JUOZAS VAIŠNYS, S. ].
Dar vis pasitaiko žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie tebesijaudina dėl liturginių reformų. Jie yra nepatenkinti, murma ir kritikuoja Bažnyčią, manydami, kad tas jų nepasitenkinimas ir kritika ką nors padės, kad gal vėl bus grįžtama prie senosios tvarkos, kad vėl bus altoriai pristumti prie sienos, kad bus grąžinta lotynų kalba, kad jiems nereikės drauge su kitais aktyviai dalyvauti mišiose, bet galės kur nors kamputyje "susikaupę” kalbėti rožančių ar litaniją. Ir rožančius, ir litanijos yra Bažnyčios patvirtintos ir tebepraktikuojamos maldos, yra labai gražu, jei kuris nors tikintysis turi laiko ateiti 5 bažnyčią, kai ten nėra jokių bendrų pamaldų, atsiklaupti prie altoriaus ar kur nors kamputyje ir susikaupti, pasikalbėti su Dievu, bet mišios nėra kiekvieno individuali, asmeniška malda, bet visų bendra auka. Tad tikrai jau būtų laikas nusiraminti, nustoti jaudintis ir murmėti, stengtis suprasti tų reformų priežastis ir prisitaikinti prie Bažnyčios nustatytos tvarkos.
REFORMOS IR JŲ PRIEŽASTYS
Pirmiau neretai tekdavo išgirsti kai kuriuos asmenis kalbant, kad Katalikų Bažnyčia yra pasenusi, neinanti su gyvenimu, atsilikusi nuo moderniųjų laikų, būtinai reikalinga reformų. Atrodo, lyg panašiai būtų galvojęs ir Jonas XXIII, savo amžiumi priklausęs senajai kartai, bet jaunatviška ir pažangia dvasia pralenkęs daugelį moderniosios krypties atstovų. Popiežius sušaukia Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, norėdamas atnaujinti Bažnyčios gyvenimą, kad jis labiau derintųsi prie dabartinių laikų ir turėtų daugiau įtakos vis labiau ir labiau nuo Dievo tolstančiam XX-tojo amžiaus technikos garbintojui. Susirinkimas pradedamas mintimi, jog reikia plačiau atidaryti Bažnyčios langus ir duris, kad įeitų daugiau šviesos ir šviežio oro. Toji šviesa, kurią pasauliui atnešė Įsikūnijęs Dievo Žodis ir kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, ne vieno Bažnyčios nario gyvenime jau buvo bepradedanti gesti. Gal po šešioliktojo amžiaus Reformacijos ir po Tridento susirinkimo jau per ilgai buvo uždaryti langai ir durys, vis bijantis, kad vėl neįsisuktų smarkūs vėjai ir pavojingos audros.
Jonas XXIII galvojo, jog Bažnyčia jau pakankamai sustiprėjus, kad galėtų drąsiai išeiti iš slėptuvių ir stoti akis į akį su moderniuoju pasauliu. Bet, norint sudominti pasaulį, reikia jam parodyti tikrąją šviesą. Ne visų ji buvo pastebima, kai kurie neįstengė jos atskirti nuo kitų blykčiojančių pelkių žiburėlių, nes jos spindesys žmonių neapdairumo, sustingimo bei rutinos buvo susilpnintas. Tą šviesą reikėjo atnaujinti ir žmonėms parodyti jos pirmykščiu spindėjimu.
Pradėta nuo liturgijos — Dievo garbinimo. Juk tai svarbiausia, tai pirmutinis žmogaus tikslas, kuriam jis sutvertas. Mūsų liturgijos centras yra šv. mišios, tad, atnaujinant liturgiją, ir skirta mišioms daugiausia dėmesio. Bet keista, kad dabar, kai jau yra įvesta įvairių reformų, tie patys asmenys, kurie pirmiau šaukte šaukė, jog būtinai reikia reformų, jau yra tomis reformomis nepatenkinti. Kartą viena moteris, grįžusi iš bažnyčios, liūdnai išsitarė, kad dabar bažnyčioje likusi tik viena sena ceremonija — tai rinkliava, o visa kita jau pakeista... Kai kas skundžiasi, kad jam yra pavojus prarasti tikėjimą, matant, kad Bažnyčia yra tokia nepastovi, kad dabar yra keičiama tai, kas pirmiau visų buvo laikoma gera, kas buvo jau šimtmečiais vartojama ir gerbiama.
