ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
(Tęsinys)
DRAUSMĖS PAGRINDAS — TVARKA
Šalia laisvės kitas labai svarbus dalykas, liečiąs montesorinę auklėjimo metodologiją, yra drausmės klausimas. Drausmės problema iškyla kiekvienoj mokykloj ir daugiau ar mažiau paliečia visus mokytojus. Kaip reikėtų apspręsti ir vertinti be galo įvairuojančius mokinių veiksmus? Kokie veiksmai ir elgesiai turėtų būti pakenčiami ir kokie privalėtų būti pasmerkiami? Kokiu kriterijum vadovaudamasis, mokytojas gali atskirti, kur yra kūrybiškumas, ekscentriškumas ar destruktyvumas?
Montessori labai domėjosi šiais ir panašiais klausimais ir savo raštuose yra išreiškusi aiškią nuomonę, kuri tradicinio mokymo atstovams atrodo esanti perdaug revoliucinė. Jos nuomone, šių ir daugybės kitų panašių drausmę liečiančių problemų negalima išspręsti, iš pagrindų nepakeitus mokomosios aplinkos ir neperauklėjus mokomojo personalo. Kol individas bus dresuojamas, neatsižvelgiant į prigimtinius žmogaus plėtros dėsnius, tol drausmės problemos mokslo institucijose ir visuomenėje ne tik nemažės, o vis labiau daugės. Tatai akivaizdžiai patvirtina šių dienų viską griaunantieji ir naikinantieji mokinių veiksmai. Neauklėjama ir neugdoma, bet iš pat mažens prievartaujama, žmogaus dvasia tampa kartėlio, pagiežos ir neapykantos versme, kas beatodairiškai stumia individą prie griovikiškų ir sadistiškų veiksmų. Montessori griežtai skyrė mokymą nuo auklėjimo.
Praktiškai kalbant, drausmės pagrindas montesorinėje aplinkoje yra griežta tvarka ir aiškūs nuostatai, nusaką, ką galima ir ko negalima daryti. Tvarka ir taisyklės padeda pačiam individui drausmintis ir taip pat apsaugo jį nuo kitų klasės draugų negeistinų elgesių. Pvz. kad ir toks paprastas nuostatas, draudžiąs vaikams liesti vienas kitą, padeda išvengti daugelio nesusipratimų, o vaikų dvasioje įdiegia susivaldymo ir pagarbos jausmus. Kitas vaikus drausminantis nuostatas reikalauja pagerbti dirbančiojo vaiko užimamą jo darbui plotą, kuris vadinamas kilimuku. Kadangi montesorinėje aplinkoje vaikai daugiausia dirba ant grindų, darbo kilimėliai padeda išvengti ginčų ir neaiškumų dėl neliečiamumo ribos. Savitarpinė pagarba yra būtinybė ir savaime suprantamas dalykas montesorinėje auklėjimo sistemoje. Tai įvadas į vidinį drausmingumą.
Kaip jau anksčiau esu minėjusi, vaikui yra leidžiama laisvai judėti ir kalbėti, dirbti vienam ar su kitais, tačiau jam draudžiama kliudyti dirbančiajam, suardyti kito darbą, garsiai kalbėti ar triukšmauti. Žodžiu, taisyklės, normuojančios šios mažos bendruomenės gyvenimą ir paskirų individų elgesį, yra esminis dalykas montesorinei drausmei įgyvendinti. Auklėtoja taip pat privalo griežtai laikytis tų taisyklių, kurios yra taikomos vaikams.
DRAUSMĖ NEATSKIRIAMA NUO LAISVĖS
Šalia griežtos ir logiškos tvarkos aplinkoje, kuri padeda individui natūraliai drausmintis, Montessori pastebėjo vaikuose aukštesnį drausmingumo laipsnį, kuris pasireiškia tada, kai individas įsigilina į kokią nors įdomią veiklą. Todėl jos sukurtoje auklėjamoje aplinkoje tiek daug įvairiarūšių pratybų, kurios ne tik domina vaiką, bet kartu padeda jam ir drausmintis. Šitokios drausmės pobūdis yra vidinis, o ne išviršinis. Vaikas, kuris apvaldo netvarkingus, nesuderintus savo judesius, kuris deda daiktus į jiems nustatytas vietas, kuris, nešdamas sklidiną ąsotį vandens, nelaisto, kuris sugeba laisvai eiti ant grindyse nubrėžto rato, nuo jo nenukrypdamas, yra drausmingas.
