ŠEIMA
D. PETRUTYTĖ
"Idėjos, jei didžios, nemiršta, kaip žmonės;
Tik neina, kaip saulė, ramiai
be karionės". ...
Maironis
Jau prabėgo daugiau kaip pusšimtis metų nuo to laiko, kai Marija Montessori atidarė pirmąjį eksperimentinį židinėlį mažiems vaikams, skurdžiame Šv. Lauryno rajone, Romoje. Nors tuo metu šis istorinis įvykis ir nesusilaukė ypatingo visuomenės dėmesio, tačiau šiandien jis yra laikomas gana svarbiu posūkiu ne tik auklėjimo teorijoje, bet ir praktikoje. Apie 1960-sius metus visame pasaulyje (išskyrus komunistinius kraštus) veikė šimtai židinių arba vaikų namelių Montessori vardu. Juos lankė tūkstančiai ikimokyklinio amžiaus vaikų 2-7 m. amžiaus. Šioje srityje Jungtinės Amerikos Valstybės buvo labai atsilikusios. Montesorinis sąjūdis arba, kaip amerikiečiai jį vadina, "Montessori renesansas" JAV teprasidėjo tik 1958 m. Jo pradininkė buvo ponia N. Rambusch. Baigusi Londone tarptautinius Montessori kursus ir grįžusi į Niujorką, atidarė siaurutį Montessori židinėlį. Tais pačiais metais pedagogė M. Varnienė drauge su šių eilučių autore atidarė montesorinį židinėlį Čikagoje lietuviukams ir įsteigė "Amerikos Lietuvių Montessori D-ją".
Šiuo metu JAV jau priskaitoma apie 400 montesorinių židinių mažiesiems ir veikia 10centrų, kuriuose paruošiamos montesorinės auklėtojos. Jau yra įsisteigusios ir kelios montesorinės pradžios mokyklos. Krašte veikia daugybė studijinių grupių, kuriose tėvai ir motinos gilinasi į montesorinio auklėjimo principus, kad išmintingiau galėtų auklėti savo vaikus namuose. Čikagoje ir jos apylinkėse veikia apie 50 Montessori Vaikų Namelių. Montessori savo įstaigas ikimokykliniams vaikams yra pavadinusi "Vaikų Nameliais", nes juose viskas pritaikyta psichofiziniam mažo vaiko pajėgumui. Niujorke veikia Amerikos Montessori D-ja (AMS), o Vašingtone veikia Tarptautinės Montessori Sąjungos skyrius (AMD.
MONTESSORI METODAS IR SOCIALINĖS REFORMOS
Marija Montessori, kaip gydytoja, dirbdama psichiatrinėje Romos ligoninėje, susidūrusi su atsilikusiais vaikais, susidomėjo jų auklėjimu. Padirbėjusi keletą metų su protiniai atsilikusiais vaikais, ji priėjo nuomonės, kad nenormalių vaikų gydymas labiau priklauso pedagogikai, negu medicinai. Marijos Montessori susidomėjimas auklėjimu buvo toks stiprus, kad ji, palikusi mediciną, perėjo į pedagogiką ir ilgainiui išvystė naują auklėjimo metodą normaliems vaikams. Jos auklėjimo teorija, kuri remiasi prigimtiniais vaiko plėtros dėsniais, yra visiškai skirtinga nuo senosios pedagogikos. M. Montessori, kuri nepaprastai vykusiai suderino laisvę su gerai ir išmintingai organizuotais užsiėmimais bei pratimais, buvo pirmoji pradininkė, iš esmės pakeitusi senąsias auklėjimo sąvokas ir metodus, vakariečių vartotus mokymo praktikoje.
Mokymo pradžia, kada jau buvo mokoma skaityti, rašyti ir aritmetikos, siekia egiptiečių laikus. Nežiūrint, kad nuo to laiko visas gyvenimas neatpažįstamai pakitėjo, mokymo pobūdis iki šių dienų tebėra veik toks pat, kaip ir anais laikais. Dabar, kaip ir tada, klasę sudaro būrys mokinių, kuriuos mokytojas moko. Jei kuris negali susikaupti arba nepajėgia sekti pamokos, yra nubaudžiamas. Mokytojas turi teisę laisvai judėti ir kiek tinkamas kalbėti, o mokiniai privalo tylėti, ramiai sėdėti, pasyviai klausytis ir mokytis, nes tokia padėtis buvo ir tebėra laikoma, kaip tinkamiausia žinių įsisavinimui.
