1970 m. Gegužis-May Vol. XXI, Nr. 5
MOTINOS DIENAI Juozas Vaišnys, S. J. 146
LIETUVOS LAISVĖS SIEKIANT (XI) M. Krupavičius 150
KRIKŠČIONIŠKOS MORALĖS SĄMYŠIS Antanas Paškus 154
POETAS PILNATIES ŠVIESOJE Nijolė Jankutė 160
EILĖRAŠČIAI Bernardas Brazdžionis 162
GROŽIS MŪSŲ APLINKOJE Eglė Aglinskaitė 165
ŽEMYNA V. Frankienė-Vaitkevičienė 166
LITUANISTIKA ČIKAGOS UNIVERSITETE K. A. Girvilas 171
MONTESORINIS AUKLĖJIMAS D. Petrutytė 172
SIMPOZIUMAI ŠEIMOS IR JAUNIMO KLAUSIMAIS Redakcija 174
SIBIRO TREMTINĖS LAIŠKAI (III) 175
FILMAI V. Kaulius, S. J ir redaktorius 178
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS 180
Šis numeris iliustruotas Rasos Arbaitės kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Kartą iš vieno vyro gavau ilgą laišką, kuriame jis įrodinėja, kad nereikia švęsti Motinos Dienos, nes tai pati liūdniausia ir labiausiai nevykusi šventė. Tai esąs tikras šeimų ardymas. "Štai”, rašo jis, "šios šventės dieną motina sėdi išpuoštoje kėdėje, vaikai ją sveikina, bučiuoja, neša gėles ir dovanas, o tėvas, visų apleistas ir užmirštas, sėdi už pečiaus, lyg jis niekam nebūtų reikalingas. Tai yra motinos išaukštinimas, o tėvo pažeminimas. Pasakykite, ar tai nėra šeimos vienybės ardymas?”
Aš jam labai paprastai atsakiau, kad dėl tokio jo įsivaizduoto šeimos ardymo buvo kaltas jis pats. Kai vaikai sveikino motiną ir nešė jai dovanas, tai jam nereikėjo sėdėti nuošaliai už pečiaus, bet eiti drauge su jais, gal eiti net pirma jų, ir pirmajam motiną pasveikinti, įteikiant jai pačią gražiausią dovaną. Reikėjo jam jau prieš motinos dieną pasikalbėti su vaikais, drauge suorganizuoti tos šventės minėjimą, patarti, kaip ją pasveikinti ir kokių dovanų įteikti. Toks elgesys jo nežemintų, bet vaikų ir motinos akyse dar aukščiau iškeltų. Tai šeimos neskaidytų, bet dar tvirčiau sujungtų.
Motinos dienos kilmė dar labai nesena. 1908 m. amerikietės A. Jarvis iniciatyva buvo pirmą kartą Filadelfijoje viešai pagerbta motina — suruošta pirmoji Motinos Diena. Pasipylė tūkstančiai laiškų, giriančių šią iniciatyvą ir prašančių oficialiai įvesti motinos dienos minėjimą. 1913 m.
Pensylvanijos valdžia paskelbė Motinos Dieną, o ateinančiais metais ji buvo įvesta visoje Amerikoje, skiriant jos minėjimui antrąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Tuoj šis paprotys paplito po visą kultūringąjį pasaulį. Lietuvoje jis palaipsniui įsigalėjo drauge su nepriklausomybės atgavimu, o 1929 m. organizacijų atstovai nutarė Motinos Dieną Lietuvoje švęsti gegužės mėn. pirmąjį sekmadienį.
Tad žmonija labai vėlai susiprato pagerbti motiną. Senovėje motinai, kaip ir bendrai moteriai, nebuvo teikiama daug pagarbos, ji buvo nustumta į šalį ir laikoma visais atžvilgiais žemesne už vyrą. Yra ne anekdotas, bet istorinis faktas, kad kai kuriose šalyse (sakoma, kad tai buvę senovėje ir mūsų kaimyninėje estų tautoje) motinai nenorėta pripažinti net jos motiniškumo. Ji gimdydama turėdavusi tylėti, negalėdavusi net sudejuoti, o tėvas, atsigulęs į lovą, šaukdavo ir vaitodavo, kiek tik jo gerklė išneša. Išgirdę tą šauksmą, atbėgdavo kaimynai, jį sveikindavo, reikšdavo užuojautą, o motina, pagimdžiusi kūdikį, visų apleista, tūnodavo kur nors kamputyje.
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Priešaušrinė gadynė neiškrito iš dangaus. Ji turėjo taip pat savo gimdytojus. Kai kuriuos jų čia paminėsiu. Tai buvo kun. Strazdas - Strazdelis, kun. Liudvikas Jucevičius — Liudvikas iš Pakievio, vėliau metęs kunigystę, Dionizas Poška, Simanas Daukantas, kun. Antanas Mackevičius, ginklu mėginęs iškovoti Lietuvai laisvę, panaikinti baudžiavą ir žemę išdalinti žmonėms. Vysk. Valančius, kun. Baranauskas, kun. Vienažindys dar prieš priešaušrinę gadynę pradėjo dirbti tautinį darbą ir paskui tęsė jį toliau. Šitą nuopelną kunigams pripažino net toks atkaklus jų priešas dr. Jonas Šliupas.
