1970 m. Balandis-April Vol. XXI, Nr. 4
JAU LAIKAS NUSIRAMINTI J. Vaišnys, S. J. 110
LIETUVOS LAISVĖS SIEKIANT (X) M. Krupavičius 115
EILĖRAŠČIAI Henrikas Nagys 118
HENRIKO NAGIO “BROLIAI BALTI AITVARAI” M. Saulaitytė 119
MONTESORINIS AUKLĖJIMAS D. Petrutytė 123
LIETUVIŠKA ŠEIMA B. Vindašienė 126
VASARIO 16-TOSIOS MINĖJIMAI G. Plačas, D. Matulionytė ir redakcija 132
SIBIRO TREMTINĖS LAIŠKAI (II) 135
FORMA AR TURINYS? V. Kleiza 137
VOKIETIJOS “LABDARAI” — DVEJI METAI G. Šlikas 139
Šis numeris iliustruotas Lietuvių Foto Archyvo konkurse premijuotų arba atžymėtų kūrinių nuotraukomis. Viršelis — A. Kezio, S. J., nuotrauka. Užsklandos — Giedrės Žumbakienės. 109 psl. — V. Kauliaus, S. J., nuotraukos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užubalienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Uosis Juodvalkis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Pavasaris — kaip jaunystė: linksmas, nerūpestingas, bet drauge susimąstęs ir melancholiškas...
JUOZAS VAIŠNYS, S. ].
Dar vis pasitaiko žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie tebesijaudina dėl liturginių reformų. Jie yra nepatenkinti, murma ir kritikuoja Bažnyčią, manydami, kad tas jų nepasitenkinimas ir kritika ką nors padės, kad gal vėl bus grįžtama prie senosios tvarkos, kad vėl bus altoriai pristumti prie sienos, kad bus grąžinta lotynų kalba, kad jiems nereikės drauge su kitais aktyviai dalyvauti mišiose, bet galės kur nors kamputyje "susikaupę” kalbėti rožančių ar litaniją. Ir rožančius, ir litanijos yra Bažnyčios patvirtintos ir tebepraktikuojamos maldos, yra labai gražu, jei kuris nors tikintysis turi laiko ateiti 5 bažnyčią, kai ten nėra jokių bendrų pamaldų, atsiklaupti prie altoriaus ar kur nors kamputyje ir susikaupti, pasikalbėti su Dievu, bet mišios nėra kiekvieno individuali, asmeniška malda, bet visų bendra auka. Tad tikrai jau būtų laikas nusiraminti, nustoti jaudintis ir murmėti, stengtis suprasti tų reformų priežastis ir prisitaikinti prie Bažnyčios nustatytos tvarkos.
REFORMOS IR JŲ PRIEŽASTYS
Pirmiau neretai tekdavo išgirsti kai kuriuos asmenis kalbant, kad Katalikų Bažnyčia yra pasenusi, neinanti su gyvenimu, atsilikusi nuo moderniųjų laikų, būtinai reikalinga reformų. Atrodo, lyg panašiai būtų galvojęs ir Jonas XXIII, savo amžiumi priklausęs senajai kartai, bet jaunatviška ir pažangia dvasia pralenkęs daugelį moderniosios krypties atstovų. Popiežius sušaukia Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, norėdamas atnaujinti Bažnyčios gyvenimą, kad jis labiau derintųsi prie dabartinių laikų ir turėtų daugiau įtakos vis labiau ir labiau nuo Dievo tolstančiam XX-tojo amžiaus technikos garbintojui. Susirinkimas pradedamas mintimi, jog reikia plačiau atidaryti Bažnyčios langus ir duris, kad įeitų daugiau šviesos ir šviežio oro. Toji šviesa, kurią pasauliui atnešė Įsikūnijęs Dievo Žodis ir kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, ne vieno Bažnyčios nario gyvenime jau buvo bepradedanti gesti. Gal po šešioliktojo amžiaus Reformacijos ir po Tridento susirinkimo jau per ilgai buvo uždaryti langai ir durys, vis bijantis, kad vėl neįsisuktų smarkūs vėjai ir pavojingos audros.
Jonas XXIII galvojo, jog Bažnyčia jau pakankamai sustiprėjus, kad galėtų drąsiai išeiti iš slėptuvių ir stoti akis į akį su moderniuoju pasauliu. Bet, norint sudominti pasaulį, reikia jam parodyti tikrąją šviesą. Ne visų ji buvo pastebima, kai kurie neįstengė jos atskirti nuo kitų blykčiojančių pelkių žiburėlių, nes jos spindesys žmonių neapdairumo, sustingimo bei rutinos buvo susilpnintas. Tą šviesą reikėjo atnaujinti ir žmonėms parodyti jos pirmykščiu spindėjimu.