Bažnyčia, reformuodama liturgiją, nesikeičia. Jos mokslo esmė yra Kristaus paskelbtosios tiesos, kurios niekad nesikeis, kurių pakeisti neturi teisės nei vyskupai, nei popiežius, nei Bažnyčios susirinkimai. Visi liturginiai veiksmai yra tik išoriniai Dievo garbinimo būdai, kurie gali keistis, keičiantis žmonių papročiams. Pagaliau reikia žinoti, kad dabartinis liturgijos atnaujinimas nėra įvedimas ko nors visai naujo, ko pirmiau niekad nebuvo. Teisingiau sakant, tai yra tik grįžimas prie pirmykštės liturgijos dvasios bei prasmės, kuri šimtmetis iš šimtmečio dėl įvairių priežasčių buvo gerokai pakeista.
Kristus įsteigė mišias paskutinės vakarienės metu, kai palaimino duoną ir vyną, paversdamas juos savo kūnu ir krauju. Bet galutinis mišių įprasminimas buvo ant Kalvarijos kalno, kai Kristus save paaukojo Dangiškajam Tėvui, norėdamas atpirkti žmoniją iš nuodėmės vergijos ir grąžinti jai pirmųjų tėvų nusikaltimu prarastus dvasinius turtus. Tada Jis mums užpelnė visas malones, kurios dabar dalinamos mišių metu. Jis tada mums užpelnė begalinę malonių jūrą, bet dabar mes tiek iš tos malonių jūros pasisemiame, kokiu indu semiame — kiek esame tam prisiruošę ir kokiu uolumu dalyvaujame mišių aukoje.
Pirmaisiais amžiais krikščionių mišios buvo daugiau eucharistinio pobūdžio, nes paskutinės vakarienės prisiminimas ir Kristaus liepimas tai daryti Jo atminimui dar buvo labai ryškūs. Tik šiek tiek vėliau buvo pradėta daugiau pabrėžti mišiose aukos prasmę. Toji meilės puota — eucharistija būdavo atliekama kokiuose nors privačiuose namuose, kur buvo daugiau vietos, ant paprasto stalo. Bet vėliau, kai buvo norima daugiau pabrėžti, kad mišios yra auka, buvo pradėta statyti akmeniniai aukurai — altoriai. Krikščionių persekiojimo metu buvo labai gerbiami kankiniai, savo gyvybe paliudiję tikėjimą Kristaus mokslu. Norint juos pagerbti ir prisidėti prie jų heroiško tikėjimo, ir mišių auka dažniausiai būdavo aukojama ant jų kapų.
Kai tikinčiųjų skaičius paaugo, ypač po Konstantino edikto, grąžinusio krikščionims laisvę, mišioms paprastų namų jau nepakakdavo, tad buvo pradėta statyti specialūs maldos namai — bažnyčios. Iš pradžių jos buvo paprastos, nelabai puošnios, be jokių statulų ar paveikslų. Tai buvo tik didelė salė ir altorius. Krikščionys gerai suprato, kad mišių metu svarbiausią vietą užima ne namų puošnumas, ne auksas ar marmuras, bet toji plebs sancta — krikščionių bendruomenė, kuri draug su kunigu siunčia Dievui Kristaus kūno ir kraujo auką. Čia jie aukodavo tą mistinę auką, visi priimdami šv. komuniją, visi drauge dalyvaudami toje meilės puotoje, kuri juos labiau sujungdavo, primindavo vienas kito meilę ir vienybę. Juk apie tai taip aiškiai ir taip jautriai buvo kalbėjęs Kristus, eidamas su apaštalais iš paskutinės vakarienės salės į Alyvų darželį.
Bet pirmųjų krikščionių ramybę ir neseniai gimusios Bažnyčios vienybę tuoj pradėjo drumsti klaidingas kai kurių asmenų krikščionybės supratimas. Ypač pavojingą doktriną pradėjo skelbti Arijus ir kiti jo sekėjai. Jie kovojo prieš Švenč. Trejybės paslaptį ir neigė Kristaus dievybę. Krikščionys tuoj ėmė gintis ir visur labai pabrėžti Kristaus dieviškumą. Kristaus ir Dievo sąvokos buvo maišomos, Kristaus žmogiškumas lyg ir pamirštas. Vietoje Kristaus — Tarpininko tarp Dievo ir žmonių, buvo labiau vartojama Dievo sąvoka. Vietoje Naujojo Testamento malonaus ir švelnaus Dievo Tėvo vis labiau buvo grįžtama prie Senojo Testamento Dievo — galingo, majestotiško dangaus ir žemės Tvėrėjo bei rūstaus Teisėjo. Tikintieji pradėjo lyg ir bijoti arčiau dalyvauti mišių aukoje. Mišios tapo tik kunigo atliekama ceremonija. Altorius taip pat vis buvo tolinamas ir tolinamas nuo žmonių, pagaliau atitvertas net tvorele ir pristumtas visai prie sienos presbiterijoje. Tai buvo lyg Senojo Testamento sancta sanctorum — toji šventovė, į kurią tegalėjo įeiti vyriausias kunigas, o kiti ten įeiti nebuvo verti. Pradėjo blėsti ir taip pirmaisiais amžiais ryški Dievo vaikų sąvoka, o jos vietą užėmė pradėtos steigti Dievo ar Marijos vergų brolijos.
