JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Kartą iš vieno vyro gavau ilgą laišką, kuriame jis įrodinėja, kad nereikia švęsti Motinos Dienos, nes tai pati liūdniausia ir labiausiai nevykusi šventė. Tai esąs tikras šeimų ardymas. "Štai”, rašo jis, "šios šventės dieną motina sėdi išpuoštoje kėdėje, vaikai ją sveikina, bučiuoja, neša gėles ir dovanas, o tėvas, visų apleistas ir užmirštas, sėdi už pečiaus, lyg jis niekam nebūtų reikalingas. Tai yra motinos išaukštinimas, o tėvo pažeminimas. Pasakykite, ar tai nėra šeimos vienybės ardymas?”
Aš jam labai paprastai atsakiau, kad dėl tokio jo įsivaizduoto šeimos ardymo buvo kaltas jis pats. Kai vaikai sveikino motiną ir nešė jai dovanas, tai jam nereikėjo sėdėti nuošaliai už pečiaus, bet eiti drauge su jais, gal eiti net pirma jų, ir pirmajam motiną pasveikinti, įteikiant jai pačią gražiausią dovaną. Reikėjo jam jau prieš motinos dieną pasikalbėti su vaikais, drauge suorganizuoti tos šventės minėjimą, patarti, kaip ją pasveikinti ir kokių dovanų įteikti. Toks elgesys jo nežemintų, bet vaikų ir motinos akyse dar aukščiau iškeltų. Tai šeimos neskaidytų, bet dar tvirčiau sujungtų.
Motinos dienos kilmė dar labai nesena. 1908 m. amerikietės A. Jarvis iniciatyva buvo pirmą kartą Filadelfijoje viešai pagerbta motina — suruošta pirmoji Motinos Diena. Pasipylė tūkstančiai laiškų, giriančių šią iniciatyvą ir prašančių oficialiai įvesti motinos dienos minėjimą. 1913 m.
Pensylvanijos valdžia paskelbė Motinos Dieną, o ateinančiais metais ji buvo įvesta visoje Amerikoje, skiriant jos minėjimui antrąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Tuoj šis paprotys paplito po visą kultūringąjį pasaulį. Lietuvoje jis palaipsniui įsigalėjo drauge su nepriklausomybės atgavimu, o 1929 m. organizacijų atstovai nutarė Motinos Dieną Lietuvoje švęsti gegužės mėn. pirmąjį sekmadienį.
Tad žmonija labai vėlai susiprato pagerbti motiną. Senovėje motinai, kaip ir bendrai moteriai, nebuvo teikiama daug pagarbos, ji buvo nustumta į šalį ir laikoma visais atžvilgiais žemesne už vyrą. Yra ne anekdotas, bet istorinis faktas, kad kai kuriose šalyse (sakoma, kad tai buvę senovėje ir mūsų kaimyninėje estų tautoje) motinai nenorėta pripažinti net jos motiniškumo. Ji gimdydama turėdavusi tylėti, negalėdavusi net sudejuoti, o tėvas, atsigulęs į lovą, šaukdavo ir vaitodavo, kiek tik jo gerklė išneša. Išgirdę tą šauksmą, atbėgdavo kaimynai, jį sveikindavo, reikšdavo užuojautą, o motina, pagimdžiusi kūdikį, visų apleista, tūnodavo kur nors kamputyje.
Kai kas prikiša, jog Šv. Raštas yra kaltas, kad moteris pirmiau nebuvo gerbiama. Šiam teigimui įrodyti cituojamos kai kurios Šv. Rašto vietos, kur tikrai, atrodo, labai smarkiai pasisakoma prieš moterį. Pvz. Ekleziastiko knygoje sakoma: "Nėra piktesnės galvos už gyvatės galvą, ir nėra pykčio viršijančio moters pyktį. Verčiau būti drauge su liūtu ar slibinu, negu gyventi su pikta moterimi”. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad čia kalbama ne apie kiekvieną moterį, bet tik apie piktą, blogą moterį. Be abejo, kaip pasitaiko blogų vyrų, taip gali pasitaikyti ir blogų moterų. Tačiau Šv. Rašte randame ir tikrų panegyrikų moteriai. Pvz. Giesmių Giesmės knyga yra gražiausias himnas moteriai, o Patarlių knygoje sakoma, kad moters švelnumas ir simpatiškumas prilygsta žaviosios stirnos ir meiliausio ėriuko švelnumui.
