iš tėvynės
Lietuvoje einąs literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas "Pergalė" šių metų 3-čiame numeryje, skyriuje "Iš užsienio lietuvių kultūrinio gyvenimo", įdeda Vytauto Kazakevičiaus straipsnį, vardu "Ryški poezijos persvara", kuriame autorius peržvelgia praėjusiųjų metų išeivijos lietuvių išleistas knygas. Pačioje pradžioje jis pažymi, kad "beletristika skurdi ir menkavertė, tuo tarpu poetinė produkcija gausesnė ir kokybiškai svaresnė". Norėtume mūsų skaitytojus su kai kuriomis ten pateiktomis mintimis supažindinti. Nors visi žinome, kad dabartinėje Lietuvoje, ką berašytum, visuomet turi laikytis tam tikros partijos linijos, bet vis dėlto, atidavus reikiamą duoklę partijai, galima pasakyti ir tiesos. Antra vertus, čia, laisvajame pasaulyje, tos "duoklės" taip pat daug kas reikalauja. Jeigu jos ir nereikalaus kokios nors partijos ar institucijos, tai tikrai jos labai lauks pats kritikuojamasis autorius. Tai ir suvaržo mūsų kritikus — bijomasi nustoti draugų ir įsigyti priešų. Kai mūsiškių kūrybą kritikuoja ten gyvenantieji, tai, žinoma, toji draugo nustojimo ar priešo įsigijimo baimė nėra aktuali, tad kai kuriais atžvilgiais toji kritika gali būti ir objektyvesnė.
Algirdas Grigaitis Mergaitė lange
Tad lieka — poezija. Jeigu ir ji teprilygtų daugumai čia suminėtų žanrų, tektų kalbėti apie visišką išeivių literatūrinio gyvenimo krizę. Laimei, poetai pernai tikrai pasistengė: kelios jų knygos leidžia manyti, jog jie dar gali teikti vilčių ir ateičiai.
Pernykščių poezijos knygų suradau šias: Vitalijos Bogutaitės - Keblienės "Laikas ir lietus", Vlado Šlaito "Aguonų gaisras", Henriko Nagio "Broliai balti aitvarai", Rimo Vėžio "Raidės laiko griaučiuose", dešimties jaunųjų "Tuneliai ir tiltai", Albino Baranausko "Pasaka ir vyšnios", Leonardo Andriekaus "Po Dievo antspaudais", Vytauto Karoso "Poilsis ant laiptų", Onos B. Audronės (Balčiūnienės - Tamulevičiūtės) "Tik tau ir man", Prano Lamberto "Tau sesute".
Paskui autorius, pasinaudodamas ir Kazio Bradūno "Drauge" buvusiąja kritika, visiškai nesižavi nei O. B. Audronės, nei P. Lamberto, nei V. Karoso minėtomis poezijos knygomis ir toliau taip kalba apie kitus poezijos leidinius:
Žinomi vyresnės kartos autoriai ir šį kartą išlieka kūrybiškai pajėgūs, ir drauge jų rinkiniuose randame kai kurių naujų poetinių atspalvių.
Henrikas Nagys, kaip jau teko minėti, artimesnis "bežemių" kartos kūrybinei dvasiai. Šiuo atveju jis, gal būt, būtų įtaigesnis, jeigu reikštų savo, jau vyresnės generacijos poeto, požiūrį į šios kartos likimą, — bet tada, kai jis mėgina tapti pats "bežemių" pasaulėjautos reiškėju, poetui sunkiau sekasi. Labai dažnai knygoje pasigirsta jo sesers — Liūnės Sutemos — intonacijos ir poetinis žodynas, turintys šiuo atveju specifišką, skirtą ir išoriniam bendrumui pabrėžti, prasmę. Knygą vienija poetinė mintis, kurią mėginama atskleisti pirmajame eilėraštyje — "Poema apie brolį": autorius čia deklaruoja, kad jo brolis — visų laikų kovotojas už žmogaus pažangą, laisvę, laimę, kultūrą, nerimą... Tik tų kovotojų sąraše išvardinami kartais nesuderinami vardai — kaip ir poeto laikraštinėje publicistikoje: mat, jo "brolis" griovė Bastiliją, degė ant laužo su Džordanu Bruno, stovėjo šalia sušaudomo Frederiko G. Lorkos — ir tame pat kelyje jo "brolis" buvo vengrų kontrrevoliucionierius ir suomių baltagvardietis, bet tik ne kovojantis už laisvę vietnamietis ar rasinės diskriminacijos engiamas negras... Tokia idėjinė H. Nagio pozicija suteikia linkimui nedviprasmišką auklėjamąją paskirtį. Tačiau daugelyje eilėraščių, kur ta idėja lieka nuošalyje, kur be jos apsieinama, poetas visu talento pajėgumu perpina savo ankstesnę poetinę kalbą su jaunosios kartos žodynu, sukuria stiprių, tautosakiškai pagonišku pasaulėvaizdžiu pagrįstų eilėraščių.
