RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
ANTANAS PAŠKUS
(ATGIMIMAS AR NUOSMUKIS?)
Regis, dar taip neseniai mūsų mintijimo ir veikimo kategorijos buvo tokios aiškios. Žinojome, kas gera ir kas bloga; kur tiesa ir kur klaida; kas leista ir kas neleista; kuo tikėti ir kuo netikėti; ką sekti ir kam pasipriešinti. Supratome, kas mūsų priešas ir kas draugas; kas patriotas ir kas išdavikas; kas griovėjas ir kas statytojas. Skyrėme principus nuo sąžinės balso, amžinuosius Dievo įstatymus nuo laikinųjų žmonių patvarkymų. Mokėjome, rodos, ir Kūrėją šlovinti, ir kūriniui tarnauti, miestų žibintais pasinaudoti ir dangaus žvaigždėmis pasekti. Dar vakar žemiškos kelionės tikslas buvo toks aiškus, o šiandien mūsų būsenos ir elgsenos linijos visiškai išsitrynė. Dar vakar žemės piligrimų žvilgsniai buvo tokie ryškūs ir žingsniai tvirti, o šiandien mūsų galvas apgaubė maišaties rūkai ir kojas sukaustė neryžto pančiai. Dar vakar juokėmės iš Nietzsches pamišėlio klausimų, o šiandien jau ir mes juos baimingai kartojame: "Kur dabar lekia pasaulis? Kur lekiame mes? Tolyn nuo saulių? Argi nesimėtome į visas kryptis: pirmyn, atgal, į šalis? Ar iš viso bepaliko kokia nors kryptis aukštyn ar žemyn? Ar neklajojame, lyg begalinėj tuštumoj paklydę? Argi nejaučiame tuščios erdvės kvapo? Ar nepasidarė šalčiau? Ar vis didesnė ir didesnė nakties tamsa nesileidžia ant mūsų?"
Rasa Arbaitė Nykštukų princesė (grafika)
Iš tiesų, krikščionių gyvenimas ir mąstymas kartais nebesiskiria nuo užmušusiųjų Dievą žmonių gyvenimo. Jei taip, tai pagrįstai kyla klausimas, ar dabartinis sąmyšis Romos krikščionybėje nėra jos moralės nuosmukio ženklas. O gal dabartinį sambrūzdį galima laikyti tobulesnės moralės gimdymo skausmais? Ieškant į šiuos klausimus atsakymo, reikėtų visų pirma panagrinėti moralės sklaidos plotmes ir jos individualinį bei bendruomeninį vystymąsi. Etinio brendimo teorijos šviesoje bus galima lengviau suprasti šiandienos maišatį ir atspėti jos kryptį.
TRYS MORALĖS PLOTMĖS
Psichoanalitinės teorijos įžvalgų dėka etinio brendimo dinamika pasirodė naujoj šviesoj. Nei protinio pajėgumo, nei dorinio jautrumo žmogus iš karto neįsigyja. Asmeninė subrendusi sąžinė reikalinga biologinių, psichologinių bei socialinių (bendruomeninių) pamatų. Nuo šių pagrindų, kitų ir savo pastangų dėka, individo moralinė sklaida pereina įvairius laipsnius. Kai kurie teologai (Louis Monden) moraliniame žmogaus brendime įžiūri tris plotmes: instinktyvinę, humanistinę ir krikščioniškąją.
