1970 m. Spalis-October Vol. XXI, Nr. 9
VIVOS PLANGO J. Vaišnys, S. J. 290
PIRMIEJI JĖZUITAI LIETUVOJE Kun. S. Yla 292
AR KIEKVIENAS TIESOS NESAKYMAS YRA MELAS? J. Vaišnys, S. J. 295
EILĖRAŠČIAI Danguolė Sadūnaitė 300
RELIGINIS AUKLĖJIMAS LITUANISTINĖSE MOKYKLOSE J. Vaišnys, S. J. 302
KODĖL ŠEIMOS SKIRIASI? Išsiskyrusi moteris 305
INTYMIOJI VEDUSIŲJŲ GYVENIMO PUSĖ Al. Gimantas 309
KAS YRA TAUTA? F. Jucevičius 311
APIE MŪSŲ MINĖJIMUS Regina Kutka 321
DALIES KILMININKO VARTOJIMAS L. Dambriūnas 322
Visos tekste esančios fotografijos — Virgilijaus Kauliaus, S. J. Viršelio fotografija — Algirdo Grigaičio. Užsklandos: 291 psl. — Algirdo Kurausko, 310 psl. — Jūratės Eidukaitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užuba-lienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
V. Kaulius, S. J. Po šviesios vasaros ateina apsiniaukęs ruduo.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Po Putino mirties buvo išleisti jo įdomūs eilėraščiai, pavadinti "Vivos plango, mortuos voco” (Apverkiu gyvuosius, šaukiu mirusiuosius). Atrodo labai neįprasta. Mes būtume linkę priešingai sakyti: "Apverkiu mirusiuosius, o šaukiu (į kovą ar į darbą) gyvuosius”. Bet Putinas, be abejo, taip rašė visai sąmoningai. Kai jis matė tuos, su kuriais jam teko gyventi ir bendrauti, kai jis žiūrėjo į tuos vaikščiojančius lavonus, kurie savo brolius skundė, išdavinėjo ir į Sibirą trėmė, tai jis ir negalėjo kitaip elgtis, kaip tik apverkti tuos dar neva gyvuosius. Ir kas gi beliko šaukti į darbą, į kovą už žmoniškumą? Tai tik mirusieji, tik tie, ant kurių kaulų buvo pastatyta mūsų nepriklausomybė ir laisvė.
Bet ir mes, laisvuose kraštuose gyvenantieji, jeigu apsidairysime aplinkui, tai pamatysime daug gyvųjų, kuriuos reikia apverkti. Ir čia dažnai brolis prieš brolį kovoja, lietuvis lietuvį niekina, šmeižia, persekioja. Pažiūrėkime į mūsų spaudą — ir ten ne geriau. Spauda turėtų skleisti šviesą, tu-rėtų visus skatinti vieningam darbui, bet kai kurie mūsų laikraštpalaikiai yra tapę šiukšlių dėžėmis. Juose mirgėte mirga išsigalvoti kitų kaltinimai, niekinimai, šmeižtai. Jie persunkti neapykanta visiems, kurie kitaip mano, negu jų korespondentai, redaktoriai, straipsnių rašytojai. Jeigu atsirastų koks nors šių laikų Muravjovas ir už-draustų tokią spaudą, tai mums tik į gera išeity.
Per amžius lietuviai su įvairiais priešais kariavo, tad toji kovos dvasia jau taip į mūsų kraują yra įsisunkusi, kad visur matome priešus, prieš kuriuos tuoj keliame kardą. Teisingai K. Binkis dar nepriklausomybės laikais rašė:
"Mūsų proseniai karingi,
Prūsai, kuršiai ir jotvingiai,
Suteikė mums tokį kraują,
Kurs vis priešo reikalauja”.
Jeigu mūsų visų bendras priešas yra per toli, jeigu mes su juo negalime susitikti akis į akį, jeigu jis neskaito mūsų spaudos, tai savo pabėgusia fantazija susikuriame priešų iš čia pat gyvenančių savo brolių ir draugų, kad turėtume prieš ką kovoti.
Žinoma, visi norime vienybės. Visi apie ją garsiai kalbame. Bet tą vienybę klaidingai suprantame. Mums turi būti tokia vienybė, kad visi būtų tokie, kaip aš. Visi turi būti sutempti ant to paties kurpalio. Kiekvienas turi taip galvoti, kaip aš; kiekvienas turi turėti tokią pat pasaulėžiūrą, kaip aš; kiekvienas turi vartoti savo veikloje tuos pačius metodus, kaip ir aš; žodžiu — jis turi būti mano duplikatas, o ne atskiras individas. Tokia vienybė — tai ne vienybė. Tai tik asmenybių laužymas ir naikinimas. Vienybei reikia tolerancijos, reikia pagarbos kito nuomonei ir įsitikinimui.