Steponas Kairys pripažino dar vieną nuopelną kunigams. Jis rašo, kad 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime "kun. Būčys, tardamas žodį jame dalyvavusių kunigų vardu, pasisakė už nekruviną revoliuciją ir už Lietuvos autonomiją” (361 psl.). Būčio pasiūlymą priėmė visas Seimas. Čia turiu aitaisyti Kairio klaidą. Būčys kalbėjo ne kunigų vardu, bet krikščionių demokratų, kurie buvo susiorganizavę Seimo metu. Kr. Demokratų tarpe kunigų buvo nyki mažuma. Absoliutinė didžiuma buvo pasauliečiai. Krikščionys demokratai buvo sudarę seime didelę frakciją.
Rasa Arbaitė Mokytoja
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
ANTANAS PAŠKUS
(ATGIMIMAS AR NUOSMUKIS?)
Regis, dar taip neseniai mūsų mintijimo ir veikimo kategorijos buvo tokios aiškios. Žinojome, kas gera ir kas bloga; kur tiesa ir kur klaida; kas leista ir kas neleista; kuo tikėti ir kuo netikėti; ką sekti ir kam pasipriešinti. Supratome, kas mūsų priešas ir kas draugas; kas patriotas ir kas išdavikas; kas griovėjas ir kas statytojas. Skyrėme principus nuo sąžinės balso, amžinuosius Dievo įstatymus nuo laikinųjų žmonių patvarkymų. Mokėjome, rodos, ir Kūrėją šlovinti, ir kūriniui tarnauti, miestų žibintais pasinaudoti ir dangaus žvaigždėmis pasekti. Dar vakar žemiškos kelionės tikslas buvo toks aiškus, o šiandien mūsų būsenos ir elgsenos linijos visiškai išsitrynė. Dar vakar žemės piligrimų žvilgsniai buvo tokie ryškūs ir žingsniai tvirti, o šiandien mūsų galvas apgaubė maišaties rūkai ir kojas sukaustė neryžto pančiai. Dar vakar juokėmės iš Nietzsches pamišėlio klausimų, o šiandien jau ir mes juos baimingai kartojame: "Kur dabar lekia pasaulis? Kur lekiame mes? Tolyn nuo saulių? Argi nesimėtome į visas kryptis: pirmyn, atgal, į šalis? Ar iš viso bepaliko kokia nors kryptis aukštyn ar žemyn? Ar neklajojame, lyg begalinėj tuštumoj paklydę? Argi nejaučiame tuščios erdvės kvapo? Ar nepasidarė šalčiau? Ar vis didesnė ir didesnė nakties tamsa nesileidžia ant mūsų?"
Rasa Arbaitė Nykštukų princesė (grafika)
Iš tiesų, krikščionių gyvenimas ir mąstymas kartais nebesiskiria nuo užmušusiųjų Dievą žmonių gyvenimo. Jei taip, tai pagrįstai kyla klausimas, ar dabartinis sąmyšis Romos krikščionybėje nėra jos moralės nuosmukio ženklas. O gal dabartinį sambrūzdį galima laikyti tobulesnės moralės gimdymo skausmais? Ieškant į šiuos klausimus atsakymo, reikėtų visų pirma panagrinėti moralės sklaidos plotmes ir jos individualinį bei bendruomeninį vystymąsi. Etinio brendimo teorijos šviesoje bus galima lengviau suprasti šiandienos maišatį ir atspėti jos kryptį.
TRYS MORALĖS PLOTMĖS
Psichoanalitinės teorijos įžvalgų dėka etinio brendimo dinamika pasirodė naujoj šviesoj. Nei protinio pajėgumo, nei dorinio jautrumo žmogus iš karto neįsigyja. Asmeninė subrendusi sąžinė reikalinga biologinių, psichologinių bei socialinių (bendruomeninių) pamatų. Nuo šių pagrindų, kitų ir savo pastangų dėka, individo moralinė sklaida pereina įvairius laipsnius. Kai kurie teologai (Louis Monden) moraliniame žmogaus brendime įžiūri tris plotmes: instinktyvinę, humanistinę ir krikščioniškąją.
KNYGOS
NIJOLĖ JANKUTĖ
Tur būt, reta knyga turi taip tinkantį vardą, kaip "Poezijos Pilnatis", B. Brazdžionio kūrybos rinktinė, išleista 1970 m. Los Angeles.
Nuo seniausių laikų pilnatis lietuviui reiškė ne tik grožio ir šviesos sklidiną mėnulio fazę, bet ir visų žmogiškųjų pastangų vaisių bei kūrybinę viršūnę. Tad mūsų didžiojo poeto kūrybos rinktinė, taip tiksliai pavadinta "Pilnatim", toli prašoka leidinio ribas. Ši knyga — tai gausus kūrėjo dvasios derlius, išaugintas ir subrandintas per ilgą metų eilę. Subrandintas ir surinktas į kluoną, o kluono durys plačiai atvertos kiekvienam lietuviui įžengt, gėrėtis ir pasisemt pilnom rieškučiom gyvastingo poezijos grūdo. Nes poetas — lietuvio poetas — laimėje ar nelaimėje, džiaugsme ar liūdesy, praradime ar viltyje. Tai šaukia ("Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio..." 223 psl.), tai guodžia ("Aušra tekėjo ir užgeso, bet tėviškės dangus dar ne..." 219 psl.), tai bara ("O aš maniau, kad būsim mes kaip plienas, o aš maniau, kad bus gana klaidų..." 235) poetas lietuvį, bet myli ir sielojasi dėl jo labiausiai ("Tavęs, lietuvi, ieškau ateityje ir gimstantį gyvenimui regiu..." 235 psl.). Todėl Brazdžionio poezija, kaip anų laikų Maironio, iš knygos lapų greit įžengė į širdis ir lūpas, pasilikdama ten — dainuotine, sakytine, numylėtine...
