Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Maironis
Kai Vasario Šešioliktosios proga susirenkame į sales ir užgiedame Tautos himną,
ne vienam vyresniosios kartos lietuviui per veidą ašara nurieda.
Jaunimas žiūri, stebisi ir nesupranta, kam ta ašara, kam čia jaudintis.
Juk ir jie mokykloje dažnai Amerikos himną gieda, bet niekad giedodami neverkia.
Kai Čikagoje prie Laisvės Kovų paminklo susirinkę Marija, Marija užgiedam,
žiūrėk, koks buvęs pulkininkas ar generolas pravirksta, lyg motiną laidodamas.
Dėl ko tie mūsų tėveliai ar seneliai tokie jautrūs, sentimentalūs?
Juk ir mes drauge su jais giedam, o nei čia mums taip jau graudu, nei ką.
O ar žinote, dėl ko jiems tokiomis progomis per veidą ašaros rieda?
Tautos himnas jiems primena tėvynę, kurios laisvė buvo taip brangiai išpirkta.
Jie ten gimė, augo ir gyveno, planuodami savo ir savo vaikų laimingą ateitį,
bet staiga buvo priversti palikti tėvynę ir bėgti svetur, kur viskas taip svetima.
Marija, Marija prie paminklo išgirdę, jie prisimena Karo muziejaus sodelį Kaune.
Jie lyg mato išblyškusiais veidais, tyliai atžygiuojančius karo invalidus.
Jie lyg girdi liūdnus trimito garsus, skelbiančius sunkias praeities kovas,
pralietą kraują, žuvusius brolius, dar gal ne visai užgijusias žaizdas.
Jau ir tada tie vakarai muziejaus sodely būdavo toki melancholiški, liūdni...
Bet liūdesys maišėsi su džiaugsmu, nes laisvė buvo atgauta, atkovota, laimėta.
O dabar... Dabar vėl prarasta viskas, kas buvo taip brangu ir brangiai kainavo.
Jūs, jaunieji, ten nebuvote, to nematėte, nepergyvenote, tad negalite suprasti.
Jūs gal niekada visiškai nesuprasite tų karių, karininkų ir savanorių.
Jums bus svetimi jų sentimentai, jų liūdesys, ašaros ir ilgi pasakojimai.
Ir jūs subręsite, pasensite. Pasakosite ir jūs savo vaikams ar anūkams,
kas jus jaunystėje žavėjo, jaudino, dėl ko džiaugėtės ar liūdėjote.
Manote, kad jauniesiems bus tai įdomu? Manote, kad jus įvertins ir supras?
Jie stebėsis, traukys pečiais, kad jums tai įdomu— jiems bus nuobodu.
Kiekviena karta yra skirtinga ir skirtingus dalykus skirtingai pergyvena.
Pergyventi linksmi ar liūdni įvykiai greitai neišdyla, jie ilgai pasilieka.
Plyšys tarp kartų buvo ir bus, bet jo nereikia gilinti ir platinti.
Į tą plyšį dėkime supratimą, įvertinimą ir pagarbą, tada jis nebus toks gilus.
Redaktorius