KUN. STASYS YLA
REDAKCIJOS PASTABA. Neseniai "Krikščionis Gyvenime" išleido kun. Stasio Ylos knygą, vaidu "Šiluva Žemaičių istorijoje" (I dalis). įvairiose tos knygos vietose yra rašoma apie pirmųjų jėzuitų veiklą Lietuvoje. Kadangi pernai suėjo 400 metų nuo jėzuitų atvykimo Lietuvon, tai manome, kad skaitytojams bus įdomu šiek tiek susipažinti su jų veikla. Šiam tikslui perspausdiname iš minėtos knygos skyrelį "Pirmųjų jėzuitų posūkis į liaudį" ir vieną kitą ištrauką iš kitų skyrių. Knygoje yra labai daug įdomios istorinės medžiagos. Ją galima įsigyti pas platintojus arba Lietuvių Enciklopedijos leidykloje, kur buvo knyga išspausdinta. Knygos kaina — 5 dol.
Su pirmaisiais atsivertėliais prasidėjo Lietuvos katalikybės restauracija, į kurią netrukus įsijungė ir naujai atvykę jėzuitai. Maža jų grupė (4 tėvai) atsirado Vilniuje 1563 metų rudenį. Jų pirmas rūpestis buvo įkurti mokyklą ir tai jie padarė sekančiais metais, kai atvyko dar 13 ordino narių. Mokyklą pradėjo su pirmomis žemesnėmis klasėmis ir per 8 metus išugdė pilną kolegiją su 400 mokinių. Toks didelis mokinių skaičius vertė galvoti, kur šis jaunimas tęs savo studijas toliau, nes į užsienius galėjo patekti tik žymiųjų didikų vaikai. Mintis steigti universitetą Vilniuje brendo kiek anksčiau, tačiau nesitikėta, kad tam pritartų valdovas Žygimantas Augustas, apsuptas įtakingų reformatų. Kai jis mirė ir nauju valdovu buvo išrinktas
Steponas Batoras, tada jėzuitai gavo pirmiausia jo sutikimą. Universitetas oficialiai buvo įsteigtas 1575 metais; tų metų bėgyje buvo gautas ir pop. Grigaliaus XIII raštas, suteikiąs universiteto teises bei privilegijas. Pagaliau 1585 m. universitetą patvirtino ir valstybės seimas. Šis pirmas ir ilgą laiką vienintelis Rytų Europos universitetas buvo vadinamas Vilniaus akademija.
Jėzuitai buvo žinomi ne tik savo intelektualumu, bet ir geru auklėjimu, dėl to jiems Vilniaus vysk. Jurgis Radvilas 1582 metais patikėjo naują uždavinį — auklėti būsimus kunigus dviejose naujai įsteigtose Vilniaus seminarijose — diecezinėje ir popiežinėje, kuri ruošė misininkus Rusijai ir Livonijai.
Trečias jėzuitų uždavinys buvo sielovada — katekizacija, pamokslai, misijos, išpažintys. Nuo šio darbo nebuvo atpalaiduoti nei tie kunigai, kurie dirbo mokyklose. Šioj darbo srity jie laikėsi principo patarnauti žmonėms jų vartojama gimtąja kalba. Vilnius tuo metu buvo trikalbis, nes šalia lietuvių buvo nemaža lenkų ir vokiečių. Su abiejų pastarųjų aptarnavimu nebuvo bėdos, nes mokančių lenkiškai ir vokiškai jėzuitams nestigo. Sunkiau buvo su lietuviais, nes neturėta savų lietuvių vienuolių. Kol atsirado kandidatų iš lietuvių ir kol jie buvo paruošti kunigais, lietuvių kalbos mokėsi nelietuviai. Iš pramokusių kalbos ir įsijungusių į lietuvių sielovadą, kai kurie čia minėtini. Visų pirma Mikalo-jus Sedkovskis, kurį vysk. Merk. Giedraitis 1576 metais parsigabeno iš Vilniaus į Žemaičius ir, jo lydimas, lankė parapijas. Kai Giedraitis 1587 m. vėl lankė visą savo vyskupiją, jį lydėjo portugalas Emanuelis Vega ir Jeronimas Kniška, sakydami lietuviškus pamokslus ir mokydami liaudį tikėjimo tiesų. Kiek vėliau Žemaičiuose sakė lietuviškus pamokslus, mokė žmones ir klausė išpažinčių ispanas Antanas Arijus ir, tur būt, vokietis P. Krimeris. Pastarieji du į Žemaičius atvykdavo iš Rygos, kur vysk. Merk. Giedraičio dėka Vilniaus jėzuitai nuo 1583 metų buvo įsikūrę.
