ANICETAS TAMOŠAITIS, S. ].
Visų lietuvių girdėta, daugelio skaityta Donelaičio poema Metai. Jos III-ji dalis pavadinta Rudenio gėrybėmis— dėl vasaros pribrandinto ir po to nuimto derliaus turtų, meiliai besišypsančių iš aruodo ir iš puodo. Pažvelkime į vieną gėrybę, kurią ir mūsų daugeliui vasara atneša. Toji gėrybė — atostogos.
Kai kurie jas praleidžiame išmintingai ir grįžtame prie darbo atsigaivinę kūnu ir dvasia. Kiti išminties parodome mažiau ir tos atgaivos daug neparsinešame. Nestinga ir tokių, kurie po atostogų jaučiasi dar labiau sugižę ir nusilesę, negu buvo prieš jas. Minėtu ūkišku vaizdu, atostogos yra tartum aruodas, iš kurio galime prisipilti geroką maišą kūno ir dvasios jėgų. Tačiau kai kurie jų pasisemia tik menkas rieškučias. O kiti ne tik to neparsineša, bet prie aruodo palieka netgi anksčiau turėtą grūdų atsargą. Nurodysiu keletą dalykų, kuriuos dažnas atostogų metu daro, nors neturėtų, ir kuriuos apleidžia, nors daryti reikėtų. O ką turėtų daryti ir ko vengti, žinoti nesunku. Užtenka pažvelgti į tai, kas kūnui ir dvasiai sveika ir kas ne. Į kūną užmesime akį šiame, į dvasią — kitame straipsnyje.
VALGIO PERTEKLIUS
Kas sveika kūnui? Jam tikrai nesveika perkrovimas valgiu.Suaugusio žmogaus skrandžio talpa — truputį daugiau, negu viena kvorta. O mes į jį valgydami, ypač svečiuose, dažnai suverčiame po dvi-tris ar net daugiau.
Savaime aišku, kad, prikimštas ir ištemptas kaip būgnas, skrandis negali darbuotis normaliai ir sveikai. Tai sako ne tik gydytojai, bet ir mūsų pačių savijauta. Užuot buvę maisto atgaivinti, po tokio prisikimšimo kaip tik jaučiamės pavargę ir išsisėmę.
Be to, valgis skrandyje tam tikrą laiką pasilieka, kol apdorotas išsiunčiamas toliau. Lengvutis maistas lieka jame apie dvi valandas, vidutinis — apie tris-keturias, o sunkesnis — penkias ar net ilgiau. Todėl, kol ten nebaigtas virškinti prieš tai įdėtas valgis, neturėtų būti kraunama naujo. Ar ne taip elgiamės su skalbimo mašina, šiuo požiūriu į mūsų virškinimo aparatą panašia? Argi į ją, kol nebaigti skalbti anksčiau įdėti drabužiai, kas nors maišo naujų? Pirma palaukiama, kol baigiamas skalbimo ciklas, išplauti skalbiniai išimami džiovinimui ir tik po to dedamas naujas krovinys. Kitaip, maišant, ir jau praskalbti dalykai iš naujo sujuodinami, ir nauji gerai neišskalbiami, ir gadinama pačios mašinos aparatūra. Tas pat, ką skalbimo, galioja ir mitimo mašinai, kai, nelaukiant, kol skrandyje baigiamas ir išsiunčiamas ankstesnis davinys, prie jo maišomas naujas.
Tačiau dar nepaminėtas svarbiausias dalykas, ir sveikatai kenksmingiausias, kurį perkrovimas valgiu neša — tukimas. Kas sveria daugiau, negu turėtų, silpnina savo širdį, aukština kraujo spaudimą, sunkina alsavimą, trumpina amžių. Gyvybės draudimo bendrovės pagrįstai teigia, kad, kiek colių per storo juosmens, tiek metų trumpiau gyvenama. Tai teigia, remdamosios skaičiais — susirgimų ir mirimų statistikomis. Čia vieta įdėti ir neblogam Donelaičio klausimui jau minėtose Rudenio gėrybėse:"Ar tam Dievs savo gėrybes mums kasdien visur ir taip dosniai dovanoja, kad mes jas tik vis, kaip kiaulės ėsdami, rytum?”
