bet kokią religiją. Tarybiniai įstatymai gina tikinčiųjų teises atlikti religines apeigas. Baudžiamojo Kodekso 143 straipsnyje kalbama apie bausmes, jei kas trukdytų tas apeigas atlikti. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Įstatymai, ginantieji tikinčiųjų teises, yra grubiai laužomi. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra pasmerkta mirčiai. Apie tai kalba faktai.

     1940 m. Lietuvoje buvo keturios kunigų seminarijos ir apie pusantro tūkstančio kunigų, o po 1944 m. liko tik viena seminarija Kaune. Iš visų vyskupijų į ją susirinko apie 400 klierikų. 1946 m. palikta tik apie 150 klierikų. Paskutiniu metu penkiuose seminarijos kursuose leista studijuoti vos trisdešimčiai klierikų. Į pasitraukusiųjų ar susirgusiųjų vietas naujų priimti neleidžiama. Lietuvoje kasmet miršta apie 30 kunigų, o naujų įšventinama vos 5 ar 6. Šiais metais įšventinti tik trys nauji kunigai. Dėl to jau dabar daugeliui kunigų tenka aptarnauti net po dvi parapijas. Kai kurių parapijų klebonai jau yra daugiau negu 70 m. amžiaus. Kai kur klebonauti priversti net invalidai, pvz. Turmante.

     Jaunuoliams, stojantiems į seminariją, daroma daug daugiau kliūčių, negu stojantiems į kitas aukštąsias mokyklas. Kandidatus parenka ne Bažnyčios atstovai, o valdžios pareigūnai. Tai yra nenormalu. Kaip atrodytų, jeigu, pavyzdžiui, kandidatus į muzikos mokyklą nustatinėtų veterinarijos gydytojai?

idėjos IR Žmonės

JUOZAS VAIŠNYS,S. J.

     Pradėjus naujuosius metus, be abejo, žvilgsnis savaime krypsta į ateitį, bet yra naudinga trupučiuką pažvelgti ir į praėjusius metus, kad jie būtų pamoka ateinantiems.

TYLOS METAI

     1966 metai buvo pavadinti Jaunimo metais. Negalima paneigti jų naudos. Jaunimas tada labiau sukruto, suruošė kongresą, kurio atgarsiai dar ir dabar nepranyko. 1968 m. buvo Laisvės Kovos metai. Kaip jie pasisekė? Žinoma, buvo kovota, bet gal ne tiek prieš mūsų priešą, kiek prieš brolį. Praėjusieji buvo Švietimo ir Šeimos metai. Apie šiuos metus galima tiek pasakyti, kad, jiems praėjus, kai kurie siūlo 1970-tuo-sius metus pavadinti Tylos metais; tada, sako, būtų tikrai įvykdyta tai, ko reikalauja pasirinktas vardas. Žinoma, tai sarkastiški žodžiai, bet negalima sakyti, kad neteisingi. Švietimo ir Šeimos metai praėjo lyg ir nepastebėti. Vis buvo laukiama, kad kas nors bus padaryta, kad kas nors įvyks, bet nieko neįvyko.

     Tikrai šiuos metus gal būtų naudinga, nors ir neoficialiai, pavadinti tylos metais. Tylos ne ta prasme, kad galėtume tylėti, nieko neveikti ir būti patenkinti, kad vykdome užsibrėžtą programą. Mums patylėti, prikąsti liežuvį ir ne tiek kalbėti, rašyti, diskutuoti, bet daugiau galvoti ir veikti būtų labai naudinga ir net reikalinga. Kiek mes vieni prieš kitus prikalbėjome ir prirašėme praėjusiais metais sportininkų išvykimo ar menininkų atvykimo progomis, kiek išliejome tulžies, kiek degėme "broliška" neapykanta — baisu net pagalvoti. Bijomės, kad mus rusai nesuskaldytų? Nesibijokime, jiems mūsų skaldyti nereikės, nes jau mes patys pakankamai susiskaldėme. Tad jeigu šia prasme išmoktume patylėti, tai, pasibaigus šiems metams, pasijustume daug vieningesni ir stipresni. Gal tada būtume atpirkę ir Laisvės Kovos metų programos neįvykdymą. Gal tada daugiau laiko mums liktų ir švietimo, ir šeimos reikalams.

MOKSLININKŲ SUVAŽIAVIMAS

     Baigiantis praėjusiems metams, Čikagoje buvo sušauktas jaunųjų mokslininkų suvažiavimas. Oficialiai buvo skelbiama, kad šio suvažiavimo tikslas — keturių šimtų metų aukštojo mokslo Lietuvoje sukaktį prisiminti, nes prieš keturis šimtus metų jėzuitai Vilniuje įsteigė pirmąją aukštąją mokyklą — Vilniaus Akademiją. Bet rengėjams rūpėjo ir kiti tikslai. Buvo norima parodyti mūsų jaunųjų mokslininkų pasiektus rezultatus, buvo pasiryžta įrodyti, kad įvairių šakų mokslinėms paskaitoms yra visiškai tinkama ir lietuvių kalba, buvo galvota įsteigti Lietuvių Mokslininkų Draugiją.