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Jau seniau "Laiškuose Lietuviams" esame rašę apie melą, bet kadangi vis atsiranda skaitytojų, kuriems ši problema sukelia daug neaiškumų ir kurie vis prašo paaiškinimų, tai dar kartą šiek tiek panagrinėsime melo ir tiesos nesakymo klausimą, pakartodami taip pat kai kurias jau pirmiau pateiktas mintis.
Aštuntasis Dievo įsakymas draudžia meluoti, tad melas yra blogas dalykas. Dėl ko? Moralistų nuomone, melas yra dėl to blogas, kad prieštarauja tiesos dorybei. Kalba yra Dievo duota žmogui tam, kad jis galėtų išreikšti savo mintis, o ne tam, kad jas slėptų, kitą apgaudinėdamas. Tad kalbėti netiesą, moralistų manymu, yra iš esmės blogas dalykas ir jokios aplinkybės jo negali padaryti geru. Žmogus yra socialinis tvarinys, skirtas gyventi bendruomenėje. Melas yra didelė socialinio bendravimo kliūtis. Jeigu žmogus negali pasitikėti kito žmogaus žodžiu, tai negali būti kalbos apie jokią bendruomenę ar socialinį gyvenimą.
Paprastai melas yra laikomas lengva nuodėme, bet sunki ji gali tapti tada, kai kitam iš to kyla didelių nemalonumų arba padaroma žymi skriauda. Tikrai melas yra negarbingas ir nesocialus elgesys. Žmogus, kuris linkęs meluoti, niekad nebus visuomenėje nei gerbiamas, nei vertinamas. Meluoti mėgsta vaikai, lyg norėdami uždengti savo silpnumą, nesugebėjimą ir įvairias klaidas. Dažniausiai jie meluoja iš baimės. Taip pat ir suaugusio žmogaus melas beveik visuomet suponuoja jo silpnumą, bailumą, nesugebėjimą ir didesnes ar mažesnes klaidas. Melas suaugusį žmogų tartum paverčia vaiku. Tai yra artimo meilės ir draugystės priešas.
V. Kaulius, S. J. Vienatvė
Tad moralistai liepia visuomet sakyti tiesą, nes melas yra iš esmės blogas dalykas ir negali būti leidžiamas jokiam tikslui, nes ir geriausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali sukelti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz. jeigu gydytojas labai jautriam ir mirti bijančiam pacientui pasakys, kad jis nepasveiks, tai toji žinia pacientui gali dar labiau pagreitinti mirtį. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir tie piktadariai tave klausia, ar jis yra namuose, tai tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet minėtais ir kitais panašiais atvejais tyla galėtų reikšti teigiamą atsakymą.
Kiekvienas žmogus yra įpareigotas sakyti tiesą, bet jis yra drauge įpareigotas ir laikyti paslaptis. To reikalauja ir žmogaus prigimtis, ir artimo meilės įsakymas. Tad kaip šiuos du reikalavimus suderinti? Čia ir glūdi visa melo problema. Ji nėra lengva, tad visai nenuostabu, kad ji suteikė daug galvosūkių geriausiems visų laikų moralistams ir filosofams.
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
ŽIEMAI ARTĖJANT
Aš buvau išsigandusi šalčio.
Kai atradau lapą,
numestą ant kelio.
Nudažytą
raudonai,
žaliai
ir rudai--
(Paženklintą atspaudu
Tavo bato...)
- - - - - -
Ir ten išskaičiau
savo žemėlapi žiemai.
* * *
1.
Jūs sugrįžote vėl,
Juoktis —
kartu su gėlėmis,
su paukščiais.
2.
Lapai!
Žvalūs,
linksmi —
kaimiečiai.
3.
Ir rytas —
kilnoja jus,
tarytum akušerė.
