iš tėvynės

TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui. Nuorašai: 1. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui, 2. Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams.

     Leninas savo straipsnyje, pavadintame "Kaimo varguomenei", apibendrindamas socialdemokratų partijos uždavinius, rašė: "Socialdemokratai reikalauja, kad kiekvienas turėtų pilną laisvę visiškai laisvai išpažinti bet kurią tikybą" (Raštai, VI t., Vilnius, 1961, 364 psl.).

     Kritikuodamas caro vyriausybę ir jos priemones prieš kitaip manančius, Leninas rašė: "Kiekvienas privalo turėti pilną laisvę, ne tik laikytis kokio nori tikėjimo, bet ir platinti bei keisti tikėjimą... Tai sąžinės dalykas, ir niekas tenedrįsta čia kištis" (Lenino raštų VI t., Maskva, 1946 m.).

     TSRS Konstitucija garantuoja savo piliečiams laisvę praktikuoti bet kokią religiją. Tarybiniai įstatymai gina tikinčiųjų teises atlikti religines apeigas. Baudžiamojo Kodekso 143 straipsnyje kalbama apie bausmes, jei kas trukdytų tas apeigas atlikti. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Įstatymai, ginantieji tikinčiųjų teises, yra grubiai laužomi. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra pasmerkta mirčiai. Apie tai kalba faktai.

     1940 m. Lietuvoje buvo keturios kunigų seminarijos ir apie pusantro tūkstančio kunigų, o po 1944 m. liko tik viena seminarija Kaune. Iš visų vyskupijų į ją susirinko apie 400 klierikų. 1946 m. palikta tik apie 150 klierikų. Paskutiniu metu penkiuose seminarijos kursuose leista studijuoti vos trisdešimčiai klierikų. Į pasitraukusiųjų ar susirgusiųjų vietas naujų priimti neleidžiama. Lietuvoje kasmet miršta apie 30 kunigų, o naujų įšventinama vos 5 ar 6. Šiais metais įšventinti tik trys nauji kunigai. Dėl to jau dabar daugeliui kunigų tenka aptarnauti net po dvi parapijas. Kai kurių parapijų klebonai jau yra daugiau negu 70 m. amžiaus. Kai kur klebonauti priversti net invalidai, pvz. Turmante.

     Jaunuoliams, stojantiems į seminariją, daroma daug daugiau kliūčių, negu stojantiems į kitas aukštąsias mokyklas. Kandidatus parenka ne Bažnyčios atstovai, o valdžios pareigūnai. Tai yra nenormalu. Kaip atrodytų, jeigu, pavyzdžiui, kandidatus į muzikos mokyklą nustatinėtų veterinarijos gydytojai?

     1969 m. sausio mėn. Vilkaviškio vyskupijos kunigai kreipėsi į TSRS Ministrų Tarybos Pirmininką dėl esamos nenormalios padėties tarpdiece-zinėje Kauno kunigų seminarijoje. Vasario mėn. jie tuo pačiu reikalu kreipėsi į Lietuvos TSR pareigas einančius vyskupus bei vyskupijų valdytojus. Dėl to dviem kunigam, kun. S. Tamkevičiui ir kun. J. Sdepskiui, atimti darbo pažymėjimai. Dabar jie turi dirbti paprastais darbininkais ir negali atlikti kunigo pareigų.

     1940 m. Lietuvoje buvo dvylika vyskupų, o šiandien turime tik senyvo amžiaus vyskupus: vysk. Matulaitį-Labuką, gimusį 1894 m., ir vysk. J. Pletkų, gimusį 1895 m. Du pajėgūs vyskupai, J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, jau dešimt metų ištremti į nuošalias parapijas. Pagal LTSR baudžiamojo kodekso 62-69 straipsnius ištrėmimas taikomas už didelius nusikaltimus ne ilgiau kaip penkeriems metams, bet kuo nusikalto mūsų minėti ganytojai, kad jie be teismo, be jokių kaltės įrodymų nubausti neterminuotam laikui?