Kunigas atnašaudavo mišių auką, nusisukęs nuo žmonių, lyg bijodamas išduoti jiems paslaptį. Toji paslaptis dar labiau buvo laikoma, vartojant svetimą, žmonėms nesuprantamą, lotynų kalbą. Tad visai nenuostabu, kad žmonėms mišios tapo visai svetima, nesuprantama ir neįdomi ceremonija, kurios metu jie kalbėdavo rožančių, skaitydavo litanijas ar kitas maldas, nieko bendra neturinčias su mišių auka ir jos metu kalbančiomis maldomis. Tikintieji jau nebuvo aktyvūs mišių aukos dalyviai, bet vien pasyvūs jiems nesuprantamos ceremonijos stebėtojai.
Kartais prieš tokį nutolimą nuo pirmykštės mišių prasmės būdavo vieno kito nedrąsiai pasisakoma, bet tai būdavo tik tyruose šaukiančiojo balsas, kurio niekas neišgirsdavo. Bet kai į Šv. Petro sostą atsisėdo Jonas XXIII, atrodo, kad pačios Apvaizdos stebuklinga ranka viską pakreipė kita kryptimi. Vėl grįžtama prie pirmykštės Bažnyčios dvasios, vėl mišių aukai grąžinama jos tikroji prasmė, vėl norima duoti tinkama vieta tikinčiųjų bendruomenei, kad ji iš pasyvumo pereitų į aktyvumą, nes mišios nėra tik kunigo auka, bet visų tikinčiųjų auka, kunigui vadovaujant, aukojama Dangiškajam Tėvui. Kunigas jam duota galia tik paruošia auką — Kristaus kūną ir kraują, o tą paruoštą auką aukoja visi mišių dalyviai, tokiu būdu tapdami Kristaus atpirkimo dalininkais.
Tad visi šie liturginiai atnaujinimai, su kuriais jau mūsų tikintieji yra šiek tiek susipažinę, yra tikrai ne tik naudingi, bet būtinai reikalingi. Nors iš pradžių jie, kaip ir kiekvienas naujas dalykas, gal kai kam neįprastai atrodo, bet praeis kiek laiko, su jais visi apsipras ir džiaugsis, kad jie bažnyčioje nėra tik pasyvūs žiūrovai, bet aktyvūs dalyviai, kad ir jie drauge su kunigu gali Dievui aukoti tą Naujojo Testamento auką, kuri išgelbėjo žmoniją iš nuodėmės vergijos ir dabar nuolat teikia Kristaus užpelnytas malones.
PAAIŠKINIMAS NEPATENKINTIEMS
Įvedus į liturgiją gimtąją kalbą ir kitas reformas, daugelis tikinčiųjų, ypač jaunimas, yra patenkinti. Jie džiaugiasi, kad pagaliau gali melstis suprantama kalba, kad gali aktyviai dalyvauti mišiose ir geriau suprasti jų prasmę. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie labai gailisi lotynų kalbos, nors tos kalbos visai nesuprasdavo, ir nemėgsta dabartinių mišių, kuriose aktyviai dalyvauja visi žmonės. Kitiems nepatinka, kad kunigas mišių metu yra atsisukęs į žmones. Yra ir tokių, kuriems dabar yra per maža mišių už mirusius, nes dabar jau rečiau kunigas išeina atnašauti mišių, apsivilkęs juodais gedulo rūbais.
