MARIJA SAULAITYTĖ
DAR VIENA PASAKA NEIŠSAKYTA
Kuo remti tylų žvilgsnį
pasaulio, dar vieną kartą
apsisukančio ir randančio
pirmąją saulę,
įbridusią į vakarykštį
sapną?
Juk ten ir man
dar vieną kartą veriasi
neišsakyti toliai,
bet ten ir man nebėra vietos,
kol šviesos vakarykštės
paliečia mano slenkstį
ir lūžta per anksti.
BALTUOJA MIESTAS
Žiema turi jauną,
be išraiškos veidą,
kurio sunykimą lemia
atsitiktinės sąlygos,
visai nerimtos,
visai nesvarbios,
Ji skuba gatvėmis,
kol tamsu,
kol nestaigi aušra
atlaidžiai duoda laiko
prisidengti.
Baltuoja miestas,
ir visos gatvės
turi naują krypti,
ir tik žiema,
tik ji viena suabejoja
savimi.
KAI TU IŠEISI
Kai tu išeisi,
nebesuprasiu skirtumo
tarp sambrėškio ir saulės pakilimo.
Dangus, žiedais nuklotas,
primins, kad žemėj visad vasara,
skaudžiai žalia,
ir melsvai pilkos liūtys
klusniai pripildo išstatytus indus,
neliesdamos dangaus.
ŽIEMĄ
Aš nedrįsiu tavęs apkabinti,
kai, palaiminęs slenkstį,
ant gaublio mėlynai nudažyta
ir per daug netikra lytimi
nuplauksi.
Žemėj ledas neskaudus
ir geras širdžiai.
Bet tada,
tau prailginus tamsą,
pasijusiu apsupta žiemos.
UOSTAS
Bėgiai sueina tolumoj.
Raminuosi, norėdama manyti,
kad ten sankryža,
už kurios visomis kryptimis
drąsi pilnatis,
sidabrinės gožos,
valtys ant kranto
ir kelione patenkinto
jūrininko daina.