D. BINDOKIENĖ

     Jau nuo žilos senovės kiniečiai kiekvieniems savo naujiesiems metams prideda kurio nors gyvulio, paukščio ar žuvies pavadinimą. Dabar ir lietuviuose įsivyravo mada kiekvienų metų pradžioje prikergti kurį nors skambų ir daug žadantį vardą. Tuo būdu turėjome Donelaičio, Maironio, Jaunimo metus, tačiau daugiausia vilčių teikė ir, gal būt, skaudžiausiai nuvylė paskutiniųjų — 1969-jų metų priedas.

     Jie buvo pavadinti Šeimos ir Švietimo metais. Kaip džiugu, kad LB viršūnės nutarė ypatingą dėmesį atkreipti į eilinę lietuvišką šeimą ir pasirūpinti jos atžalyno lietuvišku švietimu!

     1969-siems metams besibaigiant, dienraštyje "Drauge" buvo straipsnis (J. Jasaičio), kuriame buvo apžvelgiami Švietimo ir Šeimos metų rezultatai.

     Iš pateikto lietuviškąsias mokyklas lankančių mokinių skaičiaus aiškiai matyti, kad jis 1969-jų mokslo metų pradžioje padidėjo labai menkai, o kai kur net sumažėjo. Kyla klausimas, kodėl skambūs šūkiai spaudoje nepasiekė ausis tų, kuriems jie buvo skirti? Kodėl Švietimo metai nepripildė lietuviškų mokyklų mokiniais?

     Didelė kaltės dalis vis dėlto tektų skirti LB valdyboms, dažnai pasitenkinusioms tik laikraščių puslapiais, neužmezgusioms pakankamai ryšių su savo apylinkėse gyvenančiomis lietuviškomis šeimomis ir neparaginusioms leisti vaikų į lituanistines mokyklas. Šiuolaikiniai žmonės, o jų tarpe ir lietuviai, dažnai yra taip giliai įsiknisę savo siauroje kasdienybėje, kad į aplinką nekreipia dėmesio, kol jų kas asmeniškai neparagina, tiesiog nepaprašo, to ar kito veiksmo atlikti. Pasikalbėjus su tokiomis šeimomis ir apsvarsčius vaikų neleidimo į lietuviškas mokyklas priežastis, būtų lengvai prieita susitarimo, ir mokinių skaičius būtų žymiai paaugęs.

     Tinkamiausia vieta kitos dalies kaltės paieškoti yra tėvų ir vaikų santykiai. Dalykas visai paprastas — vaikai nenori šeštadieniais mokyklų lankyti, o tėvai nemoka arba negali jiems griežtai paprieštarauti. Aišku, tokiais laimingais atvejais, kur vaikai turi progos lankyti lietuvių kalbos pamokas kiekvieną dieną, ši problema tokia ryški nėra. Tačiau tokių laimingųjų nedaug. Didžioji dalis lietuviukų privalo šeštadieniais mokyklas lankyti, kad susipažintų su savo tėvų kraštu ir tvirčiau išmoktų jo kalbą.

     Pasikalbėjus su mokiniais, susidaro liūdnas vaizdas, kad, jeigu tėvai griežtai neverstų, tik labai mažas jų procentas lankytų šeštadienines mokyklas savanoriškai. Priežasčių tam yra įvairiausių: mažiesiems viena kita įdomi televizijos programa, ilgesnis pamiegojimas vienintelės laisvos dienos rytą ir nelietuvių draugų laisvi žaidimai, o kartais net pajuoka. Vyresniesiems priežastys jau svaresnės — dažnas nori užsidirbti pinigų, priklausyti įvairioms sporto komandoms, lankyti meno, muzikos, baleto ar kitokias pamokas, kurioms šiokiomis dienomis nėra laiko. Vyresnieji lanko amerikietiškas auktšesniąsias mokyklas ir pamokų namuose gauna labai daug. Šeštadieniais namų darbų užkraunama dar daugiau. Vyresnieji taip pat galvoja, kad, išlankę lietuviškąją pradžios mokyklą, daugiau nieko naujo neišmoksta, nes aukštesniųjų mokyklų mokslo programos yra tik platesnis ir dažnai nuobodesnis žemesniųjų kurso pakartojimas. Visos tos ir daugelis čia nesuminėtų priežasčių patvirtina, kodėl toks mažas procentas, baigęs žemesniąsias mokyklas, toliau lanko ir aukštesniąsias.

