ŠEIMA
IŠSISKYRUSI MOTERIS
Šeimų skyrybų epidemija siaučia ne tik Hollywoode ir visoje Amerikoje, bet yra skaudžiai palietusi ir kitas šalis, neišskiriant nė lietuvių. Žiūrėk — susimyli du jaunuoliai, susituokia, svajoja apie ilgą laimingą šeimos gyvenimą ir po poros metų išsiskiria. Gal dar skaudžiau, kai susituokusieji drauge išgyvena keliolika metų, susilaukia vaikų, o paskui vienas nueina vienu keliu, kitas — kitu, palikdami nustebusius nelaimingus vaikus stovėti kryžkelėje. Kieno čia kaltė? Kartais vieno, kartais kito, dažniausiai abiejų.
Jeigu šeima iširo, tai nebuvo tikros meilės, o jeigu pradžioje ir buvo, tai tuoj užgeso. Šeima turėtų būti bent dalelė dangaus, turėtų būti poilsis, bet neretai tampa tikru pragaru, kur apie jokį poilsį negali būti nė kalbos. Nerandant šeimoje nei jokio poilsio, nei paguodos, pradedama ieškoti kitur. Žinoma, niekas taip nepasikeičia, savaime, turi būti tam tikrų priežasčių. Čia ir pasistengsime trupučiuką žvilgtelti į vieną kitą šeimos suirimo priežastį. Būtų labai naudinga, kad pasisakytų ir kiti, nurodydami kitas priežastis ir būdus, kaip išlaikyti šeimos sugyvenimą.
V. Kaulius, S. J. Mergaitė
BŪDO SKIRTUMAI
Du besiruošiantieji tuoktis jauni žmonės dažnai nesuspėja vienas kito geriau pažinti. Kartais nė nesistengia. Jiems užtenka jausminės romantiškos meilės. Jie galvoja, kad šitokia meilė tęsis amžinai. Bet kartais nė pastangos nepadeda, kad prieš vestuves galėtų pakankamai pažinti vienas kito būdą. Sakoma, kad prieš vestuves susimylėjusiųjų akys būna uždarytos kito ydoms, bet labai plačiai atvertos geroms savybėms, o po vestuvių — priešingai: akys plačiai atveriamos ydoms, bet uždaromos geroms savybėms.
Aišku, kad reikėtų stengtis prieš vedybas vienas kito būdą kaip galima geriau pažinti, bet po vestuvių nereikia nustebti, jeigu ir per ilgą priešvestuvinį draugavimą dar ne visas būdo ypatybes permatei, jeigu kasdien vis pastebi naujas būdo savybes, charakterio kampuotumus, apie kuriuos pirmiau nė negalvojai. Kiekvieno žmogaus būdas yra skirtingas, kiekvienas vis kitaip į įvairius dalykus žiūri, kitaip į juos reaguoja. Labai svarbu tai suprasti ir sugebėti prisitaikyti. Tikrai bus tuščios pastangos, jeigu norėsi kito būdą pakeisti ir pertempti ant savo kurpalio. Verčiau reikia stengtis skirtingus būdus kaip nors suderinti, toleruoti, su jais sugyventi.
Štai keli pavyzdžiai. Žmona labai mėgsta kas pusė metų perstatinėti visus buto baldus, nes jai taip patinka, jai nusibosta per ilgesnį laiką tokia pati buto santvarka. Mat, toks jau yra jos būdas. Bet vyras to nepakenčia, jam tie baldų perstatinėjimai gadina nervus. Pradedama ginčytis, pyktis, nervintis. Atrodo, kad tai tik smulkmena, bet ilgainiui gali privesti net prie skyrybų. Tad ką daryti? Nenorint barnių ir nesusipratimų, žmona turi atsisakyti to "dekoracijų keitimo".
O štai vyras, kuris labai mėgsta muziką. Šeštadieniais, kai neina į darbą, visą dieną laiko atsisukęs radiją.
