ANICETAS TAMOŠAITIS, S. J.
Iš visų dalykų, kuriuos randame evangelijoje, vienas krinta į akį savo dažnumu — žmonių tikėjimas arba netikėjimas. Kristus ne kartą prikiša savo mokiniams jų menką tikėjimą. Ištraukęs iš vandens skęstantį Petrą, jį apibara: "Mažatiki, kodėl suabejojai?” Tomui liepia dėti pirštus į savo žaizdas ir ne abejoti, o tikėti. Vadina palaimintais tuos, kurie, nors nematė, įtikėjo. Atnešamus pas save ligonius klausia, ar tiki, kad galėtų būti jo pagydyti. Išlaisvinęs juos iš kūno ar dvasios ligų, paprastai atleidžia, sakydamas: "Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Žengdamas į dangų, siunčia apaštalus į pasaulį šiais žodžiais: "Kas tikės, bus išgnytas; kas netikės, bus pasmerktas”. Tikėjimas iš tikrųjų yra krikščionybės pamatas. Todėl, nuėję sekmadienį į bažnyčią ir išklausę evangelijos, vieningai ir iškilmingai drauge su kunigu tariame: "Tikiu!”
Mes tikime. Bet yra daug žmonių pasaulyje, gal būt, net mūsų kaimynų ir draugų, kurie netiki. Netikinčius Dievu vadiname ateistais. Žodis kilęs iš graikų kalbos: neigiamos dalelės a"ne” arba "be” ir teos"Dievas”. Lietuviškai jį esame tiksliai išsivertę žodžiu "bedievis”. Bet šio žodžio čia nevartosime, nes yra įgavęs niekinantį ir žeminantį atspalvį.
Regėdami aplink save ateizmą, galime imti manyti, kad visada daugiau ar mažiau taip buvo. Toks galvojimas suvis klaidingas. Vienoje prancūzų katalikų intelektualų savaitėje istorikas Daniel-Ropsas pagrįstai nurodė: "Ateizmas žmonijoje, ypač Vakarų kultūros istorijoje, yra perdėm naujas reiškinys. Prieš septynetą šimtų metų ateistinis nusistatymas būtų buvęs tiesiog neįmanomas. Tada tikėjo kiekvienas. Visi, nuo didžiausio iki mažiausio, nuo mokyčiausio iki didžiausio nemokšos, ne vien tikėjo Dievo buvimą, kaip to moko krikščioniškoji dogma, bet be atvangos visa gyvenime matavo vertybių mastu, kuriame Dievas buvo visko priežastis ir tikslas... Yra įvykęs radikalus perspektyvos pakitimas, sukrėtęs pačius religijos pamatus”.
Praėjusiajame šimtmetyje Ničė paskelbė, kad Dievas miręs. "Statistikos duomenys”, tęsia Daniel-Ropsas, "patvirtina to vokiečių filosofo įžvelgį. Jie atskleidžia, jog didžiulei žmonių daliai visa vyksta, tartum Dievas būtų miręs, tartum būtų dingęs iš žemės, kurioje nebepripažįstama jam daugiau vietos. Net tose šalyse, kur ateizmas nėra padarytas dogma, plačios žmonių masės gyvena taip, tartum Dievo nebuvimas būtų aiškiausia tiesa... Tai be galo didžios svarbos istorinis faktas. Nereiškia nieko gera žiūrėti į jį pro pirštus arba nutylėti. Jis stato prieš sąžinę tų, kurie dar tiki, didžią problemą, už kurią svarbesnės vargu ar bėra” (Monde moderne et le sens de Dieu, Paris, Horay, 1953, 14-15 psl.).
Tokia yra ne vien to prancūzų istoriko nuomonė. Ir II Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie Bažnyčią dabartiniame pasaulyje, sako: "Ateizmas yra priskirtinas prie svarbiausių mūsų meto problemų ir turi būti nuodugniau apsvarstytas” (II Vatikano susirinkimo dokumentai, I t., 185psl.). Mes jį, nors trumpai, apsvarstysime tokiu būdu: padalysime ateistus į tris rūšis ir įsidėmėsime apie juos tris taisykles.
TRYS ATEISTU RŪŠYS
Pirmoji rūšis yra tariami ateistai. Kodėl juos vadiname tariamais? Jie tariasi esą ateistai, bet iš tikrųjų nėra. Jie mano, jog neigia Dievą, bet iš tikrųjų nesąmoningai jį pripažįsta, nes Dievas, kurį neigia, yra ne Dievas, o kas kita. Tariamo ateisto pavyzdys, požiūriu į Kristų, gali būti apaštalas Povilas prieš savo atsivertimą. Jis persekiojo Bažnyčią, norėjo krikščionių religiją išrauti su šaknimis. Kodėl? Kadangi buvo pasiryžęs sekti tiesa, norėjo rauti šalin klaidą, sekė savo sąžinės balsu. Tik matė klaidą ten, kur buvo tiesa. Panašūs žmonės, nors ir tariasi, ateistai nėra. Kas apsisprendęs už tiesą, už gera, tas yra apsisprendęs už Dievą, nes Dievas yra gėris, Dievas yra tiesa, o sąžinės balsas yra Dievo balsas.
