idėjosiržmonės

A. PETRAITIS

(Jo 15 m. sukakties proga)

     Mūsų laikraščių bei žurnalų būklė ne gerėja, o blogėja, ypač žurnalų. Daugumas jų iš prenumeratų neišsiverčia, tad reikalingi finansinės paramos iš šalies. Darosi kaskart sunkiau susirasti ir bendradarbių. Rezultatas — žurnalas vėluoja ir turinys negerėja.

     Atrodo, kad sunki Lituanus žurnalo padėtis, nors jis jau mini 15 m. sukaktį. Vienintelio lietuvių žurnalo anglų kalba būklė turėtų, rodos, būti gera, nes per tą laiką jau priaugo nemažas skaičius jaunų intelektualų, mokančių angliškai rašyti ir atsistojusių ant savų kojų. O vis dėlto taip nėra. Pastaruoju metu žurnalas tiek vėluoja ir tenkinasi tokia medžiaga, kad kai kuriuos numerius vargu ir žurnalu galima bevadinti.

     Kas yra žurnalas? Paprastai tai yra periodinis leidinys, kuriame šalia mokslo bei meno straipsnių ar kūrinių skiriama vietos ir aktualiai apžvalgai — informacijai apie svarbius įvykius, recenzijoms ir kt. Iš tikrųjų be aktualios, su laiku susijusios apžvalgos žurnalas būtų nebe žurnalas, ir tuo atveju jo periodiškumas nustotų prasmės. Kai žurnalo numeriai užpildomi vien meno kūriniais ar filosofiniais straipsniais, žurnalas pavirsta chrestomatija ar straipsnių rinkiniu. Lituanus pastaruoju metu kai kuriais numeriais kaip tik ir pasirodė tokiais straipsnių rinkiniais ar meno kūrinių leidiniais.

     Kodėl taip atsitinka, šio rašinio autoriui nėra konkrečiai žinoma, bet tenka manyti, kad redakcija pritrūksta tokios medžiagos, kokios ji norėtų turėti, ir tokiu atveju deda, ką turi. Medžiagos keturiems numeriams per metus aplamai neturėtų pritrūkti. Atrodo, kad nesiseka ją suorganizuoti, ir tos nesėkmės viena iš pagrindinių priežasčių, tur būt, bus ta, kad per dažnai keičiasi redaktoriai. Per tą keliolika metų ir redaktorių buvo keliolika. Pradedant 1964 metais, kai žurnalas pradėjo eiti knygos formato, iki 1969 m. pabaigos pastovus redaktorius tėra buvęs vienas dr. Tomas Remeikis. Kiti redakcijoj dirbo po porą metų, po metus ar dar trumpiau. Suprantama, kad tai negalėjo neatsiliepti žurnalo pasirodymo reguliarumui bei jo pobūdžio vienodumui. Tai rodo, pavyzdžiui, faktas, kad 1967 m. kiekvienas numeris turi kitokį puslapių skaičių — nuo 64 iki 96.

