1970 m. Kovas-March Vol. XXI, Nr. 3
BAŽNYČIOS VIENYBĖ PO II VAT. SUSIR. Kard. Suenens 74
LIETUVOS LAISVĖS SIEKIANT (IX) M. Krupavičius 78
MALONĖS METAS Gediminas Kijauskas, S. J. 81
EILĖRAŠTIS Zenta Tenisonaitė 89
SIBIRO TREMTIES LAIŠKAI (I) 90
MONTESORINIS AUKLĖJIMAS D. Petrutytė 92
KLAUSIMAI JAUNIMUI Redakcija 97
BALTOSIOS LELIJOS V. Frankienė-Vaitkevičienė 98
“LITUANUS” ŽURNALO LIKIMAS A. Petraitis 101
AR TIKRAI DAUSOSE NĖRA DIEVO? Al. Gimantas 104
Šis numeris iliustruotas Dalios Rėklytės-Aleknienės dailės darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — D. Aleknienės. Užsklandos: 88 ir 100 psl. — A. Kurausko; 89 ir 103 psl. — J. Eidukaitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užubalienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Uosis Juodvalkis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Žmonijos kamienas S. Krasauskas
(pagal kard. Suenens)
Šiame numeryje jau baigiame spausdinti praėjusiais metais pradėtą straipsnį apie Belgijos kardinolo Suenens interviu apie dabartines Bažnyčios problemas. Čia, šio interviu pabaigoje, kardinolas pasako savo nuomonę apie nuncijų vaidmenį ir apie kai kurių asmenų jaučiamą Bažnyčios krizę.
G. K. K.
7. NUNCIJŲ FUNKCIJA
"Dėkoju Jums už atvirumą atsakant. Norėčiau, kad plačiau paaiškintumėte vieną sakinį, kuris man itin įstrigo: 'Popiežiaus pasiuntinio teologija yra svarbiau už tautybę’ (142). Ar tai būtų pasiūlymas peržiūrėti nuncijų funkciją posusirinkiminėje Bažnyčioje?”
Manau, kad kai kuriuos jūsų klausimus būčiau galėjęs apeiti. Bet esu įsitikinęs, kad nuoširdžiame išsikalbėjime apie tuos reikalus, kuriuos giliai tikime esant teisingais, slypi didelė išlaisvinanti jėga. "Tiesa”, pasakė Jėzus, "jus išlaisvins”. Geriausiai tiesą matome atvirame ore. Žinau, diplomatiškai žiūrint, būtų geriau svarstyti problemas už uždarų durų, bet, nors aš ir vertinu slaptąją diplomatiją, kai kuriais atvejais netikiu slaptumu pastoraliniuose reikaluose, tyla tik palaiko status quo. Bažnyčia yra arba šeima, arba ji yra niekas; bet kokioje šeimoje reikia atviro dialogo, kad atsikratytume nesusipratimų ir įleistume šviežio oro.
Nuncijų dviguba misija. Iš tiesų, nuncijų klausimas keliamas eilėje kraštų. Jis yra svarbus, nes liečia gyvuosius ryšius tarp centro ir periferijos. Visa, kas sutvirtina antgamtinį ryšį, yra didelės reikšmės Romos Katalikų Bažnyčiai.
Kad problema išaiškėtų, turime skirti dvi pasiuntinio funkcijas. Viena yra diplomatinė: jis yra Vatikano valstybės ambasadorius ir kiekviename krašte jis pagal teisę yra diplomatinio korpuso dekanas. Antroji yra religinė. Iš tiesų, jis yra kurijos decentralizuotas narys, kurio uždavinys — vietoje stebėti bažnytinių potvarkių vykdymą ir prižiūrėti vyskupus.
Šių abiejų pareigų sujungime ir glūdi problema. Susirinkime šis klausimas buvo keltas. II Vatikano susirinkimo teologija veda mus giliau pažvelgti į šių dviejų funkcijų tikslą. Ir tai laukia pagrindinio struktūros perdirbimo.
Pasiuntinio funkcija savyje turi problemų. Kodėl ją duoti kunigui ar vyskupui — vyskupas be kaimenės, be ganytojo pareigų? Ar nebūtų geriau patikėti pasauliečiui, kaip Susirinkimo Tėvai ne kartą siūlė?
Dar ir kita problema. Diplomatinė pasiuntinių funkcija dažnai neturi pusiausvyros. Ji užmezga dialogą su Roma tik valstybės politinių jėgų plotme, o neturtingųjų balsas visiškai nėra išgirstas.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS VIENYBĖ PO II VATIKANO SUSIRINKIMO
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
"Laiškuose Lietuviams” 1968m. buvo spausdinamas prel. M. Krupavičiaus rašinys, vardu "Pastangos, siekiant Lietuvos laisvės”. Prelatui susirgus, toji ilga straipsnių eilė nutrūko, o dabar sustiprėjęs atsiuntė jų tęsinį. Čia autorius toliau rašo apie neseniai okupuotoje Lietuvoje išleistą R. Vėbros veikalą apie dvasiškijos įnašą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę.