M. KRUPAVIČIUS
Savo studijoj Vėbra nemaža vietos skiria Valančiui. Jis duoda visą eilę teisingų faktų, kurie rodo tariamą Valančiaus palankumą ir pritarimą caro vyriausybės politikai. Tačiau randa jo tai veiklai ir pateisinimų. Taip pvz. jis "išlydėdamas kunigų seminarijos auklėtinius, jiems liepdavo nesikišti į politiką, o laikytis savo pareigų: altoriaus ir brevioriaus. Matyt, M. Valančius buvo nusistatęs prieš manifestacijas”, bet čia pat priduria: "o gal iš dalies norėdamas ir išteisinti dvasininkiją” (115 psl.). Vėbra pažymi, kad "caro vyriausybės aukštieji pareigūnai”, nepaisydami Valančiaus tariamo caro režimui rodomo palankumo, ne visai pasitikėjo M. Valančiumi. Į jo prašymą leisti išvykti į užsienį gydytis Vilniaus generalgubernatorius 1862 m. kovo 21 d. atsakė neigiamai, motyvuodamas tuo, kad M. Valančiaus "krikščioniškos pastangos” labai esą reikalingos "tvarkai palaikyti” (116 psl.). Vėbra pripažįsta, kad "Valančius laikėsi laviravimo politikos” (116 psl.) ir konstatuoja, kad, "nežiūrint visų jo aukščiau išdėstytų faktų, M. Valančius neabejotinai priskirtinas prie opozicijos, nes jis kategoriškai ir ryžtingai gynė katalikų Bažnyčios teises” (118 psl.). Tokias galutines išvadas apie Valančių Vėbra padarė, atsižvelgdamas į "sudėtingas to meto politines sąlygas” (118 psl.).
Bet Vėbra ne visiems dvasiškiams toks "atlaidus”, kaip Valančiui, nors tie dvasiškiai gyveno ir dirbo tokiose pat sąlygose, kaip Valančius, ir parodydavo tarpais caro okupacinei valdžiai "nuolankumo” dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Valančius. Vėbra gerokai apvanojo kun. Jakštą Dambrauską ir Tumą Vaižgantą. Jakštui Dambrauskui palankumo carui kaltinimą remia citata, paimta iš jo eilėraščio, parašyto caro Mikalojaus II vainikavimo proga. Tame eilėraštyje autorius prašo carą:
"Pavelyk mums būt katalikais Rymo,
Dievo garbės Bažnyčioj netramdyk”
(126 psl.).
Vėbra šią citatą paėmė iš 1895 m. nr. 1 "Apžvalgos”.
Tumui Vaižgantui daromus kaltinimus Vėbra remia citatomis iš jo straipsnių "Apžvalgoje” ir iš jo redaguoto "Tėvynės Sargo”. Svarbiausias ir sunkiausias kaltinimas Tumui Vaižgantui Vėbros grindžiamas šiais Tumo žodžiais: "Politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę” ("T. Sargas”, 1900 m. m. 12, psl. 4). Tame pačiame straipsnyje Vėbros teigimu Tumas "pripažįsta Rusijos ciesorių už tikrą savo valdoną” (129 psl.).
HENRIKAS NAGYS
RAUDA
Saulės neatlaikiau:
rankos pavargo.
Teka upės ir gatvės
raudonos ir tirštos
į naktį.
Neištesėjau žodžio:
lūpos apkarto.
Kalba akmenys,
šaukia
mūrai šalti.
Neišėjau kartu:
žemė žydėjo.
Driekiasi ilgas
vieškelis
tuščias naktin.
* * *
Neišsiskirkim, broliai,
būkim kartu —
tegul ateina naktis visiems iš karto:
tirpsta veidai, siluetai, žodžiai migloj...
Dreba epušės lapai.
Nepalikime, broliai, vieni kitų —
baltas rūkas ateina,
balta migla.
Palieskime rankom lengva
lininį audeklą —
dar sekundė viena,
vienas atsidūsėjimas —
girdėsim tik aitvaro nykų
plasnojimą gluosnių šešėlyje.
KNYGOS
MARIJA SAULAITYTĖ
Mes džiaugiamės, kai jauni rašo, jausdami jų jaunatvišką energiją. Jiems atleidžiame netobulumus — kalbos, technikos neapvaldymą, suprasdami, kad tikrai menišką išraišką ir tobulą derinį pasiekti yra sunku ir kai kam neįmanoma.
Kai žmogus ir kūrėjas subręsta ir abu yra neatskiriami, kai žmogus apima ir tai, kas jam individualu, ir tai, kas universalu, kai jo "aš" tampa tam tikra prasme "visi", kai nieko jam nėra, kas būtų svetima ar neįdomu, kai kūrėjas įeina į vartojamą medžiagą — garsą, formą, įvaizdį, tada galima kalbėti apie tikrai menišką kūrinį.
Henriko Nagio "Broliai balti aitvarai" yra toks kūrinys. Eilėraščiai yra parašyti žmogaus, visai sau ištikimo, visai atviro pasauliui ir kitiems, išėjusio iš savo konfliktų ir perėjusio į visuotinę, esminę patirtį. Tai rimto, savo mene teisingo, nuoširdaus ir meistriško menininko kūrinys.
Eilėraščiai turinio atžvilgiu galėtų būti skirstomi į tris rūšis: vieni išvysto "brolio" sąvoką lietuviška ir plačiąja žmogiška prasme; kiti kalba apie "brolius", poeto draugus, kuriems knyga dedikuota; tretieji yra eilėraščiai apie šiaurę. Eilėraščių forma įvairi. Gili, stipri emocija. Skaitytoją jie veikia tiek turiniu, tiek sąskambiu, įkūnijančiu tai, kas sakoma. Nagio eilėraščiai turi būti garsiai skaitomi.