Žmona to nepakenčia, toji nuolatinė muzika jai dirgina nervus. Ji pasidaro tokia irzli, kad negalima susikalbėti. Kas belieka vyrui daryti? Užsukti radiją. Tai labai lengva, bet gali šeimos gyvenimą pasukti daug geresne kryptimi ir apsaugoti nuo didesnių tragedijų.
Bet gal ne vienas paklaus, kaip nustatyti, kuris panašiais atvejais turi nusileisti. Dėl ko sakėme, kad žmona turi atsisakyti to baldų perstatinėjimo, o vyras radijo muzikos? Dėl ko negalėtų vyras prisitaikyti prie tos naujos buto tvarkos, o žmona prie radijo muzikos? Žinoma, kad galėtų, bet jeigu kiekvienas lauks, kad nusileistų ir prisitaikytų kitas, tai nė vienas nenusileis ir neprisitaikys. Prisitaikyti ir nusileisti turėtų tas, kuris įveda ką nors nauja, ko pirmiau nebuvo, ir kas kitą erzina.
Gera, kai savaitgaliais vyras ir žmona drauge išeina į kiną ar išvažiuoja į gamtą. Bet ir čia gali pasireikšti būdų bei skonių skirtingumai. Vyrui patinka kaubojiški filmai, o žmonai romantiški. Vyras mėgsta ežere pažvejoti, o žmona — pasivaikščioti po žydinčias lankas. Kas belieka daryti, kaip susiderinti? Kuris turi nusileisti? Kartais vienas, kartais kitas. Vieną savaitgalį tegul abudu nueina pažiūrėti kaubojiško filmo, o kitą — romantiško. Kitą savaitgalį tegul abudu pavaikščioja ir pasigėri žydinčiais laukais, o paskui tegul pažvejojo. Vienam bus malonumas, o kitam pasiaukojimas, bet kai žinos, kad ne visada taip bus, kad kitą kartą jų rolės pasikeis, tai ir pasiaukojimas nebus toks nemalonus.
Yra moterų, kurios nuolat plepa, yra ir tokių, kurios užpykusios kelias dienas nė žodžio neprataria. Yra vyrų, kurie mėgsta socialinį gyvenimą, yra ir tokių, kurių niekaip į svečius neišviliosi. Visi šie būdų skirtingumai gali privesti net prie skyrybų, jeigu susituokusieji vienas į kitą neatsižvelgs, vienas kito nesupras, vienas prie kito neprisitaikys. Būtinai reikia išmokti daryti ne tik tai, kas tau malonu, bet ir tai, kas malonu kitam.
LYTINIO GYVENIMO NEDARNA
Nemokėjimas vienas prie kito prisiderinti lytiniame gyvenime gal yra svarbiausia nesantaikų ir skyrybų priežastis. Moteris turėtų žinoti, kad jos vyras nėra moteris, o vyras neturėtų užmiršti, kad jo žmona nėra vyras. Tarp vyro ir moters yra didelis skirtumas. Prie lytinio santykiavimo juodu nevienodai prieina ir nevienodai jį išgyvena. Atrodo, kad vyrą labiau traukia biologinė lytinio santykiavimo pusė, o moterį — romantinė. Vyras labiau siekia asmeninio pasitenkinimo, o moteris nori mylėti ir būti mylima. Vyras daugiau dėmesio kreipia į kūną, o moteris į dvasią. Vyras yra realesnis, o moteris sentimentalesnė. Vyras lytinį pasitenkinimą matuoja kiekybe, o moteris kokybe.