     Nuo senų laikų Vilnius yra religinio katalikų gyvavimo centras, bet šiandien čia neleidžiama turėti katalikų vyskupo, kai kitos mažesnės šio miesto religinės bendruomenės, pvz. pravoslavai, turi vyskupą, o kitos — atitinkamus vadovus.

     Pagal Bažnyčios kanonus, kapituliariniai vikarai yra tik laikini vyskupijų valdytojai, renkami vyskupui mirus ar pasišalinus iš pareigų, bet Vilniaus ir Panevėžio vyskupijas valdo kapituliariniai vikarai jau 9 metai, o Kaišiadorių vyskupiją — 23 metai.

     Vyskupams ar vyskupijų valdytojams, net ir turintiems specialius įgaliojimus, ne visada leidžiama lankyti parapijas ir teikti sutvirtinimo sakramentą. Štai Panevėžio vyskupijoje nuo 1961 m. šis sakramentas buvo teikiamas tik vieną kartą. Kitose vyskupijose jis leidžiamas teikti tik dideliuose centruose, pvz. Vilniuje ir Kaune. Rajoniniuose miestuose šis leidimas duodamas labai retai. Norintieji priimti sutvirtinimo sakramentą turi keliauti iš tolimų užkampių ir ilgai vargti su mažais vaikais. Tokiu būdu susidaro didelės spūstys ir kiti sunkumai.

     Kunigams visaip trukdoma dirbti pastoracinį darbą: draudžiama padėti kaimynams, nepajėgiantiems atlikti religinių patarnavimų arba į atlaidus kviesti reikiamą kunigų skaičių. Dėl to daug tikinčiųjų, norinčių atlikti išpažintį, turi ilgai laukti, vargti, sugaišti daug brangaus laiko. Per didesnius atlaidus kai kuriose bažnyčiose būna apie 1000 išpažinčių. Jei kiekvienam žmogui skirsi tik po tris minutes, tai vienam kunigui reikėtų klausyti 50 valandų. Tai yra visiškai neįmanomas darbas.

     Visų sričių specialistai renkasi į įvairias konferencijas, tobulinasi, mokosi iš labiau patyrusių. Bažnyčios kanonai taip pat reikalauja, kad kunigai mažiausiai kas treji metai atliktų bent trijų dienų rekolekcijas. Dabar tokios rekolekcijos draudžiamos ne tik vyskupijų centruose, bet ir dekanatuose; į jas neleidžiama susirinkti net vieno dekanato kunigams.

     Oficialūs valdžios atstovai (Religinių Reikalų Tarybos Įgaliotinis, rajonų ir apylinkių vadovai) tik žodžiu duoda kunigams nurodymus. Pasitaiko, kad tie liepimai prieštarauja vieni kitiems. Pvz. Varėnos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valkininkų klebonui uždraudė lydėti mirusįjį iš bažnyčios į kapus, o Religinių Reikalų Tarybos Įgaliotinis nurodė, kad galima palydėti iš bažnyčios į kapus, bet negalima iš namų į bažnyčią. 1969 m. balandžio mėn. 15 d. Religinių Reikalų Tarybos Įgaliotinis Švenčionėliuose valdžios pareigūnų ir bažnyčios komiteto atstovų akivaizdoje pareiškė klebonui, kad lydint mirusįjį, kai lydi kunigas, negalima giedoti, o be kunigo galima. Jei tikintysis laidojamas su religinėmis apeigomis, negali dalyvauti orkestras; kolūkiai ir organizacijos negali teikti jokios medžiaginės paramos.