Tasai žmogus, kuris naudoja savo energiją kūrybiniam ir konstruktyviam darbui, visuomet yra drausmingas, laisvas ir patenkintas. Tatai akivaizdžiai pavaizduoja laisvi, grakštūs, bet labai drausmingi šokėjų judesiai arba didžiųjų pianistų laisvai klavišais skrajojantieji pirštai ir vis dėlto pajungti dideliam drausmingumui. Tik darni drausmės ir laisvės pynė įgalina žmogų ir vaiką rasti džiaugsmo ir pasitenkinimo kūrybiniame, o ne ardomajame darbe.
Pagal Montessori, žmogus yra tik tiek laisvas, kiek jis yra drausmingas. Jos auklėjimo sistemoje drausmė ir laisvė yra tas pats dalykas, tik dviejų pusių, nelyginant, kaip metalinė moneta. Be drausmės negali būti laisvės, bet taip pat, jei vaikui neduodama judėjimo ir pasirinkimo laisvės, neišsiugdo drausmingumas. Laisvė montesorinėje aplinkoje gali būti apibrėžiama kaip kontrolė, kurią individas įsigyja, apvaldydamas pats save ir aplinką. Neįmanoma susilaukti drausmingumo ten, kur aplinka iš viršaus vienaip ar kitaip valdo individą.
Savo knygoje "The Montessori Method" jį šitaip rašo: "Drausmė turi išplaukti iš organizuotos laisvės. Šičia glūdi visų svarbiausias principas, kurį labai sunku suprasti tradicinių mokymo metodų pasekėjams. Kas palaikys drausmę tokioje klasėje, kur vaikams leidžiama laisvai veikti? Aišku, mūsų sistemoje drausmės samprata yra visai skirtinga nuo bendrai priimtosios drausmės sampratos. Kadangi drausmė kuriama ant laisvės pamatų, tai pati drausmė privalo būti veikli. Mes nelaikome individo drausmingu dėl to, kad jis dirbtinai yra tylus, kaip nebylys, ir nejudantis, kaip paralitikas. Toks individas yra paniekintas, o ne sudrausmintas. Mes laikome tik tokį individą drausmingu, kuris sugeba būti pats savęs valdovu ir, būdamas tokiu, jis pajėgia tvarkyti savo elgseną taip, kaip to reikalauja tam tikri gyvenimo nuostatai. Šitokia veiklios drausmės samprata nėra lengvai suprantama ir pritaikoma. Tačiau be jokios abejonės joje glūdi pats svarbiausias auklėjamasis principas, visai skirtingas nuo senobinio, prievartinio ir neginčijamo nejudamumo".
Montessori, pasitikėdama kūrybine žmogaus energija, atpalaidavo vaiką nuo visų dresūrinių varžtų ir leido jam laisvai judėti ir reikštis paruoštoje aplinkoje. Ir tikrai ji nesuklydo, tikėdama, kad tikroji drausmė yra savitvarda. Šitokią drausmę vaikai mėgsta, mielai ją priima ir jai paklusta.
Didysis indų mąstytojas Rabindranath Tagore yra pasakęs: "Jei upė neturėtų krantų, tai jos vanduo niekada nepasiektų okeano". Vaikas be drausmės, lyg ta upė be krantų, nieko konstruktyvaus negali pasiekti. Jo energija dėl stokos drausmės liejasi ir taškosi į visas puses, bet negali būti panaudojama nei kūrybai, nei gėriui.
Žmogus, kuris savo vaikystėje neturėjo progos įsigyti vidinio drausmingumo per savaimingą ir prasmingą veiklą, nes protarpiais buvo paliktas nekontroliuojamos aplinkos malonei, o protarpiais išviršiniai dresuojamas ir mokomas, toks žmogus niekuomet nesugebės kūrybiškai naudotis laisve. Tokio žmogaus elgesiai bus ne kultūringos veiklos apraiškos, o tik neapvaldytų aistrų pasireiškimai.