MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Priešaušrinė gadynė neiškrito iš dangaus. Ji turėjo taip pat savo gimdytojus. Kai kuriuos jų čia paminėsiu. Tai buvo kun. Strazdas - Strazdelis, kun. Liudvikas Jucevičius — Liudvikas iš Pakievio, vėliau metęs kunigystę, Dionizas Poška, Simanas Daukantas, kun. Antanas Mackevičius, ginklu mėginęs iškovoti Lietuvai laisvę, panaikinti baudžiavą ir žemę išdalinti žmonėms. Vysk. Valančius, kun. Baranauskas, kun. Vienažindys dar prieš priešaušrinę gadynę pradėjo dirbti tautinį darbą ir paskui tęsė jį toliau. Šitą nuopelną kunigams pripažino net toks atkaklus jų priešas dr. Jonas Šliupas.
Steponas Kairys pripažino dar vieną nuopelną kunigams. Jis rašo, kad 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime "kun. Būčys, tardamas žodį jame dalyvavusių kunigų vardu, pasisakė už nekruviną revoliuciją ir už Lietuvos autonomiją” (361 psl.). Būčio pasiūlymą priėmė visas Seimas. Čia turiu aitaisyti Kairio klaidą. Būčys kalbėjo ne kunigų vardu, bet krikščionių demokratų, kurie buvo susiorganizavę Seimo metu. Kr. Demokratų tarpe kunigų buvo nyki mažuma. Absoliutinė didžiuma buvo pasauliečiai. Krikščionys demokratai buvo sudarę seime didelę frakciją.
Rasa Arbaitė Mokytoja
Turime čia du kunigų vertinimus — socialistų lyderių, S. Kairio ir A. Janulaičio, ir iš antros pusės — R. Vėbros, rašiusio savo studiją Lietuvoj bolševikų kontrolėje. Vertinimai nepalyginami. Vėbra nesigailėjo kunigams botago, bet jo vertinime yra daug šviesių prošvaisčių, daug objektyvumo. Jis, juos vertindamas, kreipė nemaža dėmesio į to meto aplinkybes. Socialistų gi vertinimui užteko sutanos. Ji viską nulėmė. Ji buvo svarbiausias dokumentacijos šaltinis ir kovos prieš kunigiją priežastis. Tačiau save išsiplakt už tokį pat nusikaltimą, kaip klerikalų, ne tik neišsiplakė, bet rado argumentų išsiteisinti. 1907 metais Krokuvoje vyko Lietuvos socialistų suvažiavimas. S. Kairio teigimu "tai buvo vienas geriausiai paruoštų, labiausiai darbingų partijos suvažiavimų”. Tame suvažiavime buvo svarstomas ir Lietuvos laisvės klausimas. Buvo nutarta "statyti demokratišką respubliką ir politiškąją Lietuvos autonomiją”. Suvažiavime buvo dvi tendencijos: autonomistų ir federalistų, kurie reikalavo "savystovės demokratiškos respublikos, susidedančios iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremtos ant liuosos federacijos”. Laimėjo autonomistai. Rezoliucijoj buvo nurodytos autonominės Lietuvos kompetencijos. Jų tarpe nebuvo "seimo teisės leisti įstatymus ir nustatyti konstitucijos — svarbiausių suverenaus krašto pažymių”. Suvažiavime dalyvavo pilnateisių delegatų 22, o balsavime dalyvavo 19. Už rezoliuciją balsavo 11, prieš 5 ir susilaikė 3. S. Kairys ilgai teisina balsavusius prieš rezoliuciją. Kairys baigia tokiu jų pateisinimu: "Tačiau, kad ir buvo partijoje nepriklausomybės priešų ir nedalomos Rusijos šalininkų, bet jų bent dalis tik dėl to buvo priešais, kad esamoje padėtyje nematė galimybės patikrinti Lietuvai nepriklausomybės, atseit, vadovautasi taktikos motyvais” (Kairio "Lietuva budo” 228-30 psl.). Tais pačiais taktikos motyvais ir kunigai vadovavosi, kai pasisakydavo prieš nepriklausomybę ar autonomiją šiuo momentu. Ir jie nematė galimybės patikrinti esamose sąlygose Lietuvai nepriklausomybės. O tačiau tie argumentai socialistams galima buvo naudoti, kunigams gi draudžiama. Du mastai. Quod licet Iovi, non licet bovi.