M. Montessori buvo toji, kuri išdrįso sulaužyti per 4000 m. beveik nepakitusias (išskyrus pačių mokomųjų dalykų bei išorinės aplinkos pakeitimus ir pagerinimus) mokymo tradicijas. Pirmiausia ji leido mokiniams klasėje judėti ir gerokai aprėžė mokytojo galią. Laisvės principo įrikiavimas į auklėjimo sistemą parodo mums Marijos M. galvosenos liberališkumą. Tatai nestebėtina, turint galvoje, kad ji buvo auklėtinė laisvesnių 19-jo š. tradicijų su stipriai ryškėjančiomis socialinėmis reformomis. Tais laikais vakarų pasaulyje jau aiškiai kristalizavosi mintis, kad kiekvienas žmogus turi teisę į politinę ir ekonominę laisvę. Marijai M. pernelyg buvo aišku, jog socialinės reformos, liečiančios suaugėlį, neturėtų aplenkti nė vaiko. Jeigu suaugusiajam buvo reikalaujama pagarbos, laisvės ir padorių sąlygų, kad jis laisvai galėtų plėtoti savo asmeninius sugebėjimus, tai Montessori tvirtai tikėjo, jog ir vaikas savo normaliam augimui ir vystymuisi yra reikalingas tokių pat sąlygų. Todėl Montessori Vaikų Nameliuose auklėtiniai galėjo naudotis ribota laisve ir pilnai reiškiama pagarba asmeniui, ko ir reikalavo politikai — reformatoriai — suaugusiųjų visuomenei.
Montessori nė kiek neabejojo, kad vienodas rūpinimasis abiem žmonijos dalimis — vaikais ir suaugusiais — žmonijai atneštų didelę palaimą. Kol vaikija bus dvasiškai alinama, tol ir suaugusiųjų pasaulis negalės daryti pažangos. Štai kaip Montessori rašo apie reformas Europoje, kurios sekė po Prancūzų Revoliucijos: "Vargšai dar nesusilaukė prideramo dėmesio, o viena klasė tebėra visiškai ignoruojama, net turtingųjų tarpe. Šitą klasę sudaro vaikija! Visos socialinės problemos yra nagrinėjamos, turint galvoje tik suaugusįjį ir jo reikalus... O iš tikrųjų daug didesnės reikšmės ir svarbos turi vaiko poreikiai". (Montessori, Maria, To Educate The Human Potential. Kalakshetra Publications, 1961, p. 120).
Montesorinėje filosofijoje į vaiką yra žiūrima kaip į klasės narį, lygiai taip pat, kaip ekonominėje teorijoje žiūrima į darbininką, ūkininką ar žemės savininką. Ji siūlė į mokyklas įvesti visus pagerinimus, kuriais suaugėlis taip didžiavosi. Ji siūlė ne tik sočiai pavalgydinti vaikus, bet duoti jiems tinkamas žaidimų aikštes, pakankamą apdarą ir judėjimo laisvę.
MONTESSORI METODAS — VAIKO TEISIŲ IR JO NEPRIKLAUSOMUMO DEKLARACIJA
Laisvės principo užakcentavimas, teisių ir nepriklausomumo pabrėžimas mažo vaiko gyvenime tuojau mums primena progresyvinio auklėjimo sąjūdį, kuris bandė duoti vaikams klasėje visišką laisvę. Šis sąjūdis labai stipriai reiškęsis 20-jo amžiaus pirmoje pusėje, į šio krašto mokyklas yra įnešęs daugiau sąmyšio, negu auklėjimo. Montessori metodas iš esmės skiriasi nuo progresyvinio metodo, kuriame apstu nelogiškumų ir vienašališkumų, neturinčių ryšio su tikrąja vaiko prigimtimi. Montessori niekuomet negalvojo, kad vaikui būtų duota visiška laisvė. Ji kalbėjo tik apie ribotą laisvę — apie vaiko laisvę gerai paruoštoje aplinkoje, kurioje jis yra laisvas pasirinkti užsiėmimą, pasirinkti darbui vietą ir dirbti su pasirinktąja priemone tiek ilgai, kiek jis nori.
Montessori nelaikė mažo vaiko nei genijum, nei neišmanėliu. Taip pat ji nesutiko su tuometine samprata, kad vaikas esąs tik pamėgdžiotojas, tartum beždžioniukas. Jis jai buvo žmogus su įgimtu potencialu vystymosi stadijoje. Šalia akylaus vaiko pamėgdžiojimo, Montessori aiškiai matė, kad net patys jauniausieji vaikai yra labai kūrybingi. Vaiko geniališkumas glūdi jo nuostabiame sugebėjime labai tiksliai atvaizduoti gyvenamosios aplinkos formas savo paties gyvenimu. Žodžiu, vaikas yra toks, kokia yra aplinka, o iš aplinkos jis pasisavina tai, ką ji jam duoda. Tuo principu vadovaudamasi, Montessori ir stengėsi sukurti vaikams tokią aplinką, kurioje jie lengvai pasisavintų ne tik kultūringus papročius, bet kad savo imliojo proto dėka išmoktų ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti, ir t.t.