Redakcija
R. Vėbra, plačiau pakalbėjęs apie lietuvių kunigų kovą su cariniu režimu dėl tautinės kultūros ir katalikų religijos laisvės, pripažino, kad "kova už kalbą, literatūrą, mokyklas, nacionalinę bažnyčią, administraciją sudaro kovos už nepriklausomybę pagrindinį turinį”. Bet tai buvo tik netiesioginis Lietuvos laisvės siekimas. Su tuo sutinka ir Vėbra, nes tiesioginiam Lietuvos laisvės siekimui jis skiria vieną skyrių, pavadintą "Opozicija” (114-132 psl.), nors ne kartą tuo klausimu jis pasisako ir kituose skyriuose.
Pradžioje Vėbra konstatuoja, "kad daugumą sudarė dvasininkija, kuri caro vyriausybės atžvilgiu buvo nusiteikusi opoziciškai” (114 psl.). Šia proga reikia pastebėti, kad kalbamojo meto kunigija nesutarė dėl tos kovos priemonių. Vieni jų pasirinko revoliucijos kelią, kaip kun. Mackevičius su visais jam pritariančiais kunigais, o kiti evoliucijos arba nekruvinos revoliucijos kelią. Nekruvinos revoliucijos rezoliucija buvo vienbalsiai priimta ir Didžiojo Vilniaus seimo. Šios antrosios taktikos laikėsi vysk. Valančius su kitais savo šalininkais kunigais. Jo krypties kunigai vengė prievartos ir kraujo. Vėbros teigimu, jie "propagavo pasyvaus pasipriešinimo politiką... Lietuvių dvasininkija savo tautinę politinę programą stengėsi įgyvendinti taikiai, keldama liaudies patriotizmą... Kai kurie dvasininkijos atstovai kėlė mintį, kad, susidarius tam tikroms sąlygoms, galima išeiti iš Rusijos imperijos sudėties... Jų nuomone, Lietuvos politiniam savarankiškumui užtektų autonomijos” (132 psl.). Kalbamojo meto kunigija už autonomiją pasisakė dėl to, kad gyvenamose sąlygose realiai galvojantiems žmonėms tik ji atrodė įmanoma. Anais laikais visų politinių krypčių politikai kalbėjo tik apie autonomiją. Socialdemokratai 1886 m. pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, bet greit ir jie perėjo į autonomiją.
Apie revoliucinės kun. Mackevičiaus krypties kunigiją Vėbra rašo, kad "ryžtingiausiai į sukilėlių pusę stojo jaunuomenė, užimanti žemesnes vietas bažnytinėje hierarchijoje.. Ji be atodairos atsidavė kovai prieš carą už politinę laisvę, stodama į sukilėlių būrius. Būdama monarchizmo šalininkė, ši dvasininkijos dalis atvirai teigė, kad caro priespauda yra Dievo duota, tačiau duota už nuodėmes, todėl jas reikia išpirkti, kovojant už laisvę. Šis teiginys sudarė katalikų dvasininkijos anticarinės agitacijos teorinį pagrindą. Vidutinės dvasininkijos dauguma tik žodžiu prisidėjo prie sukilimo. Sukilime dalyvavusi dvasininkija buvo arba sunaikinta, arba nuteista ir ištremta.
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
Gediminas kijauskas, s. j.
Neseniai "Laiškų Lietuviams" redakcija gavo dr. P. Mačiulio laišką, kuriame jis prašo atsakyti į jam rūpimą klausimą. Šv. Rašte kelis kartus yra paminėtas keturiasdešimt skaičius. Ar šis skaičius turi kokią nors simbolinę reikšmę, ar jis tik atsitiktinai yra paminėtas? Mielai pasistengsime į šį klausimą atsakyti.
Pirmuoju žvilgiu, šv. Rašte sugrupavimas įvykių, kuriuos vieną su kitu jungia keturiasdešimt dienų ar metų periodo tema, galėtų atrodyti atstiktinis. Įsigilinę pastebime, kad skaičių pasikartojimas šv. Rašte yra dažnas. Jie neretai vartojami kaip simboliai, prašokant numerių skaitlinę prasmę: 4 — sutvertojo pasaulio kraštai; 7 ar 40 — tobulybė; 12 — naujasis Izraelis arba Dievo tauta; 1000 — daugybė. Aplamai simbolių naudojimas, kaip Apokalipsėje, mena neišreiškiamą paslaptį, apie kurią kalbama, bet kurios niekuomet negalima pilnai išreikšti.
