ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
(Tęsinys)
Montessori metodą galima laikyti aukso viduriu tarp progresyvinio ir tradicinio mokymo būdų. Montessori, suteikdama vaikui laisvę ir pagerbdama jo individualybę, užtikrina mus, kad esminiai mokslo dalykai ir reikalingi bei kultūringi įgūdžiai bus perteikti jaunajai kartai. Ir iš tikrųjų, montesorinėse mokyklose vaikai išmoksta net daugiau, negu programos reikalauja. Montessori mokyklą laikė mokslo židiniu, o ne žinių perteikimo ar socialinio prisitaikymo agentūra. Jos laisvės sąvoka reiškia pasirinkimo galimybę tarp gerai ir moksliškai paruoštų auklėjimo priemonių arba pratimų. Nežiūrint ką vaikas bepasirinktų, jo laisvę apriboja medžiagos paskirtis ir jos vartojimo būdas. Pvz. lazdytės gali būti naudojamos ilgio pažinimui, skaičiavimui arba matavimui, bet ne šaudymui ar dar kokiam kitam tikslui.
Vaikų Nameliuose vaiko auklėjimas — ne mokymas — prasideda nuo dvejų su puse metų amžiaus. Tai pats tinkamiausias laikas įgimtoms vaiko galioms, paruoštoj aplinkoj, atsiskleisti ir normaliai plėtotis. Priešmokyklinę grupę sudaro įvairaus (2, 3, 4, 5 m.) amžiaus vaikai. Kiekvieno, kad ir paties jauniausiojo, vaiko individualybė yra pagerbiama ir kartu sudaromos jam kuo geriausios sąlygos ne tik bendrauti su kitais, bet ir visuomeniškai auklėtis. Nuo pat jaunų dienų vaikas įpranta tvarkingai veikti, nekliudyti kitiems, nenaikinti ir negadinti daiktų. O svarbiausia — išmoksta, kaip mokytis.
Montesorinėj aplinkoj vaikai dažniausiai dirba individualiai, o ne grupėmis. Tačiau tas vaikas, kuris kliudo kitam, mandagiai, bet griežtai yra įspėjamas. Jei vaikai nori, jie gali dirbti po du ar tris kartu. Tik tuo atveju auklėtoja daboja, kad stipresnieji nenustelbtų silpnesniųjų, užgniauždami jų iniciatyvą bei veiklumą. M. Vaikų Nameliuose nėra nustatytos užsiėmimų tvarkos.
Pagarba ir privatumas kiekvieno vaiko veiklai yra pats svarbiausias dalykas montesorinėj aplinkoj. Visos kitos taisyklės išplaukia iš šito pagrindinio principo. Vaikas jam skirtoj aplinkoj gali savo nuožiūra laisvai judėti iš vietos į vietą, kalbėti, keisti užsiėmimus ar nieko nedaryti. Tačiau šitokia judėjimo ir išsireiškimo laisvė nėra neribota. Pvz. vaikas negali triukšmingai lakstyti, šūkauti, rėkauti, stumdyti kitus vaikus, vartyti daiktus ar baldus. Šalia laisvės klasėje, Montessori suprato ir būtiną tvarkos reikalą. Jos metode asmens laisvė nėra absoliuti. Montesorinė laisvė yra sąlyginė ir ją riboja kitų asmenų teisės bei interesai.
AUKLĖTOJA — TARPININKĖ TARP VAIKO IR APLINKOS
Visos priemonės yra sudėtos žemose, lengvai vaikams pasiekiamose, spintutėse arba specialiose lentynose. Vaikas, laisvai pasirinkęs jam patinkamą priemonę, gali su ja dirbti tiek ilgai, kiek tik jis nori. Tačiau pabaigęs pratimą, jis privalo tą priemonę vėl tvarkingai padėti į jos vietą. Kadangi kiekviena priemonė turi savo paskirti ir tarnauja kuriai nors problemai spręsti, tai ji ir privalo būti vartojama tam, kam yra skirta. Auklėtoja supažindina vaiką su aplinkos taisyklėmis ir prižiūri, kad šioj mažoj bendruomenėj būtų jų laikomasi. Vaikas turi teisę prašyti auklėtojos ar kitų vaikų pagalbos. Todėl montesorinėj aplinkoj labai dažnai matysime, kaip penkmečiai padeda trimečiams ir atvirkščiai. Tai visuomeninio gyvenimo pirmieji kultūriniai žingsniai.