Instinktyvinės doros plotmėje žmogui vadovauja išorinės normos. Įsakymai, įstatymai bei draudimai sulaiko savanaudiškų ir gyvuliškų potraukių prasiveržimą. Tiesa, tos aplinkos normos dar vaikystėje yra perkeliamos į vidų — "pasisavinamos", tačiau konfliktas tarp įstatymų ir instinktyvių polinkių neišnyksta. Įstatymais uždėtos pareigos ir draudimai pasilieka individui svetimi, jo egoistiniams potraukiams priešingi dalykai. Dėl to individas norėtų prieš šias jam svetimas normas maištauti, jomis atsikratyti, įsakymų neklausyti. Tačiau sankcijų, tai yra bausmės, baimė jį nuo to maišto sulaiko. Taigi, šioje plotmėje baimė ir yra centrinis doros elementas. Sąžinė čia taip pat nėra proto sprendimas, bet instinktyvus įspėjimas: "Nedaryk, nes būsi nubaustas". Tokios dorovės jausmo vedina motina, pavyzdžiui, bus linkusi nenormalaus kūdikio gyvybę nutraukti. Tik įstatymo baimė ir tebus vienintelė instinktyvinio potraukio kliūtis. Jeigu egoistinis polinkis bus stipresnis negu sankcijų baimė, tai "laimės" vardan motina savo luošą kūdikį nužudys. Motinos "sąžinės balsas" priklausys nuo aplinkos reakcijos. Jei teismas ir viešoji opinija ją pasmerks, tai ji suklups, kaltės jausmo slegiama. Priešingai, jei teismas ir visuomenė ją išteisins, ji ne tik nesijaus kalta, bet savo veiksmu net didžiuosis, kad "motiniški" jausmai nugalėjo įstatymą. Iš tiesų, šiame doros laipsnyje aklai sekama įsakymus. Visa, kas atitinka įsakymus bei papročius, yra dora, o kas jiems prieštarauja — nedora. Išorinis įstatymas tampa galutine doros norma. Pvz. šitame doros laipsnyje Dostojevskio inkvizitorius gali leisti žmonėms nusidėti, nes jo valia infantiliškiems krikščionims ir yra galutinė gėrio ir blogio norma. Instinktyvinėje moralės plotmėje dora ir laisvė viena kitai prieštarauja. Dora atima individo laisvę, o laisvė sunaikina jo dorą. Čia individas gali būti moralus ir nelaisvas arba laisvas ir nemoralus.
Antrojoje vadinamojoje natūralinės — humanistinės moralės plotmėje doros ir laisvės priešingybė beveik išnyksta. Čia išorinė įstatymų kontrolė virsta vidine savivalda. Pajuntama, kad įstatymas ne tik žmogų varžo, bet ir išlaisvina asmenybės ugdymui. Suprantama, kad įstatymas siekia visuomenės bendro gėrio, kuriam egoistiniai tikslai privalo nusilenkti. Asmuo, kaip nepakartojamas Dievo kūrinys, o ne išorinis įstatymas, tampa konkrečių veiksmų dorine norma. Taigi, ne instinktyvinė baimė, bet asmeninė sąžinė natūralinėj dorovėj užima centrinę vietą. Nusikaltimas pirmoje eilėje išgyvenamas kaip savęs pažeidimas, o ne įstatymų peržengimas. Pvz. šį dorovės laipsnį pasiekusi motina jau kitaip žiūrėtų į nenormalų kūdikį. Ji pripažintų, kad ne jos teisė nutraukti sau patikėtos gyvybės siūlą. Ji suprastų, kad ne jai nuspręsti, ar žmogaus gyvenimas turi prasmę. Ji žino, kad ji yra atsakinga už šio kūdikio gyvybę ir laimę. Tiesa, jos ir laimės sąvoka bus kitokia — nematuojama turto, pasisekimo ar populiarumo normom. Jei vis dėlto ji autentiškam žmogiškumui nusikalstų ir vaiko gyvybę užgesintų, jaustųsi kalta, nors teismas ją ir išteisintų, nors viešoji nuomonė ją ir heroja padarytų. Juk šiame laipsnyje ne įstatymai, ne aplinkos nuomonė, bet asmens sąžinė yra galutinis teisėjas. Šioje plotmėje asmuo jau turi savo tikėjimą ir savo moralę.
Krikščioniškoji moralė jau yra pats tobuliausias dorinio išsiskleidimo laipsnis. Jame tarp įstatymo ir žmogaus polinkių nebelieka jokio prieštaravimo. Ši krikščioniškosios moralės pakopa tiksliai išreiškiama šv. Augustino žodžiais: "Ama et fac, quod vis — Mylėk ir daryk, ką nori". Čia meilei ir laisvei nėra ribų. Juk meilė atskleidžia žmogų kitiems. Meilė siekia laisvę įprasminti gėriu. Krikščioniškojoj moralėj žmogus perkeliamas į dieviškosios meilės intymumą. Šis Dievo ir žmogaus intymumas ir tampa vienintele doros norma. Moralinis įsipareigojimas virsta jau ne įsipareigojimu, bet pašaukimu. Sąžinė šioje plotmėje yra pati meilė, parodanti, kurie veiksmai padės ir kurie kliudys jos augimui. Taigi, ne tiek protinis, natūralus įžvalgumas, kiek artumas su mylimuoju ir bendravimas su juo jausmu bei galvojimu darosi doros rodiklis. Jeigu pirmame doros laipsnyje sankcijų baimę, o antrame asmens savivertę laikėme esminiais elementais, tai Kristaus meilė yra krikščioniškosios moralės širdis. Užgesinus net pragaro ugnį ir sugriovus dangaus pilis, tai yra, panaikinus ir pragarą, ir rojų, vis tiek krikščioniškosios moralės žmogus mylės Dievą. Panaikinus baudžiamuosius kodeksus, kalėjimus ir policiją, vis tiek krikščioniškosios moralės žmogus ir žmogų mylės. Užtat ir anoji luošo kūdikio motina šioje doros plotmėje, Kristaus meilės artume, suras jėgų pasišventimui ir prasmingai motinos aukai.