Vaizdai iš "Grandies" pasirodymų Čikagoje.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Niekas neabejoja, kad lituanistinėse mokyklose šalia lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos yra reikalinga arba bent labai naudinga mokyti dainavimo ir tautinių šokių. Kai kurie vis protestuoja, kad lituanistinėse mokyklose nėra sporto. O kaip su religija? Daugelyje mokyklų ji yra dėstoma, bet ne visose. Daugelis tėvų ir mokytojų jos reikalingumu visiškai neabejoja, bet kai kurie mano, kad lituanistinėse mokyklose būtų galima be jos apsieiti, nes laiko yra labai maža, o vaikai religinių žinių gauna vietinėse katalikiškose mokyklose. Neseniai buvusioje JAV ir Kanados lietuvių mokytojų savaitėje buvo iškeltas šis klausimas. Iš visų dalyvių tik viena jauna poniutė pasisakė prieš tikybos dėstymą lituanistinėse mokyklose. Ji sakė galinti namie geriau vaikus išmokyti tikybos, negu kunigai mokykloje. Žinoma, kartais ne tik tikybos, bet ir lietuvių kalbos namie tėvai gali geriau vaikus išmokyti, negu mokykloje, bet tai atskiri atvejai.
Kad tikyba yra neatskiriama mokymo ir auklėjimo dalis, tai neabejoja joks tikintis ir protingas žmogus. Štai ką apie tai sako garsusis mokslininkas Albert Einstein: "Neužtenka žmogų padaryti tiktai geru specialistu. Žmogus — ne mašina. Auklėjimo tikslas turėtų būti grožio pajautimas ir moralinių gyvenimo vertybių pažinimas. Auklėjimas, kuris šį tikslą aplenkia, išugdo specializuotas būtybes, panašias į treniruotus šunis". Aišku, kad tai tinka mokykloms aplamai, bet lituanistinė mokykla yra tik tam tikra pagelbinė priemonė, jos negalima lyginti su kitomis mokyklomis, tad ir negalima reikalauti, kad čia būtų dėstomi visi dalykai, kurie yra reikalingi kitose mokyklose.
Manantieji, kad tikybos dėstymo lituanistinėse mokyklose nereikia, aiškina, kad beveik visi vaikai lanko katalikiškas mokyklas ir ten tikybos gauna pakankamai. O čia, lituanistinėse arba šeštadieninėse mokyklose, laikas toks ribotas, kad jo neužtenka svarbiausioms lietuvių kalbos ir literatūros pamokoms. Žinoma, į šiuos argumentus negalima numoti ranka. Visi žinome, kiek maža to laiko reikalingiausiems lituanistiniams dalykams, bet juk ir tikyba gali būti lituanistinių dalykų papildymas. Vaikai turi sugebėti ir apie religinius dalykus kalbėti lietuviškai, jie turi išmokti lietuviškai melstis, dalyvauti lietuviškose mišiose, lietuviškai atlikti išpažintį. Visa tai juose labiau ugdys lietuvišką dvasią ir labiau jungs su lietuviška bendruomene.
Skaityti daugiau: RELIGINIS AUKLĖJIMAS LITUANISTINĖSE MOKYKLOSE
ŠEIMA
IŠSISKYRUSI MOTERIS
Šeimų skyrybų epidemija siaučia ne tik Hollywoode ir visoje Amerikoje, bet yra skaudžiai palietusi ir kitas šalis, neišskiriant nė lietuvių. Žiūrėk — susimyli du jaunuoliai, susituokia, svajoja apie ilgą laimingą šeimos gyvenimą ir po poros metų išsiskiria. Gal dar skaudžiau, kai susituokusieji drauge išgyvena keliolika metų, susilaukia vaikų, o paskui vienas nueina vienu keliu, kitas — kitu, palikdami nustebusius nelaimingus vaikus stovėti kryžkelėje. Kieno čia kaltė? Kartais vieno, kartais kito, dažniausiai abiejų.
Jeigu šeima iširo, tai nebuvo tikros meilės, o jeigu pradžioje ir buvo, tai tuoj užgeso. Šeima turėtų būti bent dalelė dangaus, turėtų būti poilsis, bet neretai tampa tikru pragaru, kur apie jokį poilsį negali būti nė kalbos. Nerandant šeimoje nei jokio poilsio, nei paguodos, pradedama ieškoti kitur. Žinoma, niekas taip nepasikeičia, savaime, turi būti tam tikrų priežasčių. Čia ir pasistengsime trupučiuką žvilgtelti į vieną kitą šeimos suirimo priežastį. Būtų labai naudinga, kad pasisakytų ir kiti, nurodydami kitas priežastis ir būdus, kaip išlaikyti šeimos sugyvenimą.
