ŠEIMA
AGNĖ KIZIENĖ
Prieš metus gyvenome laisvės kovų metų dvasia, o šiandien jau į praeitį nuriedėjo lietuvių šeimos ir švietimo metai. Gerai, kad mūsų veiksniai stengiasi įvairiais būdais veikti ir dirbti tautos gerovei. Jie ruošia minėjimus, klabina laisvojo pasaulio vadovybių duris, spauda svetimomis kalbomis stengiasi skelbti pasauliui apie mūsų tėvynės kančias ir pavergėjo klastą.
Tačiau visų pirma mes patys turime išlikti gyvi su savo kalba, papročiais, tradicijomis, savita kultūra. Tad svarbiausias mūsų tėvų, visos lietuviškosios visuomenės, organizacijų bei institucijų uždavinys visais galimais būdais budėti, kad lietuvių kalba ir lietuviškumo ugnelė žėrėtų mūsų ateinančių kartų širdyse. "Išlaikyti Lietuvą gyvą mumyse, štai konkreti mūsų kovos už laisvę forma" (J. Girnius).
Auginame šeimas. Vos tik peržengę mokyklos slenkstį mūsų vaikai, sugrįžę namo, griebiasi tarp savęs kalbėtis gyvenamojo krašto kalba. Tėvams čia tenka būti nuolatiniais sargais, nes jie yra patys pirmieji vaiko auklėtojai ir "jų gyvenimas — tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito" (šv. Augustinas). Namai turi būti lietuvybės šventovė, kurios slenkstį peržengę vaikai kalba ne tik su savo tėvais, bet ir su broliukais bei sesutėmis ir kitais lietuviukais draugais tik lietuviškai.
Dažnai svečiuojamės, net ruošiame šventes savo vaikams. Budėkime, kad susitikę lietuvių šeimų vaikai kalbėtųsi tarp savęs lietuviškai. Sudarykime jiems sąlygas pasireikšti lietuviška daina, deklamacijomis, žaidimais. Turėkime kantrybės juos išklausyti ir su jais bendraukime. Vaiko lietuviškumui tiek nepakenks proginis susitikimas su kaimynų vaikais, kiek bendravimas su kitais lietuviukais, kalbantis tarp savęs svetima kalba. Pažvelgę į mūsų vaikų praleistą dieną, pamatysime, kaip mažai laiko lieka lietuvių kalbos vartojimui. Didesnę dienos dalį praleidę mokykloję, parėję dar ruošia pamokas, ir tik dienos nuotrupos telieka lietuvių kalbai. Todėl labai svarbu, kas bent šiuo likusiu laiku nesimaišytų svetimi žodžiai. Kiekvienoj lietuvių šeimoj turėtų būti aiškiai nustatyta kalbėti tik lietuviškai. Tada visiems šis klausimas būtų lengvesnis. Algiukas ir Sauliukas žinotų, kad ir jų kaimynų ar pažįstamų Petriukas, Saulutė ar Rūtelė namie kalba tik lietuviškai.
Kad mūsų lietuvybės tvirtovė — lietuviškoji šeima jau pamažu tolsta nuo savo kamieno, matome ir iš praėjusį rudenį Čikagos ir Cicero lituanistinių mokyklų mokinių apklausinėjimo. Statistikos rodo, kad lietuviškai su tėvais kalba tik 60 procentų, o meldžiasi tik 21 procentas. O šeimose ar su savo draugais lietuviukais tarp savęs lietuviškai kalbančiųjų procentas yra labai mažas. Ne paslaptis, kad šiuo metu šeimas kuriantis jaunimas tarp savęs kalbasi angliškai, tai kaip kalbės jų vaikai? Kartais tenka matyti jaunas lietuvaites mamas, besivedančias savo mažyčius už rankučių ir besikalbančias su jais angliškai. Reikia stebėtis, kad ir lietuvių tėvų susirinkimuose, kur dar prieš pora metų būdavo sielojamasi, kad lietuvių parapijos mokyklose vaikai prieitų lietuviškai prie pirmosios išpažinties ir komunijos, kad kartais ir šiokiadieniais turėtų jiems privalomas mišias lietuvių kalba, šiandien tas klausimas jau atrodo nebereikalingas. O jeigu kas ir bando jį kelti, tai palaikomas išsišokėliu ir neišmanėliu. Mat, "čia ne Lietuva, čia Amerika". Kaip gaila, kad, stovėdami savo naikinamos, teriojamos tautos akivaizdoje, užmerkiame akis ir nepastebime, kad patys draskome ir plėšiame nuo savęs po gabalėli savo tėvų ir protėvių krauju, brolių ir sesių skausmo ir kančios gijomis ataustą drabužį ir velkamės nauju, patogiu svetimu rūbu. Visai nesirūpiname, kad mūsų vaikai tą atsineštinį drabužį gerbtų ir brangintų.