Šv. Rašte dažnai pabrėžiama, kad moteris turi paklusti vyrui, nes jis yra šeimos galva, bet visada nurodoma, kad moteris sutverta iš Adomo šonkaulio: ji nėra sutverta iš jo galvos, kad jį valdytų, nei iš jo kojų, kad būtų jo paminta ir paniekinta, bet iš šonkaulio, kad būtų šalia jo, kad būtų jam lygi, jo gyvenimo draugė. Naujasis Testamentas labai aukštai iškėlė moterį ir ypač iškėlė dėl jos motiniškumo. Iš visos žmonijos buvo paties Sutvėrėjo aukščiausiai iškelta moteris, tapusi Dievo motina, tapusi mūsų dvasinės gyvybės davėja. Ji yra kiekvienos motinos atstovė ir pavyzdys.
Motina yra gyvybės pradas. Tai dėl to ji taip visų mylima, kultūringos visuomenės gerbiama, knygose aprašyta ir poetų apdainuota. Gyvybė — brangiausias kiekvieno žmogaus turtas. Atimk žmogui gyvybę — ir jam nustos bet kokios vertės auksas, sidabras, malonumai ir žemiška garbė. Atimk žmogaus sielai dvasinę gyvybę — ir viskas, ką jis turi ar galėjo turėti, bus grynas nulis. Be gyvybės nėra gyvenimo, be gyvenimo nėra žmogaus. Be motinos nėra nei gyvybės, nei žmogaus. Kiekviena gyvybė kalbėte kalba apie motiną. Gyvybė yra motinos sukurtas himnas pagerbti tai pačiai motinai. Gegužės mėnuo, kai atgijusi gamta pasipuošia gražiausiais žiedais, kai iš po žiemos gruodo vėl keliasi gyvybė, yra tinkamiausias laikas prisiminti motiną, kiekvienos gyvybės pradą, ir ugdyti jai savo širdyje pagarbos bei dėkingumo nevystančius žiedus.
Istorija liudija, kad moteris seniausiais laikais sukūrė šeimos židinį ir pirmoji suorganizavo šeimos ūkį. Be to, ji davė pradžią namų pramonei, žemdirbystei, gyvulininkystei ir kitoms žemės ūkio šakoms. Iš atskirų šeimų ir smulkių šeimos ūkių ilgainiui susidarė stambios šeimos arba giminės su stambiais genčių ūkiais, o šie šimtmečiais sukūrė kiltis ir pagaliau valstybes. Tokiu būdu galima sakyti, kad moterys - motinos yra padėjusios tautoms ir valstybėms pagrindą. Bet ką tada veikė vyrai? Jie medžiojo ir kariavo. Kai moterys sukūrė žemės ūkius, medžioklė parūpinti maistui jau nebuvo reikalinga, bet vyrai dar vis tiek iš įpročio medžiodavo. Ir dabar dar jie mėgsta medžioti ir kariauti, nors atrodo, kad nei vienam, nei kitam veiksmui mūsų laikais reikalo nėra.
Taip pat ir lietuvės motinos turėjo duoti pradžią mūsų tautai ir išugdyti ją iki valstybės. Išugdžiusios savo tautą, ją saugojo ir puoselėjo, kad ji būtų pažangi, savarankiška, nepriklausoma. Pažvelgę į mūsų tautos savitumą, pamatysime, kad jį išlaikė lietuvė motina. Juk motinos mokė savo vaikus lietuviškai kalbėti, nešiodamos ant rankų. Jos saugojo lietuviškus papročius ir tradicijas bei kitus senolių palikimus ir perdavinėjo kitoms kartoms. O kai vyrai per dienas medžiojo miškuose, kai apsišarvavę kariavo su priešais, pasiekdami kryžiuočių žemes, Juodąsias jūras, Maskvą ir kitas tolimas šalis, motinos, visą laiką būdamos namuose, atlikinėjo visus namų darbus, augino ir auklėjo vaikus, mokydamos juos būti gerais lietuviais, dorais ir garbingais savo krašto gynėjais. Ir Simonas Daukantas apie senovės lietuves motinas ir bendrai apie moteris taip rašo: "Nors jos buvo grakščios, dailios ir garbingos audėjos, vienok, vyrams išėjus į karą, arė, šieną piovė ir visus darbus dirbo”.
Nors mūsų močiutės buvo nemokytos, bet joms turime būti dėkingi už mūsų tautos meno palikimą, kuriuo ir dabar didžiuojamės, rodydami jį ir kitoms tautoms. Lietuvės audėjos, nusižiūrėjusios į tulpę, dobilą, ąžuolą, eglę, saulutę, žvaigždutes, išdėstė jų paveikslus, savaip kombinuotus, priejuostėse, drobėse, juostose, staltiesėse ir kituose audiniuose. Lietuvė moteris iki šių laikų išlaikė tautinius drabužius, kuriuos mes taip branginame ir jais kitataučius stebiname. Taigi, į tautinį meną mūsų motinos yra įdėjusios didžiausią duoklę ir mums palikusios taip vertingus kultūrinius lobius.