V. Kaulius, S. J. Mergaitė
BŪDO SKIRTUMAI
Du besiruošiantieji tuoktis jauni žmonės dažnai nesuspėja vienas kito geriau pažinti. Kartais nė nesistengia. Jiems užtenka jausminės romantiškos meilės. Jie galvoja, kad šitokia meilė tęsis amžinai. Bet kartais nė pastangos nepadeda, kad prieš vestuves galėtų pakankamai pažinti vienas kito būdą. Sakoma, kad prieš vestuves susimylėjusiųjų akys būna uždarytos kito ydoms, bet labai plačiai atvertos geroms savybėms, o po vestuvių — priešingai: akys plačiai atveriamos ydoms, bet uždaromos geroms savybėms.
Aišku, kad reikėtų stengtis prieš vedybas vienas kito būdą kaip galima geriau pažinti, bet po vestuvių nereikia nustebti, jeigu ir per ilgą priešvestuvinį draugavimą dar ne visas būdo ypatybes permatei, jeigu kasdien vis pastebi naujas būdo savybes, charakterio kampuotumus, apie kuriuos pirmiau nė negalvojai. Kiekvieno žmogaus būdas yra skirtingas, kiekvienas vis kitaip į įvairius dalykus žiūri, kitaip į juos reaguoja. Labai svarbu tai suprasti ir sugebėti prisitaikyti. Tikrai bus tuščios pastangos, jeigu norėsi kito būdą pakeisti ir pertempti ant savo kurpalio. Verčiau reikia stengtis skirtingus būdus kaip nors suderinti, toleruoti, su jais sugyventi.
AL. GIMANTAS
Šia tema ryžtamės kalbėti ne dėl to, kad dabar jau pasidarė beveik mados dalykas apie tai gana plačiai rašyti vietiniuose laikraščiuose bei žurnaluose, bet vien dėl to, kad mes, lietuviai, apie tai beveik visiškai nekalbame, šis klausimas yra ignoruojamas, gražiai apeinamas, lyg tai mūsų visai neliestų ir nebūtų aktualu ar būtina tai svarstyti.
O vis dėlto įvairiais kitais šeimos gyvenimo klausimais yra ne taip jau maža rašoma. Tokiuose straipsniuose, lyg tyčia, aiškinami įvairiausi šeimyninio ir vedybinio gyvenimo klausimai, visiškai vengiant paminėti intymesnę vedusiųjų gyvenimo pusę. Tačiau ji, ar kam patinka, ar ne, yra gyva, reali, kasdieninė. Nuodėmklausiai, gydytojai ir psichologai galėtų paliudyti, kad ir mes, lietuviai, esame tik žmonės, lygiai tokie pat, kaip ir kiti, su tomis pačiomis problemomis, kokias turi ir mūsų kaimynai, pažįstami ir bendradarbiai nelietuviai. Bet jų padėtis šioje srityje yra žymiai geresnė, negu mūsų, nes jie turi pakankamai rimtų šaltinių bei patarėjų, su kuriais gali aptarti visas iškilusias problemas, gali gauti atsakymų į iškeltus klausimus. O mes vis dar esame tokie kuklūs, gal net perdėtai kuklūs ir su intymiomis vedusiųjų gyvenimo problemomis nedrįstame kreiptis į tuos, kurie yra pasiruošę bent iš dalies mums padėti, pagelbėti, bandyti surasti atsakymus.
Gal prieš ketvertą metų kartą teko šia tema kalbėti su vienu mūsų kunigu, kuris taip pat pripažino, kad kartais ir jis gaunąs paklausimų ar prašymų padėti išspręsti šeimoje kilusius nesklandumus, kurių pagrinde kaip tik ir glūdėjo intymieji vedusiųjų reikalai. Tas pats kunigas taip pat tvirtino, kad jam žinoma nemaža atsitikimų, kai dėl tarpusavio lytinio neprisitaikymo tokia šeima iširusi, nes vienas ar kitas sutuoktinis būtinai buvęs reikalingas vedybų patarėjo pagalbos, bet jos ieškoti griežtai atsisakęs.