Kaip ir kituose savo veikaluose, taip ir čia Nagys kontroliuoja vaizdą, harmoniškai sujungdamas įvaizdžius bendra nuotaika. Kiekvienas eilėraštis turtingas vaizdais. Eilėraščiai yra šviesūs draugystėje, vaikystėje, šiaurėje; tamsūs nesuprantamame ir skaudžiame netekime. Jie yra tokie, koks gyvenimas — kūryba turi būti gyvenimui ištikima. Nėra perdėjimų, patetiškumo, beprasmės retorikos. Viskas yra tikra ir tiesu. Poeto asmeniška patirtis skaitytojui tampa intensyviai asmeniška ir jungianti su kitais, nes žmogiškąja patirtimi esame broliai.
Norint knygą geriau suprasti ir pajėgiau apibūdinti, duodamas pasikalbėjimas su Henriku Nagiu.
Kodėl Jūsų poezijoje taip stipriai jaučiami tie, kurių nebėra, ir tai, ko nėra? Juk tiek daug yra.
Nemanau, kad tik dėl to, jog esu pesimistas iš prigimties. Man rodos, kalbame apie tuos, kurių nėra, nes jų praradimas labiausiai skaudina. Kalbėdami apie tai, ką praradome, ir tai vardindami, mes juk žodis po žodžio, vaizdas po vaizdo, vardas po vardo išsakome tai, kas y r a . Gyvenimas y r a brangus ir daugiaspalvis, t o d ė l mirtis skaudi.
Mackus ir Škėma knygoje randami tiesioginiu kreipiniu, aliuzijom, panaudotu stiliumi. Kaupas gal mažiau žinomas, todėl jį sunkiau surasti. Kur jis yra?
Julius Kaupas buvo mano artimiausias draugas, todėl, nors ir netiesioginiai jis minimas eilėse, kiekvienas poetinis įvaizdis ir kiekviena poetinė frazė apie prarastuosius ir praradimą kalba ir apie jį.
ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
(Tęsinys)
PASIRINKIMO LAISVĖ — VALIOS STIPRINIMAS
Montesorinė aplinka, kad turėtų auklėjamosios galios, privalo būti labai kruopščiai, tvarkingai ir sąmoningai paruošta. Kuo daugiau estetikos ir grožio, tuo geriau. Kiekvienas daiktelis aplinkoje privalo turėti pastovią savo vietą. Viskas turi būti surūšiuota ir sukataloguota, kad vaikas, atradęs kokį daiktelį ne vietoje, žinotų, kur jis priklauso. Šalia praktiškos naudos, tatai padeda vaiko protui tvarkingai formuotis nuo pat jaunų dienų, kas neabejotinai yra labai svarbu šiais aukštos technikos laikais.
Pasirinkimo laisvė montesorinėj mokymosi sistemoj iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tik duota teisė vaikui pačiam apsispręsti: kurį pratimą jis nori pasirinkti pirma. Pvz., ar vaikas pirma pasirinks šlavimą, ar rankų plovimą, spalvas ar svorio lenteles, skaitymą ar skaičiavimą, tai neturi esminės reikšmės montesorinėj mokymosi filosofijoj. Svarbu yra tai, kad vaikas renkasi ir pasirenka, dirba ir išmoksta. Pasirinkimo laisvė kaip tik ir duoda vaikui natūralią galimybę ugdyti ir stiprinti savo valią. Tai vienas ir labai svarbus valios ugdymo aspektas. Pravartu būtų tėvams atkreipti dėmesį į šį svarbų faktą ir gana anksti pradėti pratinti vaikus iš daugelio žaislų pasirinkti vieną, o nesuversti visų turimų žaislų į krūvą. Kitą žaisliuką vaikas turėtų imti, tik pirmąjį grąžinęs į vietą.
LAISVĖ ELGTIS TVARKINGAI, O NE KAIP NORI
Dr. Marija Montessori, įnešusi daug gyvybingumo į sustingusias auklėjimo formas, taip pat įnešė ir nemažą kiekį neaiškumų bei nesusipratimų. Ypač daug prieštaravimų yra sukėlęs ir šiandien dar tebekelia jos laisvės principas, kuris daugelio kaip praktikoje, taip ir teorijoje neatsiejamas nuo palaidumo ir sauvaliavimo. Gana dažnai pasitaiko, kad praktiškai dirbančiosios montesorininkės, neįsigilinusios nei į tikrosios laisvės sampratą, nei į metodo dvasią, nei į jo principus, vardan laisvės leidžia vaikams sauvaliauti bei netvarkingai ir nekultūringai elgtis. Ir, žinoma, tokioje klasėje vyksta chaotiškas sąmyšis, nieko bendra neturįs nei su Montessori metodu, nei su jos skelbtąja laisvės sąvoka. Tačiau kai kurie teoretikai, nusižiūrėję į tokių pseudo-montesorininkių chaotišką darbą, padaro toli siekiančias išvadas apie patį metodą ir jo principus, sutapatindami Montesori metodą su progresyviniu auklėjimu, kuris taip populiarus šio krašto mokyklose.