PETRAS PAKALNIS

     Praėjusių metų pradžia JAV piliečiams buvo tarsi nuolatinė šventė. Aplėkę keliolika kartų aplink mėnulį trys astronautai šventė savo kelionės triumfą; 84 Pueblo jūrininkai, paleisti iš nelaisvės, grįžo iš Šiaurinės Korėjos; o Aliaskoje dirbą geologai patvirtino, kad ten yra milžiniški naftos šaltiniai. Be to, iškilminga Niksono inauguracija sukėlė vilčių naujų kelių ieškotojams.

     Tačiau tos ilgos šventės metu du skaudūs faktai priminė gyvenimo tikrovę. Keršydami už teroro aktą Atėnų aerodrome, žydai sunaikino 13 Libano lėktuvų, o protestuodamas prieš rusų invaziją, Pragoję susidegino studentas Jan Palach. Taigi, politinių problemų apstu. Libano respublikos laimei, sudaužyti orlaiviai dalinai priklausė prancūzų ir JAV bendrovėms ir buvo apdrausti Anglijos žydų.

     Ir vasario mėnuo matė du liūdnus įvykius: Irako vyriausybė pakorė 14 šnipų, tarp kurių 9 buvo žydai, o nežinomi teroristai nušovė Mozambiko partizanų vadą E. Mondlanę. Baigiantis vasariui, pakriko ilgametė Pakistano prezidento Ayub Kahn valdžia. Matydamas, kad prarado tautiečių pasitikėjimą, jis nutarė atsistatyti.

     Didžiausias politinis įvykis balandžio pradžioje buvo Niksono kelionė į Europą. Ten jis aplankė Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Belgiją, Italiją ir Vatikaną. Kad žmonės neapsiviltų, jis prisipažino, kad "ši kelionė neišriš visų mūsų problemų". Tikrai, taip ir įvyko. Niksonas nevažiavo į Europą rišti visų problemų, bet pasiklausyti kitų nuomonės apie esamas problemas. Jis pritarė gen. De Gaulle planui, kad 4 didžiosios valstybės — JAV, Sovietai, Anglija ir Prancūzija — pradėtų konstruktyvų pokalbį apie žydų ir arabų kivirčus. Niksonas atšildė šaltus JAV ir Prancūzijos santykius ir, laukdamas derybų su rusais, prižadėjo informuoti sąjungininkus apie jų turinį ir eigą. Jo kelionės įpūdis žymiai silpnesnis už prezidento Kennedy.

KALBOS SKYRIŲ ĮVEDANT

     Nustojus eiti "Gimtajai Kalbai", atsirado didelė spraga — laikraščiuose nėra jokio kalbos patarėjo, o jo taip reikia. Pažvelgus į mūsų laikraštinę kalbą, pasiklausius radijo ir televizijos pranešimų, tuoj galima pastebėti, kad vis kartojamos tos pačios klaidos. Neseniai kalbos skyrių įsivedė Lietuvių Bendruomenės leidžiamas "Pasaulio Lietuvis". Tai tikrai sveikintinas žygis, bet jo vieno neužtenka. Manome, kad bus naudinga ir "Laiškuose Lietuviams" įvesti kalbos skyrių. Juk "Laiškai Lietuviams" yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, o kalba yra vienas pagrindinių tautinės kultūros veiksnių.

     Čia nemanome dėti ilgų grynai teorinių straipsnių, o apsiribosime tik praktiškais patarimais, atkreipsime dėmesį į dažniausiai spaudoje ir šnekamojoje kalboje pastebimas ir nuolat kartojamas klaidas. Laukiame ir bendradarbių. Medžiagą prašome siųsti redakcijos adresu.

     Prieš atiduodant šio skyriaus medžiagą spaustuvei, visuomet ją peržiūrės žinomas kalbininkas prof. Petras Jonikas, tad mūsų straipsniais, teigimais ir patarimais visi galės visiškai pasitikėti. Prof. P. Jonikui už šią paslaugą esame nuoširdžiai dėkingi.

KĄ REIŠKIA TŪLAS?

     Mūsų kalboje tūlas reiškia dažnas, ne vienas, daug kas, pvz.: Tūlas taip pasako. Tūlam žmogui taip atsitinka.