Antroji ateistų rūšis yra elgesio ateistai. Jie mano, kad Dievą pripažįsta, bet iš tikrųjų jį neigia savo elgesiu, darbais. Tokio ateisto pavyzdys yra krikščionis, kuris Dievą tiki savo smegenimis, bet neigia gyvenimu. Ši antroji rūšis yra priešingybė pirmajai. Ten asmuo tariasi netikįs, bet gyvena kaip tikintis. O čia tvirtina, jog tiki, bet gyvena kaip netikintis. Todėl ten — daug taurumo, o čia — daug veidmainiškumo, panašaus į tą, kurį taip pliekė Kristus fariziejuose. Dažnai, tiesa, tas veidmainiavimas nesąmoningas.
Trečioji ateistų rūšis yra tikrieji ateistai. Jie iš tikrųjų atmeta Dievą, kurį tikintieji išpažįsta. Žinoma, atmeta ne visi vienodai. Vieni galvoja, kad žmogus apie jį nieko negali žinoti. Kiti tvirtina, kad Dievas nereikalingas, nes visa galima išaiškinti be jo, svarbiausia mokslo tyrinėjimu. Treti net paties Dievo klausimo nekelia; tikėjimas jiems neaktualus dalykas. Šiems ir panašiems bendra tai, kad Dievo netiki, bet ir su juo nekovoja.
Tačiau yra ir tokių, kurie veda aktyvią kovą prieš visa, kas su Dievu susieta, prieš kiekvieną jo pėdsaką, net šešėlį. Tarp ką tik minėtų ir šių paprastai dar tas skirtumas, kad anie, atmetę Dievo idėją, jos vietoje palieka tuštumą. O šie deda žūtbūtines pastangas naujai perlieti visą žmogaus minčių pasaulį, pakeisti visą vertybių sistemą. Šitokio ateizmo pavyzdys — komunistų dialektinis materializmas. Jam būdingas užmojis — sukurti laimę žemėje ūkiniu ir visuomeniniu žmogaus išlaisvinimu. Religija pačia savo esme šiam išvadavimui kliudanti: sukeldama viltį prasimanytu busimuoju gyvenimu, kreipianti žmogų šalin nuo tos laimės kūrimo žemėje. Todėl, ypač kur šio mokslo sekėjai paima į savo rankas valdžią, veda planingą priešreliginę propagandą, ją įsirašę net į valstybės konstituciją.
Tokios yra trys ateistų rūšys. Mūsų dėmesio centre, aišku, stovi trečioji — tikrieji ateistai: ir su Dievu nekovo-jantieji, ir vedantieji kovą. Prieš svarstydami toliau, galime įsidėmėti gerą dėsnį, kuriuo vadovaujasi kiekvienas tyrinėtojas, atradėjas, gydytojas: pažinti dalykų priežastis.Ir mūsų santykiuose su ateistais tai turi būti pirmas ir pagrindinis žingsnis — stengtis pažinti priežastis, dėl ko jie Dievą neigia. Kitaip ir mūsų kalbėjimas jiems daug kur važiuos pro šalį, ir jų aiškinimas mums atsimuš į neklausančią ausį. Naudos tebus, kiek iš ožio, neduodančio nei pieno, nei vilnos.
Tas priežastis ir pasvarstysime. Tik svarbu atsiminti vieną dalyką. Kiekvienas turime savą minčių pasaulį, asmeninius įsitikinimus, skirtingą skonį. Tad ir kiekvieno ateisto priežastys savos, asmeninės, skirtingos. Čia bus nurodytos vien trys bendros taisyklės. Kiek ir kaip jos galioja tam ar kitam ateistui, turi spręsti, kas artimiau pažįsta jo asmenį ir gyvenimą. Prieš tai dar pridėtina, kad kiekvienam tikinčiajam, žvelgiančiam į netikintį, sveika būti nuolankiam. Juk tikėjimą turime ne savo pačių galia, o Dievo dovana. Jei būtume gimę ir augę kitoje pasaulio dalyje, iš kitų tėvų ar veikiami kitos aplinkos, gal patys šiandien būtume ateistai. Tad ir čia pravarti aukso taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Jei mes būtume netikėję, tikrai nenorėtume, kad kiti į mus žvelgtų niekinamai, arogantiškai, be pagarbos.