Pavartęs "Poezijos Pilnaties" lapus, kiekvienas nustebs, kiek ten eilėraščių, kuriuos girdėjo, kaip dainas ir giesmes, dar prieš žinodamas, kieno jie parašyti. Kiekvienas čia ras eilėraščių, daug kartų skaitytų, mintinai išmoktų, deklamuotų, ras žodžių, kurie žavėjo, pranašavo, guodė... Tokiu poezijos populiarumu gali didžiuotis tik dideli poetai, o toks yra Brazdžionis.
❖ ❖ ❖
Jau su "Amžinuoju Žydu" (1931) B. Brazdžionis atvėrė lietuvių poezijai naujas gelmes, kuriose vakarietiškas modernizmas darniai pynėsi su liaudies dainų motyvais ir Senojo Testamento didingais įvaizdžiais. Jau nuo pirmųjų rinkinių Brazdžionio poezija pasižymėjo biblijiniais elementais. Jie poetui netarnavo, kaip įmantri poza, bet plaukė su jo lyrika, kaip nuoširdžiai išgyventa ir išjausta tiesa. Majestotiškame Biblijos pavėsy Brazdžionis pasiekė poetinės kultūros aukštumas, sukurdamas ne vieną meistriškos formos ir gilios minties eilėraštį.
Be religinio, Brazdžionio lyrikoj labai ryškus žmogaus motyvas. Klystančiu ir atgailaujančiu, džiūgaujančiu ir sielvartaujančiu, pilnu gyvybės ar žengiančiu mirtin, sielojasi poetas žmogumi, išgyvendamas kartu jo nuodėmes ir atgailas. Dideli žmogaus priešingumai, jo kuriančios ir griaunančios galios, Brazdžionio lyrikoje aidi skambiais garsais. Poeto mąstymai apie žmogaus gyvenimą ir mirti dažniausiai susieti su universaliuoju žmogumi, tuo per pasaulį keliaujančiu "Jedermann". Visuotinio, amžinojo žmogiškumo temomis Brazdžionis yra sukūręs puikių eilėraščių ("Amžių keleivis", 327 psl., "Žemės karalius", 329 psl., populiarusis "Per pasaulį keliauja žmogus", 166 psl.).
Tačiau, dainuodamas apie apibendrintąjį žmogų ir žmoniją, poetas niekada nepasidaro abejingas savo tautai ir savo tautiečiui. Jo kūryba — gilios meilės Lietuvai bei lietuviui manifestas, tai triumfališkai skelbiantis krašto istorijos garbę, jo grožį ir gajumą, tai sielvartaujantis jo nelaimėse, tai pranašo balsu grasinąs ydingam žmogui, valdžiai ar visuomenei. Gilus poeto žodis, vilties ir jėgos kupina pa-triotika, pasitikėjimas Apvaizda ir tikėjimas žmogumi, neliko Lietuvoje be atgarsio. Brazdžionis tapo visos tautos POETU. O tokį titulą nusipelno reti kūrėjai.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
DOVANOS
(Fragmentas iš “Kunigaikščių Miesto”. Vytautas Didysis kalba į žmones)
— Mes Aleksandras Vytautas dangaus malone
Širdingai sveikinam šiam Šventaragio klony
Visus, kas turi gerą valią, taikų būdą —
Lietuvi, rusą, žydą, vokieti ar gudą,
Žemaitį, lėtą kaip meška, kalboj tiesmuką
Aukštaitį, gyvą kaip medus šnekutis, dzūką —
Mes imame globon visus vaikus tėvynės
Ir glaudžiame laisvus sau prie laisvos krūtinės.
Visų tikėjimų vietovės ir žingčios
Bus šventos ir neliečiamos, ir nesityčios
Iš jų nei mūsų priešas, neigi mūsų draugas:
Globos ranka jas mūsų, gins, mylės ir saugos.
Svečių vaivadų, kaštelionų ujamas nežuvęs,
Dabar bus šeimininkas Lietuvos — lietuvis.
Tėvų garbingos vėlės amžiams tegu lemia,
Kaip Dievo aukuras kad būtų mum ši žemė!
AUKSAKALYS
Neskubėkit, bėgančios minutės,
Amžinybės laikrodžio sparnais,
Jūs man, vėjui rudenio papūtus,
Apipylėt širdį pelenais...
Jūs kažkur nusinešate žiedus
Ir pirmosios meilės vainikus,
Pirmai skausmo ašarai nuriedus,
Ilgesiu paženklinai takus —
Ilgesiu negęstančios aušrinės,
Ilgesiu netilstančios giesmės,
Ilgesiu nežemiškos tėvynės,
Ilgesiu šventų gelmių versmės.
Ir be jūsų bėgančiųjų žingsnių
Aš čia žemėj nieko negirdžiu,
O be jūsų amžiaus čia sustingčiau,
Nepasiekęs Viešpaties žvaigždžių..,
Ši jaunoji dailininkė, rašytojos Alės Rūtos ir architekto E. Arbo jauniausioji dukra, dar tik penkiolikos metų, bet jau gerai žinoma ir lietuviams, ir amerikiečiams savo įdomiais charakteringais dailės darbais. Ji pradėjo piešti, būdama 4 metų amžiaus. Savo talentu tuoj atkreipė meno žinovų dėmesį. Su savo kūriniais jau yra dalyvavusi daugelyje meno parodų ir laimėjusi nemaža premijų, įvertinimų, pagyrimų. Šį "Laiškų Lietuviams" numerį iliustruojame jos piešiniais.
