BERNARDAS BRAZDŽIONIS
DOVANOS
(Fragmentas iš “Kunigaikščių Miesto”. Vytautas Didysis kalba į žmones)
— Mes Aleksandras Vytautas dangaus malone
Širdingai sveikinam šiam Šventaragio klony
Visus, kas turi gerą valią, taikų būdą —
Lietuvi, rusą, žydą, vokieti ar gudą,
Žemaitį, lėtą kaip meška, kalboj tiesmuką
Aukštaitį, gyvą kaip medus šnekutis, dzūką —
Mes imame globon visus vaikus tėvynės
Ir glaudžiame laisvus sau prie laisvos krūtinės.
Visų tikėjimų vietovės ir žingčios
Bus šventos ir neliečiamos, ir nesityčios
Iš jų nei mūsų priešas, neigi mūsų draugas:
Globos ranka jas mūsų, gins, mylės ir saugos.
Svečių vaivadų, kaštelionų ujamas nežuvęs,
Dabar bus šeimininkas Lietuvos — lietuvis.
Tėvų garbingos vėlės amžiams tegu lemia,
Kaip Dievo aukuras kad būtų mum ši žemė!
AUKSAKALYS
Neskubėkit, bėgančios minutės,
Amžinybės laikrodžio sparnais,
Jūs man, vėjui rudenio papūtus,
Apipylėt širdį pelenais...
Jūs kažkur nusinešate žiedus
Ir pirmosios meilės vainikus,
Pirmai skausmo ašarai nuriedus,
Ilgesiu paženklinai takus —
Ilgesiu negęstančios aušrinės,
Ilgesiu netilstančios giesmės,
Ilgesiu nežemiškos tėvynės,
Ilgesiu šventų gelmių versmės.
Ir be jūsų bėgančiųjų žingsnių
Aš čia žemėj nieko negirdžiu,
O be jūsų amžiaus čia sustingčiau,
Nepasiekęs Viešpaties žvaigždžių..,
MINUTĖS
Dešimt karatų — dešimt mūsų meilės metų
Į tavo žiedą, mylimoji, aš dedu,
Mana širdis širdies tavosios nesuprato,
Ir prie altoriaus nueini tu su kitu.
O vestuvinio žiedo tyras aukse,
Lašėk, lašėk, kaip ašara šviesi!
Tu nueini, o aš kaip laimės lauksiu
Tavęs senų svejonių ilgesy.
Prie tavo vardo mano vardas glausis,
Ir metai jo, nelauk, neišdildys.
“Čia firmos vardas”, atsakysi klausiant,
Bet ne, ne taip tau atsakys širdis.
O vestuvinio žiedo tyras aukse,
Žėrėk, žėrėk, kaip ašara tyra!
Tu jungsi juos, o aš čia vienas lauksiu
Sau tos, kurios man žemėje nėra.
LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI
(Fragmentas)
O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.
Šauk į žygį prieš svetima jungą,
Iš kapu kviesk pakilti vaidilą —
Apie skaudu likimą ir sunkų
Užmirštųjų dienų teprabyla.
Tepabunda krūtinės užmigę,
Tepradės mūsų širdys vėl plakti,
Ir, išėję į vieškelių žygį,
Šviesiu rytu paversim tą naktį!
VAKARO MIŠIOS
Nusiimk, pakeleivi, kepurę,
Aš gyvybės stebuklą regiu:
Sėda saulės monstrancija jūron
Rugiapiūtės rugių.
Sunkios varpos palinksta lig žemės,
Lyg tarnautų didžiulėms mišioms,
Šlama smilgos Oremus, oremus
Aukos apeigoms šioms.
LIUDININKAI
(Ištremto Sibiran — mirusio liudijimas. Fragmentas)
Esu sūnus, palikęs motiną ir tėvą vargui ir vergijai,
Esu užgesęs žiburys tarpu vidurnakčio šešėlių,
Esu pasaulio širdyje žaizda, kuri negyja,
Esu žmogus, palikęs gimtai žemei sielą.
O kūnas mirė. Ir palaidojo jie kūną
čia po ledu ir po Sibiro sniego marška balta.
Kai siaučia pūgos ištisus metus, kai žaibu pralekia taifūnas,
Aš nedrebu ir nebijau, prie minus šešiasdešimt Celsijaus — nešalta!
Nerinkit man aukų. Nesiųskite. Nereikia man drabužio nudėvėto.
Ir nenešiokite veidmainiškos užuojautos veiduos.
Guliu aš sielvarto karste, ir galvai man nekieta,
Ir gera širdžiai prieglobstyje motinos maldos...