     Antras, tur būt, nemažiau reikšmingas veiksnys yra leidėjai. Pradžioje jais buvo Lietuvių Studentų Sąjunga, o vėliau, nuo 1964 metų, speciali Lituanus fundacija, į kurią narius skiria Studentų Sąjunga. Taip bent informavo Draugas (1970. 1. 17). Tačiau mūsų visuomenei nėra žinoma, kaip Studentų Sąjunga sudaro tą fundaciją — renka ar skiria ir jei skiria, tai kas skiria fundacijos narius — valdyba ar gal pirmininkas ir kokiu pagrindu, kuriam laikui ir t. t. Bet turint galvoj, kad dabar Studentų Sąjunga vos vegetuoja, kad ji egzistuoja daugiau popieriuje, negu realybėje, kyla rimta abejonė, ar ji yra kompetentinga tokią fundaciją sudarinėti. Ten pat Drauge pažymima, kad "paskiri Fundacijos nariai veikia visai savarankiškai, be priklausomybės studentų sąjungai". Vadinas, tie fundacijos nariai yra pilni žurnalo savininkai ar šeimininkai. Jie lemia žurnalo turinį ir pobūdį, ar bent gali lemti, jie ir redaktorius parenka. Bet mūsų visuomenei taip pat neteko girdėti, kad toji fundacija būtų kada paskelbusi savo pažiūras į tai, koks žurnalas turėtų būti, kam jis taikomas, ko juo turi būti siekiama ir t. t. žodžiu, nieko daugiau nežinome, negu yra viršely parašyta, kad žurnalas skelbia straipsnius, liečiančius Baltijos valstybes, ypač Lietuvą. Taip pat jie neskelbia, kaip sudaroma redakcija. Tik pastaruoju metu tas reikalas pradėjo aiškėti. Lituanus reikalų vedėjas Jonas Kučėnas šitaip paaiškino: "Su Tomu (Remeikiu) iškilo nesusipratimas, kai buvo planuojama sportininkų kelionė į Lietuvą. Dauguma Lituanus leidėjų su Tomo nuomone nesutiko. Tomas iš redakcijos turėjo pasitraukti" (Ateitis, 1969, Nr. 9). Vadinas, redaktoriai parenkami ne pagal jų sugebėjimus redaguoti, o pagal jų politines pažiūras kuriuo nors klausimu. Redaktorius gali būti geriausias, bet jei jis nebus leidėjų "partijos" žmogus, jei jo pažiūros nesiderins su leidėjų pažiūromis, jis negalės būti redaktorium. Bet su šitokia diskriminacija leidėjai atsistoja ant labai slidaus kelio, ant subjektyvaus partinio kelio, ir dėl to rizikuoja netekti ne tik kai kurių galinčių redaguoti žmonių, bet taip pat ir žurnalo bendradarbių ir skaitytojų. Šitoks nusistatymas negali išeiti žurnalui į sveikatą.