Rasa Arbaitė prie savo paveikslų
Dar tik aštuonerių metų Rasutė jau su savo kūriniais pradėjo išeiti į viešumą, dalyvaudama įvairiose vaikų piešinių parodose. Po poros metų jau ji dalyvauja Redondo Beach meno festivalyje ir laimi prizą už geriausią akvarelę mėgėjų grupėje. Tais pačiais metais buvo suruošta Los Angeles mieste ir jos individuali paroda su keliomis dešimtimis aliejaus, akvarelės ir grafikos darbų. Buvo suruošta ir daugiau jos parodų, buvo gauta ir daugiau gražių pagyrimų bei įvertinimų, bet Rasa dėl to visiškai nesipūtė, ji savęs nelaikė jokia dailininke — piešimas jai buvo tik malonus laisvo laiko praleidimas, ypač šeštadieniais, kai nereikėjo eiti į mokyklą.
JAUNIMAS
EGLĖ AGLINSKAITĖ
Šiandien, iš visų pusių apsupti prievartavimais ir smurtu, esame linkę pasiduoti liūdesiui ir užmirštame, kad grožis tebegyvuoja pasaulyje ir mūsų aplinkoje. Šiomis trumpomis eilutėmis pasistengsiu pasidalinti su Jumis savo mintimis apie groži. Duokite man ranką ir kartu pasisveikinkime su grožiu, esančiu čia pat.
Nuoširdžiai priimk mane į savo pasaulį.
Nors aš mažutėlė esu,
Noriu gyventi su tavimi kartu.
Noriu pajusti saulę ir žemę,
Betgi juk mirtin mane lemia.
Žvejys nusišypsojo, ir kirmėlaitė nušliaužė.
Kiti žvejai jo nesuprato.
Kaip man nusibodo vis tuos puodus šveisti!
Ir vėl reikės visas patalynes pakeisti!
Jau tuoj bus vidudienis, o darbas vos pradėtas.
Kur dingo tas mano gyvenimas gėlėtas?
Staiga suskambėjo dvyliktos valandos varpai.
Moteris atsiduso ir nusišypsodama persižegnojo.
Rūpestis, vargas, tie biaurūs egzaminai!
Reikia mokytis, studijuoti amžinai,
Bristi per sniegą, kasdieną sušalti,
Tiek daug skaityti ir tiek daug iškalti.
Nusibodo man tas gyvenimas.
Studentas staiga užvertė knygą.
Vos ją užvertus, nustojo snigti, ir saulė
pro langą matomą kiemą pavertė į baltą karalystę.
Studentas nurimo ir nusišypsojo.
Kodėl mes nesidžiaugiame paprastu kasdieniniu grožiu? Aš jaučiu pareigą džiaugtis tuo grožiu, kuriuo Dievas apsupa mane. Ar Jūs paduosite ranką šiam mano siūlomam grožiui? Esate laisvi — galite su juo pasisveikinti, galite jį ir atstumti. Bet neužmirškite — šis grožis yra skirtas ir Jums.
VANDA FRANKIENĖ-VAITKEVIČIENĖ
Deivę Žemyną ir dievaitį Rugių mūsų proseneliai mylėjo ir garbino. Gi labai bijojo dievo Deverikso, kurį vėliau vyriausiuoju dievu Perkūnu pavadino. Štai kas atsitiko tais žilosios senovės laikais.
Tolimoje šalyje prie sraunios Nemuno upės, prie puikių pušynų, buvo kelios sodybos. Čia nuo senovės gyveno kadaise garsios Rugio giminės ainiai. Ir toji visa apylinkė buvo pavadinta jų vardu — Rugeliais. Tenai, prie tolumoje matomo didžiulio pušyno — girios stovėjo sena, apgriuvusi, prie žemės palinkusi trobelė. Ji buvo be durų ir langų, tik apačioje buvo anga, pro kurią senovėje žmonės įeidavo į vidų arba išeidavo lauk. Ji atrodė daugiau panaši į lokio urvą, negu į žmogaus gyvenamą namą. Tačiau didelėje pagarboje ji buvo laikoma visos Rugių giminės, nes joje gimė pirmasis Rugius, davęs garbę ir vardą tolimesnėms kartoms. Jo laikais žmonės nemokėjo žemės dirbti. Visi gyveno iš medžioklės ir žvejybos, todėl vertėsi gana vargingai. O prosenelis Rugius savo drąsa ir sumanumu pralenkė visus ir buvo išrinktas visos giminės kunigaikščiu — netgi karo vadu. Žilos senatvės sulaukęs, jis baigė amžių gražioje Panemunės pilyje. Juo todėl ir didžiavosi visa plačioji, Rugio vardą gavusi, giminė.
Vos tik šimtmečiui tepraėjus nuo garbingojo Rugio mirties, viskas pasikeitė. Sumanaus žmogaus rankomis pastatytos, išaugo daug geresnės trobos. Jos buvo iš rąstų, šiaudiniais stogais, su durimis ir mažais langeliais, su skyle stoge dūmams išeiti. Išmoko Žmonės žemę dirbti, laukinių gyvulių prisijaukino, sodus užsiaugino ir pradėjo geriau gyventi.