idėjos ir Žmonės
F. JUCEVIČIUS
Į šį klausimą yra begalės atsakymų. Tautos supratimas įvairuoja pagal žmogaus pažiūras, įsitikinimus ir turimus mitus. Kiekviena filosofinė srovė, kiekviena politinė ideologija, kiekviena sociologinė mokykla turi savą tautos sampratą. Ji gali būti skirtingai suprasta, nes į ją galima žiūrėti iš skirtingų taškų. Istorikas tautą nusako vienaip, lingvistas — kitaip. Vieniems ji yra empirinė, o kitiems labiau idealistinė kategorija. Vieniems ji yra savos rūšies socialinis konglomeratas, o kitiems — net metafizinė būtybė. Patriotas žiūri į tautą vienaip, o šovinistas kitaip. Kaip yra skirtingų tautos sampratų, taip yra ir skirtingų laikysenų josios atžvilgiu. Vieni jai yra abejingi, o kiti ją garbina, lyg kažkokį dievą. Vieni dėl jos miršta, kiti ją išduoda. Vieni jos išsižada be jokio sąžinės graužimo, o kiti jos gerovei paaukoja net visą savo gyvenimą. Kiti nueina taip toli, kad vardan savo tautos meilės išžudo milijonus kitos tautos žmonių. Po pirmojo pasaulinio karo turkai išžudė beveik milijoną armėnų, o paskutiniojo karo metu vokiečiai išžudė beveik šešis milijonus žydų. O kiek rusai komunistai išžudė lietuvių, latvių ir estų!
Mylėti savo tautą yra vienas dalykas, o neapkęsti kitų tautų — kitas. Kai savos tautos meilė gimdo neapykantą kitoms tautoms, tai tada jau nėra meilė, o isterija. Kad tautos meilė gali tapti isterija, tai akivaizdžiai paliudija mūsų laikų įvykiai. Kaip prie to buvo prieita — tai ilga istorija. Pradžios reikėtų ieškoti nacionalizme, kuris gimė renesanso laikais. Naują poveikį jis įgijo Napoleono karų metu ir romantizmo laikotarpiu. Nors prisirišimas prie gimtosios žemės, tradicijų, savos kalbos buvo artimas visų laikų žmogui arba, kaip Mikalojus Daukša sako, "įgauna polinkį iš motinos krūtinės", tačiau visa tai buvo apgaubta misticizmo šydu paskutiniaisiais amžiais. Nacionalizmas pasiekė liguistumo laipsnį šio amžiaus pirmojoje pusėje, kai vokiškasis nacizmas sudievino rasę, o itališkasis fašizmas — valstybę. įgimtoji tėvynės meilė buvo pakeista savosios rasės sudievinimu, o patriotizmas išsigimė į kraštutinį nacionalizmą — šovinizmą. Tai mus turi tikrai stebinti, nes tai įvyko XX amžiuje, kai žmogus tikėjosi esąs išsilaisvinęs iš prietarų ir stabmeldystės.
Pirmiau ir dabar V. Kaulius, S. J
Liguistojo nacionalizmo filosofija prieštarauja prancūzų ir amerikiečių revoliucijų principams. Prancūzų revoliucijos tėvas Rousseau skelbė, kad visi žmonės yra laisvi ir lygūs, ir jeigu atsiranda žmonių nelaisvės grandinėse, tai yra dėl to, kad saujelė išprievartauja daugelį. Pati revoliucija atėjo su laisvės, lygybės ir brolybės šūkiais. Nors revoliucijos tėvai nedaug parodė brolybės, kai giljotina kapojo savo priešininkų galvas, bet revoliucija kartais nestokojo ir idilinių momentų, atskleidusių tautų broliškumą. Vienas tokių momentų buvo 1790 m. birželio 19 d., kai Nacionalinėje Asemblejoje pasirodė tautiniais rūbais apsirengę arabai, prūsai, šveicarai, syrai ir kiti. Jie meldė Prancūziją leisti jiems dalyvauti laisvės ir brolybės šventėje. Drauge jie prižadėjo skelbti ateinantį išlaisvinimą savo tautoms. Amerikietiškosios revoliucijos principai, kuriuos Jeffersonas laikė amerikietiškosios sąžinės balsu, yra surašyti Nepriklausomybės Deklaracijoje. Antrasis paragrafas prasideda šiais žodžiais: "Mes laikome savaime aiškiomis tiesas, kad visi žmonės yra sutverti lygiais, kad Tvėrėjas juos apdovanojo nepaneigiamomis teisėmis, kaip gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas, ir kad šioms teisėms užtikrinti žmonės sudaro valdžias".