Šioje vietoje pravartu prisiminti, kad moralės sugrupavimas į sluoksnius ar laipsnius neliečia metafizinės žmogaus sąrangos. Siela, protas, sąžinė, malonė nėra nei dalinamos, nei laipsniuojamos tikrovės. Jos pradeda egzistuoti jau pačiu žmogaus atsiradimo momentu (malonė — krikšto momentu). Bandėme dorą skirstyti į pakopas, remdamiesi žmogaus psichine patirtimi bei jo veiksmais. Bet ir vėl turime prisiminti, kad tie moralės sluoksniai nėra vienas nuo kito hermetiškai atskirti. Jie visi sudaro žmogiškos patirties formas. Žmogaus psichinis gyvenimas nėra išimtinai nei dvasinis, nei instinktyvinis — juslinis. Religinis elementas asmenybėje taip pat neegzistuoja nepriklausomai nuo dvasinės ir nuo juslinės dimensijos. Psichinis žmogaus brendimas visuomet prasidės žemutiniame jusliniame sluoksnyje, pereis dvasinę savisklaidą ir pasieks (jeigu iš viso pasieks) savęs atsidavimo viršūnę meilėje. Pagaliau moralinis brendimas iš savęs neseka nei chronologinio amžiaus, nei profesinio išsilavinimo, nei rango (bažnytinio ar pasaulietiško), net nei šventimų. Galima užtikti mokytų pasauliečių, vienuolių, kunigų, monsinjorų, vyskupų, vegetuojančių tik pirmojoje doros pakopoje, o paprastas žmogelis gali tave sužavėti krikščioniškosios moralės spindesiu.
MORALINIS BRENDIMAS
Doriniam, kaip ir bet kokiam kitam augimui reikia tinkamos aplinkos ir (asmeniškų) pastangų. Vaikystės amžiuje aplinka suvaidina lemiamą vaidmenį žmogaus asmenybės, taigi ir moralės, išsivystyme. Tėvų kontroliuojamas, vaikas išmoksta save kontroliuoti. Tėvų šiltai mylimas, pradeda ir kitus mylėti. Tėvų tikėjimas uždega ir vaiko širdelę. Tėvai tampa vaikui gėrio ir blogio šaltiniu. Vėliau mokykla, Bažnyčia, visuomenė ir net valstybė įsijungia į jauno žmogaus ugdymą. Per jas vaikas įsigyja žmogiškąsias bei dieviškąsias vertybes. Be vertybių asimiliacijos žmogus negali tapti žmogumi.
Vaikystėje doros normos dar tebėra šalia asmens, aplinkoje. Aplinka, ypač tėvai, nustato, kas gera ir kas bloga, kas leista ir kas neleista, kuo tikėti ir kuo netikėti. Vaikas iš baimės ar iš noro tėvams įtikti perima tas normas. Bet tos normos dar nėra jo. Jis jų nesupranta, jis nepajėgia nei jų atmesti, nei kitų pasirinkti. Bręstant dorinių vertybių suasmeninimas darosi neišvengiamas dalykas. Vadinamoji superego (instinktyvinė) dora privalo virsti ego (asmenine) morale. Moralinis brendimas neturėtų atsilikti nuo intelektualinio, t. y. iš instinktyvinės pakopos privalėtų pereiti į asmeninę. Šiam tikslui pasiekti yra reikalinga protinio pažinimo galia ir su ja susijusi laisvė. Tik informuotos kritikos svarstyklėmis pasvertas vertybes individas gali pavadinti savomis. Toks idėjų bei principų kritiškas peregzaminavimas, būtinas įsigyti asmeninei dorai, prasideda brendimo amžiuje. Šiame laikotarpyje ir autoriteto, ir asmeninės laisvės (nepriklausomumo) konfliktas pasiekia aštriausią įtampą. Šiame laikotarpyje vaikas virsta vyru. Tiesa, ne visiems žingsnis į vyrus bus vienodas. Vieniems jis būna nepakeliamai skaudus, kitiems nepastebimai lengvas. Tai priklauso nuo ankstyvesnės vaiko patirties. Jeigu jis buvo traktuojamas kaip asmuo, jeigu juo buvo pasitikėta, jeigu jis tėvų pavyzdžiu įsigijo pagarbą žmogui ir meilę Kūrėjui, tai revoliucija nebus reikalinga. Jaunuolis nepakeis savo gyvenimo krypties. Jis pasiliks ištikimas tėvų pagrindiniams idealams bei tradicijoms. Priešingai, jeigu jam nebuvo rodyta pasitikėjimo, jeigu į jo nuomonę, interesus bei rūpesčius nebuvo kreipta dėmesio, jeigu jis buvo traktuojamas kaip tėvų nuosavybė, tai asmens nepriklausomybei iškovoti bus griebiamasi revoliucijos. Tada tėvų vertybės bei tradicijos virs griuvėsiais. Dažnai, bet ne visada, toks radikalus išorinių varžtų sutraukymas veda prie moralinio nuosmukio, t. y. savanaudiškų polinkių išsiveržimo. Kartais ir idealo vardan asmenybės augimo delicti individas yra priverstas pralaužti kieto autoriteto sieną. Nes tik vidiniai laisvas individas gali pasiekti aukštesnįjį dorinės sklaidos slenkstį.