A. Jelionis Ramybė
Dr. Justinas Pikūnas savo straipsnyje "Lietuvių Katalikų Orientacija Šių Dienų Gyvenime" (1969 m. "Laiškų Lietuviams" Nr. 1) tarp žymiųjų neribotos laisvės propaguotojų prikergia ir Montessori. Nurodydamas kylančius pavojus jaunimui dėl stokos bendrojo auklėjimo, Dr. J. Pikūnas rašo: "Bet ir kiti žymieji, kaip G. Stanley Hall, John Dewey, Arnold Gesell, Maria Montessori ir bendrai žymi dalis auklėtojų, pediatrų ir psichologų rėmė nuolaidumo mintį. Leisk vaikui daryti, ką tik jis nori, tenkink jo užgaidas..." Nežinau, kokiais šaltiniais remdamasis, Dr. J. Pikūnas skelbia, kad Montessori rėmusi nuolaidumo mintį ir skatinusi leisti vaikams daryti, ką jie tik nori.
BIRUTĖ VINDAŠIENĖ
Šeima yra žmonijos lopšys ir pagrindinis socialinio gyvenimo branduolys. Šeimoje žmonės gimsta, auga, bręsta, sukuria savas šeimas ir jose miršta. Šeima yra tas vienetas, kuris egzistuoja nuo pat pasaulio sukūrimo ir gyvuos iki pasaulio pabaigos, nežiūrint kokia santvarka vyrauja valstybėje ir kokia ideologija viešpatauja tautos mintyse.
Šeimos santvarka atitinka žmogaus prigimtį. Šeima suteikia žmogui meilę, moralinį saugumą, asmeniško išsireiškimo lauką ir socialinių žmogaus teisių pripažinimą.
Šeima yra tautos ir valstybės pagrindas. Kuo stipresnės ir darnesnės šeimos, tuo stipresnė ir tauta. Šeimoje yra išlaikoma tautos kalba, papročiai, jos siekiai ir troškimai.
Kiekviena šeima yra tipinga savo tautiškumu. Šeimoje atsispindi tautos praeitis, kultūra ir įvairūs pergyvenimai. Per senelius, tėvus jie persiduoda vaikams, o vėliau ir vaikų vaikams. Kiekviena šeima džiaugiasi savo paveldėtomis tradicijomis, savo tėvų papročiais, savo sena kilme ir pan.
Nežiūrint šių laikų modernumo, greitų technikinių bei moralinių vertybių pasikeitimų bei idėjinio blaškymosi, šeimos stengiasi išlaikyti tai, kuo galėtų pasididžiuoti. Pavyzdžiui, amerikiečių šeimose, net ir tose, kur tautybės yra smarkiai sumaišytos, dažnai sutinkame asmenų, kurie didžiuojasi savo tėvų kilme bei jų vaikams perduotais papročiais — tradicijomis. O ką jau besakyti apie išdidžiuosius airius, škotus ar senuosius amerikiečius, kurių protėviai buvo pirmieji šio krašto kolonistai, kilo nuo Bostono ar kartu su generolu Vašingtonu kovojo už JAV laisvę. Jų pasididžiavimas savo kilme pritrenkia naujuosius ateivius, kurie nepagalvoja apie savo kilmę. Juk jeigu žmogus didžiuojasi, kad jo prosenelis prieš 200 metų buvo Amerikos žemyno kolonistas, tai kaip turėtų būti išdidus ir savimi pasitikįs lietuvis, kurio proseneliai prieš 700 metų jau buvo sukūrę savo karalystę, atsilaikė prieš rytų ir vakarų Europos galybes, valdė kraštą nuo Baltųjų iki Juodųjų jūrų ir dar po 125 vergijos ir priespaudos metų atkūrė laisvą valstybę, kuri per 20 savarankiško gyvenimo metų pasivijo vakarų kultūrą. Šis nieko neįžeidžiantis lietuviškas išdidumas privalėtų tvirtai išlaikyti lietuvius savo tautos ribose, nežiūrint kurioje valstybėje jie gyventų.
V. Kaulius Ribotumai
Tai nėra sunku įgyvendinti, kai lietuviškose šeimose yra glaudūs ir artimi ryšiai tarp tėvų ir vaikų. Svarbu, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje palaikytų atviro pasikalbėjimo ir bendravimo santykį.
Tėvo pareiga yra šeimos materialinis aprūpinimas ir vaikų auklėjimas namie. Čia nekalbama apie vaikų fizinę priežiūrą, bet moralines idėjas, šeimos gero vardo išlaikymą, tinkamą elgesį, patarimus, pamokymus ir pan.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKA ŠEIMA -Lietuvybės išlaikymo pagrindas
JAUNIMAS
Kiekvienais metais minime vasario 16-tąją. Paprastai prisirenka pilnos salės žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus, jaunimo būna labai maža. Jaunimas neina, nes jam neįdomu. Senimas eina iš pareigos, nors ir jam neįdomu. Jau prieš tai kiekvienas žino, koks tas minėjimas bus. Legionieriai, garsiai angliškai komanduodami ir kariškai trepsėdami, įneš vėliavas. Kalbės keli amerikiečiai politikieriai, vienas kitą girdami. Jie pasakos apie Lietuvos istoriją, ilgai kalbės apie tokius dalykus, kuriuos kiekvienas lietuvis puikiausiai žino. Jų kalbos tikslas, nors ir aiškiais žodžiais neišreikštas, bus kiekvienam gerai suprantamas: "Tad matote, kaip aš pažįstu jūsų šalies istoriją, man labai gerai žinomi visi jūsų reikalai, matote, koks aš esu jūsų draugas— taigi ateinančių rinkimų metu visi balsuokite už mane!" Minėjimo rengėjai taip pat tai žino, bet juos kiekvienais metais vis kviečia, prisimindami patarlę, kad "ranka ranką prausia". Visi žinome, kad tie minėjimai Amerikos politikieriams yra naudingi žvejoti balsams, bet galvojame, kad gal ir tie politikieriai mums kada nors galės būti naudingi, gal pasakys kongrese gerą žodelį, gal mus užtars.