     Tūlas atsigręždamas žvilgčiojo į papievius dvaro link, ar nepamatys prievaizdo arba vaito (V. Mykolaitis-Putinas).

     Spaudoje dažnai tūlas vartojamas netaisyklingai, ne ta reikšme, kurią jis turi, bet vietoj žodžių kažkoks, toks, vienas, pvz.: Taip pasakė tūlas (= kažkoks) pilietis. Buvau sutikęs tūlą (= kažkokį) Jonaitį. Tūlas (= kažkoks, vienas) žmogus tavęs ieškojo. Tokius netaisyklingus pasakymus ir Jablonskis visuomet taisydavo (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai, II t., 72, 195, 216, 239 psl.).

KNYGOS

nijolė jankutė

("Gatvės Berniuko Nuotykių" antrąją laidą pasitinkant)

     Mums besiskundžiant lietuviškos lektūros jaunimui stoka, Akademinio Skautų Sąjūdžio dr. Vydūno Fondas ėmėsi darbo ir išleido antrąją, pataisytą R. Spalio apysakos laidą — "Gatvės Berniuko Nuotykius".

     Pirmą kartą ši knyga aplankė mus labai seniai — 1952 m. Daug laiko nutekėjo... Kurie tada dar buvo berniukai, su įdomumu skaitę Jono - Pomidoro nuotykius, dabar — jau patys yra tėvai, iešką (arba greitai ieškosią) savo sūnums ir dukroms tinkamo pasiskaitymo lietuvių kalba. Taigi, antroji "Gatvės Berniuko Nuotykių" laida pasirodė pačiu laiku. Reikia tikėtis, kad gatvės berniukas atras naujų gerbėjų.

     Nors "Gatvės Berniuko Nuotykiai" autoriaus skiriami "jaunimui ir senimui", vis dėlto yra ypač jaunatviška knyga. Tai dvylikmečių gyvenimo iškarpa nepriklausomos Lietuvos miesto fone.

     Viena karšta vasara, vienas trumpas ruduo, dulkina užmiesčio gatvelė, mediniai namukai, liežuvingi kaimynai, skurdžiai ir pasiturintieji už tos pačios sukrypusios tvoros — tai laikas ir aplinka, kurioje gyvena apsukrusis išdykėlis Jonas ir nepamirštama jo pramuštgalvių gauja. Tai laikai, kada nei miestas, nei gatvė dar neįstengė negrąžinamai į savo padugnes susi urbti jaunimo. Nors gatvės vaikai augo keikūnai, vagišiai ir mušeikos, neturėdami kito pasirinkimo, tačiau, pasitaikius progai, ugningai kibo į mokslą ir tvarkingą gyvenimą. Tai laikai, kada laimėje ar nelaimėje kaimynas nebuvo abejingas kaimynui. Dažnai tų žmonių, suspaustų siauros gatvelės, mažų daržų ir dar mažesnių kambarėlių, artumas gimdė apkalbas, pavydą, pykčius, tačiau šias gyvenimo rūškanas vijosi ir šviesios properšos: kaimyniški pasiguodimai, draugystės, nuoširdi pagalba bėdoje.

     Jono, pravarde Pomidoro, ir jo ištikimų draugų gaujos gyvenimas, nežiūrint skurdžių aplinkybių bei galimybių, pilnas įvykių, nuotykių ir nesulaikomai riedančio veiksmo. Tie vaikai, tartum šventraščio "dangaus paukščiai" — nei sėja, nei piauna... Basi, nuskurę su duonos kriaukšle ar vogtu obuoliu kišenėj, papurę ir triukšmingi, lyg žvirbliai smėlyje, atbėga jie pas skaitytoją purvinais veidais ir dar tokiomis tyromis širdimis. Kiek lakiausios fantazijos, kiek išmonės slepia tos nešukuotos galvos!

RUN WILD, RUN FREE

     Tai tikrai gražus spalvotas filmas vaikams, puiki visos šeimos pramoga, kurios nevertėtų praleisti. Labiausiai jis tinkamas 9-10 m. amžiaus ir vyresniems vaikams. Tai šiltas, jautrus ir malonus filmas, pilnas humoro, be sachariniškumo, be pigaus juoko — daužymosi, stumdymosi ar veido užvožimo pyragu. Perduodama labai paprasta, bet giliai prasminga mintis.