TRYS ATEIZMO TAISYKLĖS
Pirmoji taisyklė. Ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios.Kad manęs per greit nešoktų kritikuoti skaitytojai ateistai, pridėsiu, jog šią taisyklę remia svaraus kalibro autoritetas — Maritenas. Tai ir lietuviuose plačiai žinomas profesorius ir rašytojas. Pats užaugęs be Dievo ir religijos, vėliau glaudžiai draugavęs su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, gerai žino, apie ką kalba. Kokiu būdu, jis klausia, ateizmas gimsta žmogaus dvasioje? Neprasideda nuo kokio nors teorinio svarstymo apie Dievą. Be abejo, ateistas godžiai kreipia dėmesį į Dievą neigiančią filosofiją. Neaplenkia jis ir senos, apdėvėtos frazės, jog mokslinis pasaulio aiškinimas išmetė Dievo buvimą lauk. Tačiau ir toji filosofija, ir toji frazė yra antrinė teisinimosi priemonė, o ne pirminis žmogų nustatęs motyvas. Tą filosofiją ir frazę jis priima kaip įrodytas. Jomis tiki. Kodėl? Todėl, kad jau prieš tai yra apsisprendęs eiti į tą, o ne į kitą pusę (The Range of Reason,London, Bles, 1953, 105psl.). Taigi ateizmo bazė yra ne protas, o valia. O kodėl vienas apsisprendžia taip, kitas kitaip, lieka žmogaus laisvės paslaptis.
Antroji taisyklė. Nemaža dalis kaltės dėl ateizmo krinta ant tikinčiųjų. Tai nurodo II Vatikano susirinkimas. "Aišku”, sakoma ten, "žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balso, apgalvotai stengiasi uždaryti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra be kaltės. Tačiau... prie šio ateizmo atsiradimo gali nemaža dalimi prisidėti tikintieji, jeigu jie... savo religinio, dorinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengia, negu atskleidžia tikrąjį Dievo ir religijos veidą” (t. p., 186psl.).
Istorija šiuos susirinkimo žodžius patvirtina. Praėjusiajame šimtmetyje darbininkų klasė didele dalimi nusigręžė nuo Dievo ir Bažnyčios. Kodėl?
Ne dėl teorinių svarstymų, o dėl netikusio krikščionių elgesio. Girdėjo skelbiant, kad pagrindinis jų religijos steigėjo įstatymas yra padėti artimui; kad jis atėjo skelbti džiugios naujienos kaip tik beturčiams ir skriaudžiamiems. Bet matė ir juto, kaip šitokių žmonių ir dėsnių sukurtos bendruomenės jie yra palikti savo pačių skurdui ir išnaudojimui, guodžiami blankia tolimo dangaus viltimi po mirties. Trumpai, darbininkų masės nusigręžė nuo Bažnyčios todėl, kad krikščioniškasis pasaulis nusigręžė nuo darbo žmogaus. Komunizmas didele dalimi yra mūsų, krikščionių, pasmerkimas. Paskutinieji žodžiai ne mano, o paimti iš Bostono arkivyskupijos laikraščio The Pilot (1961. II. 25., 4psl.). Jame pridedama: "Jei katalikai būtų gyvenę savo tikėjimu taip, kaip komunistai gyvena savuoju, visas pasaulis seniai būtų pasidaręs krikščioniškas”.
Trečioji taisyklė. Ateizmą pajėgiau gydo gyvenimo pavyzdys, negu proto argumentas.Ši trečioji taisyklė plaukia iš dviejų pirmųjų. Žmonės retai darosi ateistai dėl teorinių svarstymų. Todėl juos žymiai stipriau veikia ne tikėjimo švytavimas argumentu, o jo demonstravimas gyvenimu. Nesakau, kad proto argumentų neturime vartoti. Mūsų tikėjimas nėra aklas, o protingas; kyla ne iš instinkto, o iš logikos. Tik žmogus taip jau padarytas, kad paprastai kelias į jo protą veda pro širdies vartus. Anglų priežodis gerai sako: "A man convinced against his will is of the same opinion still”. Mes pasakytume: kai veikiamas tik proto sauso, žmogus įrodymų neklauso. Taigi argumentus vartoti gera, dažnai reikalinga, ypač kur tikėjimas puolamas.
Tik privalu nepamiršti, kad jie turi eiti ranka rankon su gyvenimo pavyzdžiais. Kitaip, maža tebus juose įtikinamos galios. Ypač jei mūsų gyvenimo pavyzdys ne tik su sakomais žodžiais neina, bet dargi juos griauna, tai savo tikėjimo argumentais esame panašūs į karvę, kuri, nors duoda pieno, po to užpakaline koja apverčia melžtuvę ir jį išlieja.
O širdies vartus, kaip žinome, pajėgiausiai atidaro meilė. Todėl mūsų argumentams iš visų gyvenimo pavyzdžių ji — geriausia palydovė. Kristus ne be pagrindo sako: "Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei vienas kitą mylėsite”. Be abejo, bus žmonių, kurie mūsų jiems rodoma meile piktnaudžiaus. Kai kurie ateistai stengsis ją naudoti kaip progą plėsti tikėjimą griaunamai veiklai. Todėl ir meilė neturi būti akla, o vedama išminties. Nepamirškime, kad Kristus mums liepė balandžio neklastingumą jungti su žalčio apdairumu.
Sakytąsias mintis galime suglausti į trejetą sakinių. Ateizmas mus, tikinčiuosius, stato prieš didelį uždavinį. Jam vykdyti turime galingą padėjėją pačiuose ateistuose — kiekvieno žmogaus dvasioje glūdintį nerimą, kurį gali patenkinti tik begalinė būtybė — Dievas. Bet jie tąjį Dievą tiek teras, kiek jo bruožai bus įkūnyti mūsų gyvenime.