iš tėvynės
Pateko mums į rankas pluoštas Sibiro tremtinės laiškų, rašytų toli nuo jos atskirtam kunigui— jos buvusiam dvasios tėvui. Manome, kad bus įdomu ir mūsų skaitytojams susipažinti su vienu kitu jos laišku, su tomis mintimis bei nuotaikomis, kuriomis gyveno ne vienas mūsų brolis ar sesė Sibiro taigose.
Redakcija
Mano Tėve,
Pro aksominius žilvičių katinėlius žiūriu į savo šventojo miesto bokštus. Jie kyla į dangų, prašydami mums pasigailėjimo. O širdimi matau ir pakeltas rankas už mus. Ir sakau — Dieve, ko Tu nori už vieną vienintelį paklūpėjimą ten akis į akį su Tavimi, su Tavo Motina? Bet Dievas tyli. O Jūs žinote, ką reiškia, kai tarp visų nutilusių balsų nutyla ir Viešpaties balsas. Tada atrodo, kad esi vienas nakties tamsoje, o aplinkui tik negyvenami tyrai. Ir vis vien, kur betiestumei ranką, ji visur suras tik tuštumą.
Mano mintys... Tėve, juk argi Jūs nesuprantate, kad neturiu savo minčių — jų niekad neturėjau. Ar Jūs niekad nesiklausėte, kaip dainuoja didelė jūros sraigė? Ji tuščia ir negyva, bet surenka aplinkos garsus ir juos rezonuoja. Ir aš esu tokia sraigė. Kol aplinkui girdėdavau žodžius ir mintis, tol juos sugerdavau ir paskiri savotiškai rezonuodavau. Ir būdavo keista, kad paskui tų minčių nei Jūs, nei kiti nelaikydavote savomis. Bet dabar — ką galima rezonuoti tyloje? Jau beveik metai, kai nieko daugiau negirdime tik įsakymus. Teturiu porą knygų ir daugybę atsiminimų. Kartais ateina diena, kai atrodo ištuštėjusios visos atsargos ir išdžiūvę visi šaltiniai. Tada darosi graudu paimti laišką, kurio tik ketvirtoji dalis užpildyta. Suprantu — nėra lengva rašyti mums. Puikiai suprantu tą sunkų jausmą, kai reikia kalbėti su luošu ar šiaip gyvenimo nuskriaustu. Darosi liūdna, kad negali duoti to, ko jam trūksta. Bet pamirškite tai. Kalbėkite visai paprastai, kaip seniau, prieš metus. Žinau, kad eilutėse ir tarp eilučių surasiu tai, ko tuo metu labiausiai reikia.
Tarp įvairių popierių suradau Tobijo giesmę. Graudu ligi ašarų. Kaip labai mes esame artimi ir surišti — mes, Viešpaties vaikai! Ką reiškia tūkstančiai metų ir tūkstančiai mylių — mes vienas kitą pasiekiame žodžiu ir širdimi. Ir Tobijas, lyg brolis, ateina paguosti šiandien. Jis kalba kaip tik tai, ko reikia, kad pajėgtume atplėšti mintis nuo sielvarto. "Jis išbarstė jus tarp tautų. Jo nepažįstančių, kad skelbtumėte Jo stebuklus ir pamokytumėte, jog nėra kito visagalinčio Dievo, kaip tik Jis... Jis nuplakė mus už mūsų neteisybes, Jis išgelbės mus savo gailestingumu".
