(pagal kardinolą Suenens)
Praėjusių metų "Laiškų Lietuviams” spalio mėn. numeryje pradėjome spausdinti Belgijos primo kardinolo Suenens interviu. Pokalbyje jis aiškina, kaip suprasti Bažnyčios vienybę po II Vatikano Susirinkimo. Iki šiol buvusiuose straipsniuose jis apibūdino dvi skirtingas Bažnyčios vienybės sampratas, popiežiaus ir vyskupų santykius, santykius tarp vyskupo ir Dievo tautos, Bažnyčios įstatymų keitimą pagal Susirinkimo mintį. Šiame numeryje pateikiame kardinolo iškeltas mintis apie popiežiaus rinkimą.
G.K.K.
5. POPIEŽIAUS RINKIMAS
"Knygoje (Coresponsibility in the Church)jūs rašote: 'Žinant Kardinolų Kolegijos lemiantį vaidmenį, renkant popiežių, norėtųsi, kad toks visai Dievo tautai svarbus reikalas būtų vyskupų sinodo persvarstytas ir būtų atsiklausta įvairių vyskupų konferencijų’. Ar tokios atsakomybės patirtis neves prie naujų popiežiaus rinkimo metodų?”
Tai jautrus klausimas, bet pro jį negalime praeiti, svarstydami visas II Vatikano Susirinkimo pasekmes. Tikiu, kad vieną dieną bus persvarstyta popiežiaus rinkimai vyskupų kolegiališkumo šviesoje. Vertoje dėmesio knygoje, vardu The Theology of Vatican II,žymus anglų teologas vysk. Butler, buvęs Susirinkimo teologinės komisijos narys, klausia, kam priklauso Bažnyčioje autoritetas, kai miršta popiežius. Ir jis atsako — vyskupams. Jo manymu, monopolis, rezervuojamas kardinolų kolegijai, popiežiui mirus, gali būti pateisinamas, tik atsižvelgiant į viso pasaulio vyskupų delegaciją. Teologams reikės kiek giliau šį klausimą persvarstyti. Kaip žinome, kardinolų skyrimas ir jiems pavesti darbai įvairiais istorijos laikais gerokai įvairavo.
Be to, tik dabar, po II Vatikano Susirinkimo, visi kardinolai yra ir vyskupai. Atrodo, tai ir bus žingsnis ta kryptimi, norint panaikinti dualizmą tarp vyskupų korpuso ir kardinolų kolegijos.
Man atrodo, kad keitimasis turi vykti kolegiališkumo linija. Tam tikslui, pavyzdžiui, reikėtų, kad renkąs vienetas pirmiausia būtų visi vyskupai, o po to — antras žingsnis — siauresnė vyskupų kolegija. Nežinau, ar reikėtų tiesioginiai kreiptis į vyskupų sinodą, ir jei taip, tai koks tas sinodas turėtų būti. Tai klausimas, kurį reikia studijuoti. Tokios didelės svarbos reikalas visos Bažnyčios gėriui yra lygiai studijuotinas ir kunigų, ir pasauliečių. Klaidingai suprastume Bažnyčią, jei manytume, kad šis klausimas teliečia popiežių, o ne Bažnyčios narius. Tai ir būtų tas juridizmas, pridaręs tiek žalos praeityje. Tolimesnė problema pasilieka vien dėl to, kad, popiežiui mirus, jo vadovaujančios valios nėra, o juk Bažnyčioje autoritetas mirti negali.
Kardinolams parinkti būdas kelia teologinius klausimus...
Praeityje karaliai valdė valstybes, kaip norėjo. Net ir tie, kurie, kaip Liudvikas XIV, nesakydavo "L’État, c’est moi” (valstybė — tai aš), vis tiek organizavo kariuomenes, spausdino pinigus, nustatė mokesčius ir teikė gerai apmokamas tarnybas bei titulus, kam tik norėjo.
Tie laikai jau praėjo. Dabar visa tai nusprendžiama rinkimais ir balsavimu.
Bažnyčioje dar nebaigėme keisti "režimo”. Kalbame apie "režimą”, o ne apie autoritetą, nes autoritetas savo esme pasilieka nepakeičiamas, Dievo įstatymo nustatytas, kuris tačiau visur, kas nepriklauso jo esmei ir kas yra gyvenimo stiliaus dalis, gali ir turi keistis. Grįždami prie pavyzdžio, kai monarchas savo noru titulus dalina, argi nematome pėdsakų ir visokiausiose "bažnytinės garbės pareigose” — nuo Šventojo Kapo ar Maltos riterių iki Bažnyčios "princų”, kaip yra protokolo reikalaujama vadinti kardinolus?