Vladas Šlaitas "Aguonų gaisre", savo septintame rinkinyje, lieka ištikimas "šlaitiškai" poetinei kalbai. Jo kūrybai naujo atspalvio suteikia dvasinės ramybės įsivyravimas. Tiek meditacijose, skirtose jo tikėjimo į antrąjį gyvenimą prasmei atskleisti, tiek gamtos grožiui ir tėviškės ilgesiui pašvęstose miniatiūrose jis yra švelnesnis, gilesnis, ramesnis. V. Šlaito rečitatyvuose mažiau vietos lieka pesimizmui ir nevilčiai, kuriuos pakeičia tylus malonus liūdesys, šiaip jau dažniau poetui besidžiaugiant gyvenimu ir gamta, išpažįstant amžiną meilę Ukmergės dangui.
Leonardas Andriekus savo rinkiniui pasirenka feodalinės Lietuvos valstybės valdovo likimo apmąstymus, kurie pateikiami per pabrėžtinai katalikišką prizmę. Knygos paantraštė nusako jos žanrinį pobūdį — "Vytauto Didžiojo godos". Tai poema, primenanti svarbesnius_ idealizuojamo kunigaikščio gyvenimo įvykius, bet nepateikianti šviežesnių istorijos apmąstymų. Poetui Vytautas — tikrosios krikščionybės nešėjas, nugalėjęs tuos, kurie jos nesilaikė, — kryžiuočius. Kulminacijos tašku imamas Žalgiris, nes kritišku krikščioniškų Vakarų ir Lietuvos susidūrimo laiku buvę ypač sunku:
Ir aš, dantis sukandęs, ištylėjau,
Lig Žalgirio aušros.
L. Andriekus garbina valdovą ir jo vienybę su bajorais, bet niekur nė žodeliu neužsimena apie paprastą lietuvį. Šiam schematiškam, tradiciniam istorijos vaizdui, persunktam neapykanta kryžiuočiams, lenkams ir Jogailai, stokoja vidinio emocinio dramatizmo. Jautriausiai nuskamba poeto balsas Vytauto godose šeimos nariams. Stipresnę šiaip gan vidutinės L. Andriekaus knygos pusę sudaro ne jos visuma, bet tik atskiri eilėraščiai.
Tad šie trys vyresnės kartos išeivijos autoriai — pradėję reikštis knygomis svetur ir įgiję didelį kūrybinį patyrimą — pernai išleido rinkinius, idėjiškai skirtingus ir drauge pagrįstus buržuazine ideologija, kurie sudomina jų pačių poetinio vystymosi požiūriu, o atskirais atvejais pastebimas jų literatūrinis svoris duoda medžiagos ir pokalbiui apie išeivių poezijos nūdieną.
Tam pokalbiui akcentą teikia trys knygos, kurios priklauso jauniausiai išeivių kūrybinei kartai ir tuo pačiu liečia jos likimo problemą. V. Bogutaitės "Laikas ir lietus" liudija svarų "augintinių' ir "bežemių" poetinės kartos papildymą. Neatsitiktinai kai kurie emigracijos kritikai teigia, kad reikšmingiausi A. Mackaus pasekėjai yra Liūne Sutema ir Vitalija Bogutaitė.