Visos čia minimos lietuvių politinės grupės, buvusios Pirmojo Didžiojo karo metu Lietuvoj, vieningai kovojo už Lietuvos laisvę. Kiek kitaip šį klausimą sprendė tos pačios grupės, atsidūrusios Rusijoj. Jos suskilo į du priešingus blokus: už nepriklausomybę ir prieš ją. Seime buvo šios grupių frakcijos: 1. Katalikų, 2. Kr. demokratų, 3. Nepartinių ir 4. Tautos pažangos. Jos balsavo už Lietuvos nepriklausomybę. Prieš ją balsavo 5. Santaros, 6. Liaudininkų, kurie tuomet buvo pasivadinę socialistais liaudininkais ir 7. Socialdemokratų. Tiesa, į Seimą buvo pakliuvęs ir vienas bolševikas — Rekašius. Bet jis pirmame Seimo posėdyje, išdrožęs charakteringą bolševikinę kalbą, iš Seimo išėjo. Tad pačioj kairiojoj salės pusėj pasiliko kariai. Karių Seime buvo apsčiai, bet ne visi telkėsi karių grupėje. Jų buvo beveik visose frakcijose. Vadovaujama Nagevičiaus karių grupė laikėsi su kairiaisiais, nepaisydama savo vado priešingo nusistatymo. Šiandien kairieji aiškina, kad jie taip pat buvę už nepriklausomybę. Bet kai kurie tuo tragiškuoju momentu įvykę faktai ką kitą sako. Sunku būtų pasakyti, ar visi, ar tik kairiųjų frakcijų dalis gerai suvokė skirtumą tarp vienos ir kitos rezoliucijos. Taip pvz. Zaskevičius, vėliau Lietuvos armijos generolas, pareiškė, kad nors jis esąs kitokios nuomonės, bet balsavęs už nepriklausomybininkų rezoliuciją, nes to reikalavę jo rinkėjai. Jis pats su kitais kairiaisiais apleido Seimo salę. Nagevičius su kitais 3 kariais pasitraukė iš savo vadovaujamos karių grupės ir perėjo prie pačios dešiniausios katalikų frakcijos, kuri oficialiai vadinosi lietuvių tautos katalikų frakcija. Bet svarbiausias buvo M. Sleževičiaus tartas žodis prieš apleidžiant Seimo salę. Jis tarp kita ko pareiškė iš tribūnos: "Jei mes statysim tik apsisprendimo reikalavimą, tai rusai manys, kad mes dar patys nežinome, ko norime. Reikia reikalauti apsisprendimo ir nepriklausomybės”. Šie faktai galutinai užkerta kelią kairiesiems skelbti abi rezoliucijas savo turiniu esminiai nesiskiriančiomis.
Jeigu kunigija ir katalikai pasauliečiai, kairiųjų vadinami klerikalais, dirbo išvien su visomis kitomis politinėmis grupėmis kovoje už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir dabar dirba kartu su jomis Lietuvos išlaisvinimo darbą, tai kyla klausimas, iš kur atsirado kairiuosiuose ta kunigijos ir katalikų neapykanta bei jų ujimas. Steponas Kairys baigia savo "Lietuva budo” šiais žodžiais: "Socialistinis Lietuvoje sąjūdis... neklysiu pasakydamas, kad kaip tik jis daugiausia bus padaręs aname laikotarpyje, kad Lietuva tinkamai pasiruoštų pirmajam jos bandymui laisvę atgauti” (367 psl.). Čia reikėtų ieškoti tiems liūdniems faktams šaltinio. Be abejo, nepasiliko be įtakos ir tos to meto kovos tarp katalikų ir socialistų. Bet svarbiausia priežastis — pretenzijos iškilti į pirmas vietas. Tų pirmų vietų jiems nieks ir neginčija, kur jie jas pelnė.
