JAUNIMAS
EGLĖ AGLINSKAITĖ
Šiandien, iš visų pusių apsupti prievartavimais ir smurtu, esame linkę pasiduoti liūdesiui ir užmirštame, kad grožis tebegyvuoja pasaulyje ir mūsų aplinkoje. Šiomis trumpomis eilutėmis pasistengsiu pasidalinti su Jumis savo mintimis apie groži. Duokite man ranką ir kartu pasisveikinkime su grožiu, esančiu čia pat.
Nuoširdžiai priimk mane į savo pasaulį.
Nors aš mažutėlė esu,
Noriu gyventi su tavimi kartu.
Noriu pajusti saulę ir žemę,
Betgi juk mirtin mane lemia.
Žvejys nusišypsojo, ir kirmėlaitė nušliaužė.
Kiti žvejai jo nesuprato.
Kaip man nusibodo vis tuos puodus šveisti!
Ir vėl reikės visas patalynes pakeisti!
Jau tuoj bus vidudienis, o darbas vos pradėtas.
Kur dingo tas mano gyvenimas gėlėtas?
Staiga suskambėjo dvyliktos valandos varpai.
Moteris atsiduso ir nusišypsodama persižegnojo.
Rūpestis, vargas, tie biaurūs egzaminai!
Reikia mokytis, studijuoti amžinai,
Bristi per sniegą, kasdieną sušalti,
Tiek daug skaityti ir tiek daug iškalti.
Nusibodo man tas gyvenimas.
Studentas staiga užvertė knygą.
Vos ją užvertus, nustojo snigti, ir saulė
pro langą matomą kiemą pavertė į baltą karalystę.
Studentas nurimo ir nusišypsojo.
Kodėl mes nesidžiaugiame paprastu kasdieniniu grožiu? Aš jaučiu pareigą džiaugtis tuo grožiu, kuriuo Dievas apsupa mane. Ar Jūs paduosite ranką šiam mano siūlomam grožiui? Esate laisvi — galite su juo pasisveikinti, galite jį ir atstumti. Bet neužmirškite — šis grožis yra skirtas ir Jums.