     Varu išvarytas jaunuolis, kiekvieną šeštadienį važiuodamas į lietuvišką mokyklą, jaučiasi tarsi atliekąs kažkokį pasiaukojimą, už kurį laukia ypatingo įvertinimo ir iš tėvų, ir mokytojų. Tačiau su tokiu nusistatymu atėjęs į klasę, dažnai elgiasi taip, kad iš mokytojų susilaukia kaip tik priešingos reakcijos. Tada pradeda suktis užkerėtoji ašelė: mokytojai barasi, mokiniai nepatenkinti, pamokos trukdomos, neįdomios, ir šeštadienio ryto apatija vėl apgaubia klasę. Ar nevertėtų paieškoti būdų tuos mokinius savanoriškai mokykloje išlaikyti ir daugiau lietuvišku švietimu sudominti, tada ir tėvams būtų lengviau, ir mokytojams darbas našesnis.

     Mokytojų studijų vasaros metu rengėjai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į šią problemą ir jai daug laiko skirti. Būtų ne pro šalį tokias studijų dienas suruošti didesniuose miestuose ir ne vasaros metu, nes ne visi yra tokie laimingi, kad gali savaitei iš namų išvažiuoti. Visa bėda, kad tokiuose subuvimuose dažniau yra gaišinamas laikas tarpusavio ginčais ir pašalinėmis problemomis, o pro tikrą reikalą praeinama užmerktomis akimis. Ne visuomet mokytojas kaltas, jeigu jo pamoka mokiniams yra neįdomi ar nuobodi. Jau daug kartų buvo kalbėta ir rašyta apie vadovėlių ir mokomųjų programų netinkamumą, tačiau nieko konkretaus šia kryptimi nenuveikta. Mokykloms naujesnių vadovėlių verkiant reikia. Iš viso žemesniosioms mokykloms vadovėlių ciklo pakenčiami tėra tik J. Plačo "Tėviškės Sodyba" ir S. Jonynienės (bene geriausia) "Tėvų Šalis". O kur elementoriai, kuriuos mums žada jau daugelį metų, galop pasitenkindami dar viena "Kregždutės" laida? O kaip su aukštesniosiomis mokyklomis? Juk lietuvių literatūrai skirtieji vadovėliai yra tokie "neįkandami", jog dažnas tėvas ar motina gerokai paprakaituoja, padėdami vaikui pamokas paruošti. Mokiniams iki gyvo kaulo įgriso girdėti apie Lietuvą, kaip apie prieš dvidešimt su viršum metų mirusią valstybę. Jie nori girdėti ir apie modernesnius laikus. Niekas neneigia bolševikų okupacijos žiaurumo, ir tai turi būti pastatyta pirmoje vietoje, tačiau net okupacijos žiemoje Lietuvos pulsas plaka. Ji gyva ir tik laukia laisvės pavasario. Toje žemėje tebegyvena lietuviai, kurie savo tėvynę myli. Jie kuria, ir svajoja, ir ruošiasi. Kodėl nepakalbėti apie juos? Informacijų ne taip sunku gauti, nes geležinė uždanga nėra be plyšių. Kodėl daugiau nepakalbėti apie lietuvius, gyvenančius svetimuose kraštuose? Maža dalis mokinių patys skaito lietuviškus laikraščius ar su tėvais apie tai kalba. Jie nedaug žino apie įvairias kultūrines lietuvių apraiškas, veiklą ir gyvenimo sąlygas. Paskutiniuoju metu kai kuriose aukštesniosiose mokyklose buvo įvestas visuomenės arba bendruomenės mokslas, kuris šiek tiek mokinius apšvies. Nėra taip svarbu, kad lietuviškąją mokyklą baigęs mokinys galėtų išvardinti visus didžiuosius kunigaikščius, žemėlapyje parodyti Lietuvos ežerus ar be klaidų sudaryti visų laikų dalyvius. Yra daug svarbiau, kad jis jaustųsi esąs lietuvių bendruomenės narys, neatskiriamai priklausąs tos pačios tautos kamienui ir kad savo kilme jis didžiuotųsi. Yra svarbiausia, kad Šeimos ir Švietimo metai nebūtų žodinis priedas kuriems nors metams atžymėti. Tegul tai lieka visiems laikams ir visiems lietuviams tarsi kelrodžiu, kad LB valdybos, tėvai ir mokyklos dirbtų ranka rankon tam pačiam kilniam tikslui: išlaikyti mūsų jaunąjį atžalyną susipratusiais lietuviais, garbingos bei gyvos tautos nariais.