Moterys savo tautiškumu rungtyniavo su kaimyninėmis tautomis: lenkais, rusais, vokiečiais. Ir juos nugalėjo. Kai daugelis mūsų dvarų, Lietuvos miestai, kunigaikščių rūmai ir net klebonijos pasidavė kitataučiams ir tapo jų tautiniais vergais, mūsų sodžiaus motinos nepasidavė. Tik joms mes turime būti dėkingi, kad lietuvių vardas dar iki šiol išliko ne tik istorijos lapuose, bet ir konkrečiame gyvenime.
Kilus karams, moterys taip pat padėdavo vyrams, juos rengdamos, gamindamos drabužius ir maistą, išlydėdamos ir skatindamos priešui nepasiduoti. Šie į karą išlydėjimo vaizdai yra labai dažnai minimi mūsų liaudies dainose. Motina verkia, išlydėdama sūnų, nori, kad jis grįžtų gyvas ir sveikas, bet svarbiausia, ji trokšta, kad sūnus parsineštų pergalę. Neretai moterys net padėdavo vyrams kautis ir su ginklu rankose, pvz. Pilėnų kautynėse. Vytauto Didžiojo laikais daug hero-iškumo parodo Gražina ir kunigaikštienė Ona, kuri buvo beaukojanti net gyvybę, kad iš kalėjimo išgelbėtų savo vyrą Vytautą.
Bet būtų labai klaidingas motinos vaidmens supratimas, jei mes iš jos lauktume tik tokių heroiškų, nepaprastų žygių, kokius atliko kunigaikštienė Ona ar Pilėnų gynėjai. Motinos didumas ir heroiškumas glūdi jos kantriame, pastoviame kasdieniniame gyvenime; jos ašarose ir nemigo naktyse, gimdant, auginant, auklėjant ir į gyvenimą išleidžiant savo vaikus.
Būti didvyriu kelias minutes ar valandas yra mažiau, negu sąžiningai atlikti, niekieno nepastebimam, savo kasdienines pareigas. Už tą ištikimybę pilkai kasdienybei motina ir užsipelno daugiausia pagarbos. Minėjome kai kuriuos heroiškus motinų pavyzdžius, bet čia paminėsime dar heroiškesnius. "Time” žurnale buvo paduota statistika, ką vidutinės šeimos motina nuveikia per dvidešimt metų. Per tą laiką, minėto žurnalo teigimu, ji pabučiuoja savo šeimos narius 45.000 kartų, užtepa sviestu 175.000 riekučių duonos, nuskuta 87.600 bulvių, užado 10.400 kojinių, pakloja 29.200 lovų. Tai tik maža dalis tų kasdieninių motinos darbų, už kuriuos, kantriai ir gera intencija atliktus, be abejo, ji gaus nevystantį garbės vainiką amžinybėje, nes šiame gyvenime šie jos darbai dažnai nėra pastebimi ir tinkamai įvertinami.
Kaip praeityje, taip ir dabar, motina yra šeimos širdis, mūsų dvasingume termometras ir mūsų tautos ateitis. Kokios motinos, tokie vaikai, toks ir mūsų ateities likimas. Mes steigiame organizacijas ir mokyklas, kad jose jaunimas išmoktų būti tikrais lietuviais, kilniais ir garbingais žmonėmis. Bet neužmirškime, kad svarbiausia organizacija yra šeima. Tautos gerovė ir moralė priklauso nuo šeimų. Visos žmonijos ateitis yra šeimų rankose. Svarbiausias asmuo šeimoje yra motina — jos širdis. Tiesa, kad vyras yra šeimos galva, bet juk ir galva priklauso nuo širdies plakimo. Šeimos veidas yra panašus į motinos veidą. Iš vaikų elgesio gali spręsti, kokia yra motina. Motina saugoja namų židinį ir dvasinę ugnį. Ji yra tikėjimo šviesos saugotoja šeimoje.