Montesorinė auklėtoja taip pat yra saistoma daugelio taisyklių, kurios atspindi Montessori metodo filosofiją. Ji turi būti nuolanki ir visuomet pasiruošusi patarnauti vaiko energijai. Ji privalo stebėti ir mokėti suprasti vaiko sielos virpesius. Jos kalba turi būti trumpa ir aiški. Ji neprivalo versti vaiko ką nors daryti arba liepti jam mokytis. Tatai turi ateiti iš vaiko. Kai vaikas parodo susidomėjimą kokia nors sritimi, ji privalo jam sumaniai padėti, kad jis galėtų išmokti tai, kuo domisi. Sumani gerai pasiruošusios auklėtojos pagalba veda mažą vaiką žingsnis po žingsnio į savo judesių apvaldymą ir džiaugsmingą žinių įsigijimą.
Daugeliui, tik paviršutiniškai stebint, atrodo, kad montesorinėj aplinkoj vaikui yra leidžiama sauvaliauti ir tenkinti savo užgaidas. Tai stebint atrodo apsirikimas ar nesusipratimas. Čia nėra vietos nei vaiko sauvaliavimui, nei jo užgaidoms. O jei taip atsitinka, kad vaikai, negaudami išmintingo vadovavimo, ima sauvaliauti, triukšmauti, skriausti vieni kitus ir visai nesidomėti protiniu darbu, tai nereikia kaltinti Montessori metodo ar jos filosofijos. Dažniausiai tokiais atvejais tik metodo interpretatorė — auklėtoja buvo pasiklydusi. Be abejo, ji nesuprato arba klaidingai suprato laisvės ir drausmės sąryšį, kuo remiasi visas Montessori metodas. Bandykime atskirti pelus nuo grūdų. Pamatę pelų, nemanykime, kad viskas tik pelai. Pvz. jei vaikas, išbuvęs M. vaikų nameliuose porą metų, išeina iš jų, nemokėdamas pats savęs tvarkingai aptarnauti, nesugebėdamas konstruktyviai namuose užsiimti, nenorėdamas mokytis, tai čia ne vaikas kaltas ir ne metodas, o tik metodo interpretatorė, aiškiai nesupratusi principinių dalykų, kurie paprastai veda vaiką į pažangą, o ne į chaotišką elgseną.
PARUOŠTA APLINKA — VAIKO MOKYTOJA
Dažnai tenka girdėti šitaip keliant klausimą: gerai, vaiko asmenybė ir individualybė yra pagerbiamos; jam leidžiama laisvai rinktis priemones ar pratybas arba ir visai nesirinkti, bet koks užtikrinimas, kad vaiko pasirinkimas bus išmintingas ir jį vedąs į pažangą? Gražu kalbėti apie laisvę ir individualybę, bet mes gerai žinome, kad mokymas reikalauja griežtos programos ir pamokų, be kurių ir mokymasis yra neįmanomas. Kokią gi programą pateikia Montessori metodas?