JUDESIO NEPRITEKLIUS
Antra, kūnui tikrai nesveika judėjimo stoka.Tokia jau mūsų kūno sandara: juo mažiau raumuo dirba, juo labiau glemba ir menkėja. Tai galioja ne tik kojų ar rankų muskulams, bet ir širdies raumenims — centriniam kūno motorui. O kaipgi raumenys dirbs, jei visur prigaminta mašinų, kad tik nereikėtų jiems pajudėti? Todėl šiandien žmogus įpratęs ne judėti, bet sėdėti. Prie ko tai veda, matome iš to, kad šiandien dauguma Amerikos vyrų ir moterų nebepajėgia vieną valandą pakelti fizinės įtampos, kuri jų protėviams buvo kasdieninio gyvenimo dalis. Dar jaunas žmogus jau nebegali neuždusęs nubėgti vieno miesto bloko ar užkopti laiptais į. aštuntąjį aukštą. O pagyvenęs stovi tik už vieno žingsnio nuo širdies priepuolio — vieno didesnio susinervinimo, vieno staigesnio pasitempimo, kasant sniegą. Šias ir panašias liūdnas apraiškas yra taikliai nurodęs Tomas K. Cureton, fizinio lavinimo profesorius Ilinojaus universitete, net užsieniuose žinomas šios srities autoritetas (Physical Fitness and Dynamic Health,New York, Dial Press 1965, 21 psl.). Net aukščiausios krašto valdžios įstaigos susirūpino gyventojų šlyjančiu kūno pajėgumu. Vašingtone buvo įsteigta Fizinio Pajėgumo Taryba, kurios uždavinys — propaganda, patarimu ir parama gelbėti tautą nuo išglebimo.
Juo mažiau šiandieninis žmogus juda, juo labiau skundžiasi nuovargiu. Savaime aišku. Ląstelės, iš kurių mūsų kūnas padarytas, yra gyvos. Todėl jose turi vykti gera medžiagų apykaita. Taigi joms reikia geros kraujotakos, pakankamai deguonies, tinkamo liekanų šalinimo. Fizinis darbas ir mankšta kaip tik skatina kraujo apytaką, verčia giliai kvėpuoti, sveikai spaudžia prakaitą, nešantį lauk nuodijančias atmatas, o svarbiausia stiprina širdies raumenis. Todėl daro žmogų pajėgų, atsparų ir sveiką. Gydytojai pabrėžia, kad kūno lavinimas neša netikėtai džiugių vaisių net ir vėlyvo amžiaus žmogui. Priešingai, judėjimo stoka jau ir ankstyvame amžiuje apiplėšia, skurdindama lėkštu alsavimu, menka kraujotaka, gižia savijauta.
Buvusi sveikatos skyriaus vedėja Newsweekžurnale, Margarita Clark, yra išleidusi knygą, pavadintą Kodėl taip pavargę?Joje autorė nurodo, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl, ypač miesto vyrai, jaučiasi pavargę, yra ta, kad per daug sėdi. Prideda vieno gydytojo pastabą: "Atsikėlę iš lovos, sėdame į mašiną. Ja atvykę į darbą, einame prie stalo ir čia vėl sėdime. Po keleto valandų jaučiame nuovargį ir einame sėstis į artimiausią barą — gėrimų ir užkandžių. Po jų — tolimesnis sėdėjimas už kontoros stalo, paskui, grįžtant namo, automobilyje (arba autobuse). Parvykę namo, sėdame į fotelį kokteilio. Po jo sėdime vakarienei (ir televizijai). Pagaliau, šuniškai pavargę, einame atgal į lovą” (Why so tired?New York, Crest 1963, 100-101 psl.). Pastaba apie sėdimo darbo žmogų gana tiksli.