Ant kalvelės iš tolo matėsi Rugio viensėdis. Nauja troba, gyvulių kūtė, šulinys su svirtimi, o aplinkui sodybą — liepų liepos augo. Gražus tai buvo ūkis. Jame gyveno Rugius su žmona Vijūne. Juodu turėjo penketą vaikų: keturis sūnus — Vakarį, Dobilą, Liną, Audrį — ir dukrą Aušrinę. Prie jų gyveno ir Rugio seni tėvai. Šimtametis senis Rugius, vadinamas seneliu, ir nekiek tejaunesnė motinėlė Gifūnė, meiliai visų vadinama močiutėle. Didelė tai buvo šeima, tačiau labai gerai visi sugyveno ir vieni kitus nuoširdžiai mylėjo. Visi kaimynai juos gerbė ir mėgo, o ypač senį Rugių, nes jis tiek daug įdomių atsitikimų iš praeities mokėjo papasakoti. Jis tebeatmena, kaip atsirado rugiai. Jis yra matęs deivę Žemyną ir dievaitį Rugių ir su jais kalbėjęs.
Rasa Arbaitė Sodo fantazija (grafika)
Buvo graži vasaros diena. Saulė dievaitė maloniai šildė žemę. Prinokusių rugių laukai švelniai lingavo, vėjelio glostomi. Rugius su šeima ruošėsi rugelių piauti. Vyrai apsivilko švariais lininiais marškiniais, persivilko švarutėliai ir moterys. Tada vyrai išgalando pjautuvus ir linksmai išėjo į laukus. Juos nusekė motina Vijūne, o senelį ir močiutėlę, vos bepaeinančius, vedė Aušrinė. Pasiekę rugių lauką, visi džiaugėsi, nes rugiai buvo kaip mūras aukšti; jų sunkios, pilnos grūdų varpos linko žemyn.
— Vai, bus duonelės su kaupu, — sušuko linksmai šeimininkas Rugius.
K. A. GIRVILAS
Lituanistikos paskaitos Čikagos universitete prasideda nuo ateinančio rudens. Studentų registracija bus rugsėjo mėnesį. Iš pradžių bus du kursai: elementarinis, t. y., lietuvių kalbos kursas pradedantiems bei kitataučiams, ir aukštojo lygio kursas kalbotyros studentams. Tą kursą skaitys prof. dr. Petras Jonikas.
Tuo tarpu lietuvių kalbos programą finansuoja Lietuvių Fondas. Dėstytojams ir studentams gerai šioje programoje pasireiškiant, Čikagos universitetas galės programą praplėsti ir perimti jos finansavimą. Prof. E. Stankiewicz'ius, lingvistikos departamento direktorius, pažymėjo, kad Čikagos universitetas yra turtingas, tik reikia sudaryti jam apmokėtinas aukštos kokybės mokslines vertybes.
Lietuvių visuomenės dėmesys ir rūpestis dabar yra sutelktas į tai, kad lietuvių kalbos programa universitete eitų kuo geriausiai: kad ten įstotų gerų studentų, o visuomenė parūpintų jiems stipendijų, jeigu jų prireiktų. Vertėtų pasirūpinti ir premijomis už geriausius studijų darbus. Pedagoginio Lituanistikos Instituto absolventai yra rimti kandidatai į kalbotyros studijas. Tarp jų yra ir tokių, kurie turi parašę premijuotinų darbų.
Čikagos universitetas dabar užsidėjo pareigą paruošti kalbininkus lingvistikos mokslams, tad lietuviams yra gera proga specializuotis ir užimti atitinkamas vietas universitetuose, kai kalbotyros mokslai ima plėstis.
ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
(Tęsinys)
DRAUSMĖS PAGRINDAS — TVARKA
Šalia laisvės kitas labai svarbus dalykas, liečiąs montesorinę auklėjimo metodologiją, yra drausmės klausimas. Drausmės problema iškyla kiekvienoj mokykloj ir daugiau ar mažiau paliečia visus mokytojus. Kaip reikėtų apspręsti ir vertinti be galo įvairuojančius mokinių veiksmus? Kokie veiksmai ir elgesiai turėtų būti pakenčiami ir kokie privalėtų būti pasmerkiami? Kokiu kriterijum vadovaudamasis, mokytojas gali atskirti, kur yra kūrybiškumas, ekscentriškumas ar destruktyvumas?
Montessori labai domėjosi šiais ir panašiais klausimais ir savo raštuose yra išreiškusi aiškią nuomonę, kuri tradicinio mokymo atstovams atrodo esanti perdaug revoliucinė. Jos nuomone, šių ir daugybės kitų panašių drausmę liečiančių problemų negalima išspręsti, iš pagrindų nepakeitus mokomosios aplinkos ir neperauklėjus mokomojo personalo. Kol individas bus dresuojamas, neatsižvelgiant į prigimtinius žmogaus plėtros dėsnius, tol drausmės problemos mokslo institucijose ir visuomenėje ne tik nemažės, o vis labiau daugės. Tatai akivaizdžiai patvirtina šių dienų viską griaunantieji ir naikinantieji mokinių veiksmai. Neauklėjama ir neugdoma, bet iš pat mažens prievartaujama, žmogaus dvasia tampa kartėlio, pagiežos ir neapykantos versme, kas beatodairiškai stumia individą prie griovikiškų ir sadistiškų veiksmų. Montessori griežtai skyrė mokymą nuo auklėjimo.