Visiškai nenorime teigti, kad visi šie nepatenkintieji yra tik mažai apie mišias ir liturgiją nusimaną paprasti žmonės. Ne, yra ir dvasiškių, kurie šiomis reformomis nelabai patenkinti. Tačiau reikia prisiminti, kad šios reformos buvo įvestos ne šiaip sau, užėjus norui ir daug nepagalvojus, bet po labai ilgų, rimtų ir moksliškų diskusijų Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, kur dalyvavo apie pustrečio tūkstančio viso pasaulio vyskupų ir kardinolų, nekalbant apie žymiausius įvairių šalių teologus ir ekspertus. Tad niekinti ir kritikuoti jų nutarimus nebūtų labai didelio protingumo ar mokslo pažymys. Bet vis dėlto jokiu būdu nesakome, kad tų nepatenkintųjų argumentai neturėtų visiškai jokio svorio ar logikos.
Yra tiesa, kad, vartojant visoje Bažnyčioje tą pačią kalbą, gal labiau buvo pastebima bent išorinė Bažnyčios vienybė, kad tikintiesiems toji lotynų kalba, nors ir nebuvo suprantama, bet vis dėlto ausiai artimesnė negu kuri nors kita, visiškai svetima kalba. Taip pat tiesa, kad pirmiau tikintiesiems buvo lengviau atskirti katalikiškas apeigas nuo nekatalikiškų, nes tik mūsų bažnyčiose tebuvo vartojama lotynų kalba. Tačiau nėra tiesa, kad dabar jau beveik neįmanoma atskirti katalikiškų bažnyčių nuo kitų sektų maldos namų, nėra tiesa, kad sunku atskirti katalikiškas apeigas nuo nekatalikiškų. Jeigu tikintieji aktyviau savo pamaldose dalyvaus, tai jie jas geriau supras ir pažins. Tada nebus sunku jas atpažinti bet kurioje šalyje atliekamas bet kuria kalba.
Dabar, kai norima mišiose labiau pabrėžti Dievo žodžio liturgiją, yra būtina, kad ji būtų atliekama gimtąja kalba. Dabar norima pabrėžti, kad pamokslas arba homilija nėra tik koks nors priedas prie mišių, bet svarbi mišių dalis. Pageidaujama, kad, kiek galima, nebūtų mišių metu jokių pašalinių skelbimų, jokių aiškinimų apie parapijos parengimus ar išvykas, bet tik Dievo žodžio aiškinimas. Tas pats visur skelbiamas Dievo žodis, tas pats Kristaus mokslas, klausymas to paties Kristaus Vietininko yra Bažnyčios vienybės pagrindas. Kalba yra labai antraeilis dalykas, kuris vienybei nei daug padeda, nei daug kliudo.
Kai kas labai baiminasi, kad gimtosios kalbos įvedimas į liturgiją gali labai pakenkti tiems, kurie gyvena ne savo šaly. Tad jie mano, kad gali labai pakenkti ir mums, lietuviams, tose vietovėse, kur nebus galima turėti pamaldų sava kalba, bet reikės dalyvauti pamaldose, atliekamose kita, svetima kalba. Bet koks gali čia būti pavojus, kad bažnytinė liturgija prisidėtų prie tautybės praradimo ar savos kalbos užmiršimo, tikrai neaišku. Jeigu pirmiau, jau keletą šimtmečių vartodami liturgijoje lotynų kalbą, išlaikėme lietuvybę, tai dėl ko tuoj turėtume ją prarasti, jei dalyvausime pamaldose, atliekamose kita svetima kalba, kuri mums bus lygiai tiek suprantama kaip ir lotynų? Toji viena valandėlė, kartą į savaitę praleista bažnyčioje, mums lietuvių kalbos žinojimo nei padidins, nei sumažins, jos mokėjimas priklausys nuo to, kiek ją vartosime namie, savo šeimoje.
O jeigu kas mano, kad dalyvavimas savose pamaldose vis dėlto gali padėti lietuvybei, tai dabartinės reformos kaip tik paskatins mūsų tautiečius, kur yra galima, dalyvauti savose pamaldose. Dabar ne visur tai pastebime. Yra tokių miestų, kur yra net kelios lietuviškos parapijos, kur pamaldos skiriamos tik lietuviams, bet jie labai lengvapėdiškai save pateisina, dalyvaudami tose pamaldose ir tose bažnyčiose, kur arčiau ir patogiau. Nors, žinoma, kai kur gali susidaryti tam tikrų keblumų ir nepatogumų, bet vis dėlto gimtosios kalbos įvedimas į liturgiją, žiūrint bendros taisyklės, o ne atskirų išimčių, mūsų tautybei gali tik padėti, o ne pakenkti.