Žinau, kad Jus stebina mano laiško minorinis tonas. Taip paprastai nebūna. Bet aš kelioms dienoms esu atleista nuo darbo, o čia gyventi galima tik su nuolatos pavargusiomis rankomis — tada širdis skamba, tada galvoji, susidarai iliuziją, kad keli daugelio naštą. O drauge su poilsiu ateina ir tikrovės nujautimas — esi tokia skurdi, tokia maža šitoje taigų platybėje, kad jų niekados neišbrisi, o kalnai tada tokie dideli ir sunkūs, kad gali sugniuždyti visas viltis ir pasitikėjimą. O be to, visi gandai slegia sunkiau už tų kalnų šešėlius. Ar beliks rankų, kurios siūbuos varpus, ar beliks širdžių, kurios mylės Aušros Vartų Motiną? Ar bebus pas ką grįžti? Ak, Tėve, kodėl Viešpats savo maldoje mus išmokė kalbėti tik apie duoną, kodėl Jis nieko nepasakė apie namus? Tėve, prašykit mums namų, tikrų namų, o ne tik padangčių nuo lietaus ir vėjo.
Kur tie namai turėtų būti? Ak, kartais atrodo, kad visai nesvarbu. Atrodo, kad čia, ant skurdžiausios pakrantės, galima būtų pastatyti namelį. Jis niekados nebūtų per vargingas ar per mažas, jeigu tik į jį visi susirinktume. Nesijuokite — aš kartais visai rimtai galvoju: kam su baime ir nerimu laukti sunkios dalios? Kodėl laisva valia pačiam nepasirinkti šio kelio? Juk vis tiek visų tokia dalia — esu tikra. Taip sako protas, bet tegul tik pūstelėja vėjas iš anos šalies, tegul tik varpo aidu skambtelėja darbo įrankiai — ir širdis pamiršta viską. Ir visa galia šaukia — namo, Dieve, namo! Ir žinau, kad namai niekur kitur negali būti, kaip tik ten. Ir tada žinau — sugrįšiu, vis tiek sugrįšiu. Ir tikėjimas pasidaro didesnis už logiką.
Nežinau, Tėve, ką dar galėčiau Jums parašyti. Nenorėčiau, kad susidarytumėte klaidingą vaizdą — kad esu išvargusi ir nusiminusi. Ne, taip nėra. Tai tik nuotaikų tarpeliai. Šiaip esu ta pati, kaip visuomet — pilna jėgų ir energijos. Nepamirštu to, ko gyvenimas išmokė — užsimerkti prieš juodą nežinią ir įdėti savo rankas į Tėvo delnus. Ir dar šio to išmokti — nesisieloti savimi, savo menkumu. Kažkokia proletariška drąsa savotišku atspalviu nudažė ir santykius su Viešpačiu. Atrodo, kad savo kasdieniniu darbo drabužiu nesivaržyčiau eiti ir į Viešpaties namus. Ir jei paklaustų, kaip aš čia patekau, netylėčiau, bet pasakyčiau: "Aš labai ilgėjausi, skubėjau, pavargau; ir jei Tu liepsi išeiti, neberasiu daugiau durų, už kurių lauktų pasigailėjimas; juk likai tik Tu!"
Yra dienų — apie nieką daugiau negalvoji, tik apie darbo ir duonos normas. Jauties niekas daugiau, kaip tik darbo įrankis. Ir esti taip, kad net maldai nesurandi nei laiko, nei žodžio. Ir praeini abejinga pro vargą ir nusiminimą. Jautiesi tada, lyg būtum šitų kalnų nuolauža — šalta, šiurkšti ir niekam nereikalinga. Ir net tokiais atvejais išlieka įsitikinimas ir jausmas, kad vis tiek esi Viešpaties vaikas — Jo širdžiai brangesnis už visą žemę, Jo rūpesčiu taip apglobtas, lyg tik tu viena tebūtumei Jo rūpesčio reikalinga. Ir šita taika su savimi yra kažkas nauja man, nes pirmiau buvau linkusi perdėtai analizuoti ir sielotis savo menkumu.
Jums nuobodu, kad tiek daug kalbu apie save. Bet iš to turite spręsti, kaip labai man reikia ko nors daugiau — žodžių, idėjų, visko, ko gaudavau iš Jūsų ir kitų. Suraskite laiko, Jus prisimenu dažnai. Visus dažnai prisimenu, ir tai yra kažkokia atrama.
Viso geriausio, ką Viešpats turi savo rankose, linkiu Jums!
Ona
1949. IV. 2.