Šventraščio keturiasdešimt dienų ar metų temą gražiai atskleidžia Roger Poelman savo knygoje Le signe biblique des quaiante joms (1961). Minėta skaitlinė pasikartoja eilėje šv. Rašto epizodų, kurie ypatingai reikšmingi žmonijos išganymo istorijoje. Paliesime tų periodų vieną kitą būdingesnį bruožą, kad paaiškėtų šios skaitlinės vartojimas šv. Rašte.
RELIGINĖ TVANO MINTIS
Ir lietus lijo ant žemės keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų (Gen. 7:12).
Dvylika pirmųjų Genezės knygos padalinimų yra savito literatūrinio žanro. Juose šv. Rašto autorius religinėms temoms perduoti dažnai panaudoja eilę pasakojimų, kurie savo pradžią turėjo Mesopotamijoj ar kaimyniniuose kraštuose. Tie pasakojimai gerokai pasikeitė, kaip kad dabar mes juos skaitome šv. Rašte. Įkvėptam Šventraščio autoriui jie buvo gera priemonė perduoti apreikštąsias tiesas to laiko žmogui. Ką, iš tiesų, jis bandė pasakyti?
ZENTA TENISONAITĖ
PIKTAS SAPNAS
Naktis pavogė mano sielą
Ir užrakino.
Ir aš, tarytum bailus paukštelis,
Blaškausi ir bandau
Sparnais pramušti
Pilkai pintas narvelio sieneles.
Aš vėl bėgu rūke per liūną
Ir jaučiu po kojomis
Liūliuojančią žemę.
Ir veltui klaidžioju tamsoj,
Ieškodama savo sielos.
Pasakyk man,
Juodoji nakties karaliene,
Kur dingo mano siela?...
Naktie,
Grąžink man mano sielą!
Naktie!
Tu laikai ją savo rankose.
Šaltose rankose
Šalčiu dvelkia tavo kvėpavimas.
Tu visai apkurtus ir bebalsė,
Ir tavo pirštu palietimas —
Tarytum mirtis...
Naktie,
Grąžink man mano sielą!...
iš tėvynės
Pateko mums į rankas pluoštas Sibiro tremtinės laiškų, rašytų toli nuo jos atskirtam kunigui— jos buvusiam dvasios tėvui. Manome, kad bus įdomu ir mūsų skaitytojams susipažinti su vienu kitu jos laišku, su tomis mintimis bei nuotaikomis, kuriomis gyveno ne vienas mūsų brolis ar sesė Sibiro taigose.
Redakcija
Mano Tėve,
Pro aksominius žilvičių katinėlius žiūriu į savo šventojo miesto bokštus. Jie kyla į dangų, prašydami mums pasigailėjimo. O širdimi matau ir pakeltas rankas už mus. Ir sakau — Dieve, ko Tu nori už vieną vienintelį paklūpėjimą ten akis į akį su Tavimi, su Tavo Motina? Bet Dievas tyli. O Jūs žinote, ką reiškia, kai tarp visų nutilusių balsų nutyla ir Viešpaties balsas. Tada atrodo, kad esi vienas nakties tamsoje, o aplinkui tik negyvenami tyrai. Ir vis vien, kur betiestumei ranką, ji visur suras tik tuštumą.
Mano mintys... Tėve, juk argi Jūs nesuprantate, kad neturiu savo minčių — jų niekad neturėjau. Ar Jūs niekad nesiklausėte, kaip dainuoja didelė jūros sraigė? Ji tuščia ir negyva, bet surenka aplinkos garsus ir juos rezonuoja. Ir aš esu tokia sraigė. Kol aplinkui girdėdavau žodžius ir mintis, tol juos sugerdavau ir paskiri savotiškai rezonuodavau. Ir būdavo keista, kad paskui tų minčių nei Jūs, nei kiti nelaikydavote savomis. Bet dabar — ką galima rezonuoti tyloje? Jau beveik metai, kai nieko daugiau negirdime tik įsakymus. Teturiu porą knygų ir daugybę atsiminimų. Kartais ateina diena, kai atrodo ištuštėjusios visos atsargos ir išdžiūvę visi šaltiniai. Tada darosi graudu paimti laišką, kurio tik ketvirtoji dalis užpildyta. Suprantu — nėra lengva rašyti mums. Puikiai suprantu tą sunkų jausmą, kai reikia kalbėti su luošu ar šiaip gyvenimo nuskriaustu. Darosi liūdna, kad negali duoti to, ko jam trūksta. Bet pamirškite tai. Kalbėkite visai paprastai, kaip seniau, prieš metus. Žinau, kad eilutėse ir tarp eilučių surasiu tai, ko tuo metu labiausiai reikia.
ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
(Tęsinys)
Montessori metodą galima laikyti aukso viduriu tarp progresyvinio ir tradicinio mokymo būdų. Montessori, suteikdama vaikui laisvę ir pagerbdama jo individualybę, užtikrina mus, kad esminiai mokslo dalykai ir reikalingi bei kultūringi įgūdžiai bus perteikti jaunajai kartai. Ir iš tikrųjų, montesorinėse mokyklose vaikai išmoksta net daugiau, negu programos reikalauja. Montessori mokyklą laikė mokslo židiniu, o ne žinių perteikimo ar socialinio prisitaikymo agentūra. Jos laisvės sąvoka reiškia pasirinkimo galimybę tarp gerai ir moksliškai paruoštų auklėjimo priemonių arba pratimų. Nežiūrint ką vaikas bepasirinktų, jo laisvę apriboja medžiagos paskirtis ir jos vartojimo būdas. Pvz. lazdytės gali būti naudojamos ilgio pažinimui, skaičiavimui arba matavimui, bet ne šaudymui ar dar kokiam kitam tikslui.
Vaikų Nameliuose vaiko auklėjimas — ne mokymas — prasideda nuo dvejų su puse metų amžiaus. Tai pats tinkamiausias laikas įgimtoms vaiko galioms, paruoštoj aplinkoj, atsiskleisti ir normaliai plėtotis. Priešmokyklinę grupę sudaro įvairaus (2, 3, 4, 5 m.) amžiaus vaikai. Kiekvieno, kad ir paties jauniausiojo, vaiko individualybė yra pagerbiama ir kartu sudaromos jam kuo geriausios sąlygos ne tik bendrauti su kitais, bet ir visuomeniškai auklėtis. Nuo pat jaunų dienų vaikas įpranta tvarkingai veikti, nekliudyti kitiems, nenaikinti ir negadinti daiktų. O svarbiausia — išmoksta, kaip mokytis.
Montesorinėj aplinkoj vaikai dažniausiai dirba individualiai, o ne grupėmis. Tačiau tas vaikas, kuris kliudo kitam, mandagiai, bet griežtai yra įspėjamas. Jei vaikai nori, jie gali dirbti po du ar tris kartu. Tik tuo atveju auklėtoja daboja, kad stipresnieji nenustelbtų silpnesniųjų, užgniauždami jų iniciatyvą bei veiklumą. M. Vaikų Nameliuose nėra nustatytos užsiėmimų tvarkos.
Pagarba ir privatumas kiekvieno vaiko veiklai yra pats svarbiausias dalykas montesorinėj aplinkoj. Visos kitos taisyklės išplaukia iš šito pagrindinio principo. Vaikas jam skirtoj aplinkoj gali savo nuožiūra laisvai judėti iš vietos į vietą, kalbėti, keisti užsiėmimus ar nieko nedaryti. Tačiau šitokia judėjimo ir išsireiškimo laisvė nėra neribota. Pvz. vaikas negali triukšmingai lakstyti, šūkauti, rėkauti, stumdyti kitus vaikus, vartyti daiktus ar baldus. Šalia laisvės klasėje, Montessori suprato ir būtiną tvarkos reikalą. Jos metode asmens laisvė nėra absoliuti. Montesorinė laisvė yra sąlyginė ir ją riboja kitų asmenų teisės bei interesai.
JAUNIMAS
Norime suaktyvinti šį jaunimui skirtą skyrių. Redakcijon šiais metais yra pakviesta jauna studentė Eglė Juodvalkytė, kuri padės organizuoti jaunimo pasitarimus, diskusijas ir konferencijas. Iš tų jaunimo diskusijų galės gimti įdomių straipsnių. Pradžiai čia norime visiems jauniesiems skaitytojams pateikti keletą klausimų, į kuriuos laukiame atsakymų. Nėra reikalo atsakyti į visus klausimus, galima pasirinkti tik įdomesnius.
1. Ką gero ir ką blogo atnešė II Vatikano Susirinkimas?
2. Kaip trumpai charakterizuotum dabartinio jaunimo religiją? Ką jie tiki, ko netiki, kaip jie stengiasi išreikšti savo religiją?
3. Ar ekumeninis sąjūdis (bendravimas su kitomis tikybomis) yra naudingas? Ką reikėtų keisti? Kaip jį pagyvinti?
4. Dabar jau kiekvienas turi draugų ar draugių, sukūrusių mišrias šeimas. Ką rodo praktika? Ar yra nesklandumų? Iš kur jie kyla, jeigu yra?