REGINA KUTKA
Perskaičius balandžio mėn. numeryje jaunimo pastabas apie Vasario 16-tosios minėjimus, pasidarė liūdna. Žinoma, Gintaro Plačo pastabos labai teisingos. Bet liūdna, kad mūsų jaunimui tie minėjimai yra tik farsas. Bent tokia yra panelės Daivos Matulionytės nuomonė. Nors Matulionytė prisipažįsta tebuvusi vos keliuose minėjimuose, bet ji jau duoda receptus, kaip tie minėjimai turėtų būti organizuojami. Vis dėlto jos pateiktas planas neblogas.
Sąmoningi ir susipratę lietuviai eina ten, kur juos šaukia bendras reikalas. Taigi tie lietuviai, kurie jautė ir tebejaučia pareigą minėjimuose dalyvauti ir iki šiol dalyvavo, gali pasakyti, kad minėjimų būta visokiausių: gerų, vidutinių, blogų ir net tokių įkyrių, kur dantis sukandus reikėjo išsėdėti ilgas valandas. Vis dėlto, ten sėdėdami, nenumirėme ir nepasiryžome daugiau į juos neiti. Tačiau yra visuomenės teisė ir pareiga kelti balsą bei reikalauti reformų — reikalauti, kad būtų skaitomasi su publikos laiku ir kantrybe.
Štai pavyzdėlis iš minėjimų, kurie dilginte dilgina tautiečių nervus. Prisikviečiama nemaža svetimtaučių svečių. Jie vienas kitą pristatinėja ir visi kalba. Paskui kalba visų trijų Pabaltijo valstybių konsulai, o kartais ir jų organizacijų pirmininkai. Paskui dar kalba L. Bendruomenės pirmininkas ir kitų mūsų organizacijų pirmininkai. Pagaliau prabyla pagrindinis kalbėtojas. Po šių kalbų klausytojų nervai jau taip būna pertempti, kad jeigu po to būtų ir gražiausia meninė programa, jau ji įspūdžio nedaro. Visų nuotaika sugadinta. Tą sugadintą nuotaiką pašvenčiam tėvynei, bet vis tiek murinam, dejuojam ir kitais metais vėl einame į tuos minėjimus su kankinių išraiškomis veiduose, numatydami, kad vėl bus taip, kaip pernai. Gal tokie minėjimai stipresniuosius dar labiau užgrūdina, bet silpnesniuosius atstumia, jie nutrupa. Tikrai jau atėjo metas pagalvoti ir tą įsisenėjusią rutiną pakeisti. Turėtume į juos eiti ne tik iš pareigos jausmo, bet ir tikėdamiesi ką nors savo dvasiai gauti.
GIMTASIS ŽODIS
L. DAMBRIŪNAS
Reikia konstatuoti, kad dalies kilmininkas yra didžiai būdinga lietuvių kalbos savybė. Mūsų kalboje jis dažniau ir plačiau vartojamas, negu kitose kalbose. Čia jis dažnai konkuruoja su galininku ar vardininku, ir tatai priklauso nuo to, ar kalbamąjį dalyką įsivaizduojame kaip visumą, ar kaip dalį. Tačiau dalyko vaizdavimasis vienaip ar antraip jau nebėra kalbos reikalas, o kalbėtojo subjektyvios nuomonės reiškimas.
Galima skirti dvi žodžių rūšis, kurių dalies kilmininkas plačiai vartojamas. Tai a) konkretūs daiktai ar medžiagą reiškiantys žodžiai ir b) abstraktūs žodžiai. Pvz. gavau pinigų (konkretus daiktas) ir nusipirkau duonos, sviesto, sūrio (medžiaga). Turiu vargo su tuo vaiku. Reikia turėti kantrybės. Patyrė džiaugsmo ir skausmo (abstraktūs žodžiai). Abstrakčių žodžių rūšiai priklauso ir tokie žodžiai, kaip laimė, garbė, reikšmė, prasmė, proga, įtaka, praktika, įspūdis, malonumas, susidomėjimas ir kt. Su jais taip pat gali būti vartojamas dalies kilmininkas.
