JAUNIMAS
LIETUVIŲ JAUNIMO MISIJA —
SURASTI SAVO JAUNUOSIUS BROLIUS IR SESERIS
Jaunimui sunkiai suprantama, kodėl subrendusieji jais tiek domisi. Dabar jie dar jauni, kai subręs, tai supras. Subrendusieji ir jau senstelėję dar taip neseniai buvo jauni, gyveno tomis pačiomis nuotaikomis ir problemomis, kaip ir dabartinis jaunimas. Tiesa, kad dabar problemų yra naujų, tačiau nėra daugelio tokių, kurios buvo jaunimo problemomis prieš 50-30 metų. Subrendusiems ir senstelėjusiems jaunystė yra visai netolima praeitis, jos išgyvenimai prisimenami dar labai gyvai. Jaunimui subrendęs žmogus yra dar niekad nepatirta ir atrodanti dar labai tolima ateitis.
Ne mažiau, o gal net jautriau negu pats jaunimas, stebime, kas vyksta pasaulyje su lietuvių jaunimu. Turime ugningų veiklių jaunuolių. Kiti lietuvybei jautrūs, bet tylūs. Kiti indiferentai. Dar kiti ir jų tėvai mano, kad krašte ir visuomenėje už Lietuvos geriau būsią tokiems, kurie užsimirš savo lietuvišką tapatybę (identity), ir jie stengiasi tokiais tapti. Dar kiti užsimiršta savo lietuvišką tapatybę todėl, kad gyvena toli nuo lietuvių, kad jų šeima ir draugai nepadėjo atsilaikyti prieš aplinkos įtaką. Tiesa, yra ir tokių jaunuolių, kurie, gyvendami ir nelietuviškoje aplinkoje, neprarado savo lietuviškumo sąmonės ir neužmiršo kalbos.
Norintieji dėl karjeros užsimiršti ar slėpti savo kilmę gali labai apsivilti. Gyvenime daug kartų kas nors juos to paklaus, daug kartų tokie meluos, save vadindami tuo, kuo jie nėra. Tokie patys jaučiasi save paniekinę, to jie neišvengs nė kitų tarpe. Pasaulyje nėra tokių, kurie gerbtų savęs ir savo kilmės negerbiantį asmenį. Tokius kiti laiko oportunistiniais karjeristais.
Norint būti gyvenamojo krašto tikru, sąmoningu, naudingu gyventoju, visuomenės nariu ir piliečiu, ne tik kad nereikia savęs prarasti, bet, išlaikius tai, ką gero paveldėjom iš savo šeimos ir iš savo tautos, reikia rinkti tai, ką gero randame kitur. Ne tik nepeikiame, o gėrimės tais jaunuoliais, kurie, dar besimokydami ar mokslą baigę, keliauja po kitus kraštus, ne vienas sunkiai pats užsidirbdamas kelionpinigius, kad susipažintų su kitų kraštų ir tautų kultūromis, pramoktų kalbų, susirinktų daugiau žinių. Jaunam žmogui tai nekenkia, o tik jį praturtina. Tačiau ne mažiau jį praturtina pasisavinta savosios tautos kultūra ir kalba.
Ir iš lietuvių jaunimo tarpo atsiranda besi jaudinančių Amerikos negrų kultūriniu ir socialiniu atsilikimu, Vietnamo karu, Biafros badaujančiais. Protingose ribose šis jautrumas yra geras. Tačiau ir savyje, ir Dievo akyse jausmai bei darbai savo tautos labui yra ne mažesnės, o didesnės vertės, negu tokie pat jausmai ir darbai svetimiesiems. Meilė žmogui tini reikštis pirmoje eilėje tiems, kurie mums yra savesni, natūraliai artimesni.