5. Palyginti gana daug jaunų šeimų dabar skiriasi. Dėl ko?
Dailininkė Dalia Marija Rėklytė-Aleknienė,dr. Vytauto ir Vilmos Rėklių dukra, gimė Suvalkijos širdy — Marijampolėje 1944 m. gegužės mėn. 17 d. Į Ameriką atvažiavo 1950 m. Gimnazijoje buvo uoli skautė ir dalyvavo Jaunimo Centro tautinių šokių grupėje. 1968 m. Čikagos Meno Instituto mokykloje įsigijo bakalauro laipsnį (B.S.A.). Dabar toje pat mokykloje ruošiasi magistro laipsniui (M.F.A.)
Praėjusiais metais Dalia ištekėjo už dr. Vito Aleknos. Ji yra jau dalyvavusi daugelyje meno parodų. Du kartu dalyvavo Čikagos Čiurlionio Galerijoje suruoštose parodose: 1968 m.— Lietuvos Nepriklausomybės 50 m. sukakties proga suruoštoje parodoje, o 1969 m.
— Jaunųjų Lietuvių Menininkų Klubo parodoje, kur laimėjo I vietą už grafiką. Daug kartų yra dalyvavusi Čikagos Meno Instituto mokyklos parodose. Taip pat dar dalyvavo Old Town Art Center ir Rosner Galerijos parodose. Rosner Galerijos parodoje 1970 m. laimėjo I vietą.
Dalia yra mokytojavusi Čikagos Meno Instituto mokykloje 1968-1969 m. — dėstė vario raižinių (etching) meną. Dabar ji dar studijuoja ir fotogratijos meną.
Nuo šių metų pradžios Dalia Rėkly-tė-Aleknienė įeina į "Laiškų Lietuviams" redakcinį kolektyvą— rūpinasi žurnalo menine išvaizda. Šis numeris yra iliustruotas jos darbų nuotraukomis.
VANDA FRANKIENĖ - VAITKEVIČIENĖ
Buvo pavasaris. Žydėjo medžiai ir krūmai, o pievose — gėlių gėlelės. Skaisti saulė šildė ir gaivino visą gamtą. Ne tik laukuose, bet ir miestuose žmonės džiaugėsi pavasariu. Visi, kas tik gyvas, skubėjo į orą: suaugę vaikščiojo miesto gatvėmis, darbininkai ir namų statytojai dirbo be kepurių ir be šiltų drabužių. Vaikai, kaip žali žirniai, išsibarstė į gatves ir laimingi žaidė, bėginėjo, šūkavo... O padangėje čireno vyturys.
Vilniaus mieste, prie pat gražiosios Katedros bažnyčios, pasistačiusi dvi pintinėles, pilnas įvairiausių lauko gėlių, Elzytė jas pardavinėjo. Ji labai nedrąsiai kalbino kiekviena praeivį, rodydama gėlių puokštę:
— Gal gėlyčių nupirksit? Prašom pirkti gėles! Čia žibutės, ramunės, pakalnutės! Už pinigėlį bukietukasi Prašom pirkti!...
Vienas kitas praeivis pirko, kai kurios ponios nusipirkusios segėsi prie dailių suknelių. Tačiau daugelis ėjo, skubėjo ir nekreipė jokio dėmesio į mergaitę ir jos gėles. O, kad jie žinotų, kaip jai svarbu užsidirbti pinigų, kaip svarbu!... Gal jie visi tada pirktų?!... Gal?!...
Gatve bėgo keli berniukai. Jie stumdėsi, šokinėjo ir dairėsi aplinkui. Vienas jau didokas, pasišiaušusiais plaukais, šlakuotu veidu, pamatė gėlių pardavėją Elzytę ir išgirdo jos balsą:
— Prašom pirkti gėles. Gal gėlių bukietuką?!... Žibutės, ramunės, pakalnutės! Už pinigėlį bukietukas!
Prišoko vaikėzas prie Elzytės ir sušuko, ją pamėgdžiodamas:
— Prašom pirkti gėles! Už pinigėlį bukietukas! Aš nupirksiu, — sušuko jis ir spyrė koja gėlių krepšelį. Visos gėlės pabiro, o visi kiti jo draugai ėmė mindžioti, trypti gėles. Sulaužė pintinėles, sunaikino visus žiedus ir nubėgo juokdamiesi, patenkinti, vis dar šaukdami:
— Prašom pirkti gėles! Už pinigėlį bukietukas!...
idėjosiržmonės
A. PETRAITIS
(Jo 15 m. sukakties proga)
Mūsų laikraščių bei žurnalų būklė ne gerėja, o blogėja, ypač žurnalų. Daugumas jų iš prenumeratų neišsiverčia, tad reikalingi finansinės paramos iš šalies. Darosi kaskart sunkiau susirasti ir bendradarbių. Rezultatas — žurnalas vėluoja ir turinys negerėja.