Štai kaip tie žodžiai vartojami autentiškuose šaltiniuose. Pačios visuomenės dorovė vaikui turi milžiniškos įtakos (Lietuvių kalbos žodynas). Vienos šalies judėjimas neišvengiamai turi daryti įtakos darbininkų judėjimui kitose šalyse (t. p.). Įtakos turėti — Einfluss haben. Kam įtakos daryti — auf jemand Einfluss ausueben (Senno-Salio Lietuvių rašomosios kalbos žodynas). Visuomenės kalbai labai didelės įtakos turi spauda (GK 1937, 1). Turėjo didelės įtakos lenkų literatūrai (GK 1937, 70). Ir aš turėjau tą dieną laimės matyti Rimšos "Kovą" (J. Jablonskis). Buvo baimės ir laimės, su tuo juokų maišeliu bevažiuojant (L. k. ž.). Turi drąsos (ne drąsą) gyventi (Jablonskio Raštai IV, 330). Aš tau suteiksiu progos (ne progą) pažinti (t. p.). Jis turi ir praktikos (Jablonskio Raštai V, 226). Galėjo turėti santykių (t. p. 18). Turėti reikšmės — von Bedeutung sein. Teikti kam reikšmės — auf etwas Wert legen (Senno-Salio Liet. raš. k. ž.).
NEĮŽEIDINĖKIME REDAKTORIŲ!
Gerb, redaktoriau,
Liepos-rugp. numeryje tūlas “Lietuvis” Atgarsių skyriuje užgauna buvusį redaktorių ir eilę skaitytojų, išsireikšdamas, kad “l.l.” buvę “laiškai lietuviukams”. Per paskutiniuosius šešerius metus kun. Kęstutis Trimakas savo sugebėjimu, darbu ir įžvalgumu sugebėjo žurnalą iškelti į neeilinę spaudijos vietą. “L. L.” buvo cituojami simpozijumuose, paskaitose ir susirinkimuose. Mėgo ir laukė mūsų studijuojantis jaunimas šį žurnalą, nes jis pajuto gyvos bažnyčios pulsą ir reikalavimus. Ačiū buvusiam redaktoriui už ištisų kelerių metų darbą. Keista, kai skaitytojas gėdisi savo pavardės ir savųjų minčių. Graudu, kai gąsdina prenumeratos nutraukimu, tuo parodydamas tik menką įvertinimą katalikiškosios spaudos.
Linkėdama ištvermės spaudos darbe —Gailutė Valiulienė
Šių metų pradžioje suėjo dvidešimt metų, kai pradėjo eiti "Laiškai Lietuviams". Šią sukaktį turėjome švęsti jau pirmiau, bet kadangi metines šventes paprastai jungiame su premijų įteikimu konkurso laimėtojams, tai ją nukėlėme į šį rudenį. Pirmiau konkursai būdavo skelbiami rudenį, o premijos įteikiamos ankstyvą pavasarį. Praėjusį rudenį dėl redaktorių pasikeitimo konkursas nebuvo paskelbtas, tad jį teko skelbti šių metų pradžioje ir baigti birželio gale.
Vertinimo komisijos jau perskaitė abiems konkursams (suaugusiųjų ir jaunimo) atsiųstus straipsnius. Laimėtojams premijos bus įteiktos spalio 17 d., šeštadienį, 7 val. vakaro Jaunimo Centro didžiojoje salėje "Laiškų Lietuviams" metinės šventės — vakarienės metu.
Meninę programą atliks ne tik Čikagoje, bet ir už Čikagos vis garsėjanti tautinių šokių grupė "Grandis", vadovaujama p. Irenos Smieliauskienės. Šiai grupei priklauso apie 60 šokėjų. Antrąją meninės programos dalį atliks Jaunučio Puodžiūno baleto studija, talkininkaujant baletmeisteriui S. Vel-basiui, V. Karosaitei, J. Kolytei ir kitoms mūsų žinomoms balerinoms. Ponia Ročkuvienė su būriu pagelbininkių ruošia puikią vakarienę. Bilietus prašome įsigyti iš anksto.
Manome, kad visi Čikagoje ir apylinkėse gyvenantieji "Laiškų Lietuviams" skaitytojai dalyvaus šioje šventėje, kur turės progos pasidžiaugti gražia menine programa ir užkandžiaujant pasidalinti su kitais tuo džiaugsmu, kurį kiekvienas jaučia, stebėdamas per dvidešimt metų šio žurnalo padarytą pažangą ir pastangas padėti lietuviams įvairiuose šių dienų religiniuose bei tautiniuose klausimuose.
Tad iki malonaus pasimatymo!
"Laiškai Lietuviams"