Visų žmonių intelektualinis bei etinis vystymasis vyksta pagal tą liniją. Visi be išimties pradeda nuo etinės dresūros. Visų egoistinius instinktus turi pažaboti įstatymų varžtai. Atrodo, kad ir visos žmonijos moralinis (ir intelektualinis) brendimas eina tuo pačiu keliu. Todėl nė ji negali išvengti krizių, minties ir veiksmo maišačių. Joje taip pat vyksta nuolatinis konfliktas tarp institucinio autoriteto ir as-mens laisvės. Jau prieš dvidešimt metų protestantų rašytojas Walter Nigg įspėjo, kad pagrindinė moderniųjų laikų žymė yra maištas prieš autoritetą. Šiandien pasipriešinimu autoritetui užsikrėtė ir Romos katalikai. Darosi įspūdis, kad jie kartais pikčiau maištauja, negu jų broliai pagonys. Laisvė tapo ne tik dabarties žmogaus, bet ir krikščionio problema. Koks paradoksas! Meilės, taigi ir laisvės, religijos sekėjai pasigedo laisvės! Kodėl?
Gal būt, pagrindine katalikiškojo bruzdėjimo priežastimi reikėtų laikyti per ilgai užsitęsusį paternalizmą krikščionybėje. Paternalistinėje sistemoje autoritetas, lyg šeimos tėvas, aprūpina savo pavaldinius (vaikus) ir prižiūri jų elgesį. Paternalistinė nuotaika paprastai linksta į stagnaciją, į esamos padėties išlaikymą. Prisirišama prie vienos filosofinės sistemos, prie vienos kultūros, prie vienos politinės ar ekonominės struktūros. Užuot drąsiai ėmusis sprendimų, laukiama, kol kiti kelius išbandys. Užuot visur ieškojus tiesos, puolamasi medžioti klaidų. Užuot savo "vaikus" paskatinus išeiti į pasaulį, stengiamasi juos uždaryti getuose, kad būtų galima apsaugoti nuo pavojų. Aplamai paternalistinis konservatizmas veda į dvasinį sustingimą. Argi bereikia todėl stebėtis, kad kai kurie įžvalgesni protai praranda kantrybę? Be to, prisiminus sistemos piktnaudojimus, bus suprantama, kodėl priešautoritetinis nusiteikimas kai kur įgavo net keršto formas.
Praėjusiame šimtmetyje buvo vis labiau ir labiau akcentuojamos kūdikiškos dorybės, žiūrint su nepasitikėjimu į suaugusio žmogaus dorybes. Per dažnai buvo šauktasi išminties, kad tik jaunus žmones būtų galima ilgiau išlaikyti tėvų gūžtose. Nusižeminimas paverstas į karikatūrą — silpnadvasišką bailumą. Paklusnumas — į vergystę. Skaistybė — į angelizmą. Artimo meilė — į perdėtą rūpestį nieko niekada neįžeisti. Savęs išsižadėjimas — į masochizmą. Tuo tarpu suaugusio žmogaus dorybės, kaip garbė, ryžtas, socialinė atsakomybė, tiesus nuoširdumas, savimi pasitikėjimas, sprendimo bei veikimo savarankiškumas, sveikas polinkis rizikai, buvo gerokai apleistos. Bet be jų individas negalės pasiekti subrendusios dorovės laipsnio.