Montessori gerai žinojo, kad mažas vaikas negali ir nepajėgia suprasti, ar jam pradėtuoju takeliu reikia eiti ar ne; ar jam pradėtąjį pratimą reikia baigti ar ne? Todėl nesvarbu, koks vaiko asmeninis pajėgumas bebūtų, vis tiek jo pirmasis uždavinys yra apvaldyti savo kūną, kuris reiškiasi judesiais. Kai vaikas pajėgia kontroliuoti ir vertinti savo judesius, tai jis lengvai supranta reikšmę ir svarbą tų vertybių, kurias pateikia mūsų kultūra. Montesoriškai auklėjamas vaikas, t. y. būdamas laisvas, su malonumu išmoksta ir rašyti, ir skaityti, ir skaičiuoti iki 6 m. amžiaus. Ir be to, jis jau yra pasiruošęs aukštesniems mokslo dalykams: gamtai, algebrai, geometrijai, geografijai, gramatikai ir sintaksei.
Montessori niekuomet nežiūrėjo į vaiką, kaip į kokį ypatingą tvarinį, turintį grynai įgimtą sugebėjimą įsisavinti mokslo dalykus bei mūsų kultūrą ir galintį išreikšti save dažais ar teptuku. Montessori, priešingai moderniesiems mokytojams, tvirtino, kad vaikas turi ir privalo mokytis, nes nesimokydamas, aišku, nieko neišmoks. Jai sėkmingai pasisekė išspręsti šį klausimą, surandant, ką ir kaip padaryti, kad vaikas norėtų mokytis ir mokydamasis jaustųsi laimingas bei patenkintas. Todėl tuo pačiu metu, kai montesorinėj aplinkoj yra pagerbiama vaiko laisvė, stengiamasi tą laisvę kontroliuoti neprievartiniu būdu, nukreipiant ją teigiama ir kūrybine linkme. Tačiau, kaip tai daroma, nepažeidžiant vaiko laisvumo, yra metodologinis klausimas.
Montesorinė klasė — tai miniatiūra to plačiojo pasaulio, į kurį jis ruošiamas įžengti. Visos priemonės yra tikros (daugiausia lūžtamos ir dūžtamos), tinkamos vaiko naudojimui. Mokslo priemonės, baldai ir įrankiai atitinka mažo vaiko psichofizinius poreikius. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl vaikai jas mėgsta ir mielai naudoja, visai nejausdami, kad mokosi ir yra mokomi. "Daiktai yra pirmieji ir geriausieji vaiko mokytojai", sako Montessori. Pratimai, kurie vaiką domina, yra suskaldomi į sudėtines dalis ir palaipsniui vaikui pristatomi. Visa tai ne tik priimtina vaiko protui, bet ir skatina jį veikti, kartojant tą patį pratimą vėl ir vėl, kol pasiekiamas tikslas — kol išmokstama.
Gražiai, tiksliai ir estetiškai pagamintos auklėjimo priemonės ypatingai lengvai sudomina vaiką, tartum pririšdamos prie savęs jo lakų dėmesį. Montesorinės saviauklos ir saviskatos priemonės priešmokyklinio amžiaus vaikams yra tokio pat svarbumo, kaip Skinnerio ir Pressio (Pressey) mokomosios mašinos mokyklinio amžiaus vaikams. Autoritetai pripažįsta, kad Montessori jau anais laikais pranoko vėliausias mokymo ir mokymosi sąvokas ir teorijas. Šiuolaikiniai garsieji mokymo teorijų skleidėjai sutinka, kad Montessori samprata tuo klausimu ir šiandien ne tik nėra pasenusi, bet dar daugumui žmonių per nauja, kad ją galima būtų efektingai praktiškai panaudoti.
Stalai, kėdės ir kiti baldai bei įrankiai montesorinėje aplinkoje yra maži, atitinką vaiko ūgį ir pajėgumą, tačiau alfabeto raidės bei skaitmenys, pateikiami vaikui, yra dideli. Fiziškoji aplinkos dalis yra priderinta prie mažo vaiko ūgio, kai tuo tarpu simboliai, kurie tarnauja besivystančioms vaiko juslėms, yra padidinti. Mokslo dalykai, kuriuos vaikas privalo išmokti, yra pristatomi stambiais pavidalais, bet paprasta ir aiškia forma.
(B. d.)