Atrodo, kad sunki Lituanus žurnalo padėtis, nors jis jau mini 15 m. sukaktį. Vienintelio lietuvių žurnalo anglų kalba būklė turėtų, rodos, būti gera, nes per tą laiką jau priaugo nemažas skaičius jaunų intelektualų, mokančių angliškai rašyti ir atsistojusių ant savų kojų. O vis dėlto taip nėra. Pastaruoju metu žurnalas tiek vėluoja ir tenkinasi tokia medžiaga, kad kai kuriuos numerius vargu ir žurnalu galima bevadinti.
Kas yra žurnalas? Paprastai tai yra periodinis leidinys, kuriame šalia mokslo bei meno straipsnių ar kūrinių skiriama vietos ir aktualiai apžvalgai — informacijai apie svarbius įvykius, recenzijoms ir kt. Iš tikrųjų be aktualios, su laiku susijusios apžvalgos žurnalas būtų nebe žurnalas, ir tuo atveju jo periodiškumas nustotų prasmės. Kai žurnalo numeriai užpildomi vien meno kūriniais ar filosofiniais straipsniais, žurnalas pavirsta chrestomatija ar straipsnių rinkiniu. Lituanus pastaruoju metu kai kuriais numeriais kaip tik ir pasirodė tokiais straipsnių rinkiniais ar meno kūrinių leidiniais.
Kodėl taip atsitinka, šio rašinio autoriui nėra konkrečiai žinoma, bet tenka manyti, kad redakcija pritrūksta tokios medžiagos, kokios ji norėtų turėti, ir tokiu atveju deda, ką turi. Medžiagos keturiems numeriams per metus aplamai neturėtų pritrūkti. Atrodo, kad nesiseka ją suorganizuoti, ir tos nesėkmės viena iš pagrindinių priežasčių, tur būt, bus ta, kad per dažnai keičiasi redaktoriai. Per tą keliolika metų ir redaktorių buvo keliolika. Pradedant 1964 metais, kai žurnalas pradėjo eiti knygos formato, iki 1969 m. pabaigos pastovus redaktorius tėra buvęs vienas dr. Tomas Remeikis. Kiti redakcijoj dirbo po porą metų, po metus ar dar trumpiau. Suprantama, kad tai negalėjo neatsiliepti žurnalo pasirodymo reguliarumui bei jo pobūdžio vienodumui. Tai rodo, pavyzdžiui, faktas, kad 1967 m. kiekvienas numeris turi kitokį puslapių skaičių — nuo 64 iki 96.
Prasidėjus tarpplanetiniam susisiekimui, tegu kol kas tik tarp žemės ir mėnulio, atrodo, ir Dievo buvimo įrodinėjimai turėtų pereiti visai kiton plotmėn. Ne būtinai elektroninės skaičiavimo mašinos, įvairūs kompiuteriai, Žmogaus proto ir rankų kūriniai turėtų padėti žmogui artėti prie savo Kūrėjo, bet, kai žmogaus akims atsivėrė iki šiol nepasiekiami erdvių horizontai, kažkaip arčiau pradedi justi ir Dievą, kurio sukurtos erdvės tiesiog stebina ir svaigina žmogiškąjį protą savo neaprėpiama platybe, savo didingumu, visuotinumu ir nuostabiu tikslumu.
Štai dabar ne tik eiliniams pamokslininkams, bet ir išprususiems teologams atsivėrė visai naujos galimybės liudyti ir skelbti Dievo buvimą, nes bet kuriai antireliginei kovai bus vis sunkiau rasti argumentų prieš Dievo buvimą. Tikrai gaila to sovietinio kosmonauto, kuris, tik pasiekęs tolimųjų dausų patį pakraštį, autoritetingai paneigė Dievo buvimą. O juk Jo būta ten pat, šalia...
VISO AR IŠ VISO?
Lietuvių kalboje, norint nusakyti visą skaičių, visą sumą, vartojamas prieveiksmis iš viso, pvz.: Gavau iš viso dešimt laiškų. Susirinko iš viso šimtas asmenų.
Statistiniuose leidiniuose, kanceliariniuose dokumentuose ir periodinėje spaudoje labai dažnai šalia prieveiksmio iš viso vartojamas viso, pvz.: Maistui išleista 100 dol., šviesai — 5 dol., kurui — 10 dol., viso (=iš viso) išleista 115 dol. Lietuvių kalbos kilmininko linksnis vienas nėra linkęs prieveiksmėti. Dažniausiai šis linksnis prieveiksmėja su prielinksniais, pvz.: be galo, iš tiesų, iš lėto, arba su kito žodžio kilmininku, pvz.: Kiek viso gero (labo) gauni įplaukų? Vadinas, žodis viso prieveiksmine reikšme neturėtų būti vartojamas.