Tai yra tokia žmonių prigimtis, ir jos nepakeisi. Bet nė nereikia pakeisti, tik reikia suprasti. Nei vyras, nei moteris neturėtų visuomet siekti lytinio džiaugsmo tik savo norimu būdu ir savo įprastu keliu. Juodu turi atsižvelgti į vienas kito prigimtį ir į tos prigimties palinkimus. Vyrąs dažnai užmeta žmonai tik savo prigimties "būtinus reikalavimus", visai nekreipdamas dėmesio į jos nuotaikas. Ne viena moteris savo vedybiniame gyvenime jaučiasi esanti tik vyro geidulių patenkinimo įrankis, tik paprasta neapmokama prostitutė. Per dieną vyrui jos nereikia, jis nekreipia į ją jokio dėmesio, neužkalbina, nepabučiuoja, nepaglamonėja. Jos prireikia tik naktį, ir tik kelioms minutėms. Po to jis nusisuka ir patenkintas užmiega. O ji gal verkia, kankinasi, jaučiasi pažeminta ir paniekinta, nepajutusi jokios meilės, jokio džiaugsmo, jokio nei fizinio, nei dvasinio pasitenkinimo. Tai yra gal pats trumpiausias kelias į skyrybas. Bet jeigu lytiniame vedusiųjų gyvenime būtų stengiamasi vienas prie kito prisiderinti, vienas kitą atjausti, vienas kitam džiaugsmą suteikti ir kito norimu būdu prigimties palinkimus patenkinti, tai gal visos kitos skyrybų priežastys nubluktų ir šeima nesuirtų.
Nors negalima vienos taisyklės pritaikinti visiems vyrams ir visoms moterims, bet vis tiek reikia pripažinti, kad vyras daugiau apie lytinius dalykus galvoja, negu moteris. Moteris lengviau be jų apsieina. Bet yra moters kaltė, jeigu ji to nesupranta ir į skirtingus vyro palinkimus nekreipia dėmesio, jam visuomet priešindamasi. Čia reikėtų prisiminti, ką šv. Povilas laiške Romėnams rašė: "Vyras moteriai teatiduoda, ką kaltas, taip pat ir moteris vyrui. Moteriškė neturi valios savo kūnui, bet vyras; taip pat ir vyras neturi valios savo kūnui, bet moteriškė" (I Kor. 7, 3-4).
Vedusiųjų lytiniame gyvenime turi reikštis abipusis visiškas laisvumas, nepažeidžiant kito asmenybės. Kai kurie klaidingai galvoja, kad yra leidžiamas tik vienas "tradicinis" būdas, o visa kita yra nemoralu. Yra moralūs visi būdai, jeigu tik nekenkia sveikatai arba žmogiškajam orumui.
Dar būtinai reikia labai smarkiai pabrėžti, kad vyro lytinis jausmas gali labai greitai užsiliepsnoti ir dar greičiau užgesti. Visai kitaip su moteria. Jai susijaudinti reikia daug daugiau laiko, ir paskui tas susijaudinimas daug ilgiau tęsiasi. O gal dar daugiau ji dėmesio kreipia ne tiek į tą pagrindinį susijaudinimą, kiek į pasibučiavimus, pasiglamonėjimus, romantiškus žodžius bei gestus tiek prieš veiksmą, tiek ir po jo. Visiems vyrams tai yra labai įsidėmėtina! Jeigu jie to nesupras ir manys, kad tai tinka tik paaugliams, o ne subrendusiems žmonėms, tai bus didelė klaida, kuri galės privesti jeigu jau ir ne prie skyrybų, tai bent prie nemažo vedybinio gyvenimo apkartinimo.