Taip pat jau ir prieš minėjimą kiekvienam aišku, kokia bus antroji minėjimo dalis— pinigų rinkliava Lietuvos laisvinimo reikalams. Visi žinome, kad ir tai yra būtina, bet ne paslaptis, kad paskutiniaisiais metais tos rinkliavos suskaldė ir mūsų veiksnius, ir visuomenę.
Tad visi suprantame, kad tai, ką darome, reikia daryti, bet taip pat jaučiame, kad ką nors darome ne taip, kaip reikėtų. Dėl to vyresnieji į tuos minėjimus einatik iš pareigos, o jaunesnieji, tos pareigos nejausdami, visai neina. Geras pavyzdys buvo šių metų minėjimas Čikagoje. Ne vienas tų, kurie čia buvo, kitais metais prieš minėjimą jau bent du kartus pagalvos, ar apsimoka eiti, ar ne. Po ilgų politikierių kalbų, kai jau visi buvo gerokai pavargę, dar prasidėjo ilgiausia paskaita, kurios jau beveik niekas nesiklausė. Pagaliau, kai paskaitininkas, net per toli nuo mikrofono stovėdamas, vis kalbėjo ir kalbėjo, tai publika pradėjo demonstratyviai ploti ir trukdyti, kad greičiau baigtų. Buvo tikrai gėda sėdėti salėje, žinant, kad čia buvo ir svetimtaučių. Kokį įspūdį mes jiems padarėm? Jeigu kuris nors jų po minėjimo mums reiškė komplimentus, tai nesunku suprasti, kad tie komplimentai buvo grynai "politikieriški". Ir kas čia kaltas? Žinoma, mes nepateisiname publikos elgesio, bet negalime pateisinti nei rengėjų, nei paskaitininko.
Po to minėjimo visi labiau sukruto kalbėti ir diskutuoti, ką čia reikėtų daryti, kad ateityje tokių nemalonumų išvengtume ir tuos savo minėjimus suprasmintume bei suįdomintume. Šiuo klausimu labai susidomėjo ir jauni-mas. Čia dedame dviejų jaunuolių pasisakymus. Gintaras Plačas yra uolus skautas, o Daiva Matulionytė— veikli ateitininkė. Manome, kad šie jų pasisakymai atstovauja daugumos jaunimo mintis.
iš tėvynės
1949. VII. 21.
Mano Tėve,
Dar ir dar skaitau Jūsų laiškus. Iš jų vis sruvena šviesa, kažin kokia jėga, pasitikėjimas savimi ir Tėvu. O Jums ir įsivaizduoti sunku, kaip labai mes esame reikalingi visa to. Taip, iš tolo žiūrint, gal ir esame panašūs į auką, gal mūsų likimas ir atrodo kažin koks išskirtinai didelis. Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų esame tokie skurdūs. Ištisi mėnesiai vienodo gyvenimo ir darbo, ištisi mėnesiai be sekmadienio, — Tėve, tai išsemia. Tai užgesina širdyje bet kokį polėkį, sugniuždo bet kokią didesnę mintį. Pamažu virstame tik aklu darbo įrankiu, visą gyvenimą užpildome duonos ir darbo rūpesčiu. Pamažu ima mirti visa, kas žmoniška. Esame smulkmeniškai priekabūs, linkę į mažas intrigėles, į niekus. Aišku, Dievas žino, ką daro, bet vis tiek nenoromis kyla klausimas — kam tas vargas ir skausmas, kuris žmogaus netaurina, kuris nedaro jo geresnio? Ir kam betiksime, jeigu grįšime? Ir kokia prasmė, jeigu nunyksime čia?
Gal per tamsiai vaizduoju gyvenimą, bet tyčiomis tai darau, kad Jūs suprastumėt, kaip labai mes esame reikalingi brolių paramos — ne duona, ne moneta, o tuo, kas daug svarbiau — didelėmis mintimis, Viešpaties žodžiu. Žinote, rankos mažiau vargsta, kai turi apie ką pagalvoti, kai dirbi.
O tų minčių Jūsų laiškuose tiek daug. Ir man darosi liūdna, kad jos liekasi nedaugeliui žinomos — tik mano artimiesiems. O juk reikia visiems. Ateina žymesnės šventės, ateina sekmadieniai — mes susirenkame, meldžiamės ir jaučiame, kad kažko trūksta, kažko reikia. O reikia kaip tik ko nors, kas tiktų visiems. Ar Jūs negalite to mums duoti — bent retkarčiais, bent didesnių švenčių proga?