Stebint, kas vyksta lietuvių kilmės jaunimo tarpe, atrodo labai reiktų, kad sąmoningoji lietuvių jaunimo dalis pradėtų naują žygį. Lietuvių Studentų Sąjunga, studentų ir moksleivių organizacijos, Lietuvos vyčiai, skautai galėtų sudaryti vieną santarvę, stengdamiesi surasti visus ir visur pasaulyje lietuvių kilmės jaunuolius ir juos pakviesti įsijungti į pasaulio lietuvių jaunimo šeimą. Organizacijos neturėtų laukti, kada kiti jas pakvies į tą darbą. Kiekviena organizacija savo iniciatyva turėtų tai pradėti pirmiau negu visos susitars. Visos organizacijos, bendrai susitarusios, turėtų sukurti nedidelį dinamišką vienetą tokiam darbui skatinti ir platinti. Tame visų judinimo vienete galėtų pagal reikalą būti kas nors ir iš subrendusiųjų. Tiesa, kad prie P.L.B. yra jaunimo atstovai, tačiau čia minimos iniciatyvos P.L.B. dar neparodė. Tiesa ir tai, kad visos jaunimo organizacijos stengiasi surasti sau naujų narių, tačiau čia kalbama ne apie vienai ar kitai organizacijai narių verbavimą, o apie visų jaunų lietuvių sąmonės kėlimą ir palaikymą, ypatingai tokių, kurie yra dar labai toli nuo tokio lietuviškumo laipsnio, kad priklausytų lietuviškai organizacijai. Ir P.L.B., ir jaunimo organizacijoms reikia šia linkme naujos ir ugningesnės iniciatyvos. Reikia iniciatyvos per sąmoningus lietuvius surasti, suregistruoti visus lietuvių kilmės jaunuolius, nepaisant, ar kuris save tokiu laiko, ar ne. Lietuviai stengiamės surasti ir surandame Lietuvai ir lietuviams draugų nelietuvių tarpe. Tuo daugiau dera stengtis surasti visus jaunus lietuvius ir juos padaryti sąmoningais savo tautos nariais. Jeigu vieni Lietuvos vyčiai yra parašę jau ne vieną šimtą tūkstančių laiškų nelietuviams Lietuvos ir lietuvių reikalais, tai visoms lietuvių jaunimo organizacijoms kartu neturėtų būti nei per sunku, nei per daug kai kuriomis progomis pakalbinti laišku ar kitokiu būdu savo kilmę užsimiršusius ar nuo lietuvių nutolusius jaunus lietuvius. Nereikia abejoti, kad už tokį savųjų dėmesį daug jaunuolių būtų dėkingi.
Jaunam asmeniui padėti būti sąmoningu savo tautinės tapatybės piliečiu yra ne vien tautinis reikalas. Tai būtų didelės ir plačios vertės moralinė ir kultūrinė misija, naudinga ne vien lietuviams, o visai visuomenei.
Suprantama, kad tokio darbo išvystymas ir vykdymas pareikalautų lėšų. Kai kurios organizacijos yra jau patyrusios, kaip tai vyksta. Mes, lietuviai, dar galime džiaugtis ir didžiuotis, kad iki šiol visokia gera lietuviška iniciatyva randa visuomenėje gražaus pritarimo. Aišku, kad suaugusieji gražiai įvertintų ir šią naują lietuviško jaunimo suradimo ir būrimo misiją. Taip pat aišku, kad šis reikalas turi daugiau rūpėti suaugusiems negu jaunimui. Daugeliu tačiau atvejų jaunimas jaunimui turi didesnės įtakos, vieni kitus geriau supranta, negu suaugusieji galėtų suprasti ne savo šeimos jaunuosius. Tačiau jaunimas privalo prisiminti ir jausti, kad ir jis turi ne tik teisių, o ir pareigų. Jaunuolius išlaikyti sąmoningais savo lietuviškos tapatybės piliečiais yra ne vien subrendusiųjų, bet ir jaunimo pareiga.
Tad drąsios pradžios ir geros sėkmės!
Vysk. V. Brizgys