Tačiau, anot dr. J. Girniaus ("Tauta ir tautinė ištikimybė", 162 psl.), "nei tėvų kalbos namuose išmokimas, nei draugų radimas savųjų tarpe dar nelaiduoja tautinio atsparumo. Įaugti tauton — tai savo dvasią suformuoti jos tautine kultūra". Tad vien šeimos dar nepakanka savo vaikams tautiškai išauklėti. "Kova už tautinę gyvybę visada yra bendruomeninė kova. Visų bendruomeninis susitelkimas yra būtinoji sąlyga sėkmingai tautinei kovai" (ten pat, 163 psl.).
Mokykla, parapija, organizacija, spauda, ansambliai yra mūsų jaunimo tautinės kultūros formuotojai. Turėtų visiems rūpėti, kad šios institucijos tikrai žiebtų mūsų vaikuose lietuviškumo ugnelę. Reikėtų ieškoti būdų, kad mūsų lituanistinėse mokyklose ir laisvalaikio metu skambėtų lietuviškas žodis. Geriau pamiršti kokią nors istorinę datą, bet nepamiršti nuolatos žiebti mūsų jaunime savosios kalbos vartojimo būtinumą savųjų tarpe ir meilę bei pareigas savo tėvų kraštui, nes "jeigu tauta neturės jauno, vulkaniško, patriotiško jaunųjų entuziazmo, tai jau stovės prie savo gyvybės duobės" (A. Sušinskas, "Ateitis", 1940 m.). Rūpinkimės, kad mūsų mažieji pamiltų lietuvišką knygą. Būtina parūpinti daugiau leidinėlių mūsų mažiesiems ir jaunimui.
Nusikaltimas tylėti! Išdrįskime atgaivinti parapijas ir parapijines mokyklas, kad jos vėl taptų lietuviškumo židiniais, kad iš jų sklindanti dvasia bylotų mums visiems, mūsų mažiesiems ir jaunimui, kad jų pareiga ir didelė dorybė lietuviškai melstis, lietuviškai galvoti ir kalbėti. Kad jie, mylėdami tą kraštą, kuriame gyvena, ir tapdami gerais, dorais piliečiais, nepamirštų ir ano už geležinės uždangos, kur tokių pat mažų ir jaunų broliukų ir sesučių lūpose slopinamas kiekvienas maldos žodis, brukami jiems garbinti svetimi dievai, nuodijamos jaunos širdys komunistinės dvasios nuodais. Ar tai ne pareiga, ar ne sąžinės balsas kviečia mus budėti, kad laisvame krašte mūsų tautos dalis išliktų gyva?