MOKO, O NE MOKINA
Mūsų tarmėne labai dažnai yra vartojamas veiksmažodis mokintis. Ši veiksmažodžio forma taip yra mūsų šnekamojoje kalboje paplitusi, kad net ir lituanistinių mokyklų mokytojai nuolat sako: Tautinius šokius mokina (= moko) panelė Jonaitytė. Petras labai gerai mokinasi (= mokosi). Bendrinėje kalboje sakome: mokytojas, mokytoja. O juk reikėtų sakyti mokintojas, jeigu bendratyje vartotume mokintis. Tačiau taip nesakykime ir to nevartokime. Bendrinėje kalboje te vartotinas veiksmažodis mokyti, mokytis. Tad taip pat sakytina: mokytojas moko, mokinys mokosi ir pan.
JUNGTUKŲ BEI IR JOG VARTOJIMAS
Mūsų šnekamojoje kalboje jungtukai bei ir jog nėra dažnai vartojami, kai kuriose tarmėse jie visai nežinomi. Be jų galėtume apsieiti ir literatūrinėje kalboje, bet kartais jie gali būti labai naudingi jungtuko ir bei jungtuko kad pakaitalai.
J. Balčikonio redaguotame "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" sakoma, kad jungtukas bei vartojamas artimesnėms sąvokoms jungti, pvz.: tėvas bei motina, diena bei naktis ir pan. Taip jį vartojo ir J. Jablonskis. Jungtukas bei, gerai pavartotas, gali labai pataisyti sakinio stilių, jis padeda išvengti kartais labai dažno jungtuko ir pasikartojimo. Stiliaus reikalui jungtukas bei jau ir senųjų mūsų rašytojų buvo kaitaliojamas su jungtuku ir. Pvz.: Nemy-lėkimės žodžiais bei liežuviu tiektai, bet darbu ir tiesa (M. Daukša). Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n' užsimiršo (K. Donelaitis).
PATINKA KALBOS SKYRIUS
Mielasis Redaktoriau,
Noriu pasveikinti ir padėkoti už kalbos skyriaus įvedimą. Šis skyrius — “Gimtasis žodis” tikrai yra visiems labai naudingas, bet ypač mokytojams, rašytojams, korespondentams. Pirmiau turėjome “Gimtąją Kalbą”, bet ji jau seniai sustojo ėjusi. Man jos buvo labai gaila, bet dabar jau tas gailestis sumažėjo, nes šis kalbos skyrius “Laiškuose Lietuviams”, bent man asmeniškai, yra dar naudingesnis, negu buvusioji “Gimtoji Kalba”. Mat, ten dažnai būdavo ilgokų mokslinių, kartais tik filologams įdomių straipsnių, o jūs ribojatės tik trumpais, aiškiais ir labai konkrečiais kalbos patarimais bei perspėjimais. Šį skyrių perskaičiau dar tik dviejuose numeriuose, bet jau tiek daug išmokau! Tos klaidos, apie kurias jūs rašote, dažnai pasitaikydavo mano rašiniuose, aš jų, žinoma, netaisydavau nė savo mokinių sąsiuviniuose. Dabar jaučiuosi tiek daug pažengusi, tiek daug išmokusi.
Pirmiau “Laiškus Lietuviams”, kaip ir kitus žurnalus bei laikraščius, perskaičiusi išmesdavau, bet dabar vien dėl šio kalbos skyriaus “Laiškų Lietuviams” neišmesiu, bet krausiu į lentyną ir saugosiu. Tai bus mano geriausias kalbos patarėjas ir mokytojas. Stengsiuosi ir savo mokiniams perduoti šias žinias.
Dar kartą labai labai dėkoju!
Mokytoja
DĖL KO NERAŠOTE?
“Laiškuose Lietuviams” man daug kas patinka, bet daug ko juose ir pasigendu. Kartais praleidžiate labai aktualius klausimus. Prieš kiek laiko teko angliškoje spaudoje skaityti apie labai įdomų ir juokingą dalyką, kai Vatikanas neįsileido Vokietijos valdžios paskirtos ambasados patarėjos dr. Elizabeth Mueller. Jau ji buvo ir butą Romoje pasisamdžiusi, bet štai staiga gauna iš Vatikano pranešimą, kad jos negalima ten įsileisti. Priežastis? Mat, ji netekėjusi, tad buvo bijomasi, kad gali pasunkėti ir susikomplikuoti jos socialiniai kontaktai su Vatikano pareigūnais. Vadinas, buvo bijomasi, kad ši 45 m. amžiaus moteris neišvestų iš kelio senukų kardinolų ar monsinjorų. Argi tai ne juokinga? Buvau tikras, kad ką nors apie tai rasiu ir “Laiškuose Lietuviams”.
Dėl ko nerašėte?