Nepasitenkinimas, kad dabar mišiose reikia aktyviai dalyvauti, kad drauge su kitais reikia klauptis, sėstis, kalbėti maldas ar giedoti, kyla tik iš nepakankamo mišių prasmės supratimo. Juk mišios nėra kokia nors privati pamaldumo praktika, bet bendruomenės auka.Mes esame perdaug dideli individualistai ir egoistai. Mes per daug žiūrime į save ir per maža į kitus. Mes per dažnai savo kalboje vartojame žodžius as, man, mane,o per retai pavartojame mes, mums, mus. Mišios kaip tik yra tas ryšys, kuris mus visus jungia į vieną Mistinį Kristaus Kūną. Čia reikia ypač pabrėžti artimo meilę ir vienybę, nes ir Kristus kartą pasakė, kad jeigu aukos metu prisimeni, kad nesi geruose santykiuose su artimu, tai palik auką, eik pirma susitaikyti su artimu, ir tik tada ateik aukoti aukos, nes kitaip ji Dievui nebus priimtina. Tad ir priimant ar priėmus komuniją, būtų liturgiškiau, kalbantis su atėjusiu Kristum, sakyti ne Tu ir as,bet Tu ir mes.
Daug kas skundžiasi, kad dabar mišiose negali susikaupti, negali pasikalbėti širdis į širdį su Dievu, nes reikia kalbėti ne tai, ko pats nori, bet tai, ką visi kalba. Tačiau privačiam pasikalbėjimui su Dievu ir asmeniškam susikaupimui yra daug kitų progų ir galimybių. Su Dievu pasikalbėti yra laiko ir mišių metu, bet su Juo galima kalbėtis ir bet kuriuo kitu metu bažnyčioje, savo kambarėlyje ar gamtoje.
Pirmaisiais amžiais žmonės mišių metu visi priimdavo komuniją. Paskui tas paprotys vis nyko, kol pagaliau net reikėjo IV-tajam Laterano susirinkimui įsakyti, kad tikintieji bent kartą metuose priimtų komuniją. Dabar vėl labai pageidaujama, kad būtų priimama komunija kiekvienų mišių metu. Tai yra toji eucharistija, agapė, meilės puota, vienybės ryšys.
Pirmaisiais amžiais ir vėliau altoriai paprastai taip būdavo pastatyti, kad kunigas mišių metu būtų atsisukęs į žmones. Ir dabar tai pageidaujama. Jeigu tikintieji drauge su kunigu aukoja mišių auką, tai jie turi su juo arčiau ir bendrauti, turi matyti, kas mišių metu yra daroma. Tikrai atrodo nelabai tinkama, jei kunigas atnašauja šią auką, nusisukęs nuo žmonių, lyg jis kažką slėptų, ko žmonės neturi žinoti ar matyti. Naujos bažnyčios dabar jau taip turi būti statomos, kad altorius būtų atsuktas į žmones.
Jau prieš keletą metų buvo taip sutvarkytas liturginis kalendorius, kad juodų mišių skaičius tapo labai apribotas. Tai yra labai sveika reforma. Pirmiau, kai savaitės dieną įeidavai į bažnyčią, beveik niekad nepastebėdavai kitos liturginės spalvos, tik juodą. Visos mišios būdavo atnašaujamos, apsirengus juodais rūbais. Atrodydavo, kad mūsų religija būtų tik mirusiųjų religija, kad nuolat bažnyčioje yra gedulas. Bet juk mūsų religija yra džiaugsmo religija. Kristaus paskelbtas mokslas yra vadinamas linksmąja naujiena. Tad ir bažnytinėje liturgijoje turėtų tas džiaugsmas daugiau atsispindėti.
Yra labai gražus paprotys, kad žmonės dažnai prisimena savo mirusiuosius ir už juos užprašo mišias, bet nėra būtina, kad tos už mirusius atnašaujamos mišios būtų juodos. Mišių vertė yra ta pati, nesvarbu, ar jos bus atnašaujamos apsirengus juodais gedulo, raudonais kankinių, ar baltais džiaugsmo liturginiais drabužiais. Mes, kurie tikime prisikėlimą, neturime jokios priežasties nuolat liūdėti, nes mums mirtis yra tik naujo gyvenimo pradžia.
Tad stenkimės būti protingesni, nuolankesni, aktyviai dalyvaukime bažnytinėje liturgijoje, o tada tikrai pastebėsime jos grožį ir įtaką mūsų dvasiniam gyvenimui.