Yra tėvų, kurie vežioja vaikus keliolika mylių kiekvieną dieną į lietuvių parapijines mokyklas, tikėdamiesi, kad čia jie nepraras savo lietuviško veido. Gerai, kad vienais kitais metais pasitaiko lietuvaitė seselė mokytoja, kuri suspėja bent retkarčiais prabilti į vaikus lietuviškai, pasimelsti, pagiedoti ar padainuoti. Seselės gal nė neįsivaizduoja, ką reiškia vaikui tas jų lietuviškas žodis. Tai perlai, paberti jų jaunose širdyse. O jeigu dar privalomos šiokiadieniais lietuviškos mišios (kaip jos būna anglų kalba), lietuviška pirmoji komunija su lietuviškomis apeigomis ir giesmėmis! Neturėtų būti sunku susikalbėti su angliškai kalbančiais tėvais (jeigu mes patys netrukdytume), kad mūsų vaikai lietuviškose parapijose ir mokyklose šias religines apeigas turėtų atskirai. Parapijų vadovai, lietuvaitės seselės mokytojos (vienuolyno pareiga jas susipratusiom lietuvaitėm išauklėti) turėtų suprasti, kad jeigu iki mokyklos vaikui didžiausiu autoritetu buvo jo tėvai, tai, peržengus mokyklos slenkstį, daug didesniu autoritetu tapo seselė mokytoja, ir nuostabiai jos žodis vykdomas. Lietuviška malda mokykloje, lietuviška pirmoji komunija, lietuviškas žodis iš seselės lūpų įmintų tokias pėdas jų jaunose širdyse, kad vėliau nors ir labai priešingiems vėjams būtų sunku jas galutinai užpustyti. O seselės atliktų tokią misiją, kurią, manau, ir pats mūsų Kūrėjas, "sukūręs tautas ir įdiegęs joms laisvės troškimą" (Kun. Yla), vertintų nė kiek ne mažiau už misijonierių darbą misijų kraštuose. Seselės kazimierietės juk ir buvo įkurtos čia, Amerikoje, būti "išeivio lietuvio auklėtojomis" (Dr. A. Kučas, "Kun. Antanas Staniukynas", 124 psl.). "Jūs tapsite misijonierėmis ir jūsų uždavinys bus išlaikyti vaikuose šventas jų tėvų tradicijas" (93-4 psl.). Kai tiek daug nuopelnų skiriame senajai lietuvių kartai, kad ji vis dėlto ilgiau išliko lietuviška už dabartinius ateivius, ar nereikėtų dalį tų nuopelnų skirti to laiko seselėms mokytojoms, kurios su ypatingu nuoširdumu mokė vaikus lietuvių kalbos savo lietuviškų parapijų mokyklose ir skiepijo meilę tėvų žemei. Jų misija buvo tikrai didelė. Šiandien ji būtų šimteriopai didesnė, nes tai būtų konkretus naikinamos tautos gelbėjimas. "Tik kai konkrečiai patirsime, kaip iš tiesų vyksta visokeriopas pavergtosios tautos prievartavimas ir nuodijimas, būsime iš tiesų sukrėsti lig sąžinės gelmių ir nepasitenkinsime tik žinojimu, o tikrai sunerimsime. Tada savaime nebegalėsime būti abejingi mūsų kraujo ir tikėjimo brolių pagalbos šauksmui" (dr. J. Girnius, "Idealas ir laikas", 56-7 psl.). Ir mūsų vysk. P. Brazys Katalikų kongrese kalbėjo, o vėliau "Aiduose" (1966 Nr. 2) rašė: "Reikalingi paprastai yra tie darbai, kuriais galime padėti persekiojamiems ir kitų apleistiems".
Skaudu gi būtų, jei duktė ar sūnus, pradėję savarankų gyvenimą, išėję iš tėvų namų, visai tėvus pamirštų, jais į vargą patekusiais nesirūpintų. Ar ne tokiomis pačiomis akimis turėtume žiūrėti ir į mūsų didžiausiame varge paliktą šalį? Jei mes čia nebūsime jai atrama ir pastiprinimas, drįstu sakyti, kad tapsime išdavikais tikrąja to žodžio prasme. Ir nemanykime tada, anot I. Matusevičiūtės, kad "Lietuvą išduoda tik tie, kurie dabar gimtoj žemėj — pavergtųjų tarnai, klusniai vykdą mūsų tautos naikinimo darbą". Tą išdavimą vykdome mes visi laisvajame pasaulyje, kurie nusiplauname rankas ir nieku neprisidedame, kad mūsų tauta išeivijoje išliktų gyva.
Ar ne ironija, kai tenka nugirsti mūsų mamas, sunkiai surišančias angliškus sakinius, bet būtinai, net savo vaikų akivaizdoje, angliškai kalbančias su puikiai lietuviškai kalbančiomis seselėmis? Čia gi gera proga parodyti vaikui, kad štai ir jo seselė mokytoja mielai kalba lietuviškai. Kodėl tos progos neišnaudoti?
Amerikos lietuvių R. Katalikų federacijos tarybos paskutinio suvažiavimo nutarimai religinio vaikų auklėjimo atžvilgiu turėtų būti vykdomi. Juos čia dar pakartosiu: "Pradėkime lietuviškų parapijų atsinaujinimo žygį pagal Vatikano suvažiavimo dvasią, būtent:
1. Lietuviai vaikai turi būti paruošti lietuviškai prie pirmosios komunijos, ir pirmoji komunija turėtų būti vykdoma pagal lietuvišką ritualą su lietuviškomis šv. mišiomis.