Turėčiau dar daug ką rašyti, išsakyti ir klausti, bet kartais yra kažkokios tylėjimo dienos — nemoku surasti žodžių minčiai. Daug kartų mečiau Jums pradėtą laišką. Bet aš esu ta pati — aklai sudėjusi visa į Tėvo rankas, nepalaužiamai įsitikinusi Jo planų didumu ir tikslumu — o tai yra svarbiausia, čia gyvenant.
Tėve, prisimenu Jus visada su meile ir dėkingumu. Vis galvoju, kad jeigu Dievas norės, leis ir vėl kada nors susitikti.
idėjos ir Žmonės
VACLOVAS KLEIZA
SOCIALINIAI REIKALAI
Mūsų išeivijos gyvenimas ir veikla dažnai yra paremti sentimentu. Bet sentimentas, kaip laužo žarija, ilgainiui išblėsta ir ne visuomet pajėgia patenkinti visuomenę. Prieš keletą metų prezidento Kennedy paskelbtas šūkis: "Neklausk, ką tau duoda tauta, bet klausk, ką tu gali duoti savajai tautai", susilaukė didelio atgarsio ir tapo vienu reikšmingiausių šio šimtmečio šūkių.
Reikia pripažinti, kad ir mūsų išeivija stengiasi ką nors duoti tautai. Lituanistinės mokyklos ir jaunimo organizacijos yra apčiuopiama realybė. Jos kartais susilaukia visuomenės paramos, nors, žinoma, dažniau žodžiais, negu darbais. Bet labiausiai užmirštas yra eilinis visuomenės narys, kuris kartais yra labai reikalingas ir moralinės pagalbos, ir materialinės paramos.
Dažnai savo pokalbiuose prisimename, kad kitų tautų žmonės parodo daug solidarumo ir vieni kitus įvairiai remia, tuo būdu tapdami vieningi ir stiprūs. Apie tai dažnai kalbame su tam tikru pavydu ir menkavertiškumo pajautimu. Bet kai iškyla konkretus klausimas, kiek ir kaip mes galėtume kasdieniniame gyvenime vieni kitiems padėti, tai scena pasikeičia, nuomonės tampa neaiškios, atrandami įvairūs pasiteisinimai, išsisukinėjimai, o kartais net nerviška kova vienų prieš kitus. Užuot lietuvis lietuviui buvęs broliu, tampa priešu.
Vien nuolatiniu sentimentu ir geros valios išoriniu demonstravimu savo tautinės egzistencijos svetimoje aplinkoje ilgai neišlaikysime. Tam reikia tvirtesnio, kiekvienam aiškiau suprantamo ir juntamo pagrindo. Anot mirusio PLB pirmininko J. Bačiūno, mums reikia daugiau konkrečios, ūkininkiškos galvosenos.
Kalėdų naktis J. Šablauskas
Esame susikūrę mitą, kad visa lietuviška visuomenė yra puikiai, patogiai įsitaisiusi, kad nėra jokio vargstančio, pagalbos reikalingo lietuvio. Tai yra tikrai tik mitas, o realybė visai kitokia. Deja, yra nemaža tokių, kuriems gyvenimas yra sunki kova už egzistenciją. Gal apie juos nedaug girdime, jais nesidomime, bet jų tikrai yra. Tai seneliai, ligoniai, neturtingos šeimos, asmenys su emocinėmis bei psichologinėmis problemomis. Apie juos nei spauda nerašo, nei mūsų organizacijos jais nesusidomi, nebent didžiųjų švenčių proga kartais aplanko ir padainuoja lietuviškų dainelių.
G. ŠLIKAS
Šių metų vasario 8 d. "Labdaros" draugijos nariai, susirinkę Bad Cannstatt'e išklausė draugijos pirmininko p. J. Glemžos pranešimo apie nuveiktą darbą ir išrinko naują valdybą.
1967 m. įsteigta draugija išaugo, sustiprėjo ir šiuo metu Europoje ji yra vienintelė tokio pobūdžio labdaringoji organizacija, registruota teisme. Ši organizacija buvo labai ir labai reikalinga V. Europoje, o ypač Vokietijoje gyvenantiems lietuviams. Niekam ne paslaptis, kad ne vienas mūsų išeivis Vokietijoje yra reikalingas materialinės paramos. Ypatinga parama reikalinga besimokančiam lietuviškam jaunimui. Tokia parama yra sunkiai įmanoma be darnios, veiksmingos ir ryžtingos organizacijos. Prieš dvejus metus įsteigta "Labdaros" draugija kaip tik ir pasiryžo organizuoti galimai veiksmingesnę finansinę paramą jos reikalingiems lietuviams.
Ypatingą dėmesį draugija pasiryžo skirti jaunimui. Vokietijoje gyvenančių lietuvių inteligentija nėra didelė. Jos atstovai yra daugiausia mūsų senosios kartos nariai, todėl nenuostabu, kad jie pamažu vienas po kito pasitraukia iš visuomeninės veiklos darbininkų gretų. Pakaitalų šioms gretoms užpildyti nėra kur kitur ieškoti, kaip mūsų jaunimo tarpe. Štai kodėl kiekvienas susipratęs lietuvis gerai žino, kad jaunimui išauklėti ir išlavinti reikia skirti visas mūsų jėgas. Reta Vokietijos lietuvių šeima turi lėšų ir sąlygų sūnui ar dukrai išmokslinti. Dėl šios priežasties "Labdaros" draugija ir ėmėsi nelengvo darbo — parūpinti lėšų pašalpos reikalingiems tautiečiams, ypač mūsų lietuviškojo jaunimo mokslui.