Antra vertus, Montessori aiškiai suprato, jog auklėjimas reiškia daug daugiau, negu priverstinis, kad ir reikalingų, žinių kimšimas į jaunas galvutes. Ligšiolinės mokymo įstaigos, kurių istorinis amžius, kaip matėme, gana ilgas, neigiamai veikė ir veikia vaiko būdą ir elgseną. Jis turi paklusti kietoms išorinėms taisyklėms, kurios dažnai nesiderina nei su jo prigimtimi, nei su jo psichologija, nei su jo vidiniais nusiteikimais. Kiekvienas, kuris nepajėgia prisiderinti prie tų “nedemokratiškų" nuostatų, yra baudžiamas. Nors mušimas oficialiai ir yra pašalintas iš mokyklų, tačiau prievarta ir toliau tebetoleruojama. Šių laikų mokytojas rykštės, liniuotės ar diržo vietoj vartoja psichologinę prievartą. O baimė gali būti ne mažiau veiksminga, kaip ir fizinis skausmas.
Mokinio elgsenai kontroliuoti Montessori griežtai atmetė bet kokias žalingas jo dvasiai priemones. Ji suprato, kad ir baimė, ir skausmas paraližuoja mokinio veržlumą tyrinėti ir susilpnina arba ir visai užmuša norą domėtis ir trokšti sužinoti. Mūsų laikų žymiųjų mokslininkų teorijos ir atradimai šimtu procentų tai patvirtina. B. F. Skinner'is, Harvardo u-to psichologas, yra pasakęs, kad baimė yra pati didžiausioji priežastis, gimdanti nesugebėjimą, negalėjimą ir nenorą mokytis. Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad mes formaliai verčiame vaikus neapkęsti mokslo ir mokyklos. Štai ką jis rašo:
"Vaikas, kuris, ramiai sėdėdamas savo suole, atlieka užduotis, pirmiausia elgiasi padoriai dėl to, kad išvengtų vienokių ar kitokių nemalonumų — mokytojo nemalonės, draugų pašaipos, blogo pažymio ar pasiuntimo pas vedėją, kuris po nemalonaus iškalbėjimo dar gali liepti nunešti raštelį tėvams, kas galėtų baigtis ir rykštės panaudojimu. Tokiais motyvais vadovaujantis, kad ir neblogai atliktas darbas, pats savyje neturi didelės reikšmės" (Skinner, B. F., in Programmed Learning: Theory and Reasearch, p 24).
Pagrindinis Montessori rūpestis — sudaryti tokią aplinką, kuri vaiką skatintų mokytis, o jis savo ruožtu įsigytų žinių, neprarasdamas nei noro, nei iniciatyvos. Ji įsakmiai teigė, kad akademiniai laimėjimai niekuomet neturėtų palaužti mokinio dvasios bei ryžto siekti mokslo ir žinių. Montessori iš savo praktikos matė ir įsitikino, jog vaikai, jeigu tik jiems sudaromos tinkamos sąlygos, su entuziazmu stengiasi apvaldyti aplinką, atseit, išmokti, kas jiems tos aplinkos yra pateikiama. Ne mokslas atgraso vaiką, bet prievartinis jo brukimas. Jeigu mes suprastume natūralų ir įgimtą vaiko norą tyrinėti savo aplinką ir sugebėtume jam tinkamai vadovauti, jis ne tik be vargo, bet su dideliu entuziazmu išmoktų visko. Mokymasis jam būtų džiaugsmas, o ne kančia.
Montesorinėje aplinkoje vaikas randa didelę daugybę priemonių, kurios yra estetiškai ir tiksliai pagamintos, kad trauktų vaiko dėmesį ir žadintų protą. Visa auklėjamoji medžiaga yra ne kas kita, kaip "įdomūs pratimai", kuriuos atlikdamas, vaikas mokosi. Jis mokosi, ne mokytojo liepiamas ir verčiamas, o įgimto žingeidumo skatinamas. Todėl ir laisvas pratimų pasirinkimas yra būtina sąlyga, kad vaiko dėmesys vis labiau galėtų stiprėti. Kol dėmesys yra gyvas ir veiklus, tol ir mokymasis vyksta lengvai, sklandžiai ir savaimingai.
(B. d.)