2. Lietuviškų parapijų mokyklose turi būti lietuviška religijos pamoka, kuri įpratintų lietuvių vaikus prie naujos lietuviškos liturgijos ir giesmių.
3. Lietuviškų parapijų mokyklose, šiokiadieniais privalomos šv. mišios lietuviams vaikams turi būti lietuvių kalba".
Kaip tai būtų galima praktiškai įvykdyti, parapijos ir mokyklos vadovybė galėtų pasitarti su tėvais ir atrasti išeitį, kad abiejų kalbų vaikai būtų tinkamai aptarnauti. Galima pasiklausti tų parapijų klebonus, kurie šį metodą, jeigu ne šimtu procentų, tai bent dalinai vykdo. Pvz. Cicero Šv. Antano parapijoje kiekvieną penktadienį atnašaujamos mokyklos vaikams mišios lietuvių kalba. Gal tada ir pačioje didžiausioje Čikagos lietuvių Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje ir kitur sugebėsime lietuvius vaikus taip religiniai aptarnauti, kad suteiksime jiems progą augti ir stiprėti sąmoningais lietuviais. Dabar atrodo, kad kai kurių lietuviškų parapijų vadovybės galvoja taip, kaip tas klebonas Detroite, kur atėjusią lietuviškai išpažinties 9 metų mergaitę išbarė, sakydamas, kad "that language is only for old people". Išėjusi iš klausyklos, mergaitė ilgai, apsikabinus motiną, verkė ir žadėjo daugiau niekada išpažinties neiti. Gerai, kad motina sugebėjo išaiškinti, kad mūsuose pasitaiko ir tokių "apaštalų". Ne be reikalo "Darbininkas", imdamas pavyzdžiu Marquette parką Čikagoje, daro tokias išvadas: "Tai, kas čia daroma, yra gąsdinanti paralelė su tuo, kas daroma Lietuvoje. Sovietinis režimas Lietuvoje šiek tiek toleruoja senosios generacijos religinę praktiką, bet jaunoji karta turi būti be Dievo. Amerikoje, jei tenkinsimės tuo vienu pavyzdžiu, lietuviškoje parapijoje šiek tiek toleruojama senoji lietuviška generacija, bet jaunimas turi būti be tautybės... tokia praktika varo kylį tarp lietuvių tėvų ir vaikų, stumia tėvus nuo parapijos, žaloja vaiko asmenybę" ("Darbininkas", lapkričio 14 d.).
Atėjo laikas mums, tėvams, ir parapijų bei mokyklų vadovybėms paduoti vieni kitiems rankas ir visas jėgas sutelkti, norint perduoti jaunimui mūsų kenčiančios tautos pagalbos šauksmą. Šv. Rašto žodžiai mus moko neužmiršti tėvynės nelaimėje. Mieli mūsų dvasios vadovai, padėkite šią didžią dorybę perduoti mūsų vaikams!
"Kaip gi mes giedosime Viešpaties giesmę svetimam krašte?
Jei užmirščiau tave, Jeruzale, tebūna užmiršta mano dešinioji ranka!
Tepridžiūsta mano liežuvis prie gomurio, jei neatsiminčiau tavęs, jei nestatyčiau Jeruzalės aukščiau visų savo džiaugsmų!" (Ps. 136, 4-7).
Vatikanas "Migrantų sielovadiniu aptarnavimu" įpareigoja dvasiškius labai skaitytis su imigrantų dvasiniu paveldėjimu, kurį sudaro mintijimo būdas, kalba, kultūra. "Dvasiniai patarnauti visiems tikintiesiems, taigi ir imigrantams, gyvenantiems parapijos ribose, pirmoje vietoje yra pareiga klebono, kuris vieną dieną turės atsiskaityti už tai su Dievu". O lietuvių kilmės vienuolijoms išeivijoje yra didelė atsakomybė nesunaikinti lietuviškumo savo viduje ir sėkmingai darbuotis lietuviškoje išeivijoje. "Jeigu tačiau šios vienuolijos nusigręžtų nuo persekiojamos tautos ir pasuktų gal į daug dėkingesnį tarnavimą kitiems, kuriems dirbančiųjų netrūksta, jų vieta pasiliktų tuščia, ir jos niekas kitas neužims" (vysk. Pranas Brazys, "Aidai" 49 psl.). Tad, supratę savo pareigas ir tikslus, visi susijunkime į vieną tvirtą grandinę išlaikyti Lietuvą gyvą išeivijoje.