Praktiškai kalbant, drausmės pagrindas montesorinėje aplinkoje yra griežta tvarka ir aiškūs nuostatai, nusaką, ką galima ir ko negalima daryti. Tvarka ir taisyklės padeda pačiam individui drausmintis ir taip pat apsaugo jį nuo kitų klasės draugų negeistinų elgesių. Pvz. kad ir toks paprastas nuostatas, draudžiąs vaikams liesti vienas kitą, padeda išvengti daugelio nesusipratimų, o vaikų dvasioje įdiegia susivaldymo ir pagarbos jausmus. Kitas vaikus drausminantis nuostatas reikalauja pagerbti dirbančiojo vaiko užimamą jo darbui plotą, kuris vadinamas kilimuku. Kadangi montesorinėje aplinkoje vaikai daugiausia dirba ant grindų, darbo kilimėliai padeda išvengti ginčų ir neaiškumų dėl neliečiamumo ribos. Savitarpinė pagarba yra būtinybė ir savaime suprantamas dalykas montesorinėje auklėjimo sistemoje. Tai įvadas į vidinį drausmingumą.
Norime "Laiškuose Lietuviams" pagyvinti ir suaktualinti šeimos ir jaunimo skyrius. Jie bus aktualūs tada, kai šeimos skyriuje savo mintis reikš šeimos, o jaunimo skyriuje — jaunimas. Jau kovo mėn. numeryje rašėme, kad jaunimo klausimais ir simpoziumų suorganizavimu rūpinasi redakcijos narė Eglė Juodvalkytė. Šeimos klausimai yra pavesti redakcijos nariui Vytautui Kasniūnui.
Čikagoje jau yra organizuojami šeimų simpoziumai. Pirmą kartą buvo sukviesta būrelis jaunų motinų, daugiausia mokytojų, ir panagrinėtas tautinio auklėjimo klausimas šeimoje, mokykloje, organizacijose. Buvo labai įdomių nuomonių ir praktiškų patarimų. Apie tai painformuosime ir skaitytojus. Iš tokių simpoziumų gali subręsti labai naudingų straipsnių.
Norėtume, kad atsirastų savanorių suorganizuoti tokius simpoziumus, pasitarimus, diskusijas ir kitose vietovėse. Jeigu būtų kokių nors klausimų ar neaiškumų, kreipkitės į redakciją, stengsimės patarti ir padėti. Tas diskusijas galima įrašyti į juostelę ir paskui iš jos paruošti straipsnį. Tai būtų tikrai ne tik labai naudingas, bet ir įdomus darbas. Iš praktikos žinome, kad norinčių tokiose diskusijose dalyvauti visuomet atsiranda pakankamai.
Tose diskusijose galima liesti įvairiausius aktualius klausimus: religinius, moralinius, tautinius, socialinius ir t. t. Tad labai laukiame savanorių — mūsų bendradarbių. Būtų labai gera, jeigu apie savo pasiryžimą organizuoti tokius šeimų ar jaunimo simpoziumus tuoj mums praneštumėte. Jau nuo pradžios galėtume bendradarbiauti ir vieni kitiems padėti.
REDAKCIJA
Religija ir šiandieninis gamtos mokslas skiriasi tik tuo, kad religija Dievu savo tyrinėjimą pradeda, o gamtos mokslas juo savo tyrinėjimą baigia.
Max Planck
iš tėvynės
Mano Tėve,
Velykų varpai šiuo momentu skamba pas jus, ar dar dega karsto žvakės? O gal jau pilka kasdienybė eina pro užrakintas Meilės duris? Aš nežinau — pagaliau tai ir nesvarbu — aš tik visa širdimi veržiuosi ten — paklausyti nors ir tylinčio varpo, paklūpėti nors ir prie uždarytos bažnyčios. Jūsų laiško žodžiai paguodžia, bet, mano Dieve, kas atstos altoriaus artumą?
Šiandien penktadienis. Kaip ir visados, penktadieniais gavėnioje mes renkamės giedoti Kryžiaus kelių. Skaitome gautus iš Lietuvos. Jie tokie artimi mūsų širdžiai ir visai suprantami. Ir mūsų kelias neatrodo toks sunkus, nepakeliamas ar neturįs prasmės. Tada nei kančia, nei ilgesys neatrodo toki ilgi.
Ne, Tėve, čia nėra mano vyro, ir net vilties nėra, kad jis galėtų kada nors čia atvykti. Tai tik gandai kartais sužadina vieną kitą vilties kibirkštėlę. Širdies gelmėje nujaučiu, kad mes visi susirinksime tik Namie. Anapus. Kartais Dievas atrodo godus, bet jis niekada nebūna šykštus: jis visados duoda daugiau, negu paima. Jeigu niekada nesutiksiu daugiau savo šeimos ir jeigu niekada daugiau negrįšiu prie mėgiamo darbo, vis tiek surasiu šimtus nežinomų ir nematomų laimės valandų, ir tai ne kažin kada ir ne kažin kur, o čia pat, šitoje ištrėmimo žemėje.