     Kalbant apie žurnalo pobūdį, mums atrodo, kad jis, išskyrus gal vieną kitą numerį, aplamai išsilaikė pakankamai gerame, akademiniame lygyje. Kaip sektinas pavyzdys galėtų būti kad ir 1968 m. numeriai, redaguoti profesorių A. C. Matulio, T. Remeikio, A. Sužiedėlio ir Br. Vaškelio. Yra betgi gundymų jo lygį ar pobūdį keisti. Štai, pavyzdžiui, I Laisvę žurnalas (1968, Nr. 44) rašė, kad "šiuometinis Lituanus žurnalo turinys, atrodo, be vargo galėtų būti aprobuojamas Lietuvos okupanto". To paties autoriaus nuomone, tik "kartkartėmis vienas ar kitas numeris darė neblogą įspūdį". Vadinas, visi kiti blogi. Į Laisvę bendradarbis norėtų, kad "žurnalas turėtų būti skiriamas vidutinio išsilavinimo asmeniui", nes tokie esą valdo JAV-es, Angliją, Kanadą, Australiją ir kitus angliškai kalbančius kraštus. Straipsnio autorius su džiaugsmu sutiko žinią, kad Lituanus redaguos dr. A. Klimas ir dr. K. Skrupskelis, matyt galvodamas, kad jie sugebės žurnalą pritaikyti "vidutinio išsilavinimo asmeniui". Tačiau iš pirmo jų suredaguoto numerio atrodo, kad žurnalas taikomas bene dar žemesnio išsilavinimo žmonėms, kad norima jį pakreipti pigios propagandos keliu. Kuone visas numeris skirtas partizaninei temai. Pagrindinis straipsnis perspausdintas iš V. Vardžio knygos, kuri amerikiečiams jau geriau žinoma, negu pats Lituanus. Kai kurie kiti straipsneliai menki, ypač apgailėtina informacija apie Lietuvos miestus (88 p.), kuri visai pasenusi. Viršelis su vyčiu, Gedimino stulpais ir miestų herbais yra toks, kuris, anot Draugo, tiktų nebent pradžios mokyklos vadovėliui ar sąsiuviniui. Tie patys dalykai dar rodomi ir 90 puslapy. Žodžiu, tai pavyzdys, kaip nereikėtų redaguoti. Antro numerio medžiaga geresnė, bet tai, deja, nėra jau žurnalas, o ištraukų iš A. Maceinos ir J. Girniaus knygų rinkinys su įvadinėm pastabom, kuriose kažkodėl kalbama ne tik apie Maceiną ir Girnių, bet ir apie Šalkauskį, Šilkarskį ir Sezemaną. Tai rodo, kad 1969 metų Lituanus neišsilaikė 1968 m. lygyje ir gerokai smuko. Tuo gal yra patenkinti "vidutinio išsilavinimo" lietuviai, bet vargu bus patenkinti akademiniai amerikiečių sluoksniai, kuriems Lituanus buvo taikomas ir kuriems jis turėtų būti taikomas. Atrodo, kad nauja kryptimi suka nauja žurnalo redakcija. Redaktorius dr. A. Klimas yra labai gerų norų vyras, bet jo propagandos supratimas daug kam atrodo gana primityvus. Iš jo ligšiolinių pasireiškimų atrodo, kad geriausia propaganda bus, jei išsijuosęs girsi lietuvius ir visa, kas lietuviška, ir kuo smarkiausiai smerksi priešus bei jų nedorybes ar tik tariamas nedorybes. Tai rodo jo ieškojimas priešų, kur jų nėra (baltų-slavų prokalbės šalininkų tarpe), ar skelbimas tokių dalykų, į kuriuos negalima rimtai žiūrėti. Turime galvoj jo straipsnelį viename žurnale, kur jis lietuvių kalbą siūlo kaip kandidatę į tarptautinę kalbą (šalia anglų kalbos). Todėl ir suprantama darosi redakcijos pastaba: "don't take him entirely seriously here". Su šitokia propaganda vargu toli nueisi, nes iš tikrųjų akademiniuose sluoksniuose geriausia propaganda yra ta, kurioje nėra propagandos. Kitaip sakant, geriausiai lietuvių reikalui pasitarnauja grynas mokslas, akademinis dalyko pristatymas, o ne pigus reklamavimas. Lietuva ir lietuviai, jų teisinga byla yra bent akademiniuose sluoksniuose gerai žinomi dalykai, ir dėl to nėra reikalo, kalbant apie tai, griebtis pigios propagandos, kuri daugiau kenkia nei padeda.

     Nėra girtinas ir dažnas žurnalo viršelio išvaizdos kaitaliojimas. Visai neblogas buvo viršelis 1967-68 metais su miniatiuriniu Baltijos valstybių žemėlapiu ir įrašu, paaiškinančiu, kas tai yra Lituanus. Tokį numerį paėmus į rankas, tuoj matyti, apie ką čia rašoma. Nuolatinis paišymas viršely šimtus kartų matytų smūtkelių, kryžių ir panašių ornamentų žurnalą gerokai nupigina.

     Po visų šių pastabų reikėtų padaryti išvadas. Jos galėtų būti tokios. Žurnalui reikėtų atsakingesnės leidyklos-firmos, kuri bandytų sudaryti ir pastovesnę redakciją. Atsakingesnė leidykla sudarytų tvirtesnį finansinį pagrindą, o pastovesnė redakcija galėtų sudaryti aiškesnį planą ateičiai ir užtikrinti reguliaresnį žurnalo ėjimą. L. Dambriūnas Akiračiuose (1968, Nr. 4) kėlė mintį, kad Lituanus žurnalą, gal būt, galėtų pasiimti savo globon dabar jau organizuojama Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugija. Iš tikrųjų tai būtų, gal būt, vienintelė racionali išeitis.

 AL. GIMANTAS