Ši jaunoji dailininkė, rašytojos Alės Rūtos ir architekto E. Arbo jauniausioji dukra, dar tik penkiolikos metų, bet jau gerai žinoma ir lietuviams, ir amerikiečiams savo įdomiais charakteringais dailės darbais. Ji pradėjo piešti, būdama 4 metų amžiaus. Savo talentu tuoj atkreipė meno žinovų dėmesį. Su savo kūriniais jau yra dalyvavusi daugelyje meno parodų ir laimėjusi nemaža premijų, įvertinimų, pagyrimų. Šį "Laiškų Lietuviams" numerį iliustruojame jos piešiniais.
Rasa Arbaitė prie savo paveikslų
Dar tik aštuonerių metų Rasutė jau su savo kūriniais pradėjo išeiti į viešumą, dalyvaudama įvairiose vaikų piešinių parodose. Po poros metų jau ji dalyvauja Redondo Beach meno festivalyje ir laimi prizą už geriausią akvarelę mėgėjų grupėje. Tais pačiais metais buvo suruošta Los Angeles mieste ir jos individuali paroda su keliomis dešimtimis aliejaus, akvarelės ir grafikos darbų. Buvo suruošta ir daugiau jos parodų, buvo gauta ir daugiau gražių pagyrimų bei įvertinimų, bet Rasa dėl to visiškai nesipūtė, ji savęs nelaikė jokia dailininke — piešimas jai buvo tik malonus laisvo laiko praleidimas, ypač šeštadieniais, kai nereikėjo eiti į mokyklą.
Pagaliau atėjo ir jos trylinktieji, keturioliktieji amžiaus metai. Iš vaiko ji perėjo į paaugles. Tur būt, ji visuomet maloniai prisimins dvi šio periodo individualias savo parodas: vieną Los Angeles pajūrio priemiestyje Pacific Palisades, o kitą Santa Monica miesto galerijoje. Ypač ji galėtų didžiuotis ta pirmąja paroda, kurią globojo Kalifornijos Los Angeles universiteto (UCLA) meno profesoriai ir įvairių meno galerijų direktoriai. Čia jos išstatytų 45 aliejaus, akvarelės ir grafikos darbų jau niekas nevadino vaikiškais, autorė iš Rasutės jau tapo Rasa ir buvo pripažinta jau tolokai pažengusios technikos menininke.
Bet gal ne vienas, žiūrėdamas į šią jauną menininkę, prisimena daugelį kitų "wunderkindų", kurie staiga šviesiomis žvaigždėmis aukštai pakilo įvairiose meno srityse. Jie greitai pakilo, bet dar greičiau nusileido... Tad ir kyla neramus klausimas, ar taip nebus ir su Rasa. Atrodo, kad nebus, nes ji jau, tur būt, yra pergyvenusi tą kritiškąjį savo amžiaus laikotarpį. Jau ji nebe vaikas. Ko dabar jai daugiausia reikia — tai noro ir valios. Jeigu ji, baigusi gimnaziją, nestudijuotų meno, tai būtų tikras nusikaltimas. Čia nieko nepateisintų nė tas dažnai girdimas posakis, kad "iš meno negyvensi". Tas posakis, gal daugiau tinka vyrams, bet ne moterims. Juk vyras paprastai išlaiko šeimą, o moteris yra skirta dvasiškesnei sričiai: auklėjimui, menui, grožiui. Tad nuoširdžiai linkime šiai jaunai žvaigždutei nenusileisti, bet nuolat kilti ir šviesti.