AR GALIMA PRIEITI IŠVADOS IR TURĖTI ĮTAKOS Į KĄ NORS?
Ne, negalima. Galima tik prieiti išvadą ir turėti įtaką kam nors. Po veiksmažodžio prieiti paprastai vartojamas galininkas, o ne kilmininkas, pvz.: Jis priėjo liepto galą. Priėjau didelę upę. Niekas šiuose sakiniuose nepavartotų kilmininko, tad ir priėjau išvados yra neteisingas pasakymas, čia reikia sakyti priėjau išvadą. Yra visai kitas dalykas, kai po prieiti vartojamas pilnio kilmininkas (taip jį vadina J. Jablonskis), pvz.: Priėjo pilna troba žmonių. Čia priėjo reiškia prisirinko. Šis, anot J. Jablonskio, pilnio, arba daugybės, kilmininkas vartojamas visai kitam reikalui — pilniui arba daugybei išreikšti.
Turėti įtakos į ką nors — taip pat netaisyklingas pasakymas, reikia sakyti: Turėti įtaką kam nors. Tad yra netaisyklingi tokie sakiniai: Mokykla turi didelės įtakos į mokinius. Maistas turi didelės įtakos į žmonių sveikatingumą. Juos reikėtų taip pataisyti: Mokykla turi (arba daro) didelę įtaką mokiniams. Maistas turi didelę įtaką žmonių sveikatingumui.
DAŽNIAU VARTOKIME UŽUOT
Kaip reikėtų išsireikšti, norint pasakyti, kad kas nors yra daroma ne taip, kaip turėtų būti daroma? Tokiais atvejais dažnai yra pasakoma arba parašoma: Vietoj to, kad dirbtų, jis išėjo pasivaikščioti. Mokiniai, vietoj to, kad studijuotų, pradėjo išdykauti. Tokie nesklandūs sakiniai, tur būt, yra atsiradę, pažodžiui verčiant panašias slaviškąsias konstrukcijas. Kartais pasakoma dar blogiau, netaisyklingai pavartojant veiksmažodžio bendratį, pvz.: Vietoj peikti esamą padėtį, mes turėtume stengtis ją pagerinti savo darbu. Visus šuos minėtus sakinius daug sklandžiau ir paprasčiau galėtume taip pasakyti: Užuot dirbęs, jis išėjo pasivaikščioti. Mokiniai, užuot studijavę, pradėjo išdykauti. Užuot peikus esamą padėtį, mes turėtume stengtis ją pagerinti savo darbu. Šitas žodelis užuot mūsų per dažnai pamirštamas, bet jis gali būti labai naudingas tiek sklandesniam kalbos stiliui, tiek sakinio taisyklingumui.
ŽINOTI, MOKĖTI, PAŽINTI
Šių trijų veiksmažodžių reikšmė yra skirtinga, bet kai kurie žodį žinoti vartoja ten, kur būtinai reikėtų žodžio mokėti arba pažinti, pvz.: Jisai žinojo (— mokėjo) penkias kalbas. Aš jį labai gerai žinau (-- pažįstu). Mokinys nežinojo (= nemokėjo) pamokos. Minėtais atvejais jokiu būdu negalima vartoti žodžio žinoti, nes jis vartojamas tik tada, kai yra žinoma apie kokį nors įvykį, apie jo buvimą, pvz.: Aš žinau, kad jis moka penkias kalbas. Tu žinai, kad aš jį pažįstu. Mokytojas žinojo, kad mokinys nemokėjo pamokos.
REIKŠMĖ IR PRASMĖ
Nors šie du žodžiai nėra sinonimai, bet tiek raštuose, tiek šnekamojoje kalboje jie dažnai yra maišomi. Ne visai aiškiai juos atskiria ir žodynai. Pvz. P.
Skardžiaus "Lietuvių kalbos vadove" sakoma, kad prasmė yra "loginė dalyko esmė (angl. sense, meaning, import; pranc. sens; vok. Sinn): Žmonių pasakymai ne vienoda prasme suprantami; Šie poeto žodžiai turi labai gilią prasmę (yra prasmingi). Reikšmė — dalyko vertingumas kuriam kitam dalykui (angl. signification, meaning; pranc. signification, importance; vok. Bedeutung): Lietuvių tautinės kultūros reikšmė pasauliui yra nemaža; Žodžių reikšmės yra nepastovios".
"Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" aiškinama, kad prasmė yra "vidinis, loginis turinys: Perkeltinė žodžio prasmė; arba tikslas, pagrindas: Ar čia buvo prasmės taip daryti? Gyvenimo prasmė. Reikšmė — tai, kas ką reiškia: Šio žodžio reikšmė ne visai aiški; arba svarba: Tai didelės reikšmės dalykas".