Paternalizmas glaudžiai siejasi ir su vadinamuoju legalizmu, kuris moralę suveda į paklusnumą išoriniam įstatymui. Veiksmas bus geras, jeigu tik jis atitiks įstatymą. Tačiau tokia pažiūra ugdo perdėtą savimi pasitenkinimą ir puikybę. Jeigu tik pasielgiau "pagal taisykles", nėra reikalo sau prikaišioti, nesvarbu, kokios bebūtų mano veiksmo pasekmės. Legalizmas taip pat įdeda į rankas gatavą mastą kitų moralei matuoti. Visi, kurių veiksmai nukrypsta nuo įstatymo, yra blogi žmonės. Užtat "ačiū tau. Dieve, kad aš ne toks, kaip anas". Aš aukoju dolerį bažnyčiai, klausau šv. mišių sekmadieniais, meldžiuosi vakarais, laikau šeštąjį Dievo įsakymą... Taigi, nė ponas Dievas negali man priekaištauti.
Pagaliau moralinis auklėjimas legalizme remiasi bausmės grasinimu. Čia nėra moralinio idealo, iš kurio žmogus galėtų pasisemti stiprybės gyvenime sutiktoms kliūtims nugalėti. Moralinė pažanga įžiūrima rūpestingame įstatymų vykdyme ir tiksliame jų apibrėžime. Iš tikrųjų, dorinė pažanga yra galima tik žmogaus sąžinėje. Doros genijai (šventieji) toli, toli pralenkia įstatymų reikalavimus. Gaila, kad iki pat paskutiniųjų laikų katalikų moralėje vyravo legalizmas. Daugiau buvo akcentuojamas blogio veikimas, negu gėrio siekimas, labiau buvo pabrėžiama pragaro baimė, negu dangaus meilė. Iš tiesų, legalizmas gali lengvai virsti moralinės pažangos kliūtimi. Jis laiko žmogų pririšęs prie instinktyvinės doros slenksčio. Kaip tik personalizmo pagautas krikščionis šiandien ir siekia tuos raiščius nutraukti. Juos nutraukus, individui atsivers dvi galimybės: savanaudiškas egoizmas (etinis nuosmukis) arba atviras altruizmas (etinis atgimimas).
Kokį doros laipsnį žmonija bepasiektų, dialektinė įtampa tarp įstatymų ir asmens, tarp tvarką saugojančios institucijos ir laisvės siekiančio individo vargu ar išnyks. Įstatymo ir laisvės konfliktas paeina iš abiejų (įstatymo ir žmogaus) prigimčių. Žmogus visuomet pasiliks dvilypė gėrio siekianti ir į blogį palinkusi būtybė. Todėl jam visuomet reikės moralino įstatymo ramsčio, kad, idealizmui blėstant, silpnumo ir nevilties valandomis turėtų kuo pasiremti, išpildydamas bent įstatymų reikalaujamą moralinį minimumą. Savanaudiškumas visuomet susikirs su bendruomenės įstatymais. Pagaliau patys įstatymai savyje turi nemažą reliatyvumo dozę. Pergamentuose surašytos ar akmenyje iškaltos bendros taisyklės greit virsta sukalkėjusia abstrakcija. Tuo tarpu gyvenimas vietoje nestovi. Tokiu būdu įvairūs įsakymai bei taisyklės pamažu praranda kontaktą su vis besikeičiančia žmogiška tikrove. Pats įstatymų formulavimas taip pat yra reliatyvus. Jis priklauso nuo kultūrinės aplinkos, kalbos, filosofinės sistemos ir t.t. Taigi, ir šia prasme įstatymas reikalauja nuolatinio apgryninimo, nuolatinio keitimo. Šiam tikslui pasiekti reikalingas tam tikras lankstumas, laisvė ir tolerancija. Įstatymus saugojanti institucija privalo palikti erdvės ir nuomonių skirtumui, ir konfliktui, ir net pasipriešinimui. Įstatymais sukaustyta
Rasa Arbaitė Čigonės (grafika)
statinė bendrija, kokia ji bebūtų, pasaulinė ar religinė, anksčiau ar vėliau vis tiek susprogs. Užtat J. Leclerq tiksliai krikščionis moko, kaip išvengti tragiškų pasekmių: "Priimti, kad keičiasi visa, kas turi keistis, leidžia imtis pakeitimų, kurių gyvenimas reikalauja, ir tai yra vienintelė priemonė išvengti katastrofų" (Cituota iš J. Girniaus "Istorinė krikščionių atsakomybė", 1964, 70). Ačiū Dievui, kad Bažnyčia sulaukė popiežiaus su tokia vizija. Kitaip — maišatis galėjo virsti revoliucija.
(Bus daugiau)