     Lietuvos katalikai negali naudotis savo religiniams reikalams spaudos laisve, neleidžiama naudotis nei radiju, nei televizija, negalima naudotis nei kino teatrais, nei mokyklomis paskaitoms. Neturime nė paprasčiausio religinio vadovėlio, maldaknygės ar kitokių religinių raštų. Tarybų valdžios metais Lietuvoje neišspausdintas nė vienas katekizmas. Tik 1955 ir 1958 m. išleista katalikų maldaknygė, o 1968 m. pasirodė Liturginis Maldynas. Tačiau tiek vieno, tiek kito leidinio tiražai tokie maži, kad reta šeima gali juos įsigyti. Be to, liturginiame maldyne turėjo būti trumpas tikėjimo tiesų aiškinimas, bet Religinių Reikalų Tarybos Įgaliotinis to neleido. Romos Katalikų Apeigyno bažnyčios ir kunigai tegavo po vieną egzempliorių, o

     II Vatikano Susirinkimo nutarimų tik kunigai tegavo po vieną egzempliorių. Eiliniai tikintieji neturi progos šių knygų nė pamatyti.

     Nors TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, o tėvai nori ir pageidauja auklėti vaikus religiškai, kunigams ir kateketams draudžiama vaikus paruošti Pirmajai Komunijai. Religinių Reikalų Tarybos Įgaliotinis leidžia vaikus egzaminuoti tik po vieną. Nesilaikantieji šio nerašyto įstatymo yra griežtai baudžiami. Antai už vaikų katekizaciją vietiniai valdžios organai yra nubaudę kunigą J. Fabijanską pinigine bauda. Kun. M. Gylys ir kun. J. Sdepskis buvo nubausti priverčiamojo darbo stovykla. O Anykščiuose rengusi vaikus išpažinties O. Paškevičiūtė, nusiųsta į priverčiamųjų darbų stovyklą, pervargo, susirgo ir mirė. Patys tėvai turi teisę paruošti vaikus, bet neturi galimybių — neturi nei laiko, nei religinių knygų. Panašiai ir caro laikais darbininkai ir valstiečiai negalėjo pasinaudoti teise leisti savo vaikus į aukštąsias mokyklas.

     Lankantieji bažnyčią vaikai patiria daug nemalonumų. Jie pašiepiami, apie juos rašo sienlaikraščiai. Mokyklose vaikams kalama, kad tikintieji tėvai yra tamsūs, nieko neišmaną ir nieko vaikams negalį nurodyti. Tokiu būdu pakertama tėvų autoritetas. Kai vaikai ima negerbti tėvų, tai su tokiais sunku ir mokyklose, ir už mokyklos sienų. Be to, tikintiesiems vaikams neleidžiama aktyviai dalyvauti pamaldų apeigose, giedoti chore, dalyvauti procesijoje, patarnauti mišioms. Tai skaudžiai pažeidžiamos tikinčiųjų tėvų ir vaikų teisės. Jie grubiai diskriminuojami, prievartaujami, verčiami šantažuoti kitus. Pvz. 1967 m. gruodžio mėn. 26 d. Švenčionėlių vidurinės mokyklos direktorius Baranauskas ir kiti mokytojai apie pustrečios valandos išlaikė II-VI klasių moksleivius, kol juos privertė rašyti pareiškimus prieš vietos kleboną kun. Laurinavičių. Vienam iš tų vaikų (J. Garlai) dėl tokių bauginimų reikėjo iškviesti net greitąją medicinos pagalbą. II-sios klasės mokinys K. Jermalis iš išgąščio net kelis mėnesius sirgo. Iš Švenčionėlių pašalino kleboną, leidusį vaikams patarnauti šv. mišioms ir dalyvauti procesijoje. Tų vaikų tėvai, skaudžiai įžeisti, kreipėsi net į Maskvą. Kiek sugaišta laiko, padaryta išlaidų, suardyta sveikatos! Paskutiniu metu pinigine 50 rublių bauda nubaustas kun. A. Deltuva, kad leidęs vaikams patarnauti šv. mišioms.