ATOSTOGOS NEIŠNAUDOJAMOS
Dabar pažiūrėkime į atostogas. Ar daug žmonių jų metu daro, kas kūnui sveika? Dalis — taip. Bet kaip matome elgiantis kitus? Užuot naudoję atostogų progą daugiau judėti — sėdi. Dažnas, nuvykęs pas gimines ar draugus, sėdi už vaišių stalo su perkrautu skrandžiu. Pavalgius vėl priimta šnekučiuojant sėdėti, paskui, po poros valandų, vėl dėti į vidų nenorimus, bet šeimininkių nešamus užkandžius. Ar tai sveika širdžiai? Ar tai sveika skrandžiui? Ar tai sveika alsavimui — sudribusia ir veržiama krūtinės ląsta? Iš panašių atostogų grįžtama ne su kūne tikra atgaiva, o galvoje įsivaizduota. Kas čia pasakyta apie ilgesnes atostogas, savu būdu tinka ir trumpoms, poros - trejetos dienų. Galėtume glaustai pasakyti, kad atostogų metu daugelis savo kūne blogai skirsto darbus: verčia juos skrandžiui, bet neduoda raumenims, tokiu būdu nuskriausdami abi puses. Perkrauti viduriai šaukia poilsio, bet gauna vien naujos plušos; nelavinami muskulai šaukia judesio, bet paliekami ir toliau be mankštos. Atostogų metu turėtume daryti priešingai: krauti darbą ne skrandžiui, bet raumenims. Tai sveika ir anam, ir šiems.
Judesio reikšmę kūnui minėtoji Margarita Clark nurodo tokiu pavyzdžiu iš gyvenimo. Vienam pacientui gydytojas patarė mankštą. Tasai išvertė akis: "Mankštą? Žmogau! Grįžęs namo, aš jaučiuosi taip išsemtas, kad vos beturiu jėgų nusiauti batus!” Gydytojo tai nejaudino. "Palik batus ant kojų ir eik vaikščioti”, atsakė. "Vieną mylią, sparčiu žingsniu, nesvarbu, koks bus oras. Ir jokio stovinėjimo pakeliui prie vitrinų ar pas pažįstamus”. Pacientas išėjo susiraukęs. Bet po keleto savaičių jo žmona telefonavo gydytojui, dėkodama už receptą. Jos vyras dabar kasdien vaikščiojąs; murmąs, bet vaikščiojąs. Pasidaręs daug sugyvenamesnis. Gerai miegąs. Nebesiskundžiąs nuovargiu. Užuot drybsojęs ilgas valandas fotelyje, dabar jau planuojąs eiti triskart savaitėje lošti golfo (t. p., 1oo psl.). Atostogų vykstama savo organizmui stiprinti. Jei nenaudojame jų teikiamos progos daugiau judėti, tai, užuot kūną stiprinę, ir atostogų metu tęsiame jo menkinimą.
GERA PAMOKA — VAIKAS
Čia gera pasistatyti prieš akis vieną pavyzdį, ir ne bet kokį, o nurodytą paties Kristaus. Evangelijoje skaitome, kaip Atpirkėjas kartą pasišaukė vaiką, pastatė jį savo mokinių vidury ir tarė: "Užtikrinu jus, jei nesikeisite ir netapsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę” (Mt. 18, 3). Kas gi kita yra Dievo karalystė žemėje, jei ne iš Viešpaties gautųjų jėgų naudojimas ir plėtojimas, kaip jis to nori? Pijaus XI-jo žodžiais, žmogus juk tam skirtas gyventi šioje žemėje, kad Kūrėjo garbei ir šlovei išplėtotų visas savo galias (Encikl. "Quadragesimo anno”, Popiežių enciklikos ir kalbos,Lux 1949, 295 psl.). O atostogaujama toms jėgoms gaivinti ir naujinti. Kitaip pasakius, žmogus šioje žemėje skirtas žengti į Dievo karalystę. Atostogos yra to žengimo dalis, ir gana svarbi. Todėl su geru pagrindu iš ano Kristaus dėsnio galima išvesti ir kitą: "jei netapsite kaip vaikai, nepasisemsite daug atostogų naudos”. Vaikas, pastatytas mums pavyzdžiu, kaip žengti į Dievo karalystę, taip pat yra pavyzdys, kaip atostogauti. Pažvelgėme į du dalykus, kurie sveiki kūnui. Tai buvo tinkama lavyba ir mityba. Vaikas geras pavyzdys ir vienam, ir antram.
