GAILUTĖ VALIULIENĖ
Kas domisi ar dirba su mūsų jaunuoju atžalynu, pastebi labai retai užsimenamą senelių įtaką mūsų jaunoms šeimoms. Ypač kai seneliai gyvena ne tik tame pačiame mieste, bet tame pačiame name ir jaunojo prieauglio valandos praleidžiamos dažnoje jų draugystėje. Nebandysim aiškinti apie vyresniojo asmens pagalbą ligos ar nelaimės atveju. Vyresniųjų patirtis tuomet tampa antrosios rankos ir neįkainojamas turtas šeimos gyvenime. Norisi tik paminėti pažįstamą sritį, su kuria susiduriame, mokydami vaikus lietuvių kalbos. Pasitaiko sunkiai užmirštamų atsitikimų. Jie ir negali būti pamiršti, nes vyksta dabar, mūsų tarpe, kiekvieną rudenį atvykstant vaikams iš naujo registruotis į lituanistines mokyklas.
Iš mašinos išsirita dvi garbanuotos galvos, ir stipri senelio ranka juos atveda prie registracijos stalo. Senelio žingsniai tiesūs, nors žili plaukai ir veido raukšlės kalba apie nueitą gyvenimo dalį. Su kokiu pasididžiavimu senelis tampa savaitgaliais savųjų anūkų tėvas! Ar pragyventų metų įtaka jam išryškino lietuviškojo auklėjimo ir savo kalbos perdavimo vertę? Sunku būtų įsigilinti į visas atskirų šeimų priežastis, kurios veda prie savų mokyklų. Tačiau viena yra svarbiausia, kad pajėgus senelis laiku supranta anūkų paruošimą. Ateina laikas, kad vien tik pabendravimas ir pasikalbėjimas jau nėra pakankamas. Reikia sukurti aplinką, kurioje su kitais drauge praleistų mokymosi valandas. Pašnekesių ir pasakų karalystė užleidžia vietą raidėms ir linksniams.
Yra vienas gal pats gražiausias gyvenimo etapas — tai pirmųjų raidžių mokymas. Pirmieji žodžiai dedami labai gerai pažįstamais garsais. Mama, tėtė yra kartojami be jokio nuobodumo šešėlio. Bet kas atspės tą trečiąjį žodį? Penkerių metų mergaitei nėra gražesnės dainos, kaip "močiutė mylima". Mažais pirštukais vedžioja raides, sudėdama tuos du žodžius. Ką čia toji močiutė nuveikė, šalia anūkų gyvendama, sunku ir įsivaizduoti. Bet jos ryšys su mergaitės gyvenimu ir jaunos šeimos klestėjimu yra didelis turtas.
Dažno vaikystėje gerai pažįstamas ir senojo tėvuko balsas. Tai vakarinis pasakų sekėjas ir knygelių skaitytojas. Gyvas skaitymas vaiko vaizduotei atstoja geriausią pasaulinio garso aktorių. Rečiau vartojami žodžiai jam pasidaro savi, lengvai suprantami. Tokie vaikai, atėję į pirmuosius skyrius, aiškiai išsiskiria iš kitų savo turtingu žodžių lobynu. Jie pažįsta pasakų veikėjus, žino jų vardus ir lengvai išaiškina pasakėčių mokomąją mintį. Tai senojo tėvuko išmintingas paruošimas mokyklai.
Rašėme kartą trečiame skyriuje apsakymėlį apie duoną. Toks kasdieninis žodis yra surištas su močiutės meile. Ten, kitoje gatvės pusėje, kur gyvena močiutė, vieną kartą savaitėje kvepia duona. Jos užtenka anūkėlėms, kaimynams ir žvirbliams. Tas ypatingas duonos kvapas tapo anūkės pasididžiavimu prieš visą klasę. Tokia nuostabi močiutė vaiko gyvenime gali būti tik viena.