Dabar aš dirbu lentpiūvėje. Drauge su kita mergina nešiojame rąstus, balkius, lentas. Seniau ten dirbo vyrai arba keturios moterys. O dabar mudvi atliekame tą darbą, ir atrodo visai nesunku. Norėdama galėčiau prašytis kito kokio nors darbo, bet apie tai nė negalvoju. Jau trys mėnesiai neišmoka man atlyginimo, bet dar nė vieną dieną nebuvau alkana, nė vieną dieną neišėjau į darbą be duonos. Tėve, kaip kitaip tai galima išaiškinti, jeigu ne Viešpaties gerumu, kuris ir per taigas atseka žmogų, kuris nepamiršta nei varniukų lizduose, nei ant uolos išdygusio augalo. Ir tai yra taip džiugu galvoti bei jausti. Ne, man nieko nereikia atsiųsti. Produktų gauname nusipirkti, o pinigų užsidirbame. O ten, aplink save apsidairę, Jūs tikrai surasite daugiau vargo. Nebent, jei norėtumėte mane palepinti, tai viena kita knyga suteiktų daug džiaugsmo. Iliatos giesmė. Brandas, Goestas — tik ištraukas jų teskaičiau, o su dideliu malonumu vėl skaityčiau ir skaityčiau iš naujo. Ir dar — tik nesijuokit — ar nebūtų įmanoma gauti rėžtuvėlį stiklui? Tada eičiau stiklinti langų — lengvas ir neblogai apmokamas darbas, ypač dabar, kai pas mus prasidės didelė statyba.
Jūs galite niekados nesakyti, kad rašote nesusitelkęs, kad mintys išblaškytos. Jūsų laiškuose visados surandu naujų minčių, naujos šviesos. Ir taip gera, kai yra apie ką pagalvoti darbo metu. Juk užimtos tik rankos, o mintis turi visišką laisvę.
Rytoj yra proga išsiųsti laiškus, todėl rašau Jums, nors ir vėlu, nors ir esu išsiblaškius. Už poros dienų sekmadienis. Gal būt, nedirbsime. Tada Jums dar parašysiu. Dabar, Tėve, pasakykite Velykų Kristui, kad einame ir skubame pas jį. Vis tiek kokiais keliais, vis tiek kaip vargani ir dulkėti, vis tiek sugrįšime Namo. Tegul nepavargsta, Tėve, Jūsų rankos niekad, tegul jos vis kelia mūsų dalią.
ONA
AR VARTOTINAS NUDUOTI?
Dažnai tenka išgirsti sakant: Jis nuduoda to nežinąs; Vaikas tik nuduoda ligonį. Šis nuduoti yra lenkų kalbos vertinys (udač), lietuvių kalboje jis visiškai nevartotinas. Jo vietoje galima sakyti dėtis arba apsimesti. Tad minėtus sakinius galima taip pataisyti: Jis dedasi (arba: apsimeta) to nežinąs Vaikas tik apsimeta ligoniu. Žodis nuduoti mūsų kalboje vartojamas visai kita prasme, pvz.: Nudavė dukrelę, nudavė jaunąją už šimto mylių, už žalių girių, už didžių vandenėlių (liaudies daina).
GALIMAI, MATOMAI
Netaisyklingi sakiniai: Reikia galimai labiau pažinti savo šalį; Žodynas turėtų būti galimai pilnas; Galimai geriau pasiruošk; Jis matomai to nežinojo; Ji matomai sirgo, kad neatėjo. Tai yra rusų ar vokiečių kalbų vertiniai. Tuos netaisyklingus sakinius taip reikėtų pataisyti: Reikia kaip galima labiau pažinti savo šalį; Žodynas turėtų būti kaip galima pilnesnis (arba: kiek galint pilnas); Pasiruošk kaip galima geriau; Matyt, jis to nežinojo; Matyt, ji sirgo, kad neatėjo.
LYGSVARA AR PUSIAUSVYRA?
Lygsvara yra skolinys, verstas iš rusų ravnovesije arba vok. Gleichgewicht. O šie, be abejo, yra atsiradę iš lot. aeguilibrium. Mes šiam reikalui jau nuo seniai turime pusiausvyrą. Yra ir būdvardis pusiausviras — pusiau pasviręs. Tad tik šį lietuvišką žodį ir tevartokime, vengdami verstinės lygsvaros.
ŽINGEIDUS AR SMALSUS?
Daug kas vartoja žodį žingeidus vietoje smalsus. Bet nei žmonių šnekamojoje kalboje, nei mūsų senesniuosiuose raštuose šio žodžio neužtinkame, jis pasirodo tik vėliau, pvz. Valančiaus raštuose. Šio būdvardžio daryba yra labai nebūdinga mūsų kalbai. Tai būtų žmogus, kuris "geidžia žinių". Jis greičiausiai bus sudarytas pagal vokiečių neugierig arba rusų liubozna-tel'nyj. Jų tėra labai maža. Mes nelinkę susidarinėti sudėtinių būdvardžių su galūne — us.
PENKTOJI TAUTINĖ STOVYKLA
Šio filmo premjera buvo š. m. kovo mėn. 14 d. Jaunimo Centre, Čikagoje. Filmo iniciatorė ir mecenatė yra Lietuvių Skautų Sąjunga, o režisierius ir operatorius — Algimantas Kezys, S.J.
Žinant, kad šis filmas buvo pagamintas labai nepalankiose sąlygose — nebuvo lėšų, trūko prityrusios darbo jėgos bei geros aparatūros — reikia pripažinti, kad jis ne tik pasiekė savo tikslą, bet ir priartėjo prie gana gero meninio lygio. Dviejų savaičių V-toj i tautinė skautų stovykla yra sutraukta į dviejų valandų filmą, pilną veiksmo, garso ir spalvos. Filmuotojas bandė perduoti ne tik grynų faktų virtinę, bet ir savo skoniu pajustus įspūdžius, tad šį dokumentini filmą galime pavadinti menišku. Filme visur jaučiama redaktoriaus ranka, atrinkusi tik įspūdingiausius vaizdus ir parodydama juos aiškiai aprėžtais epizodais.
