VLADAS ŠLAITAS
GAILA
Gaila poetų.
Ypač tų,
kurie poezijoj ieško išganymo.
Lyg poezija galėtų atnešti išganymą!
Daugių daugiausia
jinai gali atnešti paguodos.
Nei daugiau, nei mažiau.
Tik paguodos.
Ypač man gaila Bodlero.
Ir Rilkės.
Piktybių gėlės ir Duino elegijos.
Kodėl gi tiek daug širdžių sutriuškina sunkūs gyvenimo ratai?
Ogi todėl,
kad nėra nieko lengvesnio,
kaip pasimest ir prarasti Dievą
(per išdidumą ir per kūno įstatymą).
Nesakykit,
kad aš šneku, lyg piemens botagėliu pliaukščiau į orą.
Nesakykit.
Nes ir aš buvau kūdikis.
Ir basakojis berniūkštis buvau.
Ir užtai aš tvirtinu,
kad ankstyvoj vaikystėj
aš turėjau mielą ir,
sakyčiau,
apčiuopiamą Dievą savo širdy.
O,
Dievulėli Tu mano!
Šitaip aš Ji vadindavau.
Ir Jisai niekados nepalikdavo man neprieinamas ir nepasiekiamas.
Tai,
kas liečia mane,
lygiai liečia visus, kurie gimė iš moteriškės.
Och,
kaip man baisiai gaila visų poetu,
kuriuos vieną po kito sutraiško gyvenimo ratai.