Skaitytojas
Būtume rašę, bet nežinojome, į kurį skyrių tai dėti, nes, kaip matote, šiais metais jau nėra skyriaus "Šypsantis".
Red.
z
“Nelaimingai žuvo”. Šiais žodžiais graikų valdžia apibūdino graikų politinės opozicijos vado nužudymą. Kilus triukšmui, buvo paskirtas tardytojas, kurio aiški pareiga buvo pritarti oficialiai paskelbtai vado mirties priežasčiai.
Filmo “herojus”, jei taip jį galima pavadinti, yra tardytojas (Jean-Louis Trin-tignant), kuris pasipriešina valdžios spaudimui paslėpti įvykusį skandalą. Valdžiai nepasiseka — parinktas tardytojas pasirodo teisingas ir nešališkas, o juk negali būti baisesnio žmogaus, kaip teisėjas, kuris laikosi tiesos ir ją skiria lygiai žmonėms ir vyriausybei. Jis surenka įrodymus, kad planas užmušti opozicijos vadą (Ives Montand) sugalvotas ir įvykdytas aukštų pareigūnų — policijos vado ir kt. Jis surenka duomenis ne todėl, kad norėtų sugriauti tuolaikinę valdžią, bet todėl, kad laimėtų teisingumas. Jis atidengia puvėsius valdomajame organe, nuteisia atsakingus pareigūnus ir tiki, kad teisingumas laimės — dešiniųjų vyriausybė bus pašalinta.
Toli gražu. Dešinieji, kaip žinome, su Amerikos pagalba laimėjo ir šiandien tebevaldo Graikiją. “Z” filmo rašytojas, kompozitorius ir direktorius — visi ištremti. Net raidė “Z” yra uždrausta, nes ji reiškia “jis tebegyvas”.
Pagaliau šis filmas nėra politinių idėjų drama, bet veiksmas politinėje arenoje. Mums yra leista pamatyti žmonių įsitikinimų rezultatus, išreiškiamus fizine ir moraline drąsa. Vado nužudymas gali būti ir tikriausiai bus pamirštas, nes taip dažnai atsitinka politinėje arenoje, bet nebus pamiršta tardytojo drąsa. Tik gali kilti klausimas, kas bus tada, kai nebeat-siras tokių žmonių, kurie ieškotų ar norėtų ieškoti teisingumo.
Eglė Juodvalkytė
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Dvidešimtmečio proga “Laiškai Lietuviams” skelbia straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiųjų konkursui paskirta tema: KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ (socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu). Jaunimo konkursui skiriama tema: JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY (koks mūsų jaunimas yra dabar, ką jis vertina, ko siekia, kokia numatoma jo ateitis).
Suaugusiųjų konkurse gali dalyvauti visi, o jaunimo konkurse — moksleiviai ir studentai. Konkursui skirti straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 3000 žodžių. Autorius pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, vokelį užlipina ir drauge su straipsniu atsiunčia redakcijai iki šių metų birželio mėn. 30 dienos.
Suaugusiems yra skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol. Jaunimo konkursui taip pat skiriamos trys premijos: I — 50 dol., II — 30 dol., III — 20 dol. Žinoma, jaunimas, jeigu nori, gali dalyvauti ir suaugusiųjų konkurse. Abiems konkursams bus dvi atskiros vertinimo komisijos, kurios bus paskelbtos vėliau.
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nespausdinti straipsniai bus grąžinti autoriams.
Plačiau apie konkursą yra paaiškinta “L. L.” vasario mėn. numeryje.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Albinas Baranauskas. PASAGA IR VYŠNIOS. Eilėraščiai. Aplankas dail. M. Stankūnienės. Išleido Liet. Knygos Klubas 1969 m. 64 psl., kaina 2 dol.
LIETUVA, TĖVYNĖ MŪSŲ. Tėvynės pažinimo ir trumpo geografijos kurso konspektas lituanistinėms mokykloms. Paruošė mokytojos: O. Paulikienė, S. Jelionienė ir S. Burokienė. Išleido Kristijono Donelaičio Mokykla Čikagoje 1968 m. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. 212 psl., kieti viršeliai.
LIETUVA. Filatelistų Draugijos biuletenis. Nr. 1(136) ir Nr. 2(137.) Redaguoja Eugenijus Petrauskas, 7742 S. Troy St., Chicago, 111. 60652.
DĖL KO ŽURNALAS VĖLUOJASI?
Mums labai nemalonu, kad skaitytojai “Laiškus Lietuviams” gauna vis pavėluotai, bet tai ne mūsų ir ne spaustuvės kaltė. Vasario mėn. numeris iš spaustuvės buvo į Čikagos paštą išsiųstas vasario mėn. 13 d., o skaitytojai jį tegavo kovo mėn. pradžioje — porą savaičių gulėjo pašte.