Rasa Arbaitė Pyktis (tempera)
Netrūksta nuotaikingų įvykių, įspūdžių, netikėtumų. Realizmas čia pinasi su impresionizmu, kartais nueinant net į abstrakciją. Tai vyksta nuo filmo pradžios iki pabaigos, pirmiausia parodant masinį skautų sąskrydį, paskui neva chronologiška tvarka išdėstant dienos įvykius nuo ryto iki vakaro, vietomis įterpiant pokalbius su vadovais bei svečiais, ir pagaliau stovyklą baigiant vėliavų nuleidimu bei tautos himnu. Pro akis bėgte prabėga įvairūs stovykliniai užsiėmimai bei įvykiai, paįvairinti nelauktais vaizdais bei humoristiškais nuotykiais.
Negalima praeiti, nepagyrus ir garso. Reikia nepamiršti, kad filmas buvo suktas negarsiniu aparatu, o garsas suredaguotas ir įfilmuotas vėliau. Filmuotojui reikėjo vengti kalbos, matant kalbančiojo veidą; reikėjo kokiu nors būdu paslėpti lūpų judesius, kad vėliau būtų lengviau susinkronizuoti įkalbėtą garsą. Ne visada tai pavyko tobulai atlikti, bet vis dėlto kalbos ir vaizdo suderinimas gana gerai pasisekęs.
Rasa Arbaitė Narsusis kapitonas (aliejus)
Jeigu šiam filmui taikintume “hollywoodiskus” standartus, tai, žinoma, jam būtų galima daug ką prikišti: vietomis spalvos nublukusios, kartais filmavimo technika sušlubavus, kai kur garsas atsilikęs. Tačiau, taikant “miško” standartus, kur neturėta nė paprasčiausių apšvietimo priemonių, nė pastovų, nė pagaliau tinkamų filmų, tai reikia tik stebėtis, kad šis darbas taip gerai pavykęs. Čia reikia pripažinti filmuotojo skautišką sugebėjimą prisitaikinti prie esamų sąlygų: kur buvo neįmanoma tinkamai apšviesti, jis panaudojo siluetų techniką, o naktį filmavo tik laužo liepsnas, leisdamas garsams — laužo dainoms ir šūkiams — priminti, kad aplink tą liepsnojanti laužą yra susėdusi gausi skautų minia.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Dvidešimtmečio proga “Laiškai Lietuviams” skelbia straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiųjų konkursui paskirta tema: KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ (socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu). Jaunimo konkursui skiriama tema: JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY (koks mūsų jaunimas yra dabar, ką jis vertina, ko siekia, kokia numatoma jo ateitis).
Suaugusiųjų konkurse gali dalyvauti visi, o jaunimo konkurse — moksleiviai ir studentai. Konkursui skirti straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 3000 žodžių. Autorius pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, vokelį užlipina ir drauge su straipsniu atsiunčia redakcijai iki šių metų birželio mėn. 30 dienos.
Suaugusiems yra skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. Jaunimo konkursui taip pat skiriamos trys premijos: I — 50 dol., II — 30 dol., III — 20 dol. Žinoma, jaunimas, jeigu nori, gali dalyvauti ir suaugusiųjų konkurse. Abiems konkursams yra sudarytos dvi atskiros vertinimo komisijos. Suaugusiųjų konkursui: kun. Pranas Garšva, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Dalia Šimoliūnienė ir Nijolė Užubalienė. Jaunimo konkursui: Danutė Bindokienė, Jurgis Bradūnas, Eglė Juodvalkytė, kun. Gediminas Kijauskas, S. J. ir Audronė Kubiliūtė.
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nespausdinti straipsniai bus grąžinti autoriams.
Plačiau apie konkursą yra paaiškinta “L. L.” vasario mėn. numeryje.
“Laišku Lietuviams” Redakcija — 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Birutė Pūkelevičiūtė. RUGSĖJO ŠEŠTADIENIS. Premijuotas romanas. Viršelis ir Vinjetės — Kazio Veselkos. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Čikagoje. 238 psl., kaina 5 dol.
Petras Maldeikis. MEILĖ DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Čikagoje. 274 psl., kaina 5 dol.
Vincas Maciūnas. VINCAS KRĖVĖ SAVO LAIŠKUOSE. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Čikagoje. 50 psl., kaina 1 dol.
Filatelistu Draugijos “LIETUVA” biuletenis, nr. 4(139).
Kun. A. Liuima, S.J. GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE. Atspaudas iš L.K.M. Akademijos “Suvažiavimo Darbų” VI tomo. Roma, 1969 m.
Kun. A. Liuima, S. J. Į MOKSLĄ IR KŪRYBĄ. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos “Suvažiavimo Darbų” VI tomo. Roma, 1969 m.
Bernardas Brazdžionis. POEZIJOS PILNATIS. Dailininkas Alfonsas Docius. Išleido Brazdžionio poezijos rinktinei leisti komitetas mecenatų lėšomis, “Lietuvių Dienų” leidyklai bendradarbiaujant, 1970 m. Los Angeles. Kaina 10 dol.