     Pagal įstatymą turi būti vienodai gerbiami tiek tikinčiojo, tiek netikinčiojo įsitikinimai, bet praktika eina savu keliu. Daugelyje ligoninių, pvz. Vilniaus, Utenos, Pasvalio, Anykščių, nors ligoniai ir pageidauja, kartais neleidžiama juos aprūpinti šventais sakramentais. 1965 m. iš susituokusių bažnyčioje šoferio K. Semėno ir E. Sudeikytės atimtas anksčiau Ignalino mieste duotas namui statyti žemės sklypas. Nežiūrint to, kad jau buvo suvežtos visos statybinės medžiagos, buvo jiems pasakyta: "Tegul kunigas jums duoda žemės!" Kolūkiai dažnai neduoda net sunkvežimio savo kolūkiečiams nuvežti į bažnyčią susituokti. Jeigu laidojama su religinėmis apeigomis, neduodama priemonių parsivežti karstui.

     Pasvalyje, Anykščiuose ir kitur anksčiau net taksi šoferiams buvo draudžiama vežti mirusiuosius arba jaunavedžius į bažnyčią. Daug vargsta ir inteligentai, slapta pakrikštiję savo vaikus, susituokę ar net išklausę šv. mišias bažnyčioje. Jiems prikaišiojama darbovietėse, o dažnai atleidžiami ir iš darbo. Pvz. 1965 m. Daugeliškyje direktorius atleido iš darbo mokyklos darbininkę P. Cicėnaitę, kad ji nesutiko atsisakyti bažnyčios. Mokyklos vadovybei įsakius, ji pati, norėdama, kad darbo knygutė liktų "švari", parašė pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo. Dažnai dėl religinių įsitikinimų tikintieji atleidžiami iš darbo arba kitaip nubaudžiami, prisidengiant visai kitais motyvais.

     1956 m. pensijų įstatymas bažnyčios tarnautojus aplenkė. Vargonininkai ir zakristijonai gali tik sapnuoti apie pensijas. Pvz. Daugėliškio gyventojas P. Pagalskas, įsikūrus Tarybų valdžiai Lietuvoje, įstojo į kolūkį. Kaip ir visi valstiečiai, jis atidavė arklį ir žemės ūkio padargus. Pats dirbo kolūkio kontoroje sąskaitininku. Sekmadieniais pagrodavo bažnyčioje. Kai šį žmogų ištiko nelaimė — susirgo, paliko invalidu, kontoroje jis dirbti negalėjo, todėl naktimis saugojo kolūkio gyvulius. Sulaukęs senatvės (g. 1889 m.), kreipėsi į Ignalinos rajono socialinio aprūpinimo skyrių. Iš ten gautas atsakymas, kad vargonininkams pensija nemokama.

     Daugelyje bažnyčių neleidžiama skambinti varpais, visiškai negalima naudotis garsiakalbiais ir kitomis technikos priemonėmis. Bažnyčių remontams neduodama medžiagų. Miestai auga, bet nuo 1945 m. Lietuvoje pastatytos tik dvi bažnyčios (vienoje iš jų, Klaipėdoje, įsikūrė liaudies fisharmonija), o kiek senų bažnyčių paversta sandėliais, muziejais ir t.t.

     Šie ir kiti čia nesuminėti skaudūs faktai rodo, kad kunigai ir tikintieji yra diskriminuojami, kad jiems neleidžiama naudotis tomis teisėmis, kurias garantuoja TSRS Konstitucija.

     Todėl drįstame kreiptis į Jus, Ministrų Pirmininke, tikėdamiesi, kad ištaisysite tokią nenormalią Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvos TSR ir padarysite visa, kad mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, kaip ir kiti piliečiai, galėsime naudotis numatytomis Konstitucijos teisėmis.

1969 m. rugpiūčio mėn.

Pasirašė Vilniaus Arkivyskupijos kunigai: 40 parašų.