ZENTA TENISONAITĖ
PIKTAS SAPNAS
Naktis pavogė mano sielą
Ir užrakino.
Ir aš, tarytum bailus paukštelis,
Blaškausi ir bandau
Sparnais pramušti
Pilkai pintas narvelio sieneles.
Aš vėl bėgu rūke per liūną
Ir jaučiu po kojomis
Liūliuojančią žemę.
Ir veltui klaidžioju tamsoj,
Ieškodama savo sielos.
Pasakyk man,
Juodoji nakties karaliene,
Kur dingo mano siela?...
Naktie,
Grąžink man mano sielą!
Naktie!
Tu laikai ją savo rankose.
Šaltose rankose
Šalčiu dvelkia tavo kvėpavimas.
Tu visai apkurtus ir bebalsė,
Ir tavo pirštu palietimas —
Tarytum mirtis...
Naktie,
Grąžink man mano sielą!...