Tautos susiskirstymas skirtingomis politinėmis grupėmis — ne vienos dienos darbas. Lietuvių tautoje jis prasidėjo dar toli prieš priešaušrinę gadynę. "Aušra” (1883-1886 m.) dar buvo visų patriotų laikraštis. Joje tilpo visų politinių nusistatymų žmonės. Gal dėl to J. Totoraitis ją vadina "tėvynės meilės laikraščiu” (J. Totoraitis, "Lietuvos atgimimas”, Čikaga, 126 psl.). Po "Aušros” jau pradėjo dygti srovinė spauda: "Varpas” (1889-1906 m.), davęs demokratų partiją, iš kurios išniro valstiečių sąjunga ir potencialiniai liaudininkai; "Žemaičių ir Lietuvininkų Apžvalga” (1890-1906 m.) ir "Tėvynės Sargas” (1896-1904 m.) — potencialinių krikščionių demokratų laikraščiai; "Darbininkų Balsas” (1901-1906 m.) — socialdemokratų laikraštis. Beveik tuo pačiu metu pradėjo kurtis ir politinės partijos. Socialdemokratų partija susikūrė 1893 m., o savo programą paskelbė 1896 m.
Liaudininkai pasirodė su savo programa 1902 m., o Krikščionys demokratai — 1904 m. Tai jauniausia partija, bet ji aplenkė visas senesniąsias. Liaudininko Petro Rusecko teigimu, "Tėvynės Sargas” spaudos draudimo gadynėj kai kurį laiką (visą savo gyvenimą, M.K.) buvo labiausiai paplitęs laikraštis ir, liaudį šviečiant bei tautišką sąmonę žadinant, suvaidino žymų vaidmenį. Jis tai rašė Lietuvos Šaulių sąjungos leidiny Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukakčiai paminėti 1928 m. savo straipsnyje "Lietuvos nepriklausomybės idėja iki Didžiojo karo”. Tame pačiame straipsnyje štai ką Petras Ruseckas rašo: "Pirma politiškoji Lietuvos organizacija, kuri ryškiai į savo programą įrašė Lietuvos nepriklausomybės idėją, buvo Lietuvos socialdemokratų partija. Padarė ji tai Vilniuje 1896 metais gegužės mėn. Tačiau partija tos idėjos grynu pavidalu išlaikyti nesugebėjo; jau kitais metais atsisako nuo aiškios Lietuvos nepriklausomybės, aptemdindama ją federacija su kitomis tautomis”. P. Ruseckas čia paduoda ir to nusileidimo priežastį. "Kai tais laikais buvo nustelbta nepriklausomybės idėja autonomijos idėja, kalta čia pašalinė įtaka: demokratiški bei revoliuciniai tų laikų Rusijos sluoksniai buvo griežtai nusistatę prieš bet kokią, o ypač Lietuvos, separaciją, aiškindami, kad atnaujintoj Rusijoj būsią visiems gera, o Lietuvos nepriklausomybės pageidavimas esąs tik... šovinistinis ir reakcinis”. Ta Rusecko nurodyta priežastimi sunku patikėti. Socialdemokratai kovoje už savo idealus visuomet rodė daug drąsos ir pasišventimo. Kas jiems nepatiko ir prieš tai negalėjo kovoti viešumoje, kovojo pogrindyje. Čia gi jie be kovos pasidavė ir pasuko į kitas vėžes. Tikroji to pasukimo priežastis buvo raudonosios Rusijos revoliucijos sluoksnių teigimas, kad atnaujintoj Rusijoj visiems bus gera gyventi, jaukiau negu nepriklausomoj ar autonominėj Lietuvoj. Ir jie apsisprendė pasilikti atnaujintoj Rusijoj. Kalbu čia apie socialdemokratus, pirmo didžiojo karo metu buvusius Rusijoj. Kad jie pirmieji įrašė į savo programą Lietuvos nepriklausomybę, tai jiems garbė. Tai yra jų stambus nuopelnas. To nuopelno niekas jiems neneigė ir dabar neneigia. Tik labai gaila, kad jie to savo nusistatymo neišlaikė iki galo.
Lietuvos politinės grupės negali pasigirti savo sugyvenimu. Dažnai tarpusavy kovojo dėl menkniekių. Bet reikia džiugiai pripažinti, kad kur iškildavo Lietuvos laisvinimo reikalas, jos lengvai surasdavo bendrą žodį ir bendrą veiksmą. Niekad Lietuva negyveno tokių sunkių laikų, kaip gyvena dabar. Tad dabar tas bendras žodis ir bendras veiksmas keleriopai reikalingesnis, negu ankstyvesniais laikais. Nesuradus jų, tapsime raudonojo bolševikinio okupanto talkininkais.