Būtų neobjektyvu, jeigu galvotume, kad visos motinos yra idealios, tikros šventosios, tiesiog — įsikūnijęs kilnumas. Yra ir išimčių. Tikrai buvo klaikus tas vaizdas, kai, prie stalo mažam sūneliui šiek tiek prasikaltus, motina nesusivaldė ir visu smarkumu kirto jam šaukštu į veidą, giliai sužeisdama. Vaikutis, apsipylęs krauju ir ašaromis, gana ramiu, bet labai graudžiu balsu jai ištarė: "Tu esi ragana!” Ar galima sakyti, kad tie mažyčio žodžiai buvo nepagarba motinai? Ne, ji tik buvo pavadinta tikruoju savo vardu.
Žinoma, motina paprastai myli savo vaiką, stengiasi jį užauginti geru, kilniu žmogumi, bet ne visuomet pasiseka. Kartais užtenka mažos klaidelės, kurios jau paskui negalima atitaisyti. Blogais keliais nuėjęs vaikas yra didžiausia motinos tragedija. Kartą San Quentin kalėjime buvo vykdoma mirties bausmė jaunam 22 m. amžiaus žmogžudžiui. Spaudos atstovai klausinėjo nusikaltėlio motiną. Pro ašaras ji teįstengė nuolat kartoti šiuos žodžius: "Mažytis būdamas, jis buvo toks geras... Jie dabar jį nužudo... Jie nužudo mano gerą vaiką...” Gal ji dabar prisiminė jo kūdikystę, jo vaikystę, kai, jos glamonėjamas, jis linksmai čiauškėdavo: "Mama, kai aš užaugsiu, aš tau nupirksiu visą pasaulį. Aš tave padarysiu karaliene!” O kokia laiminga tada buvo mama! Ji žinojo, kad viso pasaulio jai nenupirks, ji nemanė būti karaliene, bet ji tikėjosi būti dar laimingesnė už karalienę, sūnus jai buvo didesnis turtas už visą pasaulį. Motina tikėjosi, kad jis bus kilnus, geras žmogus, kad apie jį visi kalbės, kad jis daug gero žmonijai padarys, kad jis bus jos pasididžiavimas. O dabar...
Kažin ar ji kaltino save už tai, kas įvyko? Bet jeigu būtų gerai pasiraususi po praeitį, po savo sąžinę, tai, be abejo, būtų radusi ką nors ir sau prikišti. Jei ne žiaurumą, tai gal per didelį gerumą ir nuolaidumą. Taip, motinos pareiga yra kilni, bet ir labai sunki, atsakinga. Motina turi nuolat mokytis būti gera motina, nuolat kvosti savo sąžinę, ar vaikų auklėjime einama teisingu keliu, ar gal reikia ką nors keisti, reformuoti, taisyti, kol dar nevėlu.
Tragediją motina pergyvena ir tada, kai sūnus ar dukra išeina iš namų kurti savo gyvenimo lizdo. Šią tragediją atvaizduoja ir mūsų liaudies daina: "Močiute, širdele, tai tau, tai tau — auginai dukrelę ne sau, ne sau...” Bet tokia jau motinos dalia. Ji gyvena ne sau, bet savo vaikams. Ji dirbo, vargo, plušo, skubėjo ir bėgo per gyvenimą, bet dabar, lyg tas estafetės bėgikas, turi perduoti gairelę savo vaikui, kad jis toliau bėgtų ir tą gairelę neštų. Jo laimėjimas bus drauge ir jos laimėjimas. Laimėjimas, jei ne šioje žemėje, tai amžinybėje.
Tikrai gražu, kad žmonija susiprato, pirmiau užmirštą motiną ištraukė iš tamsaus šešėlio ir parodė jos kilnumą bei vertę visam pasauliui, kuris šiandien jai po kojomis kloja pagarbos ir pripažinimo gėles. Bet vis dėlto gal dalinai tiesa, kad gerbiant ir vertinant motiną, kartais visai užmirštamas tėvas. Teisingai mes keliam motinos heroiškumą, auginant kūdikius, aukojant jiems daug rūpesčio valandų ir nemigo naktų. Tačiau nereikia užmiršti ir tėvo didvyriškumo, diena iš dienos dirbančio sunkų darbą, kad šeima būtų soti ir laiminga. Jis dirba, atskirtas nuo šeimos džiaugsmo, nuo vaikų čiauškėjimo, kad jie džiaugtųsi, bet jis pats gana retai jais pasidžiaugti tegali. Žmonija ir tai suprato, pašvęsdama trečią birželio mėnesio sekmadienį pagerbti šiam kukliam didvyriui, savo paslėptu darbu teikiančiam šeimai džiaugsmą ir gyvenimą. Būtų gražu, kad, nelaukiant birželio, jau šiandien, kai vyras sveikins žmoną ir jai dėkos už viską, ji ir jam nuoširdžiai ištartų: "Ačiū ir tau!”