J. Prapuolenis Kalėdos
KALBOS SKYRIUS
Gauname daug laiškų, labai giriančių naujai įvestą kalbos skyrių — "Gimtąjį Žodį". Čia jų nespausdiname, nes beveik visur kartojasi tos pačios mintys, kurios buvo išspausdintos kovo mėn. numeryje. Tuos pagyrimus girdėti mums labai malonu, bet nemalonu nuolat girdėti radijo pranešimuose ir viešose kalbose vis kartojant tas pačias grubias klaidas, apie kurias jau esame rašę "Laiškų Lietuviams" kalbos skyriuje. Jeigu tas klaidas daro paprasti, mažai mokyti žmonės, tai niekas dėl to daug nesijaudins, bet kad jas vis kartoja lituanistinių mokyklų mokytojai, rašytojai ir teatro artistai, tai yra gėda.
AR “LAIŠKAI LIETUVIAMS” TURĖTU SU KUO NORS JUNGTIS?
Kai kas dar ir dabar pasako ar parašo, kad mes turime per daug laikraščių ir žurnalų. Būtų geriau, kad kai kurie susijungtų. Kartais ir "Laiškams Lietuviams", patariama jungtis su kitais žurnalais. Bet su kokiais? Apie tuos susijungimus dažniausiai kalba tie žmonės, kurie šių žurnalų neskaito ir jų specifinio pobūdžio nesupranta. Čia jiems atsako "Laiškų Lietuviams" ilgametis skaitytojas ir dabartinis redakcijos narys Vaclovas Kleiza. Jo nurodyti trys "momentai" išskiria "Laiškus Lietuviams" iš kitų žurnalų, tad jiems su kuo nors jungtis ir atsisakyti šio savo specialaus pobūdžio būtų tikras nusikaltimas. Bet jeigu kuris nors kitas žurnalas panorės prie "Laiškų Lietuviams" prisijungti ir jiems padėti dar geriau plėtoti savo pasirinktą liniją— mielai priimsime.
Redakcija
K. Daugėla Žiema
Žiūrint į mūsų spaudą išeivijoje, prisimena Pietų Amerikos socialinė struktūra. Joje randame dvi pagrindines klases: turtinguosius ir vargšus. Panašumo yra ir lietuviškoje spaudoje: vienoje pusėje turime laikraščius (dažniausiai pataikaujančius tam tikrai žmonių grupei), kurie savo turiniu ne visuomet pasiekia vidutiniškumo ribą (nežinia, ar tai yra spaudos infliacijos pažymys, ar mūsų išsisėmimo ženklas). Kitoje pusėje matome vieną kitą intelektualinio - kultūrinio lygio žurnalą, skirtą gana siauram skaitytojų rateliui.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Dvidešimtmečio proga “Laiškai Lietuviams” skelbia straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiųjų konkursui paskirta tema: KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ (socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu). Jaunimo konkursui skiriama tema: JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY (koks mūsų jaunimas yra dabar, ką jis vertina, ko siekia, kokia numatoma jo ateitis).
Suaugusiųjų konkurse gali dalyvauti visi, o jaunimo konkurse — moksleiviai ir studentai. Konkursui skirti straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 3000 žodžių. Autorius pasirašo slapyvardžiu, i atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, vokelį užlipina ir drauge su straipsniu atsiunčia redakcijai iki šių metų birželio mėn. 30 dienos.
Suaugusiems yra skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. Jaunimo konkursui taip pat skiriamos trys premijos: I — 50 dol., II — 30 dol., III — 20 dol. Žinoma, jaunimas, jeigu nori, gali dalyvauti ir suaugusiųjų konkurse. Abiems konkursams bus dvi atskiros vertinimo komisijos, kurios bus paskelbtos vėliau.
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nespausdinti straipsniai bus grąžinti autoriams.
Plačiau apie konkursą yra paaiškinta “L. L.” vasario mėn. numeryje.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Kun. Petras Butkus. TAUTŲ ŠVENTOVĖSE. Kelionių įspūdžiai. Išleido Gintaras, Sidney, Australija, 1970 m. 390 psl., kaina 3.75 dol. įdomiai parašyti autoriaus kelionių aplink pasaulį įspūdžiai.
LIETUVIAI ARGENTINOJE. 1918-1968 m. sukakties proga išleistas didelio formato almanachas apie Argentinos lietuvių gyvenimą. Išleido Rosario Lietuvių Bendruomenė 1968 m. 216 psl., kaina 3 dol.
Broniaus Budriūno Kūriniams Leisti Fondo naujai išleisti muzikos veikalai. I. Giesmės chorui: 1. “I Šventąją Motiną” — St. ir Pr. Žukauskų lėšomis, 2. “Neapleiski Mūsų” ir 3. “Viešpaties Malda” — A. Budginienės lėšomis, 4. “Malda” — Pr. Baltakio lėšomis. II. Solo dainos: 5. “Miegužėlio Noriu” — E. ir J. Swetiku lėšomis, 6. “Išauš Pavasaris” — dr. J. Jurgilo lėšomis. Baltic Federation of Canada leidinys “Rise My Ringing Word” iš veikalo “The Baltic Story”, daina Broniaus Budriūno. Šios gaidos gaunamos adresu:
B. B. K. L. Fondas, 2620 Griffith Park Blvd., Los Angeles, Calif. 90039.
LITUANUS, Vol. XV, No. 3. Redaguoja Antanas Klimas ir Ignas K. Skrupskelis. Šiame numeryje rašoma apie kai kurias lietuvių kalbos problemas ir apie mokslo simpoziumą. Numeris iliustruotas dail. Zitos Sodeikienės darbais.