     Filmas suktas pagal David Rook romaną “The White Colt”. Vaizduojami 10 m. amžiaus berniuko Pilypo, gyvenančio su tėvais plikuose, grubiai laukiniuose Anglijos raistuose, nuotykiai. Pilypas, išgyvenęs kažkokius psichologinius reiškinius, jau penkerius metus nėra prašnekėjęs jokiu žodeliu nei į tėvus, nei turėjęs kokių nors kalbos ryšių su kitais. Visas jo dėmesys sukauptas į laukinius gyvulius raistuose, kol pagaliau išsipildo jo širdies troškimas — pagauti ir prijaukinti laukinį baltą kumeliuką (pony). Šis veiksmas vystosi beveik per visą filmą. Berniukui talkon ateina atsargos pulkininkas, tobulai suvaidintas veterano aktoriaus John Mills, ir vienuolikmetė iš kaimyninio ūkio mergaitė Diana (Fiona Fullerton). Kai kurios gamtos scenos yra žadą užimančiai gražios.

     Vienoje ypatingai iškalbingoje scenoje pulkininkas parodo Pilypui, kad, nors raistai atrodo tušti ir išmirę, pradraskius viršutinį žemės sluoksnį, galima pastebėti pavasarį — raistai atsidūsta ir plyšta nauju gyvenimu. Pilypas smalsus, bet tylus; jis dar nesuvokia, kad ir jam jau ateina pavasaris.

     Pilypą vaidina angeliško grožio Mack Lester, visų širdis užkariavęs “Oliver” filmo svarbiausiame vaidmenyje. Berniuko motina (Sylvia Syms) galėjo parodyti daugiau šilimos ir švelnumo, be ko motinos charakteris nukentėjo — ji atrodė tikra neurotikė. Geras aktorių sąstatas, puikios fotografijos ir nuoširdus pasakojimas susijungia į nepaprastai gražią visumą, kad net gaila, kai filmas pasibaigia.

     Dabar yra ir daugiau gerų filmų vaikams, pvz. jaunesnio amžiaus žiūrovams patiks “Santa Claus Conquers the Martians”. Gal vienas geriausių jaunimui tinkamų muzikinių filmų yra “Goodbye, Mr. Chips”.

Stasė Semėnienė

BENDROS

1.    Konkurse dalyvauti kviečiami visi lietuviai fotografai, mėgėjai ir profesionalai — gyvenantieji JAV ir kitur.
2.    Konkurse bus dvi grupės:
      a.    Nespalvotų (monochromatinių) nuotraukų,
      b.    Spalvotų skaidrių.
3.    Dalyvavimo mokestis yra $2.00 kiekvienai grupei. ($4.00, dalyvaujant abiejose grupėse).
4.    Galima dalyvauti bet kurioje vienoje grupėje arba abiejose grupėse drauge.
5.    Kiekvienas dalyvis gali pateikti ne daugiau kaip aštuonias nuotraukas nuotraukų grupei, ir ne daugiau kaip aštuonias skaidres skaidrių grupei. Galima dalyvauti ir su mažiau darbų.
6.    Nuotraukas, skaidres ir mokestį siųsti šiuo adresu:
     Algirdas Grigaitis — L.F.A. konkurso vedėjas 2081 Plainfield Drive Des Plaines, 111. 60018
7.    Gautos nuotraukos ir skaidrės bus kruopščiai saugojamos. Tačiau konkurso rengėjai nebus atsakomingi už galimą jų pažeidimą ar pametimą konkurso metu arba persiunčiant.
8.    Visi gauti darbai bus pateikti vertinimo komisijai atrinkti premijuotinus. Vertinimo komisijos sąstatas bus paskelbtas vėliau.
9.    Bus skiriamos trys (pirma, antra ir trečia) premijos kiekvienai grupei.
10.    Nuotraukos ir skaidrės bus priimamos iki š. m. vasario 15 dienos.
11.    Konkursui užsibaigus, visi pristatyti darbai bus grąžinti siuntėjams.
12.    L.F.A. pasilieka teisę premijuotus darbus spausdinti spaudoje.
13.    Vertinimo komisijos sprendimas yra galutinis.

NUOTRAUKŲ GRUPĖ

1.    Nuotraukos turi būti išimtinai dalyvio darbas.
2.    Nuotraukos turi būti ne mažesnės kaip 5X7 colių, ne didesnės kaip 11X14 colių ir priklijuotos prie kartono.
3.    Ant kiekvienos nuotraukos antros pusės turi būti užrašyta dalyvio vardas, pavardė, adresas ir nuotraukos pavadinimas.

SKAIDRIŲ GRUPĖ

1.    Skaidrės turi būti įdėtos į popierinius arba plastikinius rėmelius. Rėmelių dydis turi būti 2X2 coliai. Skaidrės, įdėtos tarp stiklų, nebus priimtos.
2.    Kiekviena skaidrė turi būti pažymėta tašku kairiame apatiniame kampe, kaip ji normaliai žiūrima — be jokių aparatų.
3.    Ant kiekvienos skaidrės rėmelių turi būti užrašyta dalyvio vardas, pavardė, adresas ir skaidrės pavadinimas.