PRIEŠVESTUVINĖS ROMANTIKOS PALAIDOJIMAS
Kaip jau minėta, daugelis vyrų mano, kad visokia romantika, pvz. pasibučiavimai, pasiglamonėjimai bei meilūs žodžiai, tinka tik įsimylėjusiems paaugliams, o suaugusieji ir ilgiau vedybiniame gyvenime pabuvusieji gali "eiti prie reikalo" tiesiai, be jokių romantiškų įžangų. Tai yra visiškas moters psichologijos nesupratimas. Ji iš prigimties yra romantiška ir be romantikos negali gyventi. Nors moterys mėgsta brangenybes ir puošnius rūbus, bet iš meilės ir su tam tikrom romantiškom ceremonijom įteiktas menkavertis blizgutis jai bus daug mielesnis už be meilės ir romantikos nupirktą brangių kailių apsiaustą. Moteriai visuomet svarbiau yra ne ką, bet kaip. Jeigu ji gyvens ir labai paprastam, kukliam bute, jausis laiminga, jeigu vyras, parėjęs iš darbo, ją apkabins, pabučiuos, meiliu žodžiu prakalbins ar įteiks pakelėje nuskintą ramunės žiedą.
Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris prisimena, kaip viskas kitaip atrodė prieš vestuves, kaip buvo lengva vienas kitą mylėti, kaip nevengė, bet net ieškojo progų vienas kitam pasiaukoti, padėti, suteikti kokį nors malonumą. Dėl ko dabar, po vestuvių, pagyvenus keletą ar keliolika metų, viskas taip pasikeitė? Ogi dėl to, kad jau yra palaidota prieš vestuvinė romantika. Ji yra užmiršta ir išmesta šalin, lyg koks visai nereikalingas ir nenaudingas daiktas. Tai yra pati didžiausia vedusiųjų klaida, kai jie visai nesistengia palaikyti bent kibirkštėlės priešvestuvinės romantikos, o skuba ją palaidoti, paversdami visą vedybinį gyvenimą tik į šiurkščią ir nuogą realybę, kas neretai priveda prie skyrybų. Nesvarbu kiek metų drauge gyventum, bet bent kiek romantikos turi būti kiekvienoje šeimoje. Kai vienas kitu pradeda visai nesidomėti, tai apie šeimos santaiką ir vienybę negali būti nė kalbos,
Kokie yra ženklai, iš kurių būtų galima suprasti, kad šeimoje jau nebėra meilės, kad vyras ir žmona dar drauge tebegyvena tik iš reikalo, kad jų šeimos pagrindai jau braška, kad jų prieš vestuvinė romantika jau yra visiškai palaidota? Štai tie ženklai:
1. Kai žmona ir vyras nebesuranda vienas kitam gražesnio ir meilesnio žodžio.
2. Kai vienas kitam niekad nebekartoja žodžio myliu.
3. Kai nebesurandama progų vienas kitą pabučiuoti.
4. Kai vienas kitam nebesako komplimentų, kai vienas kito nepagiria.
5. Kai nueinama į šalį, neištarus paguodos ar suraminimo žodžių, paliekant kitą verkti ar liūdėti.
6. Kai užmirštama, esant su kitais žmonėmis, vienas kitą pagerbti ir vienas kitu didžiuotis.
7. Kai kitų akivaizdoje vienas kitą kritikuoja, niekina, kalbantį pertraukia ar sušunka: "Tylėk, tu nieko šiuo klausimu neišmanai!" Arba kai sakoma: "Tylėk, leisk man pirma pasakyti!"
8. Kai užmirštama vienas kitam suteikti kokią nors mažą dovanėlę, nelaukiant jokios ypatingos progos.
9. Kai vyras niekuomet nepakviečia žmonos į kokį jaukų restoraną, kad pasijustų, kaip prieš vestuves.
10. Kai vienas kitam nei žodžiu, nei veiksmu neparodo, kad juodu vienas kitam yra taip mieli ir brangūs, kaip prieš 10 ar 20 metų, kai buvo vos tik susituokę.
Gal kai kam atrodys, kad čia suminėti dalykai yra tik dėmesio nevertos smulkmenos, bet toks galvojimas būtų labai klaidingas. Taip, tai yra maži dalykėliai ir labai lengvai įvykdomi, bet tai nėra smulkmenos. Tai yra maži romantikos perliukai, kurie puošia vedybinį gyvenimą ir apsaugoja nuo audrų, kurie išlaiko vedybinę meilę ir šeimos vienybę.