Tačiau pernai ši "neornamentuotos kalbos generacijos" būrį savaip — nelauktu žodžiu — papildė naujas debiutantas — Rimas Vėžys. Būdamas tos pačios kartos žmogus, jis visu smarkumu griebiasi "neornamentuotos kalbos" pačia tiesiogine šių žodžių prasme: savo svetimumą aplinkai, su kuria yra suaugęs, ir savo nepakantrumą "nuglaistytai" lietuviškai išeivių visuomenei, be kurios jo kūryba — nepagrįsta, jis reiškia vulgariu, apnuogintai cinišku žodynu. Matyti, kad ir jis pasiklydęs tarp kelių pasaulių, bet savo nerimą mėgina paslėpti po iššaukiančiu, šokiruojančiu paradoksu, po grubia satyra ir patyčia, išaugančia į apibendrintą pasityčiojimą iš žmogaus apskritai. Kai kur ta neviltis išreiškiama ir tiesiogiai pagieža: "Atsiprašau (Kad esu) Veidrodis (Beveidžiam) Pasauly..." R. Vėžys sutirština spalvas, kuriomis labai piktinosi "padorioji" publika, kai rado jas Antano Škėmos kūryboje. R. Vėžio knygoje "augintiniai" tarytum pasirenka kitą kovos su neviltimi būdą, kurį dažnai įvelka į futuristinę formą, bet saiko ir skonio stoka neretai apgauna patį poetą ir nuvertina jo kūrybą iki pigaus vulgarumo. Greta įdomių, išbaigtų eilėraščių rinkinyje nemaža paviršutiniškų, pamaiviškų, tik pretenduojančių į "absurdo" poeziją kūrinėlių. Tačiau pačios "Raidės laiko griaučiuose" — nelauktas ir įdomus išeivių poezijos leidinys, turįs sukelti užjūryje audringus komentarus.
Pagaliau savaime išeivijos literatus sujaudino "Tuneliai ir tiltai", kurių autoriams kai kas paskubėjo suteikti "naujosios lietuvių poetų generacijos" vardą. Dauguma rinkinio autorių subrendo amerikietiškos civilizacijos aplinkoje, lietuvybės mokant klerikalams arba tautininkams. Visi jie gimę tarpi 1945 ir 1952 m. (išskyrus kauniškį K. Gaidžiūną — 1939 m.); devyni jų ir pasaulį išvydo svetur. Pačiu knygos pavadinimu jauniausieji išreiškia judėjimą, dinamiką, tempą ir nežinią, kurių aplinkoje gyvena. Jie visi atsisako klasikinės eiliavimo formos. Rašo jie lietuviškai, bet, be abejo, veikiami amerikietiškos didmiesčių pasaulėjautos ir literatūrinių madų. Dar nė vienas jų nepademonstravo savarankiško brandumo ir tėra — "viltys".
Ir pagaliau vienas tikrai lauktas debiutas — vidurinės kartos Albino Baranausko (g. 1924 m.), daug eilėraščių paskelbusio periodikoje. Iki šiol išleidęs tris beletristikos knygas, kur vidutinybė būdavo įveikiama atskirais poetiškais Lietuvos, tiksliau — Suvalkijos, gamtos vaizdais, jis savo "Pasaka ir vyšniomis" atkreipia dėmesį kaip savitas poetas, mokąs taupyti žodį ir vaizdą, turįs savo tematiką. Kaip pastebima aplanke, "Savo modernumu jis bus artimas mūsų skaitytojams, įpratusiems į šio krašto šokiruojančią poeziją, bet tėviškės ir tėvynės ilgesio realizavimu jis bus neužmirštamas ir vyresniems, kurių širdyse tebeaidi nenumalšinamas ilgesys".
Toliau autorius dar šiek tiek pasvarsto ''Metmenų'' žurnalą ir "Šeštąją pradalgę", pastebėdamas, kad "Metmenyse" yra būdingas "dabar vis stiprėjantis ir net kartais dominuojantis dėmesys Tarybų Lietuvos kūrybai", o "Šeštąją pradalgę" laikydamas labai silpna, savo rašinį baigia taip:
Tad "Šeštoji pradalgė" nepraskaidrino ir šiaip itin pilkos literatūrinės padangės išeivijoje —visa laimė, kad iniciatyvą vaisingai perėmė poetai, suteikę galimybę rimčiau pakalbėti apie pernykštį kūrybinį gyvenimą, kurio "išsigelbėjimu" ir tapo poezijos knygos. Jei tarp tų knygų ir nerandame, ką galima būtų pavadinti reiškiniais kūryboje, tai apskritai poezijos derlius — tikrai pastebimas ir net savotiškai renesansinis.
Veltui džiaugsmo ieškosi tolimuose pasaulio kraštuose — jis tėra tavo tėvynėje.
Mahlmann