Vaikas juda, nenusėdi.Be abejo, kur reikia laikytis ramiai, ten ir vaikas turi būti mokomas neišdykauti. Bet kur reikia judėti, ten ir užaugęs turi iš vaiko mokytis nedrybsoti. Kaip tik judėjimo stoka neigiamai veikia visą organizmą: menkina ir širdį, ir kvėpavimą, ir normalų vidurių veikimą, ir atsparumą ligai. Be to, neša nuovargį.
Vaikas taip pat pavyzdys, kaip valgyti.Tiesa, vaiką reikia mokyti, kaip valgyti mandagiai. Bet iš jo turime mokytis, kaip valgyti sveikai. Vaikas dar nėra praradęs išminties klausyti, ką čia diktuoja prigimtis. Nei jo skrandis kemšamas per jėgą, kai nebenori. Nei išgėrus, kas duota, tuojau vėl pildomas jo stiklas. Nei daromi kiti, vaišinimuisi būdingi, bet maitinimuisi žalingi dalykai. Ypač svečiuose dažnas su pavydu žiūrime į vaikus: kokie laimingi! Niekieno neverčiami, pavalgė, kiek norėjo, padėkojo ir gali eiti žaisti. Mes, suaugusieji, giriamės daugiau už vaikus išmaną. Bet už vaišių stalo dar daug kur vadovaujamės ne galvojančiu protu, o lenkiamės po įsigalėjusių papročių botagu. Į atostogas turėtų būti jungiamas ir mūsų ištikimas darbininkas — skrandis. Jei jam tuo metu ne tik nenuimame neprotingos naštos, bet dar jos krauname daugiau, nuskriaudžiame patys save.
KŪNAS — ĮSTABUS DIEVO KŪRINYS
Kai kas gal sakys, kad kunigas, kalbantis apie kūno priežiūrą, kiša nosį į ne savo reikalą: tai gydytojo dalykas. Mano nuomone, apie kūną dera kalbėti ir kunigui. Jau romėnai sakė: Mens sana in corpore sano— kūno sveikata atsiliepia dvasiai. Daugelis kartais susilaukia keistų ir net liguistų dvasios reiškinių, kad tinkamai neprižiūri kūno jėgų. Taigi kūno sveikata glaudžiai susijusi su dvasia. O ši yra kuniginio luomo sritis. Iš tikrųjų kunigai ir daktarai čia turėtų ne gręžti vieni antriems nugarą, o duoti ranką. Kunigui reikalinga gydytojo pagalba, šalinant dvasios ligas. O gydytojui, manau, pravarti kunigo parama, ugdant kūno jėgas.
Bet kūnas kunigą liečia ir tiesiogiai. Juk tai įstabi, Kūrėjo suplanuota mašina, jo išminties atspindys. Iš to, kaip ja naudojomės, vieną dieną turėsime Viešpačiui pateikti apyskaitą. Dar daugiau, krikščionio kūnas jau čia, žemėje, paslaptingu, bet tikru būdu yra Šventosios Dvasios buveinė. Su pagrindu apaštalas Povilas ragina: "Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne!” (I Kor. 6, 20). Jis skirtas ir garbingam prisikėlimui, kaip pakartotinai pabrėžia Kristus. Todėl kūną su pagarba ir laidojame. Mes, lietuviai, už pagarbaus laidojimo teisę netgi ryžtingai kovojame.
Taigi mūsų visų pareiga tą mašiną prižiūrėti, reguliariai patikrinti, aprūpinti reikalingomis medžiagomis ir vengti, kas jos veikimą trukdo arba ją pačią griauna. Kas sau Kūrėjo duotų kūno jėgų nežiūri ir neugdo, kaip pačioje prigimtyje įrašyta ir gydytojų pabrėžiama, tas šoka taip, kaip griežia velnio smuikas. Juk tamsos dvasia kaip tik ir siekia griauti darną, ardyti tvarką Dievo plane, visų pirma žmoguje, kuris yra to Viešpaties Dievo paveikslas.