Savotiškai nejaukiai jaučiamės, atitrūkę nuo dabarties, kai išgirstame apie "pakėlimą” į kardinolus. Žmonės tuoj kalba: kas už? — kas prieš? Kodėl tas asmuo, o ne kitas, kodėl tas nelauktas vardas pasirodė? Tai yra vienišo sprendimo tipas, kurio objektyvūs kriterijai nežinomi — be jokio dialogo. Neneigiame tokios procedūros teisėtumo. Vienintelis klausimas, ar toks senas paprotys derinasi su kolegiališkumu, sekant II Vatikano Susirinkimo mintį. Mes visi esame praeities įpėdiniai, ir būtų klaidinga pozityviai įžiūrėti antikolegiališkumą ten, kur yra savaime priimtos tradicijos pasekmė. Tikimės, kad kada nors šis klausimas bus išstudijuotas ir suderintas su Dievo tautos supratimu.
Informations catholiques internationalesžurnale, 1969 m. balandžio mėn. numeryje vienas korespondentas rašė apie vyskupų skyrimą: "Kaip toki skyrimai atliekami, kokia komisija juos paruošia, pagal kokius kriterijus ir kas suteikia informaciją?”
Tas pats klausimas yra ir apie kardinolų skyrimus. Tikimės, kad atitinkamos vyskupų konferencijos patarimai bus priimti. Visa tai, kas sukeltų favorizmo įtarimą, yra grįžimas prie absoliučiųjų monarchijų dienų ir taip pat yra visokių nemalonumų šaltinis. Mūsų amžius yra ypatingai jautrus objektyvių kriterijų naudojimui.
Kardinolų parinkimo klausimas ypač yra svarbus dėl to, kad pagal dabartinę santvarką kardinolų kolegija renka ir popiežių. Kad įstatymas sutaptų su padėties tikrove ir teisingumo reikalavimais, toje kolegijoje turi būti gana tikslus Bažnyčios įvairumo atspindys.
Bažnyčios turi būti atstovaujamos visuotinės Bažnyčios valdyme ne pagal pakrikštytųjų skaičių, bet pagal nuoširdžiai praktikuojančius narius, atsižvelgiant į kultų įvairumą. Atstovavimas turi išlaikyti, kiek tai įmanoma, pusiausvyrą tarp tautų ir kontinentų, žiūrint to, ką kiekvienas teikia visumai.
Kolegijoje turi atsispindėti Bažnyčia ne tik tokia, kokia ji buvo praeityje, bet kokia yra dabar ir kokia bus ateityje. Mums reikia pusiausvyros ir tarp kartų, nes kitaip — Bažnyčia sukalkės ir užsidarys ateičiai. Praeities patyrimas yra vertingas, bet lygiai yra vertinga jaunimo iniciatyva bei entuziazmas, jeigu mes norime sujungti nova et vetera(nauja ir sena), kaip pataria Evangelija.
Visų šių reikalavimų akivaizdoje turime pažvelgti į dabartinę padėtį. Keliamųjų į kardinolus amžiaus vidurkis — 59 metai; 41 italas tarp 83 neitalų — maždaug pusė. Šie dalykai sukelia problemas ir reikalauja rimtų studijų, atsižvelgiant į sudėtingas aplinkybes, paveldėtas iš praeities, kurios jau nebetarnauja Bažnyčios gėriui. Tokių reformų nereikia stabdyti, rūpinantis palaikyti "garbės pakėlimus”. Tokiems pakėlimams dabar Bažnyčioje neturėtų būti vietos. Sunku būtų įsivaizduoti, kaip atrodytų, kreipiantis į šv. Petrą ar į šv. Povilą, sakyti "Jūsų Eminencija”! Šiuo klausimu siūlau pasiskaityti La verité dans l’Eglise,P. Winniger.
Pridėsiu dar vieną mintį. Įvairiose vietovėse buvo galvojama, kad pasauliečiai taip pat turėtų dalyvauti popiežiaus rinkimuose. Gal sunku įsivaizduoti, kaip tokį norą būtų galima įvykdyti, bet ar tik nebūtų geriausia išeitis įtraukti pasauliečius į vyskupų rinkimus? Tokiu atveju vyskupai ne tik teologiškai, bet ir psichologiškai labiau atstovautų žmones ir būtų jų vadai.
(Bus daugiau)